Energetika po 100 metų: protingi nanotinklai, vėjas ir pasaulinė energijos sistema

Kažkaip pamąsčiau apie tai, kaip vystosi pasaulinė energetika. Ir visokių čia man minčių kyla, nes mozaika dėliojasi iš gan įdomių faktų, tiktai labai jau nerišli. Ši sritis, nors ir atrodo nepaslanki (nes investicijos eina dešimtmečiams ar net ilgiau), išties vystosi neįtikėtinais tempais, tad sunku ją prognozuoti.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Dar ne taip seniai, prieš kokį šimtmetį, elektra buvo prabanga. Dabar be jos neįmanoma gyventi. Žmonija išbandė krūvas visokių elektros gamybos būdų – ir anglies elektrines, ir hidroelektrines, ir atomines, ir dar belenką. Kai kurios elektrinės, beje, yra kraštutinai efektyvios – pvz., Brazilijoje, kur vyksta cukraus gamyba (tam reikia daug šilumos), faktinis naudingo energijos panaudojimo lygis kartais pasiekia apie 98%. Bet energijos sąnaudos pasaulyje didėja, energijos šaltinių – greičiau jau mažėja, tad problemų tik daugėja, o kaip jos bus išspręstos – visiškai neaišku.

Neabejotina, kad energetiniai gigantai išliks, o ir šiaip, per artimiausius keliasdešimt metų jų išvengti nepavyks (prisiminkime, kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės ir kodėl paskutiniu metu išaugo Elektrėnų jėgainės), bet kai kurios kitos tendencijos irgi po truputį ryškėja.

Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kaip po kokio šimtmečio galėtų atrodyti pasaulio energetikos sistema ir kaip ji skirtųsi nuo dabartinės. Tik čia jau siūlau su fantazija pažiūrėti, nes be fantazijos – sunku kažką ir nuspėt.

Vat jums pavyzdžiui toksai kratinys faktų:

  • Hidroelektrinės, bent jau esančios tokiose vietose, kaip Lietuva, energijos pagamina mažiau, nei biokuras, kurį būtų galima išauginti užlietuose plotuose. O biokuras, žinote, gali dar ir deguonį gaminti – vis šis tas.
  • Bendrai, hidroenergetika, nuo kurios prasidėjo pasaulio elektros energijos gamyba – puikiai gali būti vystoma beveik negyvenamose vietose, visokiuose kalnuose, bet amžinas klausimas, kaip tą energiją efektyviai nugabenti į ten, kur jos reikia?
  • Saulės baterijos savo praktiniu energetiniu efektyvumu vis dar ateities produktas. Vertinant pagal normalias energijos supirkimo kainas, jos neatsiperka, o ir neaišku, ar atsipirkinės kada nors. Nors gal būt, kada nors… Su saulės baterijomis yra viena bėda: joms reikia daug daug šviesos. Tai reiškia, kad jos energijos gali prigaminti kokiai nors Vidurio Azijai, Šiaurės Afrikai, bet tikrai ne Šiaurės Europai. Galima statyti saulės elektrines Sacharoje (nes jau atsiranda dulkių nerenkančios dangos), bet ir vėl klausimas, kaip tą energiją reiks nugabenti į ten, kur jos reikia?
  • Vėjo jėgainės gal jau ir sugebėjo peržengti kažkokias minimalias atsiperkamumo ribas, bet problema, kad energija iš jų yra klaikiai nepastovi. Vokietija, kuri prisistatė tokių jėgainių, dabar jau kenčia dėl tų svyravimų.
  • Dujos ir nafta – dalykai, kuriuos kažkada teks užmiršti. Jau dabar kai kur mąstoma apie grįžimą prie anglies (su išmetamųjų dujų filtravimu, kad taršos nebūtų), nes kainos darosi nesveikos, o dėl resursų ribotumo ilgainiui jos linkusios kilti, netgi nepaisant to, kad dabar yra kainų burbulai.
  • Atominė (branduolinė) energetika yra ir bus labai perspektyvi (ir kuro kiekiai – faktiškai neišsemiami), bet čia irgi bėdos: rizikos apimtys yra labai didelės. Čia reikia pasakyti, kad dauguma žmonių tų rizikų nesupranta (paprastai kalbant – potencialios žalos kaina padauginta iš žalos tikimybės), bet taip ar anaip, gaunasi taip, kad saugumo užtikrinimas (įskaitant ir uždarymo ir atliekų laidojimo kaštus) kainuoja pakankamai daug, o dėl saugumo užtikrinimo parenkami konstrukciniai sprendimai, kurių naudingumo koeficientas gaunasi ganėtinai prastas (žemos darbinės temperatūros). Ką su tuo daryti?
  • Geoterminė energetika iš principo yra labai efektyvi kai kuriose Žemės zonose. Bet tokių zonų ne tiek jau daug ir jos pagrindinai yra visai ne ten, kur žmonės gali gyventi. O nugabenti energiją į ten, kur yra žmonių – kažkaip nesigauna.
  • Biokuras išvis vargiai nagrinėtinas, kaip rimtesnė alternatyva didžiojoje energetikoje, juoba kad jo gamyba konkuruoja su maisto gamyba (o tai yra WTF). Sąlyginis biokuro konkurencingumas greičiau rodo tai, kad į jį kišami valdiški pinigai, o rinkos situacija yra kraštutinai iškrypusi.
  • Gali būti, kad kažkada išsivystys termobranduolinė energetika. Čia gali būti pasiektas labai mažas teršimas, lyginant su įprasta atomine, o ir saugumo lygis didesnis (nes reakcijos zonoje esantys kuro kiekiai labai maži), bet kaip prieš kokį ketvirtį amžiaus kažkas iš fizikų pasakė – tokamakai buvo, yra ir liks ateities technologija. Tuo metu tokamakams jau buvo koks ketvirtis amžiaus. Ir panašu, kad net ir optimistiškai žvelgiant, vargu ar dar po ketvirčio amžiaus turėsime tokamakines elektrines. Kiti termobranduoliniai projektai atrodo dar egzotiškiau, tad vėlgi vargu ar labai nagrinėtini.
  • Visai jau egzotiniai projektai – potvynių elektrinės, vandenynų srovių panaudojimas, bioelektriniai šaltiniai (energija iš mielių), etc. – vargu ar išvis nagrinėtini, nes kol kas yra daugiau fantastiniai, negu realistiniai.
  • Akumuliacinės elektrinės (visų pirma, hidroakumuliacinės), nors ir sumažina energijos svyravimus, nėra labai efektyvios, pasiteisina tik gana lokaliuose energetiniuose segmentuose, t.y., energijos svyravimų bėdų neišsprendžia.

Bet visgi, ar jums nekrenta į akis kai kokie požymiai visame šitame kratinyje?

Nuosekliai: tradiciniai šaltiniai, kaip kad dujos ar nafta – turės išnykti. Biokuras jų pakeisti nelabai galės dėl paprastos priežasties: kur gerai auga biokuras, ten reikia auginti maistą. Termobranduolinė energetika neaišku, ar išvis atsiras. Atominė energetika efektyvi ne pati savaime, o tik dėl to, kad naftos ir dujų kainos kyla ir kils, bet net ir tada bus noras atomines elektrines statyti kur nors atokiau. Hidroelektrinės kažkur gal ir tiktų, bet ir vėl atokiau nuo žmonių. Su geotermine elektra – irgi panašiai. Saulės baterijos greičiau taptų pagalbiniu energijos šaltiniu (jau dabar jos taip naudojamos), bet rimta alternatyva tradicinėms elektrinėms joms tapti sunku. Su vėjo energija – irgi nekas: tai ji yra, tai jos nėra, nes vienur vėjas pučia, o kitur – nepučia.

Žodžiu, dalykas, kuris krenta į akis, yra toks: didžioji problema yra ne tiek tame, kur tą energiją gauti, kiek tame, kaip tą energiją nugabenti į tinkamą vietą. Čia pabandykime suformuluoti uždavinį, kaip kritinį: tarkime, turime kokią nors Patagoniją, kur pastatome kokią nors elektrinę. Kaip nugabenti energiją iš tenai į Lietuvą? Ar netgi paprasčiau: tarkim, kai kokioje nors Lietuvoje vėjo elektrinės stovi, nes vėjo nėra, o kur nors Portugalijoje sukasi ir gamina daugiau, nei reikia, kaip padaryti, kad energija būtų tinkamai paskirstoma?

Kol kas dažniau galvojama apie tokius sprendimus, kaip gaminti kokį nors vandenilį, jį kažkaip skystinti ar perdirbti į angliavandenilius, o jau tuos – gabenti į kažkur kitur. Tokie sprendimai atrodo gana normaliai, kai galvojama apie tai, kad elektrą paversti automobilių kuru, bet jie vargu, ar yra tinkami globaliais mastais.

Yra ir įdomesnių variantų: štai pavyzdžiui, kad ir vėjo elektrinės – jos turi vieną privalumą, apie kurį niekas nekalba – karinį saugumą. Įsivaizduokit, kad vyksta karas, o priešas nutaria išbombarduoti energetinius objektus – Lietuvoje pakaktų kelių dešimčių bombų pataikymų ir elektros neliktų. Kur nors Vokietijoje, kur jau dabar vėjo jėgainių pristatyta nenormaliai daug, visko išbombarduoti darosi nelabai įmanoma. Išsklaidyta energijos gamyba yra labai stabili. Aišku, tiktai tol, kol pučia vėjas, bet tuos vėjo svyravimus visgi įmanoma kompensuoti, jei tik tinklai pakankamai dideli.

Realesniu sprendimu turėtų tapti energetinis tinklas, kuris apimtų visą pasaulį – elektrą laidais galima nugabenti iš bet kur į bet kokią kitą vietą. Tik vat čia irgi slepiasi slėpiniai. Vat pvz., tinklai gi turi sinchronizuotis, o susinchronizuoti visą pasaulį – vargiai įmanoma. Tai reiškia, kad reikia statyti sinchronizacijos pastotes (pvz., kintamos-nuolatinės-kintamos keitiklius), kurios yra labai nepigus malonumas. Ne mažesnis klausimas yra ir apie tolimo perdavimo linijas, kurių naudingumo koeficientas nėra toks jau didelis, kaip norėtųsi. Teoriškai, sprendimų yra – pvz., bangolaidžiais iš principo galima perduoti daugiau, nei laidais, bet vat mikrobangų generatorių naudingumo koeficientas – irgi klausimas.

Žymiai įdomesnis konceptas – mikrotinklai ir minitinklai, kuriuose energijos šaltiniai diversifikuojami. Vat įsivaizduokime, kad yra koks nors miestelis, kaip Rokiškis, Radviliškis, Varėna ar Utena. Sakykim, jame stovi nedidelė elektrinė, gaminanti kokius 30% energijos iš biokuro ir galinti kuriam laikui pakelti gamybą iki 60%, o kartu tokia elektrinė gamina ir šilumą kokioms nors gamykloms (pvz., alui gaminti šilumos sanaudos labai nemažos), netoli yra ir vėjo jėgainės, kurios gero vėjo metu gali padengti kokius nors 70%, o silpno vėjo metu – kokius 15% poreikių, ten pat – kažkiek saulės baterijų, kurios, tarkim, apsiniaukusią žiemos dieną duoda 1%, o saulėtą vasaros dieną – 10%. Taip pat kokia nors nedidelė vietinė hidroelektrinė perstatoma į akumuliacinę, kuri galėtų išlyginti paros svyravimus kokiais 15%, o pati energijos gali pagaminti 5%. Ten pat dar yra jungtys su aplinkiniais panašiais minitinklais (vėlgi, nedidelis svyravimų išlyginimas) bei visos Lietuvos masto tinklu (bendras išlyginimas). Galime numanyti, kad energija bus gaminama gana optimaliai, visa energijos gamyba bus gana nebrangi, didesne dalimi vietinė, o ir stabilumas bus pakankamai geras.

Čia dar pridėkim protingus namo didumo mikrotinklus (kiti mikrotinklais vadina miestelių lygio tinklus, tad gal čia jau nanotinklai?): tarkim, elektros energijos kažkuriuo metu ima trūkti, bet buitiniai prietaisai sugeba sureaguoti į tai: virduliai ir radiatoriai išsijungia, bet koks nors kompiuteris ar telefonas dirba ir toliau. Jeigu energija visai bus nustota tiekti į namą, bus galima gauti energijos iš akumuliatoriaus ir kokio nors dyzelinio generatoriaus, bet akivaizdu, kad šitai bus skirta tik tiems prietaisams, kurie būtini, nedaug energijos sunaudojantys. Kažkiek tokius svyravimus galės pataisyti ir ant namo stogo esanti saulės baterija.

Reikia pasakyti, kad tokie nanotinklai energetinį stabilumą gali padidinti labai smarkiai, bet tam reikalinga visiška decentralizacija, didelę dalį energijos gamybos sprendimų perkeliant į savivaldybes, gyventojų bendrijas ir netgi pavienius butus. Ir kartu reikia, kad visos tos sistemos galėtų integruotis įvairiausiuose lygiuose.

Kita vertus, jei nuo svajų nusileisim ant žemės, tai atrasime, kad Lietuvoje reikia galvoti paprasčiau – apie tai, kad turi būti jungtys su Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija ir Skandinavija, o kartu ir nuosavos sinchronizavimo sistemos, kurios leistų naudotis keliais skirtingais tinklais vienu metu. Turėtų atsirasti juntamas kiekis vėjo elektrinių, mažų šiluminių (gal ir biokuro) jėgainių, saulės baterijų ir buitinių jungčių, leidžiančių ir parduoti elektrą į tinklą, ir pirkti iš tinklo pačiam.

Kažkada ateityje tokios sistemos ir galėtų tapti pasaulinio energetinio tinklo dalimi, o labiausiai išloštų tos šalys, kurios šiuos reikalus susitvarkytų pirmos. Kita vertus, nors ir matosi kažkokios kryptys, bet viskas ne taip jau paprasta, o nuspėti, kas bus po šimtmečio – sunkiai įmanoma.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook76Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

82 thoughts on “Energetika po 100 metų: protingi nanotinklai, vėjas ir pasaulinė energijos sistema

  1. Tomas

    Sakyčiau, realiai iš atsinaujinančių, pasvėrus visus už ir prieš, man yra biodujų jėgainės, kurios žaliavos gali gaut iš daugiamečių augalų ir mėšlo, o tai yra paukščių ir gyvulių fermos bei nederlingos žemės, kuriose nėra ką veikti augalininkystei, bet tinka iš dalies gyvulininkystei. Aišku, atominė energetika yra perspektyva, bent jau tokia, kad spėtų atpirkti investicijas. Kai kaštai atpirks investicijas, elektros perteklių galima būtų nukreipti į vidinę rinką, t.y. perreformuoti viešą transportą ir šildymo sistemą daugiabučiuose.

    Reply
    1. ausrys

      Tomas labai gerai pastebėjo -- „reformuoti šildymo sistemą daugiabučiuose“… Dar mokydamasis energetikos fake diskutuodavom su kolegom kiek sumažetų problem atisakius vandens šildymo..Kai pagalvoji kad dabar šilimą gaunam pačiu BLOGIAUSIU šilumos nešėju -- vandeniu -- net baisu darosi. Bet konjuktūra energetikų stos piestu. Pgalvokime kiek patogumų būtu šildantis Elektra: nereikia laukti šildymo sezono pradžios; šilumos lygį reguliuojiesi pats; įrangos aptarnavimas -- irengimas minimalus; apskaita -- be jokių apmaudų paprasta ir aiški;ir t.t. Beto: nešildysme pievų žiemą, o iškasę vamzdynus ir pridavę į skupkę (radiatorius irgi su visais šiluminiais mazgais) pasistatysime AE 🙂 p.s. kiek patalpų laisvų liks daugiabučiuose nuo šiluminių mazgų 🙂

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, galima numanyti, kad netoli pusės energijos sąnaudų šildymui išeina į orą būtent dėl neefektyvaus perdavimo. Vidury žiemos žaliuojančios žolės juostos yra neužmirštamas vaizdas, kiekvienam matytas ir viską pasakantis.

        Kita vertus, šiluma vandenį kaitina pakankamai efektyviai, o vat elektros gamybos NK -- ne toks jau ir didelis būna, kaip norėtųsi, o dar ir investicijos brangios. Vat tą su tuo sudėjus -- gaunasi įvairiai. Kai kur -- būna kad ir elektra pigiau, o kitur -- visgi centrinis šildymas.

        Reply
      2. Justas

        Elektrinis šildymas pagal naudingumo koeficientą pats neefektyviausias. O centrinio šildymo sistema kurią turime , jei tik ją protingai naudotume, leistų gauti tikrai pigią šilumą. Pvz. kogeneracinėse biokuro jėgainėse, šiluma naudojama šildymui ir dar pagaminama elektra. Bendras naudingumo koeficientas aukštas. Naudojant šildymui elektrą elektrinėse išsiskirianti šiluma šildo orą arba ežerus, kaip buvo Ignalinos ar dabar Elektrėnų atveju. Tai kur čia ekonomija tikrai nepagaunu kampo 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ekonomija yra iš mažinamų kaštų į investicijas į perdavimo tinklus ir aukštinamo perdavimo efektyvumo.

          Kiek teko kadaise atrasti, vamzdynų efektyvumas šiluminiuose tinkluose kartais nesiekia netgi pusės. Taigi, netgi turint labai aukšto efektyvumo šilumos gamybą ir efektyvius šiluminius mazgus pastatuose, bendras efektyvumas matyt ne tiek jau smarkiai lenkia elektrą. T.y., šiluma nagrinėtina nebent kaip antrinis pajamų šaltinis elektrinėms. O čia jau reiktų vertinti, ar apsimoka tiesti vamzdynus, nes jų kaina labai nemaža.

          O šiaip, paprastu atveju, yra taip, kad jei iki pastato reikia nuvesti pakankamai ilgus centrinio šildymo vamzdžius ir įrengti pakankamai brangią šildymo sistemą, tai gali būti, kad elektra bus pigiau: elektros linijos bus nuvestos bet kuriuo atveju, o jei šiluminis pastato efektyvumas geras, šildymo reiks labai nedaug, t.y., susitaupys išlaidos vamzdžiams.

          Čia dar galim pridėti ir tai, kad šilumos tiekimo atveju tiekėjų neefektyvumas yra priverstiniu būdu dengiamas šilumos vartotojų sąskaita. Gaunasi taip, kad kuo daugiau šilumos iššvaistoma, tuo daugiau apyvartos, o kuo daugiau apyvartos -- tuo daugiau pinigų atneša tas pats pelno procentas.

          Praktikoje tas atsispindi buitiškai, mokant už šildymą -- man yra tekę girdėti apie atvejus, kai už šildymą elektra žmonės mokėdavo per mėnesį kokį 150-200 litų, kai panašiuose pastatuose netoliese gyvenantys mokėdavo po 400-500.

          Žodžiu, praktika čia sudėtingesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

          Reply
          1. zozulia

            Šilumininkai sako tiesą, kad efektyviausia šildyti išmetama iš elektrinių šiluma -- niekine šiluma. Bet tik iki tol tiesą šneka, kol prabylama -- kiek gi reikia jiems užmokėti. Tada jie -- mokėkit tiek, kiek už elektrą. Ir plius PVM. Mat vamzdynus reikia išlaikyti
            Tai tada velniop jų tą „pigią“ šilumą, kuri triskart brangesnė už dujinį šildymą ir dukart už elektrinį.

            Reply
  2. ausrys

    Kad nesigautų vienas didelis komentaras -- smulkiai pirstelsiu 🙂 BIOKURAS -- šitas yra briedokuras iš principo. Geras žiurkėno pastebėjimas -- biokuro gamyba yra tiesioginis maisto gamybos konkurentas. Jei kiniečiai ir idusai sutiktų masiškai nustoti ėsti, gal ir galėtumėm galvoti apie biokurą kaip apie papildomą šaltinį.Beje, biokurininkų mėgztamas kaloringas ir greit augantis žilvitis suėda dirva negyvai. Reiškias dvigubas nuostlis -- maisto nepasigamini, o ir žemė divonuos keletą metų kol neatsigaus. Galima tą žemę aišku atgaivinti su chemja. bet tai chemijai pagaminti reikės daugiau energijos negu kad tas hektaras pagamins. TOTALUS NONSENSAS BRIEDOKURAS.

    Reply
  3. ignitron

    Skaitant aną straipsnį apie Norvegiją, kilo mintis, kad visa mūsų planeta yra kaip Nauru sala, tik kad labai didelė, tai didesni mastai ir ilgesni terminai. Bet esmė ta pati -- visos anglys ir nafta yra lyg Nauru fosfatai, laimėtas aukso puodas ar mėlynieji banginiai -- kol turi daug, tol atrodo, kad niekada nesibaigs.

    Todėl teoriškai viskas, kas belieka -- tai būtent ta egzotika. Kažkas kardinaliai skirtingo, nei kad galime įsivaizduoti dabar (kaip kad 19 amžiaus vidury neįsivaizdavo atominio reaktoriaus). Nežiūriu kaip į bulšitą netgi į pačią idėją apie free energy (ne, žvakių po vazonais nestatau).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, yra tokių požymių, kad savo atsargas tiesiog naikinam ir todėl jaučiamės klestintys, bet paskui gali būti prastai.

      Dėl to ES ir kiša nesveikus pinigus į lyg ir beprasmiškas energiją taupančias lemputes bei tokias pat beprasmiškas vėjo elektrines. Tiesiog po kelių dešimtmečių šitai gali imti atrodyti visai ne beprasmiškai.

      Reply
  4. Saulius

    Augalai jokio deguonies negamina (turėjote omenyje išskyrimą), ir nekvėpuoja. Kodėl šitas mitas prastuminėjamas nuo mokyklos suolo, nesuprantu. Koks nors žaliasis augaluose pamatė plaučius 😀
    Augalam reikalinga anglis, kurią jie gauna CO2 pavidalu ir išskiria deguonį. Trumpu laikotarpiu gali taip atrodyti -- lyg ir deguonies gamyba. O realiai padegit augalą -- ir sunaudos tą patį išskirtą deguonį. Augalui yrant vyksta deguonies „suvartojimas“. Deguonies gamyba iš augalų galima vadinti tik pelkes, durpynus -- tada augalai nesunaudoja deguonies, kitokie cheminiai procesai įvyksta. Aišku, ta „gamyba“ yra tik tada, kai durpės nedeginamos katiluose 🙂
    Atomas. Jei tikėti internetais, tai jau išeksploatuota didžioji dalis urano. O dar rizikos, žalieji ir t.t.
    Fantastinė energetika -- termobranduolinė energija. Statyčiau už termobranduolinius reaktorius. Sakyčiau per 50-80 metų, tai yra tiek, kiek dar bus pakankamai visokių naftų, dujų, skalūnų naftos+dujų, brangiai išgaunamos naftos (šiaurės ašigalis) sugalvos reaktoriaus konstrukciją. Jei dabar per mažai mokslinininkų dirba, tai ateityje nori nenori turės atsirasti fantastinių energetikų tyrimams ir finansai, ir resursai. Laiko yra tskant.
    Fantastinė energetika -- mikrobangom perduodama iš kosmoso saulės energija. Na koncepciją mačiau, gal kažkada. Efektyvumo klausimas. Bent kaip papildymas galėtų būti.
    Reali energetika -- anglies, kurios yra labai daug, deginimas + papildomi visokie desertukai, kaip saulė, vėjas ir pan.
    Politinės pasekmės. Ką daryti su Norvegija? 🙂 O su arabais? O su tais pačiais rusais? Kaip elgsis JAV, kuriai vienai iš pirmųjų nafta baigsis?
    Anksčiau nei energetikos kaip resurso iškils politinės.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl urano -- nežinau, kokius tamsta internetus sklaidote, bet pasaulinės urano atsargos yra tokios, kad jų sunaudoti beveik neįmanoma. Čia jums ne nafta kokia.

      Dėl deguonies -- kiek CO2 perdirbama į C, tiek O2 atpalaiduojama. Tamstos prieštaravimas, kad deguonis taip nesigamina -- tai panašiai kaip sakant, jog CO2 kuro deginimas išmeta, aiškinti, kad jokio CO2 nėra, nes augalai jį sunaudoja 😀

      Dėl Norvegijos -- jie jau dabar statosi elektrinių daugiau, nei jiems reikia -- eksportui. Rusija -- reikia manyti, irgi pereis prie elektros eksporto. O arabų kraštai visokie -- pasauliui ramiau pasidarys, kai visokie vahabitai praras finansavimą. O JAV -- na, bus matyt 😀

      Reply
      1. ausrys

        Urano ištekliai gausūs. Ir dar vienas mitas -- „kokia čia energetinė nepriklausomybė pastačius AE, nes uraną reikės pirkti pas rusus“ …O aš jį pirkčiau pas australus arba keisčiau į maista Nigerijoje..

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Šiaip tai dabar pirmoje vietoje Kazachija. Po jų -- Kanada, o Australija trečia. Nigerija ketvirta, Namibija -- penkta. Rusija -- šeštoje vietoje.

          Tiesa, jei pagal atsargas, tai jo -- Australija pirmoje vietoje.

          Reply
      2. Saulius

        Neatidžiai perskaičiau:
        didžiausios koncentracijos rūdos didele dalimi jau išeksploatuotos

        Neužfiksavau žodžio „koncentracijos“, kas keičia esmę -- klaidingai suvokiau, kad rūda išeksploatuota. My mistake.
        Taigi, reali energetika po 100 metų -- uranas, anglis ir daug kas elektra.
        P.S. Sunkiai įsivaizduoju elektrinę fūrą -- dar priekaba su akumuliatoriais 😀

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Prieš pusšimtį metų buvo ganėtinai rimtų bandymų daryti sunkvežimius, kaip troleibusus -- prie laidų prijungiamus. Gal ištobulins kažką. Kombinuotuose su akumuliatoriais variantuose gali gautis pakankamai įdomiai.

          Reply
      3. Dalius

        Su urano istekliais yra viena nedidele problema. Didzioji urano dalis.. yra „unonventional“ ir taip paprastai nepanaudojama.
        Cia beveik kaip pasakyti.. kad vandenilio atsargos yra praktiskai neribotos.. bet kai jis susijunges su deguonimi energetikoje ji panaudoti neefektyvu.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Čia ne apie bendrai urano kiekius, o tuos, kurie vertinami kaip kasybai tinkami, pagal apatinius tinkamumo parametrus -- maždaug iki tokios rūdos kaip Namibijoje.

          Reply
          1. Dalius

            Hmm. Tada keista. Prieš 3 metus teko daryti apžvalga. Tuomet darant prielaida, kad Kinai/Indai pasistatys visus planuojamus reaktorius (o visi iki siol pastatyti dirbs) išžvalgytu „ekonomical“ ir dalies „sub-ekonomical“ resursu butu užtekę mažiau nei 100 metų.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Namibija neretai priskiriama subeconomical, bet tas subeconomical ją visvien paverčia viena iš didžiausių urano eksportuotojų.

