Yra vienas stebuklingai paprastas patyčių kriterijus, kurio nesupranta kokia pusė žmonių. Kai kurie nesupranta, nes šiaip yra tokie buki, kad temoka užsiimti maginiu mąstymu. O kai kurie tiesiog nesuveda galų. Kažkurie gal netgi šiaip nesusimąstę ir dėl to nežino. O kai žmogus nežino, tai gaunasi, kad ir neskiria. Pvz., neskiria patyčių nuo humoro, nuo satyros, nuo šaržavimo ar nuo dar ko nors.
Itin atvirai patyčias skleidė Kinijos komunistai – kultūrinės revoliucijos laikais viešos patyčios būdavo rengiamos tikslingai, ir tiems, kas nuteisti lageriu, ir tiems, kas nuteisti mirties bausme, ir, kai kada, išvis kaip atskira bausmė. Visais atvejais patyčios būdavo griežtai išskiriamos, kaip tam tikra verbalinio ir simbolinio, o ne fizinio smurto forma. Ir visais atvejais tos patyčios būdavo perteklinės ir vykdomos stipresnės pusės prieš silpnesnę.
Aš jums paaiškinsiu šiandien kaip ant pirštų tuos kriterijus, nes dėl to nesupratimo ima ir atsiranda tai koks nors politikas, kuris užuominomis netgi apkaltina satyrą reiškiančius žmones tuo, kad jie kelia paauglių ir vaikų smurtą bei savižudybes, tai koks nors dezaineris, kuris ima ir apkaltina humoro ir satyros kūrėjus tuo, kad jie kaip tai esą neteisėtai iš jo blevyzgų pasišaipė, tai dar kas nors irgi ima panašiai nusišnekėti.
Pradėkim nuo to, kad humoras, kvailiojimai, satyra, juokai, pokštai ir taip toliau – visa tai yra ok. Visa tai yra geri dalykai. Kur būna negeri dalykai? Ogi ten, kur atsiranda nepateisinamas smurtas prieš kažką. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, ar psichologinis smurtas. Smurtas dažnai nėra ok, ypač jei jis nepateisinamas.
