Kažkaip pamąsčiau apie tai, kaip vystosi pasaulinė energetika. Ir visokių čia man minčių kyla, nes mozaika dėliojasi iš gan įdomių faktų, tiktai labai jau nerišli. Ši sritis, nors ir atrodo nepaslanki (nes investicijos eina dešimtmečiams ar net ilgiau), išties vystosi neįtikėtinais tempais, tad sunku ją prognozuoti.
Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.
Dar ne taip seniai, prieš kokį šimtmetį, elektra buvo prabanga. Dabar be jos neįmanoma gyventi. Žmonija išbandė krūvas visokių elektros gamybos būdų – ir anglies elektrines, ir hidroelektrines, ir atomines, ir dar belenką. Kai kurios elektrinės, beje, yra kraštutinai efektyvios – pvz., Brazilijoje, kur vyksta cukraus gamyba (tam reikia daug šilumos), faktinis naudingo energijos panaudojimo lygis kartais pasiekia apie 98%. Bet energijos sąnaudos pasaulyje didėja, energijos šaltinių – greičiau jau mažėja, tad problemų tik daugėja, o kaip jos bus išspręstos – visiškai neaišku.
Neabejotina, kad energetiniai gigantai išliks, o ir šiaip, per artimiausius keliasdešimt metų jų išvengti nepavyks (prisiminkime, kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės ir kodėl paskutiniu metu išaugo Elektrėnų jėgainės), bet kai kurios kitos tendencijos irgi po truputį ryškėja.
Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kaip po kokio šimtmečio galėtų atrodyti pasaulio energetikos sistema ir kaip ji skirtųsi nuo dabartinės. Tik čia jau siūlau su fantazija pažiūrėti, nes be fantazijos – sunku kažką ir nuspėt.
