Tag Archives: Dainius Kreivys

Politinių partijų pokyčiai

Noriu šiandien pasakyti apie kai kuriuos intuityvius vertinimus – kokios partijos kur ir kaip juda. Su trumpais komentarais – kas vyksta ir kodėl. Nes jau laikas apie tai pakalbėti, laikas ir viskas. Juoba kad ir paprognozuoti norisi, ir šiaip apžvelgti keitimusis. Prašau neįsižeisti, ką čia pamurkdysiu į realybę. Aš čia tik dėstau tai, ką matau.

Čia kažkokios Turkijos parlamentas berods. Jie ten kartais mušasi. Pas mus visgi nesimuša.

Tiems, kas klaus apie tai, kuo aš čia remiuosi, šituos dalykus aiškindamas – niekuo nesiremiu. Nenorit – neskaitykit. Ne, grafikų, simuliacijų ir matavimų nerodysiu. Ką praleidau?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Antras turas. Už ką balsuoti?

Ponai ir ponios, kaip ir prieš pirmą turą, taip ir prieš antrą, aš skelbiu savo preferencijų sąrašėlį. Stengsiuosi, kad jis nebūtų labai ilgas – tiesiog ilgius sąrašus skaityti užknisa. O ir rašyti – irgi užknisa. Bet juk yra, kur reikia rinktis. Pasižiūrėkim į viską ir iš smagesnės pusės – kai kurie variantai yra tiesiog juokingi tiek, kad nesigauna kalbėti rimtai. Aišku, paskui gali gautis taip, kad teks rimtai verkti. Jei nenueisite į rinkimus, o galvosite, kad kas nors savaime išsirinks.

Ką aš renkuosi iš partijų? Praktikoje tiesiog TS-LKD ir Liberalų Sąjūdį. Ir vieni, ir kiti turi problemų – aš apie tai jau rašiau prieš pirmą turą. Bet ir vieni ir kiti yra iš tų partijų, kurios atsiduria tarp geriausių, nes kitos – žymiai žymiai blogesnės. Tiesiog vat jei surūšiuotume partijas pagal gerumą/blogumą, tai paaiškėtų, kad yra blogos, labai blogos, dar blogesės ir išvis nesuvokiamai klaikios. Tai vat TS-LKD ir LS – gal blogos, bet ne iš tų nesuvokiamai klaikių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Kai kurie švieži politikai yra radę beždžionių skiepuose. O jeigu neisite balsuoti ir nepasirūpinsite, tai patys rasite beždžionių jau Seime, įstatymuose ir išvis visur kur nei nesitikėjote. Daug beždžionių.

Pačios klaikiausios iš visų partijų – tai visokie gelbėtojai, kurie žada išgelbėti visus. Kalbant rimtai, tai atskira ilga tema būtų apie politines neurozes, bet šiaip čia tipiškas Karpmano Dramos trikampis: gelbėtojai savo aukas (rinkėjus) verčia bejėgiais ir žada padaryti viską, ir įkala į galvas, kad kitur tik priešai, o be gelbėtojų nieko nebus. Rinkėjai ir pasirenka tuos gelbėtojus. Ir taip rinkėjai tampa gelbėtojų aukomis. Na, bet čia nuokrypis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Politikų įtaka internetuose

Manau, kad jau norite susilaukti rezultatų – kas tokie yra įtakingiausi politikai, bent jau lietuviškų internetų mastais. Ir žinoma, kad kai kas čia yra lyg ir savaime aišku. Ir kartu ne taip jau ir aišku, kai pasižiūri atidžiau. Pasiskirstymas lyg ir aiškus, bet ne toks jau ir aiškus, kai pasiaiškini.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai.

Trys populiariausi politikai ir jų sąsajos (už ką dar balsavo balsuotojai). Dydžiai sužymėti irgi atsižvelgiant į sąsajų skaičių. Šiame grafike slepiasi kai kurie įdomumai. Jei paspausite – pamatysite kiek didesnį vaizdą.

Pradėsiu gal nuo ryškiausio siurprizo daugeliui (nors kai kam tai visai ne siurprizas): šiuo momentu pats įtakingiausias politikas yra Vytautas Landsbergis. Ir viskas. Ir taškas. Ir nėra čia ką nei pridėti. Paradoksas tame, kad internetuose Vytautas Landsbergis lyg ir nėra kažin kaip aktyviai besireiškiantis, bet visvien faktas kaip blynas – jis yra toks ir viskas.

Antras siurprizas – antroje vietoje Remigijus Šimašius, kuris pagal vertinimus pralenkė netgi Dalią Grybauskaitę. Ir kas įdomu, pralenkė, apklausai jau einant  galą, labai išlėto, vos vos, bet po to, kai apklausos sąrašas buvo dar ir permaišytas, ir patsai Vilniaus meras atsidūrė kažkur sunkiau surandamoje vietoje. Žodžiu, šitai irgi šį bei tą sako.

