Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.
Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.
Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.
Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.
Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.
Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.
Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.
Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.
Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.