              Aš tai kiek mačiau skaičius apie ištirtus panaudojimui tinkamus telkinius, tai toris ir uranas eina panašiai kažkur. Berods 5-6 milijonai tonų kiekvienas.

              Reply
      4. zozulis

        Deguonies išskiria daugiau, nei suvartoja CO2, nes produktas ne tik anglaivandeniai (CHOH)n o ir angliavandeniliai-riebalai(CH2)n. O urano neišsemiamumas sąlyginis -- priklauso kokio sodrumo rūdas išmoks naudoti. Vandenynų vanduo jo turi labai daug, granitas. Bet kol kas komerciškai neapsimoka.
        Šiaip tai labai patenkintas šio skyriaus objektyvumu, logiškumu, nuoseklumu. Ir yra keletas labai gerų pastebėjimų -- dėl tinklų decentralizacijos geras loginis išvedimas.
        Blogas dalykas -- tas mistinis nereikalingas sinchronizavimas, kuris ir neleidžia decentralizuoti. Jis reikalingas tik atomininkams ir monopolininkams. Ir trukdo balansavimui tarp nepriklausomų tinklų. Pastovios srovės intarpai gali išspręsti šias problemas. Visa kita -- tiesiog labai puikiai straipsnyje išnagrinėta.

        Reply
    2. Spragtux

      Aisku, kad jei ziureti globaliai (ir cia as omenyje turiu visos visatos, ar bent jau Saules sistemos lygmeni), tai augalai viso labo fotosintetina -- o fotosinteze yra Saules energijos vartymas sintetinant elementus/junginius, t.y., grubiai kalbant, keiciant elektronu kvantomechaninius energijos lygmenis), bet jei imti musu planeta kaip uzdara ekosistema, tai butent augalai, o tiksliau juose esantis chlorofilas ir buvo tie energijos transformatoriai, kurie susintetino *visa* dabar atmosferoje egzistuojanti deguoni, nes jokie anunakiai cia jo tikrai neuznese.

      O kad augalai nekvepuoja, tai cia jau tikrai grand naujiena. Si reikala reiketu kokiam Scientific American paskelbti, is karto papultumet tarp Nobelio premijos nominantu su tokiu sensacingu atradimu.

      Reply
  5. Algirdas

    Amerikoj bile kiek skalunu duju, o jos gi elektros gamybai tiktu, ir ju yra tiek, kad simtmeciams uzteks, tai gal galima placiau apie tai

    Reply
  6. Mindaugas

    Dėl branduolinės energetikos, tai yra trys keliai:

    Tęsti esamą, paremtą uranu branduolinę energetiką. Viskas atidirbta ir viskas veikia. Tačiau urano atsargos senka, ir šimtmečio perspektyvoje -- jo matyt neliks. Branduolinį kurą galima perdirbti, kas yra daroma, tačiau tai prie efektyvumo ir pigumo tai tikrai neprisideda.

    Branduolinę energetiką pakeisti, kaip jau minėta, termobranduoline energetika. Statomas large-scale ITER reaktorius, o jam (turbūt) pasiteisinus, bus ir DEMO. Tačiau tai ilgalaikiai projektai, kurie netgi esantys ne tik kažkieno galvoje, bet ir vykdomi, tačiau ne ir čia kalbame apie dešimtmečius su negarantuotomis perspektyvomis.

    Trečias kelias -- toris. Pirma, jis kur kas labiau paplitęs, nei uranas. Dėl atsargų galima būt ramu, nes jis ir šiandien menkai tenaudojamas. Antra -- saugumas. Tokio tipo reaktoriai būtų saugesni. Ko gero tiek saugesni, kad efektyvumo nuostoliai dėl mažesnio jo „kaloringumo“ būtų susigražinami per mažesnius saugumo reikalavimus ir pan. Torio istorija prasidėjo maždaug 1950 -- 1960, t.y. beveik panašiu metu kaip ir termobranduolinių reaktorių, tačiau finansavimas torio reaktorių tyrimams greitai buvo nukreiptas į įprastų reaktorių kūrimą, mat anieji gi negalėjo patenkinti karo pramonės. Tačiau viltys torio panaudojimui sugrįžta, ir aš manau, kad yra 50/50 šansas, kad arba termbranduolinė arba torio energetika bus toji mūsų ateities gralio taurė. Aišku, galima sakyti, kad vargu, nes gi termobranduolinės sintezės tyrimai vyksta daug metų ir įvariomis formomis, o čia tik kažkokia koncepsija ar kažkokie dvasingumai. Na bet gi sintezė, net tiek tyrinėjama, visgi kol kas tėra „fizzle“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, 100 metų užtekti turėtų tų urano resursų, kurie jau dabar žinomi. Dėl atidirbto kuro perdirbimo -- jei iš jo gaunasi energija, tai prisideda prie pigumo ir efektyvumo, tik tiek, kad perdirbimas dažniau nagrinėjamas kitais atžvilgiais -- galutinė radioaktyvių atliekų išeiga gali būti sumažinta.

      Dėl termobranduolinės energetikos -- aš jau kelis dešimtmečius vis matau naujienas iš serijos „jau po kelerių metų bus“ 😀 Gal ir bus kada nors, galų gale 😀

      Dėl torio -- atsargos, kiek atsimenu, panašios kaip ir urano. Dėl saugumo ir pan. -- greičiau fikcija, nei realybė, nes ne kritinė masė yra pagrindinis saugumo faktorius, o faktorius yra galios išeiga per kuro masę, kuri ar taip, ar anaip panaši, jei reaktoriaus galia panaši. Beje, plg. plutonio-torio programą -- Rusija daro tyrimus, pagal kuriuos kai kurie senai pastatyti reaktoriai (berods VVER) gali torį imt naudot. T.y., nieko čia stebuklingo greičiausiai nėra.

      Reply
      1. Mindaugas

        Su torio panaudojimu VVER, tai čia ponuli apšvieskite, tinka ir kvadratinėmis raidėmis, išsiversiu kaip nors.

        Taip, Urano atsargų turėtų užtekti keliems šimtams metų (čia įskaitant ir dar manomus esant, bet neatrastus telkinius). Tačiau čia šiandienos poreikiais. Jei visgi pasaulis kryps link branduolinės energetikos -- neužteks ir 100.

        Su saugumu, tai torį svarstoma naudoti skystoje formoje, ir aš, kaip šioje srityje labiau diletantas -- mėgėjas, nei specialistas, suprantu kaip gerą būda padidinti saugumui. Buitiškai tariant, skysčiais lengviau manipuliuoti, nei kuro strypais/kasetėmis.

        O dėl torio atsargų:

        „Thorium is several times more abundant in Earth’s crust than all isotopes of uranium combined and thorium-232 is several hundred times more abundant than uranium-235“

        -- iš Wikipedia (Thorium)

        „It is found in small amounts in most rocks and soils, where it is about three times more abundant than uranium. Soil contains an average of around 6 parts per million (ppm) of thorium“

        -- iš World Nuclear Association

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kvadratinėmis raidėmis nemačiau. Mačiau kur tai kažkokiame atomininkų internete, plutonio-torio kuras.

          Ten pat ir apie torio atsargas išžvalgytose kasyklose buvo -- jos maždaug tokios, kaip ir urano. Aišku, kadangi torio poreikių anksčiau nebūta, tai gali būti, kad potenciliai jo išasti gali kelis kartus daugiau, bet visvien žiūrėti reikia į eksploatacijai tinkamas kasyklas, o ne į bendrą paplitimą pasaulyje.

          O dėl tų visokių suskystinimų (o realiai -- ne suskystinimas, o išlydymas) ir pan. -- tas pačias schemas kadaise ir uranui planavo, ir niekas netrukdo taip naudot.

          Cheminės ir fizikinės urano, plutonio ir torio savybės yra daugmaž vienodos (į periodinę lentelę pažiūrėkit), todėl visus pasakojimus apie supernaujoviškus stebuklingai kitokiais principais veikiančius torio reaktorius vertinkite pirmiausiai kaip makaronus.

          Reply
          1. Mindaugas

            Dėl paplitimo aš čia jau tikrai nesiginčysiu, čia mažiausiai išmanau.

            Tačiau dėl torio reaktorių, tai pataisysiu -- ne išlydimas, o ištirpinimas fluorido druskose. Kodėl su uranu nedaro -- velnias žino (na ir tie, kas išmano gerai šį reikalą).

            O dėl makaronų -- tai apie tai kalba ne tik tokie asmenys kaip Kirk Sorensen (Flibe Energy), kurie iš to siekia gauti profit, bet ir tokie mokslo grandai kaip Jim Al-Khalili (vienas iš branduolinės/teorinės fizikos grandų). Žinoma -- autoritetai -- tai ne argumentai, bet tai aiškiai parodo, kad čia ne perpetuum mobile ar „kuriam kažką neaiškaus -- duokit bapkių“ lygio fufelis.

            Nesakau, kad toris -- kažkokia panacėja. Bet lyginant su sinteze -- turi šansų.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ai, ok. Ištirpinimas išlydytoje druskoje, supratau. Uranui ir plutoniui tas lygiai taip pat turėtų galioti.

              Dėl autoritetų -- esmė yra ta, kad jie net ir be kažkokių grantų pereina į tokį dalyką, kuris vadinasi wishful thinking. Suprantate, labai paprastai: na, turi toris tenai kažkokių pliusų, turi koks nors reaktoriaus tipas kažkokių pliusų -- sudėkim viską į krūvą ir tada pakalbėkim ne apie tai, kad du skirtingi faktoriai, o kad visa tai -- tas pats torio unikalumas kažkoks. Pagaunate? 😀

              Šiaip, tarp kitko, kadaise senais laikais toris buvo laikomas labai perspektyvia žaliava branduoliniams ginklams. Nes kaip sklandė gandai, iš jo gaminamas uranas-233 turėtų turėti kelis kartus mažesnę kritinę masę, nei uranas ar plutonis. Tai būtų labai perspektyvu mažos galios branduoliniams užtaisams ir termobranduoliniams ginklams.

              Bet vat paskui visos tos kalbos kažkaip nutilo -- matyt, kad kažkas nesigavo, o gal tiesiog gavosi per brangu. Dar paskui ir variacijos dėl kritinės masės vertinimo parėjo -- pvz., kad ji gali būti ir kelis kartus didesnė, nei urano ar plutonio.

              Žodžiu, daug tenai neaiškumų, kartais nelabai įmanoma atsekti, kas ten kaip išties yra.

              O dėl lyginimo su sinteze -- dėl šito aš sutinku, man irgi kažkodėl torio panaudojimas energetikoje per artimiausius porą dešimtmečių atrodo realiau, nei tokamakai 😀

              Reply
  7. Andrius

    Plati energetikos apžvalga. Tik dėl hidroelektrinių nesutikčiau. Čia vienas senas užtvankų specialistas per žinių radiją kalbėjo, kad 40 proc elektros pasigamintume patvenkę Nerį tarp Vilniaus ir Baltarusijos sienos. Tik tvenkti reiktų ne didelius plotus o tiesiog padaryti užtvanką 1’ąjame Neries laipte, kuris labai ženkliai išreikštas šiioje atkarpoje (kad ir Vilniuje pvz reikia gerokai nusileisti link upės). Taip nereiktų nieko iškeldint ir užliejinėt brangios žemės o iki Vilniaus tilptų 3-4 tokios elektrinės. Kaip trukdį šitam reikalui įvardijo p. Prunskienės pasirašytą nutarimą kad Nerį patvenkti draudžiama.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia labai įdomus variantas aišku, bet vat kad klausimas, nuo ko skaičiuojant tas 40 proc.? Nes pvz., Kauno HE yra apie 100MW ir tai yra katino ašaros (vienas Ignalinos blokas -- 1500MW, naujas Elektrėnų blokas -- 450MW), o Nėris -- visgi nedidukė, lyginant su Nemunu.

      Kita vertus, man čia sunku komentuoti, nes nežinau -- gal išties pakankamai dideli lygių skirtumai, kad ir apsimokėtų kaskadą kažkokį padaryti.

      Dar kita vertus, čia gal kaip tik toksai ir būtų variantas, kur ganėtinai mažos lokalios elektrinės, minigridams kokiems tai.

      Žodžiu, variantas įdomus.

      Reply
  8. Lilina

    O ar tikrai pasaulis vartos kuo toliau, tuo daugiau energijos? Yra jau ir Lietuvoje realizuojamos pasyvaus arba energetiškai efektyvaus gyvenamojo namo koncepcijos, kur energiją sau pasigamina su perteklium vasarą ir parduoda į tinklus, o žiema kažkiek dasiperka. Tai kaip ir išlaikymas tokio namo nekainuoja. Aišku gali būti planuojama, kad žmonyja sparčiai plęs pramonę, kur daug energijos naudojama, bet ir toje srityje stengiamasi taupyti. Nes išleidus mažiau lėšų energijai, lieka daugiau pelno. Bet vienareikšmiškai, kuo daugiau energijos šaltinių-tuo gėriau: konkurencija, stabilumas, nepriklausomybė ir galimybė žaliavos atsivežti iš bet kur pasaulyje, o ne vien tik iš Rusijos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Problema ta, kad visa praktika rodo, jog energijos sąnaudos pasaulyje didėja ir didėja, nepaisant jokių taupymų, tad sąnaudų mažėjimas -- greičiau svajonė apie stebuklą. Energijos naudojimas pasaulyje padvigubėja maždaug per ketvirtį amžiaus.

      Dėl efektyvių namų, kurie energiją išorėn duotų -- jie to negali. Saulės baterijos ant stogų yra faktinis nulis, kurį galima ignoruoti. Kad situacija pasikeistų ir namai energiją galėtų gaminti, visokių prietaisų energijos sąnaudos turi kristi neįtikėtinai.

      Dėl savaime apsišildančių namų -- nuo sezono iki sezono išsaugoti šilumos nesigauna, efektyviai gaunasi tik paros bėgyje, o ir šitai realiai efektyviai veikia tik apie kokias nors Alpes (pvz., Austrijoje), kur klimatas visgi šiltesnis, o saulėtų dienų -- išskirtinai daug. Lietuvai, deja, čia reikia kentėti, nes pas mus saulėtos dienos retos.

      O vat dėl banalaus namų šiltinimo -- klausimas yra atsiperkamume: ar per priimtiną laiką išleisti pinigai grįš. Jei jie negrįš, tai gaunasi kad pigiau yra šildytis kiaurą namą įprastu būdu, nei jį apšiltinti. Ir vėlgi, pas mus skaičiavimai tokie, kad tik nedaugelio namų apšiltinimas atsiperka. Čia, beje, įdomumas -- šiluminio mazgo renovacija kartais padidina efektyvumą labiau, negu apšiltinimas, o tas šį bei tą sako apie šilumenininkus. Nors apie juos ir taip daug ką galima pasakyti, pažiūrėjus, ką jie daro.

      O vat dėl konkurencijos, stabilumo ir energetinės nepriklausomybės -- čia klausimas išties yra kiek didesnis, nei šiaip energijos taupymas.

      Reply
    2. zuvycius

      vartojimas augs dėl kelių priežasčių. Pirma tai, kad vis daugiau mechaninių mechanizmų keičiami elektriniais. Antra auga internetai, o kur jie ten ir elektra. Trečia auga žmonių skaičius. Ketvirta vis dar didelė dalis žmonijos nenaudoja nieko daugiau nei lemputės. Ta dalis kada nors irgi pradės vartoti elektrą. Energiją realiai taupo tik kelios šalys. Visose kitose suvartojimas tik auga ir augs kol pragyvenimas visur bus vienodas ir gyventojų skaičius nustos augti.

      Reply
  9. Neringa

    Sveiki, ar galima aš jus panervuosiu? Aš iš tų žmonių kurie netiki ‘raganų medžiokle’ ir labiau tikiu technologijomis negu ‘pasaulio pabaiga’. Aš manau, jog mūsų kartoje reikalingi tokie žmonės kaip Steve Jobs kuris sugebėtų generuoti ir abstrahuoti informaciją, idėjas, bei efektyvumas technolofijų, paprastumas būtų pagrindiniai preoritetai. Manau, jog šiuolaikinės vėjo jėgainės gali atrodyti zazo lygio palyginus su BMW. Yra garso bangos. Tarkim, kad didžiuose miestuose dalinė energija būtų gaminama nuo žmonių gaminamos vibracijos, jei vietoje plytelių būtų guma o apačioje pagaminta vibracija generuotų elektrą ir t.t.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia greičiau yra grąžinama energija. Buvo berods Japonijoje prieš porą dešimtmečių tokių bandymų -- prieš sankryžas statė į asfaltą įleistus būgnus, kurie atlikdavo ir gulinčių policininkų funkcijas, ir kartu dėl ratų stabdymo per generatorius kažkiek elektros pagamindavo, bent jau tiek, kad šviesoforams užtektų.

      Bet visur yra toks reikalas, kaip naudingumo koeficientas. Žodžiu, investicijos, sąnaudos, kaštai, grąžos lygis -- amžinas klausimas, ar atsipirks.

      Bent jau dabar atsiperkamumas pas daugumą aplinkos energiją galinčių sugerti sistemų yra labai labai neigiamas. Ir iki teigiamo pakilti kol kas nežada.

      Reply
  10. Julius

    Paantrinsiu Sauliui ir paprieštarausiu Rokiškiui.
    Auginant biokurą deguonis realiai nesigamintų, nes jį sudeginus jis vėl pataptų CO2, net ir nedeginant jis puvimo metu pataptų CO2.

    O šiaip tai klausimą užduot nuorėjau…. kaip hidro elektrinę paverst į hidro akumuliacinę elektrinę?
    Teoriškai kažkur Norvegijos fiorduose gal ir būtų įmanoma… o praktiškai?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ok, suprantu, ką turit omeny -- kad ne užkasam, o sunaudojam. Dabar žiū: tarkim, auginam kažkokius šiaudus metus laiko, kurie tolygiai sugerdinėja CO2, o paskui deginam, o paskui vėl auginam. Kas vyksta su CO2 ir O2?

      Ogi turime praktikoje, kad mes saugosim biokurą apie tiek laiko, kiek jis auga, kas reikš, kad nuolat turėsime vidutiniškai pusę reikalingo kuro laukuose, plius pusę galimo kuro sandėliuose. O tai reikš, kad deguonies padidėjimas per atitinkamą vieno biokuro derliaus lygį ir bus.

      Žodžiu, gal tai nėra kažin kas, bet vis šis tas 😀

      Reply
      1. Inocentas

        Dar reikia neužmiršti, kad deginant biokurą pagrindinis išsiskiriantis anglies junginys -- anglies dvideginis. O pūvant, mintant gyvuliams -- dalis išsiskiria metano forma. O metanas šiltnamio efektą sukelia gerokai stipriau nei anglies dvideginis.

        Reply
  11. Neringa

    Žinai, žiūrint kaip japonai statė ir kuomet tai buvo ir koks galvos pusrutulis veikė tuo metu. Bet, manau po Tsunamio turėtų ir jiems atsisukti gera linkme dėl elektros energijos gaminimo

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, pas juos antrą kartą atgimė mitai apie Godzilą po tos Fukušimos. Nors atrodė, kad ji pastatyta taip saugiai, kad net ir Japonijoje nieko jai neatsitiks. Ir tiesą sakant, gal net ir būtų neatsitikę, bet vat ta žemės drebėjimų ir cunamio kombinacija buvo tokia, kokios ten nebuvę.

      Kita vertus, taip giliau pažiūrėjus -- tarkim, Lietuvoje nei tų cunamių gali būti, nei žemės drebėjimų, kurie savo stiprumu bent dešimtadaliui tų japoniškų prilygtų. Irgi rizikos valdymas, kaip sakant.

      O dar kita vertus, jeigu koks karas, tai kai kuriais atvejais branduoliniai taikiniai priešams gali būti labai įdomūs -- lyg ir nebranduolinis bombardavimas, t.y., konvencinis, bet užteršti viską gali taip, kad maža nepasirodys.

      Žodžiu, įvairūs niuansai ten slypi.

      Reply
  12. Tomas

    Aš manau, kad vis dėlto efektyviai padaryti elektra paremtą centralizuotą šildymą galima. Įvertinkime tai, kad galbūt išeisime iš to vertinimo lauko, kai atrodys, kad chruščiovkes reikia renovuoti, o ne griauti ir statyti naujus daugiaaukščius arba dangoraižius su komercinėmis ir gyvenamosiosmis patalpomis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Iš principo taip. Čia jau kai kas minėjo apie tuos pasyvius namus -- jei šiluminė varža pakankamai didelė, tai nėra prasmės vesti centrinį šildymą, nes energijos sąnaudos gali būti tiek mažos, kad elektra šildytis gautųsi pigiau.

      Reply
  13. vytautas

    Trumpai del hidroenergijos perspektyvu. Kazkada girdejau toki skaiciu, kad uztvenkus visas Lietuvos upes gautume 25 proc. Lietuvos elektros poreikio.
    Kad butu didelis efektas, upes turi but vandeningos (alia Dniepras) arba but didelis auksciu skirtumas. Bet mes neturime nei to, nei to.
    Siaip lygumines elektrines hidro yra blogai…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat dėl to ir kalba, kad iš esmės jos tinkamos tik tam, kad sukurtų porą bazinių elektros tiekimo funkcijų:
      1. Bazinį energijos kiekį, kuris užtikrintų minimalų darbingumą svarbiausioms sistemoms (pvz., kad ryšio sistemos veiktų, pvz., mobiliakai, internetas ir pan.)
      2. Išlygintų elektros gamybos svyravimus kitose jėgainėse

      Reply
      1. Julius

        Dar kartą įkišiu trigrašį.

        Hidro elektrinės, o gal tiksliau būtų sakyti užtvankos, statomos ir norint sumažinti potvynių grėsmę (Kauno atveju).
        Taip pat šiuo atveju buvo sukauptas pakankamai didelis vandens kiekis, kad Kruonio HAE galėtų akumuliuoti Ignalinos AE naktinę energiją.
        Vadinasi turim puikų energetinį mazgą (Kauno HE, Kruonio HAE ir Visagino AE).
        Ai, tiesa, turim nuostabius politikus, tai neturim to ką galėtume turėt.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, taip. Potvynių faktorius irgi yra -- čia vienas iš tų, kur neenergetiniai, atitinkamai ir nekabinti.

          Dėl AE ir Kruonio -- šita kombinacija išties būtų labai geras variantas visai stambaus masto buferizacijai, nes turėtume savarankišką energetinį segmentą, kur mes galėtume rinktis, o ne mums sąlygas statytų kažkas.

          Bet turim tai, ką turim.

          Reply
  14. Inocentas

    O kaip apie geoterminę energiją? Ar tikrai neperspektyvu? Sėdime ant didžiausio Žemėje branduolinio reaktoriaus ir nesugebame pasiimti tiekiamos energijos. Bent jau vakarų Lietuvoje karštas vanduo pakankamai negiliai. Apie porą km ~ 80C, o jei giliau -- tai ir visas 100 -- 150 C. Kažkur skaitinėjau, kad pora gręžinių galėtų generuoti apie 5MW. Klaipėdoje kaip ir naudoja kažkiek tai, lyg ir dar kažkokie projektai yra.
    Kažkada per „Discovery“ rodė apie bandymus daryti kelis gręžinius, per vieną padavinėti vandenį iš kitų gauti karštą vandenį. Tai rodytame žemėlapyje Lietuva pateko į rentabilių vietų sąrašą. Gal verta šį klausimą labiau pakrapštyti?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pajūryje išties turime gana neblogą geoterminę zoną -- gali būti, kad vieno-kito miesto šildymui pakaktų. Elektros gamybai -- visgi matyt temperatūros gali būti per mažos.

      Kita vertus, ta zona tokia užmiršta ir taip keistai valdžia Lietuvoje vaizduoja, kad nieko apie tai nežino, kad man klausimas, ar nėra tenai kažkokių biurslo reikalų.

      Gal kokios įmonės nenori tos geoterminės energijos, o nori kurą deginti? O gal atvirkščiai -- kažkas nori ant tos geoterminės geras lėšas iš valdžios nulupti? Aš nežinau, bet kažkaip keistai man rodosi viskas.

      Nors gal ten šiaip yra kokių nors techninių trikdžių, nežinau net.

      O vat kitur, ne pajūryje, deja, mums reiktų pernelyg gilių grežinių.

      Reply
      1. Noname

        Net ir Klaipėdoje geoterminės energijos potencialas yra labai abejotinas. Ten dabar veikianti geoterminė jėgainė ir pati veikia tik kaip šilumos siurblys — per žemės gelmes perpumpuotas vanduo sušyla tik iki 35-40 laipsnių.

        Reply
  15. Tomas

    Sakyčiau dar yra vienas svarstytinas variantas, tai atliekų deginimas mini katilinėse. Pvz. du rajonus aptarnauja viena katilinė, į kurią šiukšles tiekia patys gyventojai. Galbūt tai išspręstų ir atliekų rūšiavimo klausimą. Kažkokio didelio trūkumo neturi būti, nes dabar pakuotės amžius 🙂 Galbūt tai realesnis kaip papildomas būdas?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, šilumos gavimo atveju -- manau, kad tai būtų žymiai efektyviau, negu mega šiukšlynai su mega šiukšlių rūšiavimo fabrikais.

      Ir finansiniu požiūriu tokios katilinės irgi būtų kardinaliai efektyvesnis variantas, nes be grandiozinių investicijų. Ir negana to, toksai variantas konkurencingumą šilumos tiekimo rinkoje gali padidinti. Ir negana to, sumažinti šilumos trasų ilgius, kas automatiškai reiškia geresnį efektyvumą.

      Žodžiu, vieni pliusai, lyginant su kokiais nors rubikiniais šiukšlių deginimo projektais.

      Reply
  16. lyderis

    mano manymu, decentralizacija yra visų problemų sprendimas. IT srityje tas jau veikia ir sėkmingai, kitos sritys pasivys vėliau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Būtent taip. Tik vat atsiranda komunistiškai mąstančių tipažų, kurie vis aiškina, kad centralizacija (kai kalba apie produktų tiekimą -- tai tiesiog kitas žodis monopolijai pavadinti) yra geriau.

      IT išties yra labai geras pavyzdys -- kol viskas buvo kelių didelių įmonių rankose (IBM, AT&T ir pan.), progresas buvo nelabai koks. Kai atsirado nepriklausomi smulkūs gamintojai ir viskas susifragmentavo -- progresas nuėjo neįtikėtinais šuoliais, o kainos ilgainiui krito tiek, kad palyginus su periodu iki tol… Ghrmz, tiesiog nesigauna netgi palyginti su periodu, kuris buvo iki tol 😀

      Reply
      1. Noname

        Nelabai sutikčiau — AT&T Bell Labs išradimus galima vardinti ir vardinti. Jau vien ką pasako faktas, kad iš ten atkeliavo Unix pagrindai ir C kalba.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Išradimai ir konkurencingumas -- absoliučiai skirtingi dalykai, kurie tarpusavy siejasi labai netiesiogiai.

