Ponai ir ponios, aš senokai nerašiau, bet visgi dar rašysiu. Praeitų metų pabaigą sutikau labai, katastrofiškai nusivylęs politika ir kažkiek praradęs tikėjimą tuo, kad galima kažką pakeisti į gerą. Aš turiu omeny tą liūdnai nuskambėjusį įstatymų pakeitimą, pagal kurį Seimo nariai galėtų užbylinėti visus, kas tik ką nors apie juos pasakys kažką, kas jiems nepatiks. Nepriklausomai nuo to, kiek ten kažkas atitinka tikrovę ar neatitinka – Civilinis kodeksas leidžia tempti į teismą bet ką, o įrodinėti nekaltumą turi tas, kas yra kaltinamas (čia nekaltumo prezumpcija neveikia).
Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.
Taigi, pasižiūri į tokį balsavimą, kur vienbalsiai subalsuota už tokį pakeitimą, kur visos partijos pabalsuoja taip vieningai, kaip niekad – ir pasidaro šlykštu. Paskui prasideda politikų teisinimaisi – „nemačiau, balsavau nežiūrėdamas“ arba „o manęs ten nebuvo, aš čia niekuo dėtas“. Ir didelė dalis taip besiteisinusių politikų paskui vengia netgi pasirašyti kreipimąsi į Prezientę, kad šis įstatymo pakeitimas būtų vetuotas. „Aš niekuo dėtas, manęs nebuvo, bet nepasirašysiu“.
