Tag Archives: atlyginimai

Apie tai, ar verta stovėti eilėje. Tikroji kaina.

Po to, kai atsidarė Lidl ir pirmomis dienomis kilo daug eilių, atsirado labai daug patyčių iš tose eilėse stovėjusių, esą „eikit geriau dirbti ir daugiau uždirbti“. Čia aš jums paskaičiuosiu aproksimaciją apie uždarbio/sutaupymo ekvivalentinius lygius. Kad pasidarytų aišku, kiek jūs turite uždirbti, kad šitaip aiškintumėte.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai - tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėa tik kintamų kaštų tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pastovūs kaštai yra tokie, kur pinigai per laiką. Kintami kaštai – tai tokie, kur pinigai per produktą. Šituos išmokite skirti, nes laiko-materijos konversija įmanoma tik post factum, nes laiko neatsuksi atgalios. Todėl pastovūs kaštai neįeina į savikainą, o tėra tik kintamų kaštų vykdymo tikslais. Tebūnie tai jums ezoterinė manęs ištarmė, kurios jums išsyk suprasti nebūtina, o pakanka, kad kartotumėt kaip maldelę. Ir pinigus man neškit.

Pradėkim nuo paprasto dalyko – jei jau daugiau dirbti, tai tarkim, pora valandų daugiau, nei įprasta. Sakykim, 10 valandų, kad skaičiuoti būtų paprasčiau. Ir 20 dienų per mėnesį, kad visgi savaitgaliai liktų gyvenimo džiaugsmui. Sutinkate, kad tai bus daugiau darbo? Jei taip, tai judėkim toliau.

Žmogus atsistoja į eilę prie Lidl. Stovi ten, paskui nueina ir apsiperka, sakykim, už 50 eurų, nusipirkdamas prekių tiek, kiek kitur nusipirktų už 100 eurų. Sugaišta tam valandą. Na, netgi taip sakykime – sugaištų paprastoje parduotuvėje valandą, o Lidlui išeikvoja netgi dvi valandas – taip gauname valandą sueikvoto laiko. Sutinkate, kad tai bus realu? Jei taip, tai judam toliau.

Valanda ir sutaupyti 50 eurų – tai ekvivalentas 50 eurų uždarbiui per valandą. 10 valandų per dieną – tai 500 eurų. Per 20 darbo dienų gautųsi 10000 (dešimt tūkstančių) eurų. Tai yra realus uždarbio ekvivalentas, paskaičiavus jį mėnesiui.

Ponai ir ponios. Tie, kurie stovėjo tose eilėse prie Lidl, savo finansinį srautą tuo metu pasididino iki tokio lygio, kuris atitinka 10 tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą. Pasididino, žinoma, ribotu lygiu (tik už valandą), bet visvien labai riebiai.

Žinau, kad tarp mano blogo skaitytojų yra žmonių, kurie panašias sumas uždirba per dieną ar kelias, bet tie žmonės labai gerai žino apie šituos dalykus, tad šitas paaiškinimas ne jiems, o tiems, kurie sėdi ofisuose ir aria nuo skambučio iki skambučio.

Dabar eikite savais keliais ir pamąstykite apie gyvenimo prasmę bei apie tai, kad visgi reikia mokėti skaičiuoti finansus. Ir apie tai, kad tegul ir intuityviai, tie paprasti eilėse stovintys žmonės finansų valdyme susigaudo kardinaliai geriau už kokį nors eilinį vadibybininką, baigusį VU ekonomikos fakultetą.

Čia jums buvo straipsnis iš finansų ir ekonomikos pradmenų. Geros jums dienos.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip palyginti sovietmečio atlyginimus ir kainas su dabartimi?

