Kažkada, man rodos, esu šį bei tą rašęs apie tai, kaip gamtiniai resursai žlugdo valstybes. Štai olandiška liga momentaliai tapo klasika dar prieš pusę šimtmečio: anuomet atradę pas save dujas, olandai susidūrė su tragiškai greitu darbo jėgos brangimu, kuris baigėsi tuo, kad ne tik pastrigo eksportas, bet krito net ir pragyvenimo lygis. Žodžiu, atlyginimai dideli, bet kainos kyla dar greičiau, o dėl to kyla poreikis didesniems atlyginimams, o jau dėl to ima rastis dar ir bedarbystė. Olandija tik per plauką išvengė kolapso.
Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.
Dar didesnė katastrofa, radus iškasenas, ištiko Nauru salą: anie ėmė kasti fosfatus, tapo turtingiausia pasaulio valstybe, baisiausiai investavo į savo ekonomiką, statė viešbučius, steigė mokymo įstaigas, norėjo tapti pasauliniu stebuklu, tačiau pasibaigus iškasenoms, visvien nuėjo į bankrotą. Aišku, jie žinojo, kad taip gali atsitikti, todėl kaupė rezervus, tačiau absurdiška pseudoekonomika davė rezultatą – visos santaupos buvo labai greitai iššvaistytos. Panašiu keliu eina ir pasauliniu turto simboliu tapęs Dubajus – irgi kiša pinigus į neaišku ką, o kai baigsis nafta, tai baigs kaip ir visiems kitiems.
