Tag Archives: įstatymai

Metų pradžia. Politika. Seimas.

Ponai ir ponios, aš senokai nerašiau, bet visgi dar rašysiu. Praeitų metų pabaigą sutikau labai, katastrofiškai nusivylęs politika ir kažkiek praradęs tikėjimą tuo, kad galima kažką pakeisti į gerą. Aš turiu omeny tą liūdnai nuskambėjusį įstatymų pakeitimą, pagal kurį Seimo nariai galėtų užbylinėti visus, kas tik ką nors apie juos pasakys kažką, kas jiems nepatiks. Nepriklausomai nuo to, kiek ten kažkas atitinka tikrovę ar neatitinka – Civilinis kodeksas leidžia tempti į teismą bet ką, o įrodinėti nekaltumą turi tas, kas yra kaltinamas (čia nekaltumo prezumpcija neveikia).

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Taigi, pasižiūri į tokį balsavimą, kur vienbalsiai subalsuota už tokį pakeitimą, kur visos partijos pabalsuoja taip vieningai, kaip niekad – ir pasidaro šlykštu. Paskui prasideda politikų teisinimaisi – „nemačiau, balsavau nežiūrėdamas“ arba „o manęs ten nebuvo, aš čia niekuo dėtas“. Ir didelė dalis taip besiteisinusių politikų paskui vengia netgi pasirašyti kreipimąsi į Prezientę, kad šis įstatymo pakeitimas būtų vetuotas. „Aš niekuo dėtas, manęs nebuvo, bet nepasirašysiu“.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Naujas Darbo kodeksas ir standartizacijos komitetų sindromas

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klaviškus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors proingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno "Kliudžiau" ar dar kažką tokio. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Senas mokslinis anekdotas sako, kad jei pakankamai dideliam kiekiui beždžionių duosi kompiuterius ir jos tada barškins per kokius papuola klavišus, tai per pakankamai ilgą laiko tarpą jos sukurs kokį nors protingą ir giliai dvasingą kūrinį, pvz., Jono Biliūno „Kliudžiau“, Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ar dar kažką tokio – na, bent jau kokią nors Salomėjos Nėries poemą – tai jau tikrai. Vadyboje panašūs procesai yra žinomi kaip standartizacijos komitetų sindromas.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Profsąjungų stagnacijos fontanai

Aš jau esu rašęs apie tai, kas yra Maldeikienės problema. Tai aš jums pakartosiu: tai yra situacija, kai viena koja einama į kairę, o kita koja – į dešinę. Ir rezultate gaunasi špagatas, nuo kurio Lietuvai tarpukojis praplyšta.

Apsinarkašinusi katė jums sako: "Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas."

Apsinarkašinusi katė jums sako: „Ar matėt tą baisų naują Darbo kodeksą? Tenai reptilijanų invazija, drakonai ėda gyvus žmones ir juos išpurškia chemtreilais, tai žmonių vergovės įteisinimas.“

Aš vis esu kaltinamas tai tuo, kad aš visiškas socialistas, tai tuo, kad aš visiškas išnaudojimo ideologas kažkoks. Taigi žinoma, kad taip, nes aš, kaip ir ponia Aušra Maldeikienė, sakau jums aiškiai: arba į kairę, arba į dešinę reikia eiti, o ne špagatus daryti.

Nes kas gaunasi? Biurslas laimi, korporacijos laimi, smulkus verslas dūsta, varguoliai vargetauja, o kažkokia stagnacija tik auga ir nomenklatūrinius kliedesius puoselėja. Ir dar kažkokius profsąjunginius mitingus rengia, nes esą darbuotojus reikia saugoti.

Įdomu, nuo ko saugoti? Gal nuo savęs pačių saugoti, nes jie patys negali nuspręsti, kur ką ir kaip dirbti?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Klausimas dėl konstitucingumo Drąsiaus Kedžio byloje

Dar kartą apie tą patį – Drąsiaus Kedžio istoriją. Tuo atveju, jei teisinga pasirodytų pagrindinė versija – kad teisėsauga neįstengė įvykdyti teisingumo, o byla buvo vilkinama ir marinama (kaip berods išlindo – žudynės galėjo kilti po to, kai Drąsius Kedys iš prokuratūros sužinojo, kad tyrimas bus nutrauktas), o tai galimai tapo pakankamu pagrindu Drąsiaus Kedžio sprendimui, kad valstybė teisingumo negali suteikti.

Taigi, jei tokia versija tikra, kyla klausimas dėl to, kad valstybė Drąsiui Kedžiui neįvykdė savo konstitucinių prievolių ir garantijų. Ar tokiu atveju turėtume pripažinti, kad iš savo pusės Drąsiaus Kedžio veiksmai laikytini neprieštaraujančiais įstatymams?

(noriu padiskutuoti ir pabūti Velnio advokatu)

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter