Tag Archives: Amerika

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading

Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą

Aukščiausias pasaulio dangoraižis DubajujeDubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.

Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“

Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.