Kažkada seniai, kai internetai Lietuvoje tebuvo žinomi kokiems keliems tūkstančiams žmonių, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras* Lukašenka atsidarė savo internetų portalą. Tai buvo gal kokie 1998 metai. Tas Lukašenkos internetas buvo labai kietas – jame buvo galima palikti lankytojų atsiliepimus, tiesa, su moderacija. Atsiliepimus kažkas peržiūrėdavo, o paskui paskelbdavo – aišku, su sąlyga, kad tas pasisakymas bus teigiamas ir šlovinantis Baltarusijos valdžią. Taigi, aš jiems parašiau, pasidomėjęs jų kainomis.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo. Tai niekaip nesisieja su mūsų dabartiniu supratimu.

Parašiau apie tai, kaip nuostabiai jie gyvena ir koksai geras tasai jų prezidentas, ir kaip gerai tvarkosi, nes aš, gyvendamas Lietuvoje, už savo pusės metų atlyginimą galėčiau butą Minske nusipirkt, o Vilniuje negaliu. Todėl labai gerai jiems Baltarusijoje gyvent, nes štai pas juos galėčiau, o Lietuvoje – viskas daug brangiau.

Žinot, kas baisiausia, kai kalbi su žmonėmis, gyvenančiais planinėje ekonomikoje? Ogi tai, kad jie nesupranta elementarių dalykų: jei kažkoks tipiškas lietuvis (ir dar 1998 metais!) už pusmečio atlyginimą gali nusipirkti butą pas juos – tai reiškia, kad jie visiški skurdžiai. Bet jie to nesuvokia, nes jiems pernelyg sudėtinga ką nors suskaičiuoti ir palyginti. Todėl Aleksandro Lukašenkos prezidentūros administracija per kokį mėnesį laiko sugebėjo patikrinti mano laišką, gavo palaiminimą ir įdėjo į skyrelį su skaitytojų pagyromis prezidentui.

Paskui kokius pusę metų, jei ne ilgiau, kabojo tas mano atsiliepimas pas Aleksandrą Lukašenką, kol galų gale matyt kažkas jiems paaiškino, kas ten išties parašyta – vat tada ir ištrynė, kartu su visu atsiliepimų skyriumi – vietoje šio atsirado kažkoks skyrelis su įžymybių pasisakymais. Galiu tik įtart, kad kažkas dėl to nukentėjo, jei jau nuspręsta buvo, kad reikia spręst problemą iš pašaknų.

Dar buvo įdomu, kad po to, kai anie paskelbė mano pasisakymą (su mano kontaktiniu emeilu), gavau laiškų iš baltarusių. Vienas, pasipiktinęs, man parašė, kad kaip galima taip blogai kalbėt apie Lietuvą ir taip gerai apie Baltarusiją, nes argi aš aklas ir nesuprantu, kad Lietuvoje visi daug daugiau uždirba ir daug geriau gyvena? Jis rėmėsi tuo, kad pats buvo į Lietuvą atvažiavęs ir matė, kad uždirbame kardinaliai daugiau. Man teko aiškinti, kad būtent tą aš ir parašiau: už kelių mėnesių lietuvišką atlyginimą galiu nusipirkti butą Minske. Tasai žmogus nesuprato. Suprato tik dar po kelių laiškų, kuriuos vienas kitam parašėme. O tada netikėtai paklausė maždaug taip: „negi jie nesupranta, ką jūs jiems parašėte, nes jūs juk parašėte, kad Baltarusijoje skurdas ir šitaip iš jų valdymo išsityčiojot?

Matot, tam žmogui įvyko persijungimas iš vienos finansinės paradigmos į kitą. Pradžioje jis bandė vertinti, remdamasis prielaida apie bazinius, t.y., visur fiksuotus ir vienodus pajamų dydžius (prisiminkit nuolatinį sovietžmogišką klausimą apie MMA) su įvairaujančiomis kainomis ir dėl to galvojo apie tai, kad žino, jog butui Lietuvoje uždirbti būtų galima greičiau – reiškia, kad mes daugiau galim nusipirkt už tą patį atlyginimą – t.y., pagal jį, mums viskas Lietuvoje pigiau. O jau paskui, po aiškinimų, persijungė į vertinimą pagal tiesioginį (pinigais konvertuojamą) santykį tarp pajamų ir kainų. Vienu metu abiejų paradigmų išlaikyti galvoje jis nesugebėjo, todėl paskui pats ėmė stebėtis tuo, ar įmanoma suprasti kažką taip, kaip jis pats suprato.

Gal ir juokingai atrodo, bet išties tą kainų skirtumą tarp skirtingų ekonominių sistemų palyginti yra klaikiai sunku, nes jos paprasčiausiai skirtingos. Tiek skirtingos, kad neįmanoma parašyti lygybės – ji tiesiog neįmanoma, nes visa ekonominių santykių logika yra skirtingose dimensijose. Planinė ekonomika su planinių atlyginimų normomis ir fiksuojamomis kainomis niekaip nesisieja su rinkos ekonomika, netgi jei paprastam žmogui atrodo, kad jis ir vienu, ir kitu atveju parduotuvėje kažką perka, mokėdamas pinigus. Paprasčiausiai ir jo atlyginimo dydis, ir prekių kainos randasi visiškai kitaip ir iš visai kitų finansinių procesų.

Žinoma, ekonomistams, vadovams ir šiaip žmonėms visgi norisi išvesti kažkokį gerą palyginimą, bet jis neišsiveda ir viskas. Tą bandė padaryti ir vakarietiški ekonomistai, ir sovietinė valdžia – ir senais, dar stalininiais laikais, ir vėliau, jau prie Chruščiovo ir Brežnevo, o ir dabar dar kai kurie bando. Bet normalaus palyginimo nėra, nes jo iš principo negali būti – per vienur ar kitur lygintum, gaunasi arba šiaip kažkokie iškreiptumai su vietomis lendančiomis grandiozinėmis neatitiktimis, arba klaikūs skaičiai, arba dar kažkas. Bet visvien, lyginti reikia, kad ir kiek kliedesių ar keistenybių gautųsi, nes tiktai lygindami suprasim skirtumus.

Štai todėl aš čia labai prašau ir jūsų prisijungti su visokiais lyginimo metodais ir būdais – čia toleruosiu bet kokius, netgi trenkčiausius paskaičiavimus į visas puses, jei tie paskaičiavimai bent kažkiek suprantami bus ir nenusipeizintys į skleidesius apie tai, kad visiems viskas buvo nemokamai, nieko netrūko, ikrus visi šaukštais valgė ir žmonės buvo dvasingesni. Pats jums irgi kelis skaičiavimų variantus pateiksiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Norvegiška liga – komunistiniai naftos spąstai

Kažkada, man rodos, esu šį bei tą rašęs apie tai, kaip gamtiniai resursai žlugdo valstybes. Štai olandiška liga momentaliai tapo klasika dar prieš pusę šimtmečio: anuomet atradę pas save dujas, olandai susidūrė su tragiškai greitu darbo jėgos brangimu, kuris baigėsi tuo, kad ne tik pastrigo eksportas, bet krito net ir pragyvenimo lygis. Žodžiu, atlyginimai dideli, bet kainos kyla dar greičiau, o dėl to kyla poreikis didesniems atlyginimams, o jau dėl to ima rastis dar ir bedarbystė. Olandija tik per plauką išvengė kolapso.

Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.

Kai kuriose šalyse ekonomika yra valdoma socialistiškai. Norvegija yra viena iš tokių valstybių.

Dar didesnė katastrofa, radus iškasenas, ištiko Nauru salą: anie ėmė kasti fosfatus, tapo turtingiausia pasaulio valstybe, baisiausiai investavo į savo ekonomiką, statė viešbučius, steigė mokymo įstaigas, norėjo tapti pasauliniu stebuklu, tačiau pasibaigus iškasenoms, visvien nuėjo į bankrotą. Aišku, jie žinojo, kad taip gali atsitikti, todėl kaupė rezervus, tačiau absurdiška pseudoekonomika davė rezultatą – visos santaupos buvo labai greitai iššvaistytos. Panašiu keliu eina ir pasauliniu turto simboliu tapęs Dubajus – irgi kiša pinigus į neaišku ką, o kai baigsis nafta, tai baigs kaip ir visiems kitiems.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

Ponas Algirdas Žiobrys nepatingėjo ir parašė ištisą straipsnį, kaip atsaką maniškiam pastebėjimui apie tai, kokie yra realūs šansai atlyginimams augti ir kas būna, kai augimo tempai per greiti. Tai yra puiku. Ir puiku, kad žmonės analizuoja, nes tada ir ima aiškėti realybė.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Čia jums tas pats grafikas, tik atkreipkit dėmesį į tą ploną mėlyną tiesę. Kelios tiesės paprasčiausiai orientacijos patogumui nubrėžtos, bet jos kartu rodo ir suvidurkintas realijas.

Bet visgi pasakysiu du dalykus. Pirmas – apie tai, kiek prognozė gali būti tiksli ir kaip netyčia galima pamesti prielaidas ir pereiti prie fantazijų, o antras – apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir kam ji tėra reikalinga.

Priimkite tai kaip pozityvią kritiką, ponas Algirdai, nes tiesiog noriu parodyti, kad yra kai kurie niuansai apie kuriuos patys mes dažnai nepagalvojame, kol kažkas nebaksteli. Tamsta gerai darote, kad skaičiuojate per BVP, nes tai priežastinis modelis, o ne statistinis, kaip pas mane (t.y., potencialiai geresnis), bet vat kad Šėtonas slepiasi smulkmenose… Ir žinokit, kad anas Šėtonas suktesnis už mane.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Užburtas ratas ir minimalūs atlyginimai

Kadaise rašiau apie tai, kas gaunasi iš noro didinti minimalius atlyginimus: konkurencingumą didinantis vidinių išlaidų mažinimas gautų postūmį į visiškai priešingą pusę. Lietuva, kuri kelis metus vykdė vidinę devalvaciją, t.y., mažino savo pačios darbo jėgos ir kapitalo vertę lito atžvilgiu, taip mažindama eksportuojamų produktų savikainas, padidinusi minimalų darbo užmokestį, imtųsi priešingų veiksmų. Bet aš čia pradėsiu nuo kito dalyko, kuris kontekstui suvokti skirtas – nuo pastovumo ir tęstinumo.

Tęstinumas ir viena kryptis – būtina sąlyga darbo užmokesčio pokyčiams

Kad ir ką būtų galima kalbėti apie kokių nors reformų teisingumą ar neteisingumą, visada turime prisiminti vieną punktą: pokyčiai turi būti tęsiami. Netęstinumas yra kardinaliai didesnė bėda, nei kokie nors ne patys geriausi sprendimai. Čia turiu pasakyti, kad visgi dabartinė Vyriausybė išlaikė kryptį ir prieš savivaldybių rinkimus MMA nedidino. Ir netgi dabartinės kalbos apie tai, kad didinti, sukėlė isterikas visokiems komunistams, kai šie išgirdo, kad kalba bus apie 50 litų padidėjimą. Taigi, tęstinumas buvo. Jei jo nebūtų, tai būtų reali tragedija, nes kai tęstinumo nėra, tai gaunasi pravalas.

Įsivaizduokime, kad darome taburetę. Atsipjauname gabalą lentos, ištekinam jai kojas. O paskui nusprendžiame, kad darysime spintelę. Ir imame daryti spintelę. Žaliavos, skirtos taburetei – sunaudotos, darbo įdėta, tačiau taburetės nėra. Vietoje to vėl pjaustome lentas jau spintelei. Tada, nei nesurinkę spintelės, vėl apsigalvojame ir pradedame daryti stalą. Tą įpusėję – dar kartą apsigalvojame ir pradedame daryti fotelį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Rezultatas puikus, tiesa?

