Kažkodėl pastebiu, kad vis dažniau kovoju su visokiom blogybėm. Taigi, šį kartą apie tas vat modelines mergaites.
Nesigilinkim gal į tai, kaip jos ten suserga, kaip jos išnaudojamos, etc. – apie daugelio modelių mirtis dėl anoreksijos jau žinoma pakankamai daug, straipsnių ir spaudoj, ir internete – pilna. Ir apie visokius kitokius bajerius, kuriuos anoms tenka patirti. Klausimas tiktai toks – kodėl gi kažkas sugalvojo, kad moters grožio idealas – tai skeletas, iš Aušvico nuvežtas į mados namus, aprengtas ir paleistas ant podiumo?
Paklauskit bet kokio vyro – moteris turi turėti papus, apvalainumus, etc.. Paklauskit bet kokio ginekologo – tasai dar pasakys, kad nenatūraliai liesos moterys yra nevaisingos, dėl to instinktyviai negali būti patrauklios. Dietologai jums dar pridės, kad išnykusios mėnesinės – vienas iš pirmų anoreksijos požymių. O seksologai – pasakys, kad papai ir apvalainumai yra primatų instinktyviai atpažįstamas patelės požymis, sukeliantis patinui susidomėjimą. Bet kažkodėl visiškai nenatūralus, gamtai priešingas "grožio" etalonas plinta.
Paanalizuokime priežastis, o ne simptomatiką. Kas kaltas? Iki šiol, kiek teko girdėti įvairiausių versijų apie modelių skeletiškumą, nei viena nepaaiškina reiškinio esmės. Galiu iškart pateikti dažniausiai minimą – esą ant skeletinių modelių labai gražiai ir lengvai gula drabužiai, joms, esą, viskas tinka. Taigi, mielieji, pasakysiu iškart – negula ant tokių modelių drabužiai. Kaulai nuo tokių skeletų kyšo taip, kad drabužis savo formą praranda, demonstruodamas visokius manekenės kampus. O putlesnėms moterims pasiūti rūbai ant manekenių kabo, kaip maišai. Todėl tikrai liesų manekenių populiarumo priežastys kitur.
Taigi, kodėl rūbų dizaineriai renkasi ir populiarina skeletus?
Drįstu spėti paprastai: dėl visko kalti pyderai. Atleiskite už tokius grubius žodžius man, bet gėjais tų žmonių man liežuvis neapsiverčia pavadint. Juolab, ir patys gėjai tokius iškrypėlius šitaip vadina. Kas gi vyksta? Ogi koks nors meninių polinkių turintis gėjukas nesusitvarko su savo vidinėm problemom bei visuomenės požiūriu ir pradeda tiesiog freudiškai sublimuoti savo homoseksualų potraukį į darbą. Ir vis bando įtikinti save moters grožiu. Bet koks gi grožis svarbus homoseksualui? Ogi homoseksualus, t.y., vyriškas. Taigi, toks drabužių dizaineris savo modeliuose mato jaunus vaikinus, su kuriais būtų smagu pasitratinti. O kai modelis nepanašus, tai daro viską, kad tik tas modelis supanašėtų. Ir savaime aišku, vietoj putlios seksualios merginos pasirenkamas skeletas, kurio net lytį sunku atspėti. O jei skeletas dar turi moteriškų požymių, tai jis verčiamas badauti, kol praras paskutiniuosius moteriškumo požymius.
Taigi vat.
Ką norėčiau pasakyti reziumuodamas (visgi reikia kažkokių pozityvių išvadų, ar ne?) – jei esate vyras, gėjaus dizainerio drabužiai tiks jums puikiai. Nes anas žino, koks yra vyriškas grožis. O jei esate moteris – rinkitės drabužius, kuriuos sukūrė lesbietės. Galų gale, jei jums skeletai iš Aušvico atrodo seksualiau, nei Rubenso moterys – pripažinkite sau, kad esate gėjus.
