Ponai ir ponios, aš vat pasižiūriu žiniasklaidą ir kažkodėl nelabai suprantu, kodėl čia kažkokios nervingos reakcijos prasidėjo dėl to, kad Prezidentė reikalauja skaidrių viceministrų ministrams. Kad čia koksai tai kišimasis į ministrų politinius sprendimus ar ten kažką tokio. Tiesą sakant, netgi nelabai suprantu, kas ten per pasipiktinimai, nes čia džiaugtis reikia, o ne piktintis.
Pasižiūrėkit į žemėlapį: visokios skurdžios laukinės šalys, kur baisu ir nuvažiuoti – turi aukščiausią įmanomą korupciją. O vat tos, kur jau visai neturi korupcijos – jos ir saugios, ir turtingos, ir šiaip ten viskas gerai. (Žemėlapis – kopyraitai pas Wikipedijos aktyvistus)
Beje, čia verta pasižiūrėti ir detaliau, kokia pasaulyje korupcija – Transparency International kasmet skelbia korupcijos suvokimo indeksus.
Aš tai paprastai suprantu: kažkas, kas skiriamas į politinio pasitikėjimo pareigas, yra skaidrus, t.y., neprisidirbęs – tai nėra ko čia bijoti ir viskas čia tvarkoje. O jei jau kyla kokios tai kalbos ir pasipiktinimai, tai gal tenai kas nors netvarkoj? Nes čia gi viskas paprasta: arba kokių nors faktų yra, arba jų nėra. Jei jų nėra, tai nėra ir pagrindo bijoti, o jeigu yra, nu tai jau čia reikia kažką gal visgi pagalvot.
Aš gi ne šiaip sau vis kalbu apie tą biurokratinį beprotybės ir stagnacijos liūną, kuris visus taip užveikia. Ta pati beprotybė labai gerai susijusi su korupcionieriais: kur tik korupcinionierių daugėja, ten ima nesveikai augti ir visokių reguliavimų apimtys. Ir tada jau kam nors dirbti pasidaro neįmanoma. Todėl korupcija yra labai labai blogai.
O ir bendrai, šitas reikalas dėl skaidrumo yra labai esminis. Vat dabar pasižiūrėkim į Ukrainą, panagrinėkim truputį ir suprasime, kodėl.