Norėdami gauti išties prasmingą rezultatą, turime tęsti iki galo. Net jei taburetė buvo negraži ir per maža, mes galime gauti taburetę, jei baigsime ją daryti. Bet posūkis prie spintelės griauna planus ir galų gale mes negauname nei taburetės, nei spintelės. Todėl turi būti planų tęstinumas. Čia, beje, prisiminkime vieną iš Demingo principų. Bet čia šiaip, tarp kitko visa tai aš jums pasakoju, nes išties noriu visus subalamūtinti.

Surstromming

Sūrstriomas savo esme labai primena visas minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo teorijas: jis smirda, yra šlykštus ir jį perka visokie dibilai.

Aš noriu užkabinti kitą pusę reikalo: prieš kelias dienas* pakalbėjau su anokiu R.K., katrą jau esu berods kažkur minėjęs. Ir tasai pre kelias minutes sugriovė mano visą įsivaizdavimą apie esmines minimalaus darbo užmokesčio problemas. Aš kadaise rašiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje turėtų būti apie 200-300 litų: tai atitiktų pigiausiai apmokamo nelegalaus darbo dydį gilioje provincijoje. Bet yra ir asisteminis požiūris, kuris, kaip čia pasakius, out of the box. Tai vat aš jums tuo požiūriu ir duosiu per smegenis, kad dingtų noras apie tuos MMA kalbėti.

Pernelyg nesigilinant, kai nagrinėjamas MMA, dažniausiai kalbama apie du aspektus:

  • Viena vertus, minimalus darbo užmokestis yra per mažas, nes viskas kainuoja per daug, kad galėtum kažko nusipirkti pakankamai pragyvenimui. Išties, tai liūdna realybė. Kai nedidelio buto mėnesinės šildymo išlaidos yra didesnės (ir jei prisiminsim šildymo kainas – tai netgi dvigubai) už tą minimalų DU, tai kalbėti apie tokio atlyginimo adekvatumą ko gero neverta.
  • Kita vertus, tasai minimalus darbo užmokestis yra neadekvačiai didelis, jei lyginsime jį su apyvartomis, kurias įmanoma daryti kaimo vietovėse ar šiaip smulkiose įmonėlėse. Ir jis yra neadekvačiai didelis, jei kalbėsim apie, pvz., fermos naktinio sargo galimybę pragyventi kaime (kur turi daržą ir kūreniesi malkomis): šis galėtų gyventi net ir gaudamas dalį tos sumos. Ir realybė tokia ir yra: kaimo vietovėse neretas dirba nelegaliai, tegaudamas į rankas pusę minimalaus DU ar dar mažesnę sumą.

Kai pabandome panagrinėti šitų žirklių priežastingumus, atsiremiame į vieną gilią problemą: darbo našumas Lietuvoje yra liūdinančiai mažas. Jei darbo našumas padidėtų keletą kartų, problema dingtų: netgi pigiausius darbus dirbantys jau natūraliai uždirbtų daugiau.

Kai kas nors pastebi, kad lietuviškuose supermarketuose daugelis prekių yra brangesnės už tokias pačias Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, dažnas galvoja, kad priežastis – perteklinis vietinių supermarketų godumas. Aišku, godumas yra nepaneigiama visų mūsų savybė. Tačiau kainų priežastis yra kita – savikainose. Ir tai nėra dėl to, kad Lietuva būtų maža, tai nieko bendra neturi su masto ekonomija (prisiminkim, kad Liuksemburgas – bene didžiausią pasaulyje produktą gyventojui sukurianti valstybė). Tai yra susiję tiesiog su darbo organizavimu: jei dirbama efektyviai, kiekvienas žmogus sukuria daug, o jei dirbama neefektyviai – sukuria mažai.

Bet grįžkim dabar prie tų minimalių atlyginimų bei užburto rato, kuris tenai sukasi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter