Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.
Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.
Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.
Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):
Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.
Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.
Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.
Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?
