Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.
Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.
Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.
Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.
