Po to, kai parašiau apie bardakus, kurie būna su viešaisiais pirkimais, supratau vieną reikalą – atrodo, jog dauguma žmonių netgi nesusimąsto apie tai, kokios yra pirkimų rūšys. O kai nesusimąsto apie ta, ką reikia, tai ir gaunasi, kad prisimąsto visai ko nereikia. Taip paskui ir atsiranda visokios šnekos apie tai, kad reikia planuotis visokius neįmanomus spėjimus.
Kartais su pirkimais būna labai daug chaoso, tai vat geriau truputį pamąstyti, iš kur tas chaosas atsiranda, nes priežastys gali būti labai skirtingos.
Todėl gal pradėkime dabar nuo pagrindų, kurie daugeliui žmonių yra tokie intuityvūs, kad apie tai net nesusimąstoma. Pirkimų rūšys yra trys, labai paprastos:
- tokie pirkimai, kur iš anksto viską būsimus pirkimus žinai – ir kada pirksi, ir ką pirksi, ir kokiais kiekiais
- tokie pirkimai, kur išvis iš anksto nieko nežinai – nei kada, nei ką, nei kokiais kiekiais teks pirkti, o sužinai tik kai pirkti prireikia čia ir dabar
- tokie pirkimai, kur dalį informacijos apie būsimus pirkimus žinai iš anksto, o kitą dalį sužinai tik kai jau prireikia pirkti
Gerai, o dabar pereikim detaliau, nes ten slypi visa procesinė logika – ji velniškai svarbi. Ta pati logika, apie kurią dažnai nepagalvoja netgi verslo įmonės, ką jau ten kalbėti apie valdiškas.
