Žinote, prieš kažkiek laiko internetuose buvo pasklidęs kažkoksai nesąmoningas (ir berods jau iš internetų dingęs) kokio tai „pramoginės žiniasklaidos“ (anksčiau tokią vadindavo geltonąja spauda) leidinio straipsnis, kur nežinoma žurnalistė klausinėjo kažkokios veikėjos ir parašė, kad ta veikėja neslėpė agonijos. Šitas pasakymas taip kirto žmonėms per smegenis, kad frazė sklando iki šiol.
Tada tai buvo tik straipsnis iš kažkokio pageltonijusio leidinio. Dabar gi neslepiama agoniją ima skleisti normalių portalų antraštės.
Visai normalu, kai kliedesius rašinėja kokia nors „pramoginė žiniasklaida“. Tačiau nenormalu, kai tuo užsiima normali žiniasklaida.
Aš atsimenu, kaip prieš kokį dešimtmetį nustojau skaityti rusiškus portalus – tuo metu jie dar nebuvo visiškai putinizuoti, kai kurie dar būdavo pakankamai įdomūs, tačiau turėdavo vieną problemą: antraštės beveik nieko bendra neturėdavo su straipsnių turiniu. Antraštės būdavo tokios, kur atrodo jog kažkas svarbaus, įdomaus ar netgi šokiruojančio, tačiau paskaitęs straipsnį suvoki, kad tiesiog veltui sugaišai laiką.
Pvz., pamatai kokį pavadinimą „Japonija gamins 100 milijonų sekso robotų“, o tenai – straipsnis apie tai, kad kažkokia japonų firma įkišo garsiakalbį į paprastą manekeną. Arba atsiverti kokį straipsnį, pavadintą „Tarakonai-žmogėdros ėda vaikus mokyklose“ – o tenai kažkas apie tai, kad kažkur mokykloms valdžia užpirko dichlofoso vabzdžių naikinimui. Arba atsiverti straipsnį, pavadintą „Naujas kompiuterių virusas žudo žmones“, o tenai – išvis kažkoks fufelis apie tai, kad antivirusų gamintojai uždirbo tiek ir tiek pinigų.
Visų šių portalų bėda buvo paprasta: jie norėdavo surinkti kuo daugiau paspaudimų, nes reklamą parduodavo visiems vienodais įkainiais. Reklama visur parduodama už vieną kainą – vadinasi nesvarbu, ką skaitytojas perskaitys, svarbu tik kad peržiūrų būtų kuo daugiau.
