Dainius Kreivys dabar žiniasklaidos dėmesio centre. Sako, kai kažkoks bukas veikėjas atkapstė turtingiausių žmonių sąrašą ir jame pastebėjo ūkio ministro bendrapavrdį, nesusiprato pasiaiškinti, kas čia toks ir išsyk ėmė triūbyti, kad ministras per porą metų užsidirbo šimtus milijonų. Dabar skandalint bando visi iš eilės, nors faktų realiai ir nėra.
Tikrosios skandalų priežastys yra visiškai kitos. Bene vienintelis vadybą suvokiantis ministras per visą atkurtos Lietuvos laiką ėmėsi reformų. Kaip tik toje srityje, kur yra vieni iš didžiausių lėšų praradimų – tiekime. Kitaip tariant, viešuosiuose pirkimuose.
Dainiaus Kreivio feilas – tipinis dabartiniams valdantiesiems: tai nesugebėjimas efektingai iškomunikuoti, paaiškinti visuomenei, paskleisti informaciją apie daromas reformas, jų esmę ir tikslus.
Šiuo metu dominuoja nepriklausomi viešieji pirkimai, kur yra tūkstančiai įstaigų, perkančių ką tik nori, nepriklausomai. Gal net dešimtys tūkstančių. Kiekviena valdiška kontorėlė, pradedant vyriausybiniais departamentais bei savivaldybėmis ir baigiant mokyklomis ir vaikų darželiais, gali organizuotis pirkimus pati, faktiškai be jokios kontrolės. Tai reiškia elementarų dalyką: sukontroliuoti korupcijos neįmanoma ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Nėra nei galimybių daryti bendrus pirkimus, nei galimybių standartizuoti specifikacijas.
Mokykla A, pirkdama stalus, gali nusistatyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo mokyklos B reikalavimų – tam, kad pasirinktų kitą tiekėją. Ministerija A gali nustatyti kitus reikalavimus popieriui, tam, kad užsakymą gautų tinkama firma. Ir taip toliau.
Dainiaus Kreivio įvedinėjamas dalykas – tai centralizuota, bendra pirkimų sistema, kur pirkimai vyktų per vieną įstaigą. Užsisakai, ką nori, bet pirkimų organizatorius – kitas. Tokiu atveju neįmanoma primakliavoti su pirkimų sąlygomis taip, kad buki bajeriukai liktų nepastebėtais. Tokiu atveju neįmanoma nupirkti mokyklinių stalų už penkiagubą kainą. Neįmanoma nusipirkti kompiuterių su iš anksto paruoštomis specifikacijomis, pagal kurias tiktų tiktai vienas tiekėjas. Ir taip toliau.
Centralizuoti pirkimai – tai žiaurus, sisteminis smūgis korupcijai. O dabar pabandykim įvertinti, kiek milijonų per metus praras švogerinių bizniukų organizatoriai ir suprasim, iš kur visas šitas bardakas, keliamas aplink Dainių Kreivį.
Dar daugiau, pažiūrėkim, kas ten labiausiai rėkia. Tarp rėksnių – labai nemažai tokių, kurie jau prarado seniau buvusius patogius pinigų šaltinius. Nes žiniasklaidoje irgi daromi užsakymai. Kas žinot, kiek kartų sumažėję pirkimai iš didžiųjų leidinių, lyginant su ankstesnių valdančiųjų laikais? 🙂