          Visi judesiai dėl AT&T konkurencingumo prasidėjo tik po to, kai AT&T atžvilgiu buvo pradėtos taikyti antimonopolinės sankcijos (kaip tik to dėka ir išplito UNIX -- jie buvo praradę teisę eit į kompiuterių ir softo rinkas, todėl ėmė dalint už dyką). Realiai situacija pasikeitė tik po išskaidymo -- vat tada ir prasidėjo neįtikėtinas kainų kritimas kartu su neįtikėtinu šuoliu ryšių sistemose.

          Žodžiu, čia reikia žinoti kai kuriuos istorinius įdomumus, o ne pavienius faktus apie UNIX ir C 🙂

          Reply
  17. Vytax

    Biokuras pas mus pirmiausia tai yra miškas. O jei tiksliau tai miško kirtimo atliekos, malkos, lapuočių šakos, menkaverčiai medžiai (drebulės, juodalksniai), visokios išvartos, sausuoliai, malkos likusios po miško retinimo ir t.t. Visa tai kas dar prieš dešimtmetį buvo tiesiog paliekama pūti, dabar vis daugiau šios masės sudeginama. Ir čia plėtros galimybių dar yra daug, bent jau miestų apšildymo reikmėms.

    Dar kita pas mus plačiai paplitusi biokuro rūšis yra rapsai. Nors patys jų beveik ir nenaudojame, tik auginame. Faktiškai juos vartoja vokiečiai, vokiečiai tuo pačiu ir apmoka jų auginimą tiek tiesiogiai, tiek ir per ES išmokas.

    O visos kitos biokuro rūšys yra smulkmė. Pavyzdžiui jau yra nemažai smulkių šiaudų granulių gamintojų. Bet tas granules daugiau perka kailinių žvėrelių augintojai vietoje kraiko, nei kaip kurą deginimui. Plačiai išreklamuotos gluosnių plantacijos yra visiškas finansinis nesusipratimas. Nederlingose žemėse gluosniai auga per lėtai, reikia tręšti, kas aišku nepasimoka. Derlingose žemėse gluosniai auga puikiai, bet tose pačiose žemėse auginant pavyzdžiui kviečius galima uždirbti ženkliai daugiau su mažiau rizikos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Yra viena problema su tomis miško atliekomis -- jų šalinimas pažeidžia mišką, nes daugybė visokių augalų, mikroorganizmų, samanų, kerpių, grybų ir t.t. auga dėka to, kad mėtosi ir pūva visokios šakos, išvartos, skiedros ir taip toliau.

      Dėl rapsų -- jie iš principo yra įdomus variantas, po to, kai maždaug prieš ketvirtį amžiaus atsirado veislės, kurios nenuodingos, jie tapo labai svarbiu produktu ir gyvulių pašarui, ir žmonėms, ir panašu kad iš principo kažkada visgi gali užimti šiokią tokią nišą skysto kuro rinkoje.

      Dėl tos smulkmės, kaip kad šiaudai ar pan. -- man atrodo, kad kaip tik tenai išties ir turėtų būti realus biokuro gaminimas -- nedideliais mastais, kaip tik visokioms smulkioms nišoms. Tik vat dotacijų sistema viską nenormaliai iškreipia.

      O vat su gluosniais ar žilvičiais -- yra siauras segmentas -- visokios pelkės, kur ką nors kitą sunku išauginti, bet būtent šitiems pats tas būtų. Bet čia ir vėl kyla klausimas apie tas dotacijas, kurios viską iškreipia.

      Reply
      1. Vytax

        Miškuose turi būti išlaikomas balansas. Jei bus per daug pašalinama biomasės bus pakenkta bioįvairovei. Jei per mažai -- miškai kentės nuo ligų ir kenkėjų, bus prarandami vertingi medžiai, vertinga mediena kuri naudojama pavyzdžiui baldams gaminti.

        Rapsų, kaip dyzelio panaudojimui mums trukdo per šaltas klimatas. Norint pas mus jį naudoti transportui, reikia transporto priemonėse įrenginėti dvigubus bakus, iš kurių vienas šildomas. Žymiai paprastesnis variantas rapsų aliejų naudoti šiltesnio klimato regionuose.

        Kol miškuose pilna malkų, tol smulkūs gamintojai vargu ar kuo kitu užsiiminės.

        Po sovietinės melioracijos, pelkių yra likę mažai. O ir likusios dažniausiai yra paskelbtos draustiniais. Yra tik daug nenaudojamų ir nederlingų žemių. Ten tėra tik viena galima išeitis, t.y. tuos plotus užsodinti mišku. Tik visa bėda, kad miškas atsiperka po labai ilgo laiko. Pirmieji retinimai ir pirmosios malkos būna po kokių 20-30 metų, vertinga mediena po 80-100metų.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, kiek aš mačiau, tai pas mus kai kur šalina viską iki tiek, kad kaip iššluota darosi.

          Dėl rapsų dyzelio -- angliavandeniliai su ilgomis grandinėmis gali būti skaidomi į trumpesnes turinčius, taip kad šitai yra greičiau mažų gamybos apimčių problema, nei ilgalaikis stabdis.

          Dėl malkų miškuose -- pilnai sutinku. Dabar gi tenka jau kartais pamatyti, kai 15-20 cm medžius ištisiniais plotais nuvaro -- aiškiai malkoms kažkokioms ar dar kokiam biokurui.

          Taip, dėl melioracijos pelkių sumažėję. Bet yra kažkiek. O šiaip vėlgi sutinku 🙂

          Reply
    2. Dalius

      Lietuvoje didžiausias biokuro potencialas būtent ir yra šiaudai ir žolė. Problema ta, kad šiaudus deginti problematiškiau nei mediena (technologiškai).. Be to siauduose yra labai daug oro (transportavimas didesniais atstumais brangus).

      Dėl to, kol į energija galima drožti medi.. šiaududai/žolės neturi jokių šansų.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Transporto kaštai daug lemti ima tik dėl to, kad to oro nesveikai daug, nes šiaip tai transporto išlaidos yra toksai mizeris, kad įprastais atvejais visokie transporto taupymai virsta neadekvačiu verslo procesų žalojimu.

        Taigi, šitai reiškia, kad klausimas yra greičiau techninis -- ar pavyktų pasiekti pakankamai efektyvaus visokių šiaudų presavimo į granules.

        Kita vertus, išties, kol medžius, netgi jaunus miškelius gali drožt kurui, tai kaip ir nėra kalbos apie tuos šiaudus.

        Reply
  18. Pjovejas

    Dėl visų žilvičių projektų, tai man irgi nesuprantama, kaip toks briedas gali apskritai rėmėjų rasti… Augant gyventojų skaičiui tai jau nusikaltimas. Net ne anekdotinės „pirmo pasaulio problemos“ o iš vis kažkas tokio… net nežinau… Kaip ir tie patys rapsai.

    Reply
    1. Alvidon

      Koks dar gyventojų skaičiaus augimas ? Mes gi berods ne trečiam pasauly, kad mūsų daugėtų.

      Reply
  19. Almiasas

    Šiuo metu kuriamas naujo tipo Polywell branduolinės sintezės reaktorius. Kas keisčiausia -- kūrimo darbus finansuoja JAV laivynas.

    Plačiau kad ir čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Polywell

    Kaip matau, kol kas vis dar yra problemų. O bent jau man norėtųsi, kad pasisektų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Alternatyva tokamakams, bet matyt tobulėja irgi panašiai, kaip ir tokamakai.

      O dėl JAV laivyno -- visiškai nieko keisto. Anas ir pirmų atominių reaktorių kūrimą finansavo. Jiems gi reikia to, visokiems laivams, ypač povandeniniams.

      Reply
  20. Rokas

    Truputį fantazuojant:
    Torio reaktoriai tampa pagrindiniu energijos šaltiniu, kurio saugumas leidžia decentralizuotą gamybą turint reaktorių kokiam 300 tūkstančių gyventojų. Elektros energija tampa vienintelė kurią naudojame netik apšvietimui, bet ir šildymui (kas šiai dienai turint mažus energijos poreikius ir mažą įrengimo kainą yra pusė velnio variantas, o kylant dujų kainai ir mažėjant elektros prognozės tik gerės.), automobiliams su sąlyga, kad ištobulės baterijos. Tinklus suvaldyti nėra taip sudėtinga, kaip saulėje (kuri niekada nebus rimtas rodiklis Lietuvoje), o visi decentralizacijos pliusai lieka.
    Yra ir kitas variantas su toriu. Jo dėka elektra/naftos kainos santykis tampa toks, kad apsimoka gamintis savas dujas ar dyzelį. Perėjimas nuo benzino į dujas gali būti daug lengvesnis negu į elektros, dėl nesugebėjimo pagaminti baterijas kurių užtektų bent 300km, pakrovimas truktų 30 min. ir būtų pilnai perdirbamos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, dėl torio saugumo -- tai išties fantazija, nes nematau, kodėl turėtų būti esminiai skirtumai nuo urano ar plutonio.

      Bet dėl šiaip elektros -- manau, kad prie to einama vis labiau. Baterijos tobulėja jau dabar -- ir ličio atsiranda, ir superkondensatoriai atrodo galų gale pradės plisti.

      Su sintetiniu kuru vis daugiau darosi projektų -- nors kažkada tai atrodė visiška nesąmonė, nes kainos būdavo nesveikos, bet dabar ir gamtinio kuro kainos kaip reikiant, o sintezė gerokai pajudėjo visgi.

      Dar verta prisiminti dujų generatorius, kurie buvo labai paplitę II Pasaulinio karo laikais -- nors jų dujų šiluminė vertė buvo menka, bet iš esmės, ganėtinai artimas procesas leidžia gaminti dujas, o iš dujų ir skystą kurą iš daugelio organinių atliekų.

      Reply
    2. Saulius

      Priminėt, kad jau yra JAV kompanijos mini reaktoriai, nedidelėms gyvenvietėms, įrengia, patys veikia kažkiek dešimtmečių ir paskui pakeičia kažką (kurą, gal dar kokias sistemas, nepamenu). Komercinis gaminys, prieš kažkiek metų mačiau reklamą (jei atmintis nepaveda ir nemaišau su koncepcija, bet lyg ir buvo kanos, galingumai, eksploatavimo amžius ir pan.).
      Na bet LT tai „negresia“, skalūnininkų neįsileidžia, o atomas tik vienu atveju galimas panaudoti Lietuvoje -- karo.

      Reply
  21. Dalius

    Prajuokinai dėl vėjo jėgainių privalumo karinio konflikto atveju. Boom padarai porai pastočių.. ir visi tie dieli vėjo jegainiu partkai tampa tik nenaudingais basliais (vartojimas pas vokiečius kitame kampe nei vėjo jėgainės). kelios nedideles EMP..

    Tai ka vadini mini tinklais.. šiuo metu vadinama Smart Grid (išmaniaisiais tinklais ?). Šiaip konceptas labai geras. ES i tą reikala irgi pinigus šiupeliuoja. Bet kolkas nusimato tik „demand management“ o ne mikro generacija (technologiju nelabai yra). Tiesa, tikiu kad Smart Grid ateis anksčiau nei Super Grid 🙂

    Ka turejai galvoje kalbedamas apie nuosava sinchronizacijos sistema visai nesupratau: sūlai prie visų kaimynų tik per DC intarpus jungtis ? ne tik prie lenku/skandinavu bet ir prie rusu/baltarusiu ? latviu ? Ir dažnius pas save lokaliai reguliuoti ? Koks tikslas ?
    Lietuvia elektros energetine prasme yra super geroje situacijoje. Šalia yra NordPool (pastebimai mažesnės kainos nei pas mus), BRELL (turi daug energetiniu resursu) ir Entso-E. Su rusais mes jau ir taip turim daugiau junčių nei musu pikas. Pasistatom dar o 1GW su lenkais ir skandivavais ir bus išspręstos VISOS problemos. Nereikės jokių atominių.. užteks pasižaidimų su tecais ir AEI.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl vėjo jėgainių -- karo atveju esmė yra ne didžiųjų objektų aprūpinimas, o daugiau lokalaus darbingumo užtikrinimas. Dauguma energijos vartotojai nėra tiek koncentruoti, kad tos pastotės lemtų savaime.

      Čia žiūrėkit panašiai kaip į interneto struktūrą: atjungus pagrindinius maršrutizavimo centrus, internetas nenustoja veikti, o tiesiog krenta greičiai.

      BTW, jei jau apie smart gridus -- nors taip anie ir bando vadinti, tai per geras pavadinimas kol kas. PRieš kokį dešimtmetį esu matęs labai įdomų RFC IP elektrai. Su visu maršrutizavimu ir apmokestinimo pagal nugabentus kiekius mechanizmais, tiesiai iš siuntėjo. Žodžiu, adresuojamas energijos siuntimas. Vat čia jau išties yra smart -- tiek smart, kad išties labai ilgai dar nieko panašaus nematysim. O tai, kas paprastai vadinama smart gridais -- tai tiesiog decentralizacija, nieko ten labai gudraus.

      Dėl nuosavos sinchronizacijos sistemos -- mums ją norom nenorom reiks turėti, jei jau atsiduriame tarpe tarp Lenkijos, Skandinavijos ir Baltarusijos. Taip, nuolatinės srovės intarpai, leidžiantys atsirišti. O tas tuo pačiu reiškia ir galimybes turėti padidinto efektyvumo tinklą.

      O vat dėl to, kad nereikės nuosavos atominės -- šituo aš abejoju. Nori turėti gerą efektyvumą -- reikia užsitikrinti bazinį tiekimą pačiam, nes nepriklausomumas turi likti.

      Reply
  22. Dalius

    O aš visada galvojau, kad karo atveju svarbu užtikrinti kad (karinė) pramonė veiktų. Nelabai isivaizduoju kuo vietinė kirpykla ar supermarketas padės laimėti. Bmet karas ne mano specelizacija, del to galiu klysti.

    Nors ir nera vieningos SmartGrid konsepcijos, bet tai nebūtinai vien decentralizacija. Tiksliau daugeliu atveju kolkas tai daugiau demand management’as. Decentralizacija dar tik po truputi ateina. Prietaisų valdymas ar automatinis tinklo persikonfiguravimas skirtomojo lygije irgi.

    O nuosavos sinchronizavimo sistemos mes tikrai neturėsim. Nebent koks didelis kataklizmas atsitiktų. Dabar esame BRELL dalis. Pagal konservatorių sapną -- turėtume nukarpyti linijas į Rusiją/Baltarusiją ir per vieną linija su lenkais tapti Entso-E dalimi. Nebent sinchronizavimu vadini nuosavą dažnio ir visų lygių rezervo palaikymą. Tuomet taip… jei prisjungsime prie Entso-E to mums reikės.

    Nelabai žinau ką turi galvoje sakydamas efektyvumas, bet turint linijas į tris didžiasias sistemas elektrą pigiau bus importuoti nei gamintis patiems. Nebent koks kataklizmas atsitiktų: subyrėtų ES ir mes pradėtume karą su Rusija ar pan. Lietuvai galbūt būtu idomu mažosios atominės ar net atominiai tecai. max 300 MW galios.

    P.S. gal gali papasakoti ka turi galvoje su tuo RFC IP elektrai ? Nes fiziškai (be dedikuoto laido) elektrono negali perduoti P2P, o virtualus „ryšiai“ egzistuoja jau nuo rinkos liberalizavimo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Prie šiuolaikinio karo abejoju, ar kam nors iki tos pramonės bus. Kita vertus, ir su ta pramone klausimas apie tinklo stabilumą lieką.

      O vat dėl infrastruktūros bendrai (ką tamsta vadinate kirpyklomis ar supermarketais) -- tai čia prisimint reiktų, kodėl Sąjungininkai taip intensyviai visiškai jokios karinės reikšmės neturinčius Vokietijos miestus bombardavo per II Pasaulinį.

      Čia šiaip, supratimui, pabandykit įsivaizduoti, kad pvz., Vilniuje mėnesiui užsidaro visi supermarketai -- kai apie visą pasekmių seką pagalvosit, tai maža nepasirodys 😀

      Dėl sinchronizavimo -- taigi būtent dažniai ir yra sinchronizuojami. Iš to ir visos problemos eina, persijungiant, kad jei pareis iš dviejų tinklų priešingom fazėm, vietoje elektros gali gauti degančius laidus ir sproginėjančias pastotes 😀

      Dėl efektyvumo -- būtų daug aiškint, bet paprastai žr. -- pirkimas visada brangiau už gamybą pačiam, išskyrus tuos atvejus, kai perki perteklių už kainą, kuri nustatoma siekiant minimizuoti nuostolius, o ne uždirbti pelną. Tai reiškia, kad reikia bazinę dalį gamintis, o uždirbinėti iš to kitų šalių pertekliaus. BTW, čia įdomus variantas yra, kad greitai paleidžiamos ir užgesinamos jėgainės gali duoti labai gerą konkurencingumą.

      Dėl IP elektros -- buvo senais senais laikais toksai Balandžio 1 bajeris, kuris paskui virto ganėtinai rimtomis analizėmis apie elektros perdavimo maršrutizavimą. Ale kita vertus, jei tamstai kyla asociacijos su P2P, tai gal nesigilinkit, nes sugaišit kelis mėnesius tam, kad išsiaiškint, nes tiesiog žinot reikia pernelyg daug 😀

      Kita vertus, galit pasiieškoti ko nors iš serijos „electricity over IP“, jei visgi labai norit 😀

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, pasaulyje pilna tų visokių stebukladarių ir amžinųjų variklių kūrėjų.

      Ar girdėjote, kad Lietuvoje patentų biuras sugebėjo patentą išduoti amžinąjam varikliui, o paskui kažkokia valdiška įstaiga netgi skyrė to amžinojo variklio tobulinimui finansavimą? 😀

      Žodžiu, ir pas mus greitai pasiūlys rinkai kažką panašaus matyt 😀

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *