Tag Archives: profsąjungos

Profsąjungų stagnacijos fontanai

Aš jau esu rašęs apie tai, kas yra Maldeikienės problema. Tai aš jums pakartosiu: tai yra situacija, kai viena koja einama į kairę, o kita koja – į dešinę. Ir rezultate gaunasi špagatas, nuo kurio Lietuvai tarpukojis praplyšta.

Apsinarkašinusi katė jums sako: "Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas."

Apsinarkašinusi katė jums sako: „Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas.“

Aš vis esu kaltinamas tai tuo, kad aš visiškas socialistas, tai tuo, kad aš visiškas išnaudojimo ideologas kažkoks. Taigi žinoma, kad taip, nes aš, kaip ir ponia Aušra Maldeikienė, sakau jums aiškiai: arba į kairę, arba į dešinę reikia eiti, o ne špagatus daryti.

Nes kas gaunasi? Biurslas laimi, korporacijos laimi, smulkus verslas dūsta, varguoliai vargetauja, o kažkokia stagnacija tik auga ir nomenklatūrinius kliedesius puoselėja. Ir dar kažkokius profsąjunginius mitingus rengia, nes esą darbuotojus reikia saugoti.

Įdomu, nuo ko saugoti? Gal nuo savęs pačių saugoti, nes jie patys negali nuspręsti, kur ką ir kaip dirbti?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų streikas

Žinote, mane pasiekė tokia žinia, kad kažkokie vairuotojai, kurie labai nelaimingi ir nori 13 atlyginimo ir negana to, dar ir delspinigių už jį, ruošiasi streikuoti, nes labai bloga ta Vilniaus Savivaldybė ir labai blogas yra meras Artūras Zuokas, kuris, suprantate, jiems gaili pinigų. Jie savo grasinimus streikais jau kelis mėnesius skelbia. Nes taip jų profsąjungos sugalvojo kažkaip. Ir dėl to aš pasakysiu, ką aš apie visą šitą galvoju. Jau esu pasakęs, ką šiaip apie profsąjungas galvoju, o dabar užtat pasakysiu, ką galvoju apie Vilniaus viešąjį transportą.

British Leyland / Rover darbuotojų mitingas, nukreiptas prieš profsąjungos veikėjus

Kai aštuntame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje vyko didžiausi ekonominiai bardakai, anokio Derek Robinson vadovaujamos profsąjungos privedė British Leyland iki bankroto. 1975 žlugusi įmonė buvo nacionalizuota, tačiau profsąjunginis atmata tęsė savo mėšlą, pakol jam neteko rinktis: arba slėptis su savo streikais, arba pakliūt į nagus tų, kuriuos vaizdavo, jog gina. Žmonės pasimokė ir suprato, kad patys prisidirbo. Jie suprato ir tai, kas jiems kniso protą. Dauguma mokosi tiktai iš savo klaidų, todėl per vėlai suvokia, jog profsąjungų vadams išties neįdomūs dirbančiųjų interesai.

Aš jums nepasakosiu čia apie merą Artūrą Zuoką, neseniai pagarsėjusį vicemerą Romą Adomavičių ar kokius kitus savivaldybės reikalus. Galima būtų pasakoti daug visokių dalykų apie pažadėtus 6000 ar kiek ten litų atlyginimus, baisiai mažėjančias šildymo kainas, abonento bilietą, naikinamus mikroautobusus ir kitokius reikalus, bet šitai gal atidėkim į šalį, nes reikalas čia nesusijęs – tema yra apie transportą.

Ir netgi nekalbėkim čia apie tragiškus maršrutus, apie tai, kad piko metu tie autobusai ir troleibusai perpildyti (nors pripažįstu, kad sovietmečiu transportas buvo visgi dar blogesnis), o kitu metu būna, kad važiuoja beveik tušti. Pakalbėkim apie kai kurias kitas bėdas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Profsąjungos ir dirbančiųjų interesai

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką apie profsąjungas. Paprastą dalyką: nors kadaise profesinės sąjungos ir buvo skirtos dirbančiųjų apsaugai, jau seniai jos skirtos tiktai pačių profsąjungų veikėjų apsaugai. Profsąjungos – tai vienas iš didžiausių parazitų, kokie tik yra. Ne kokia nors mafija ir ne oligarchai yra didžiausias košmaras Lietuvoje. Didžiausias košmaras yra profsąjungos.

Jokia profsąjunga nėra suinteresuota bedarbystės mažinimu ir gera ekonomine situacija, nes priežastis yra labai paprasta: jei visi gali lengvai gauti darbo, o darbo jėgos poreikis yra toks, kad darbdaviai pešte pešasi, profsąjungų niekam nereikia. Profsąjungų kartais (ir tai tik kartais) kam nors prireikia tada, kai bedarbystės lygis yra kritiškai aukštas, o darbdavys turi neribotas galimybes, ką rinktis. Tik tada kažkokiam darbuotojui galima pasakyti, kad jam reikia gynėjų, nes darbdavys į jo vietą gali priimti kitą. Ir netgi tokia situacija įmanoma tiktai tada, kai tas darbdavys yra idiotas, negebantis efektyviai darbuotojų panaudoti, mokyti, didinti jų nešamos naudos, o darbuotojai – dar didesni idiotai už darbdavį, kuris jų nesugeba panaudoti. Kitais atvejais profsąjungų darbuotojams nereikia.

Profsąjungos ir darbuotojai

Pasaulyje profsąjungos yra padariusios tiek daug blogio, kad apie kada nors jų darytus gerus darbus galima drąsiai užmiršti. Bene ryškiausiai profsąjungos kažkada pasireiškė Didžiojoje Britanijoje, kur sužlugdė automobilių pramonę ir davedė šalį iki tragedijos. Dabar tą patį profsąjungos padarė Graikijoje. Žodis "profsąjunga" jau seniai tapo keiksmažodžiu visiems, kas žino, kuo profsąjungos užsiima.

Profsąjungų nereikia ir darbdaviams, nes jei darbuotojų trūkumas didelis, tai reiškia, kad vyksta ekonomikos augimas, todėl darbdavys auginasi savo pajamas ir pelnus, o tada gali nesunkiai pasiūlyti darbuotojams ir geresnes sąlygas, kad jie neperbėgtų kitur. Profsąjungos tokiu atveju tiktai trukdo, nes trukdo gerai panaudoti darbuotojus ir padidinti jų atlyginimus. Darbdaviui profsąjungų reikia tiktai tada, kai šalį krečia bedarbystė ir krizė. Tik tada darbdaviui reikia, kad kažkas darbuotojams dėl ko nors papudrintų smegenis. Ir netgi tokia situacija įmanoma tik tada, kai darbdavys yra idiotas, nesugebantis panaudoti darbuotojų, o patys darbuotojai – dar didesni idiotai už tą patį darbdavį.

Profsąjungų reikia tik idiotams darbuotojams ir tokiems pat idiotams darbdaviams. Ir būtent tiktai tada, kai ir vieni, ir kiti yra idiotai. Jei darbdavys protingas – jis duoda darbuotojams daugiau, nei šie galėtų gauti profsąjungos dėka. Jei darbuotojai protingi – jie neina pas idiotą darbdavį, o susiranda geresnį darbą. Taip, profsąjungos yra parazitinės struktūros, kurios gyvena iš idiotų, kurie nepamato bendro tikslo, o pjaunasi tarpusavyje. Visada, kur tik du pešasi, laimi trečias. Kai pešasi darbuotojai ir darbdavys – laimi profsąjungos. O darbuotojas ir darbdavys patiria nuostolius.

Profsąjungoms darbdavio interesai nerūpi. Jokiam parazitui nesvarbu, kad tas, iš ko jis gyvena, dėl parazito veiklos nudus. Tai būdingas visų parazitų bruožas. Tačiau profsąjungoms nerūpi ir darbuotojų interesai, nes jei tik darbuotojas bus išmestas iš darbo, jis jau bus neįdomus. Profsąjungoms rūpi tik vienas dalykas – kuo labiau gilinti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojų. Kuo tas konfliktas yra didesnis, kuo blogiau abiem pusėms, tuo geriau profsąjungos veikėjams. Tai pati profsąjungų esmė – daryti blogį, iš kurio jos galėtų gyventi.

Profsąjungų interesas – kuo didesnė bedarbystė. Jei darbuotojai išmetami iš įmonės, kur yra profsąjunga, pastaroji džiaugiasi. Kuo labiau įmonė išmetinėja darbuotojus, tuo profsąjungos vadai yra laimingesni, nes kiti įmonės darbuotojai tampa labiau nuo profsąjungos priklausomais. Ir profsąjunga padarys viską, ką tik gali, kad nauji darbuotojai į įmonę būtų nepriimami. Nes jei jie bus priimami, profsąjunga praras įtaką.

Žinoma, į akis darbuotojams profsąjungos pasakoja vieną ir tą patį – esą kažkokie darbuotojai buvo išmesti nepaisant profsąjungos. Esą nebuvo priimti nauji darbuotojai tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugoti profsąjungos nariai. Ir t.t., ir t.t.. Tie darbuotojai, kurie yra idiotai, panašiomis šnekomis patiki. Nes jie galvoja, kad profsąjungos mielaširdingai gina jų interesus.

Ar kam nors kelia nuostabą, kad lietuviškas minimalus atlyginimas profsąjungų dėka sugebėjo viršyti pusę darbo užmokesčio medianos? Ar kelia nuostabą, kad tie patys profsąjunginiai rimtais veidais nori pakelti minimalų atlyginimą iki dydžio, didesnio, nei mediana? Čia toks pat absurdas, kaip minimalus darbo užmokestis, didesnis už vidurkį. Ir kiek Lietuva bebando kapstytis iš krizės, profsąjungos tam kiša koją, nes joms tai labai apsimoka. Kuo daugiau bedarbių, tuo profsąjungoms geriau. Kuo didesnis konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo, tuo joms irgi geriau.

Kai darbdavys negali mokėti darbuotojui, kuris aria, pusantro karto didesnio atlyginimo, nes turi mokėti neadekvačiai didelį atlyginimą lodariui, kuris beveik nieko neveikia – tai ideali situacija profsąjungai. Profsąjungos dėka geras darbuotojas gauna 1000 litų, o blogas – 800 litų, nes darbdavys negali tam blogam darbuotojui mokėti 400 litų, o geram – 1400 litų. Nes profsąjungų dėka yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris artimas medianai, t.y., dažniausiam atlyginimo dydžiui. Taip, tai reiškia, kad netgi nuo vidutiniškai dirbančių atlyginimų nupjaunami pinigai, kurie skiriami lodariams.

Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų prekės lietuviškuose supermarketuose būna brangesnės, nei kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nes klaikiai išpūsti minimalūs atlyginimai iškreipia rinką neįtikėtinai. Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų kaimo vietovėse žmonės negali legaliai įsidarbinti, nes darbdaviai ten tegali pasiūlyti vos kokius 300-400 litų, o tokie maži atlyginimai jau yra nelegalūs. Būtent profsąjungų dėka daugybė žmonių gauna vokelius. Būtent profsąjungų dėka Lietuvą krečia emigracinė krizė. Būtent profsąjungų dėka yra tiek nelegalaus verslo. Būtent profsąjungų dėka legalus verslas moka tiek daug mokesčių, kad padengtų nelegalus.

Profsąjungoms yra tuo geriau, kuo blogiau visiems – ir dirbantiesiems, ir darbdaviams. Jos suinteresuotos krize ir bedarbyste. Tada jos gali pilstyti demagogijas darbuotojams ir imti kyšius iš darbdavių. Profsąjungos yra sisteminis blogio šaltinis. Padėkokite joms už tai, kad jūsų atlyginimai tokie maži, prekės – tokios brangios, emigracija – tokia didelė, o ekonomika vos teįstengia atsigauti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar kartą apie minimalius atlyginimus

Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.

Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.

Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.

Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.

Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?

Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?

Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?

Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter