Labai daugelis yra girdėję apie lūkesčiais pagrįstą ekonomiką. Kaip tai išties veikia (juk žinome, kad lazda turi du galus)?.
Tarkim, yra bulvių pardavėjas. Parduoda bulves. Kažkas iš jo perka bulves. Kaip lūkesčiai įtakos pardavimus? Ogi beveik niekaip. Vienas perka bulves – kitas parduoda. Yra bulvės. Nori – perki, nori – neperki. Jei neperki – reiškia, perki iš kito pardavėjo. Buka prekyba. Lūkesčiai (pirkėjo bei pardavėjo įsivaizduojama ateitis) praktiškai nieko čia nekeičia. Nori valgyt – perki bulves. Kad pirktum bulves – dirbi ir uždirbi pinigus.
Lūkesčių įtaka atsiranda tik tada, kai prekė pakeičiama jos lūkestiniais (įsivaizduojamais) ekvivalentais. Pvz., ūkininkas parduoda ne tikras bulves, o tas, kurios išaugs po metų. Kaip sakant, pasiūlo pirkėjui investuoti į pigias įsivaizduojamas ateities bulves. Vat tada – ir ūkininko, ir pirkėjo lūkesčiai ima įtakoti sandorį. Ir vienas, ir kitas jau kažko tikisi, bando prognozuoti kitų metų bulvių derlių, paklausą bei kainą. O jei tas sandoris paremtas bulvėmis, kurios bus išaugintos žemėje, kurios ūkininkas netgi neturi, o tik žada įsigyti už bulvių pirkėjo pinigus – vat tada jau lūkesčiai taps gan kritiniu dalyku. Nes tai bus paremta ir derliaus, ir žemės kainų prognozėmis. Tą patį galime pasakyti ir apie pirkėją – jis tikisi brangiau parduoti ūkininkui tik ką nusipirktą žemę, už tai gautus pinigus panaudodamas pirkti bulvėms. Irgi lūkesčiai. Kaip išlošia abu žaidėjai? Ūkininkas gauna pinigus iš anksto ir juos gali investuoti į žemę, o pirkėjas gauna bulves, nors dar neuždirbo pinigų 🙂
Taip, esant pozityviems (augimo) lūkesčiams, ta sistema kažkaip veiks. Tik sustos ji ne todėl, kad kažkas nustos tikėti lūkesčiais – visi juk turės patirties, jog lūkesčiai veikia. Sistema sustos todėl, kad įvykus vienos grandies lūžiui, prasidės grandininės reakcijos. Ūkininkas parduoda žemės pirkimo lūkesčiais ir derliaus lūkesčiais pagrįstas bulves, o pirkėjas jas perka už pinigus, gautus už lūkesčius dėl žemės brangimo. Akivaizdu, kad jei ekonomika sparčiai auga (perkėlus sandėrius į lūkesčių zoną, sandorių aktyvumas ir abiejų dalyvių pelnas padidėja), tai net ir brangstant žemei, ūkininkas ją nusiperka ir abu lieka patenkinti. Toks augimas, giliau pažvelgus, būna paremtas trečiųjų žaidėjų – bankų lūkesčiais. Kadangi sandėris tarp pirkėjų įvyko, jam juk reikia pinigų, o prekės dar nėra, tiesa? Pinigai iš niekur neatsiranda – kažkas juos turi paskolinti. Tai daro bankai. Ir ekonomika auga dėl to, kad bankai irgi turi savus lūkesčius – jog sandoriai bus sėkmingi ir paskolos šiems sandoriams bus atiduotos.
Bet – toks procesas vyksta tiktai tol, kol ekonomika sparčiai auga. Paskolų kiekis didėja, bulvių kiekis didėja, parduodamos žemės kiekis didėja, etc.. Vos tik augimas sustoja, ūkininkas susiduria su tuo, kad realybėje jis turi pirkėjui duoti bulves už tai, kad tas pirkėjas pabrangino jam žemę. Vat tada ir ateina grandininis bankrotas: pirkėjas negauna bulvių, o ūkininkas negauna žemės. Ir abu sėdasi ant puodo. Ant to paties puodo sėdasi ir bankas, kuris neatgauna šiems rinkos dalyviams paskolintų pinigų. O jau dėl to ant puodo sėdasi ir kiti rinkos dalyviai. Jei lūkesčiais yra paremta didžioji dalis ekonomikos, bankrotų gaunasi tiek, jog ekonomiką ištinka kolapsas.
Didžiausias žmonijos istorijoje kolapsas buvo pavadintas Juoduoju Antradieniu – tada per vieną dieną subliuško keliasdešimt procentų akcijų rinkos vertės. Dingo augimo lūkesčiai. Taip prasidėjo Didžioji Depresija, dešimtmečiui iškirtusi JAV ekonomiką ir sukėlusi krizę visame pasaulyje.
Kaip lūkesčių ekonomika veikia Lietuvoje? Turime puikių pavyzdžių. Didžiausias pastarųjų metų lūkestinis verslas – tai "butai branKZ". Butai BranKZ, todėl reikia juos pirkti. O pirkėjų uždarbiai auKZ, todėl reikia jiems duoti paskolas. Paskolų daugės, todėl reikia statyti butus. Ir t.t.. Gal kiek silpniau, bet panašūs procesai vyko ir daugybėje kitų sričių. Ir, ilgainiui, pavirto tikru lūkestiniu burbulu. Kodėl burbulas sprogsta? Elementaru: realus rinkoje pagaminamo produkto kiekis nuo tokio "augimo" išaugo labai nežymiai – visvien tikras produktas yra sukuriamas tų pačių žmonių. Produkto gamybos augimą gali paspartinti perteklius rinkoje atsiradusių lūkestinių pinigų (jie suveikia, kaip investicijos), bet ne keletą kartų per 7 metų ekonominį ciklą, o daugiausiai – keliom dešimtim procentų. Taigi, anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai iš lūkesčių ir svajonių visi nusileis realybėn.
Kol kas lūkestinis burbulas dar tik pradeda bliūkšti. Bet NT spekuliantai vis dar tikisi, kad tos kainos bent jau nemažės. Bankai vis dar tikisi, kad esami skolininkai susimokės paskolas. O darbuotojai vis dar tikisi, kad atlyginimai kils. O jūs tikitės? 🙂
