Po to kai parašiau ką galvoju apie Salomėją Nėrį, tuntai raudonuojančių ablavukų sulėkė visur, kur papuola – ir į blogą, ir į mano profilį FB, ir į manęs garbintojų FB puslapį, ir taip toliau. Ablavukai piktinosi, dalinosi keiksmais ir plūdosi apie tai, kad esą Salomėja Nėris buvo didžioji liaudies poetė, negalima suplakinėti meno ir politikos, o taip pat ji buvo nekalta, kad Staliną garbino, nes išties mylėjo Lietuvą tokiu būdu, tiktai gero norėjo.
Dešimtys ir šimtai tipažų man aiškino maždaug tokias frazes: „ką pats esi gero parašęs, kad galėtum kritikuoti kitus“, „parašyk bent vieną nors plintusinio lygio eilėraštį prieš aiškindamas“, „kas tau leido šitaip dergtis iš šviesiausios Lietuvos poetės“ ir panašiai. Kai kurie netgi talentingai atskleidinėjo visą tiesą apie mane*.
Ponai ir ponios. Aš jums dabar paaiškinsiu paprastai: aš pats sau leidžiu sakyti ką galvoju. Ką galvoju, tą ir sakau. Jums kažkas neleidžia – jūs ir nesakote, nes jums niekas neleido. Tuo jūs ir skiriatės – garbinate kažkokią sovietūchinę lervą ir darote tai pagal leidimą tų, kas jums tą leido ir liepė kažkada, prieš keliasdešimt metų, kol dar egzistavo Sovietų Sąjunga. Ir nedarote to, ko jums neleido.