Trečias siurprizas – nors Dalia Grybauskaitė ir trečioje vietoje pagal internetų vertinimus, bet visokiuose tyrimuose jai populiarumu prilyginami politikai išvis dvigubai nuo jos atsilieka. Ir tai nepaisant to, kad Lietuvos Prezidentė nėra kažin kaip stebuklingai aktyvi tuose jūsų feisbukuose. Ir tai irgi šį bei tą sako.

Beje, jei kas nesuprantate, tai apklausa savo esme buvo projektyvinė. O projektyvinių vertinimų esmė yra ne tai, ką žmonės patys sau galvoja, o tai, ką jie pastebi apie savo aplinkos vertinimus. Atitinkamai, vaizdas gaunasi geresnis. Pvz., vietoje to, kad kažkas pasakytų „aš labai pasitikiu politiku X“, tas kažkas pasako „aš gal ir pasitikiu tuo X, bet visi aplinkui mane jį keikia, tai gal jis pusėtinai įtakingas“.

Žodžiu, vaizdas čia gaunasi smarkiai kitoks, kai kuriais atžvilgiais teisingesnis. Kita vertus, neužmirškim, kad čia visgi internetai, o internetuose valdo visai kitokios jėgos, nei balsavimo punktuose. Tad žiūrėkim su šiokia tokia rezervacija. Ir eikim toliau, prie sąrašo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Doing Business 2014 reitingas

Neatsimenu, ar kada rašiau apie šiuos reitingus, kuriuos daro Pasaulio bankas, tačiau parašysiu pačią esmę dabar*, nes kaip įprasta, spaudai daugiau kaip vieną skaičių pateikti – pernelyg sudėtinga. Tai vat spauda skelbia, kad 2014 metams skirtame reitinge pašokome iš 27 vietos į 17 – būsime ten, kur yra investuotojams įdomiausios valstybės.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Jūs geriau klausykit manęs, jei norit atrodyt rimti ir turėt pinigų, nes kitaip būsit kaip laukiniai ir kapstysitės šiukšliadėžėse.

Labai daugelis investuotojų tokiais reitingais vadovaujasi, darydami pirmines atrankas (kur tiesiog paima kažkokį patrauklų šalių segmentą), o ten jau arba papuoli į nagrinėjamų sąrašą, arba ne. Ir jei nepapuoli į nagrinėjamų šalių sąrašą – tai tada jau gali nieko ir nesitikėti.

Akivaizdus faktas, kad ankstesnė Andriaus Kubiliaus vyriausybė, o tiksliau – reformatorių grupė, kur dirbo Dainius Kreivys, Rimantas Žylius, Remigijus Šimašius, Ingrida Šimonytė ir mažiau pastebėtas, bet būtent šią sritį kuravęs ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas – padarė nepaprastai daug. Štai dabar ir ateina tie rezultatai.

Kad susivokti, kur esame – Estija, su kuria save amžinai lyginame, yra 22 vietoje, o Latvija – 24. Kelios kitos kaimynės – pračiau: Lenkija – 45 vietoje, Baltarusija – 63 vietoje, o Rusija – 92. Lietuvių numylėta Didžioji Britanija – 10 vieta, Airija – 15, o Norvegija – 9, o Danija – 5. Beje, atsimenat, ką rašiau apie emigracijos priežastis ir ką išties reikia daryti, kad išvažiavę žmonės grįžtų?

Čia gal sunku susivokti iš pradžių, bet tasai šuolis per ištisas 10 vietų – tai neįtikėtinas pasiekimas, nes kuo aukščiau į viršų, tuo konkurencija aršesnė, o gerinimo galimybių mažiau. Tiems, kas sėdi sąrašo apačioje (sąraše – 189 valstybės) ir nepakliūna į maždaug 100 padoriausių valstybių, įmanoma pakilti net ir kokiomis 30-40 vietų.

Vat pavyzdžiui, Ukraina dar pernai buvo 140 vietoje, o dabar – jau 112. Su kitomis atsilikusiomis šalimis irgi panašiai: Rusija iš 111 vietos pakilo į 92, Filipinai – iš 133 į 108 ir panašiai. Tačiau aš abejoju, ar labai norėtumėte su tomis šalimis turėti reikalų – jos yra tikrai ne tos, kur verslui dirbti būtų malonu.

Tuo tarpu viršutiniame segmente pakilti labai sunku: visi stengiasi, visi viską gerina ir todėl netgi paprasčiausiai nieko nedarymas – jau garantija, kad kasmet krisi bent per kelias vietas pagal visus punktus, o sumoje gausis kritimas per kokias 10 ar daugiau pozicijų žemyn. Taigi, į viršų čia kopia tik geriausi, o tie, kam pavyksta iškopti į Top-20 – tai jau visai išskirtiniai.

Taigi, skųstis lyg ir nėra ko – dabar esame labai neblogose pozicijose. Bet visgi pažiūrėkim detaliau truputį, kur bėdos, o kur gerumai. Ir svarbiausia, ką labiausiai reiktų pakeisti, kad dar labiau pakiltumėme ir pakliūtumėme į rekordinį dešimtuką.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter