Pratęsiant apie verslo procesus (gal kam tiesiog pravers)

Kadangi, kaip pamačiau, buvo susidomėjusių verslo procesais, štai jums klasika – kapitalistinės ekonomikos pagrindas, absoliutusis viso ko dėsnis ir reguliuotojas,
Didysis Kapitalistinis Pridėtinės Vertės Kūrimo Procesas
(paveikslas-diagrama):

kapitalistinis pridetines vertes kurimo procesas

Nesigąsdinkit, kad šis procesas atrodo sudėtingai – išties, jis paprastutis paprastutis ir visiems mums pažįstamas. Visa esmė tokia: akcininko pinigai išleidžiami turtui (plačiausia prasme – žaliavoms, įrangai, patalpoms, etc.), turto pagrindu išvystoma gamyba, sukuriama pridėtinė vertė (žaliavos+technologija+darbas), o paskui pridėtinė vertė paverčiama į pelną, kuris panaudojamas tolimesniam gamybos vystymui bei akcininko grąžai. T.y., vienoje pusėje – tiekimas ir gamyba, o kitoje pusėje – klientas ir akcininkas.

Procesas gyvenime veikia labai paprastai: nusiperki obuolį (investicija) iš tiekėjo už litą, nuplauni (gamyba), parduodi už du litus (atsirado pridėtinė vertė), litą grąžini į gamybą, o litą pasilieki sau, kaip grąžą iš investicijų.

Paveiksliukas, kuriame pavaizduotas kapitalistinis pridėtinės vertės kūrimo procesas (tiksliau – jo modelis), reguliuojantis visą ekonomiką (ir kapitalistinę, ir ne tik), paimtas iš čia – http://www.itsm.lt/index.php/Main/Kapitalistinis_verslo_modelis

Beje, jei šita diagrama patiks, tai galėsiu ir galingesnę įdėti, pagal bendrą Artendus Aktyvaus Planavimo Ciklą. Tai anoji tokia, kad nuo jos, žinokit, ir smegenys gali susisukti 🙂

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

27 thoughts on “Pratęsiant apie verslo procesus (gal kam tiesiog pravers)

  1. samadhee

    Sita tamstos „sudetinga“ klasika tik gal ne tokia spalvota kisama per gerkle ism fuksams. Negirdejau nei vieno auditorijoje, kad kazkas dejuotu del jos sudetingumo.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Na tai ir sakau, kad viskas paprasta. Tik paradoksas, kad kažkodėl tie patys ISM pabaigę protingučiai paskui praktiniame darbe daro sprendimus, prieštaraujančius šiai paprastutei schemelei ir neretai nesugeba suprasti, kas ta pridėtinė vertė ar kodėl klientui suminė parduodamo produkto kaina turi būti didesnė už gamybos bei pirkimų sumines išlaidas 🙂

      Reply
  2. perfect_feme

    As nesu ekonomiste ir su verslu nieko bendro neturiu, taciau drisciau issakyti savo nuomone i „lietuviska“ versla: 1) sunys loja, o karavanas eina 2) Jus neivertinot savo diagramoje isoriniu rizikos veiksniu, itakojanciu mano galva bet koki versla 3) labai jau vadoveliskai pateikta schema.
    Tai tik mano nuomone :)))))

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Rizikos veiksniai (beje, ne tik išoriniai, bet ir vidiniai) nagrinėjami sudėtingesnėse schemose, tada jau prasideda Balanced Scorecard taikymas pagal sritis (žmonės, procesai, finansai, rinka). Šis gi modelis -- tai tiesiog verslo modelis, kuriuo turi remtis bet kuris verslas, norintis kažko pasiekti.
      O apie lietuvišką verslą galiu pasakyti gyvenimiškiau: didžioji dalis mūsų šalyje esančio verslo dirba labai keblioje situacijoje, kai akcininkai lyg ir supranta šitą modelį, tačiau jo nesupranta darbuotojai ar netgi įmonės vadovybė. Pusšimtis metų komunistinės santvarkos duoda savo…
      Galų gale apie schemos vadovėliškumą -- tai tokia klasika, kad nevadovėliškai jos jau neįmanoma pateikti 🙂

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Tamstos supratimas juntamai viršija vidutinio Lietuvos vidurinių grandžių darbuotojų supratimo vidurkį, todėl bendrauti su Tamsta -- man malonumas 🙂

          Reply
          1. perfect_feme

            :))) As tik nieko nenutuokiu ekonomikoje ir versle :))) Bet yra kitu skriciu, kuriose tikriausiai gerokai virsyju vudutinio statistinio gyventojo ziniu lygi :)))
            Tikiuosi, kad malonus bendravimas bus abipusis :)))

            Reply
              1. perfect_feme

                :))) Perdaug viesas LJ, todel nenoreciau detalizuoti :))) Taciau nieko intriguojancio, labai humaniska specializacija :))
                Mano kontaktai yra profile.

                Reply
    2. zalias_bebras

      Visi modeliai ir schemos -- tik pasaulio ar tikrovės atvaizdavimas, ignoruojant daugelį dalykų, kurie nesvarbūs tezės ar hipotezės dėstymui ar pagrindimui. Man ir nuo šitos schemos jau galva sukasi, o jei dar pridėjus karavaną su šunimis, tai mokytis (“vadovėliškai“…) iš to nebeišeis. Bent jau man. 🙂

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Visi modeliai ir schemos skirti apibendrinimui, idėjos kristalizavimui, o ne elementų ignoravimui 🙂
        O jei tau nuo šitos schemos galva jau sukasi, reiškia, turi šiokios tokios patirties 🙂 Nes neturintiems patirties nuo šitos schemos galva nesisuka 🙂

        Reply
          1. rokiskis Post author

            Tarp kitko, TIK košmariška patirtis padeda įsisavinti teorijos taikymą 🙂 Būtent todėl už vieną bebrą devynis šunis duoda -- kad anie žino tik teoriją 🙂

            Reply
  3. zalias_bebras

    Keisčiau “tikslai“ į kažką panašaus kaip “target“. Bo jei klientai ir akcininkai sau, o tikslai -- dar sau, tai “nipašyt“, kaip man… 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tikrai taip, tikslesnis užrašymas būtų „įmonės tikslai“. Pastarieji turi būti subalansuoti tarp akcininko ir kliento norų, tačiau negali būti pilnai sutampantys nei su vienais, nei su kitais, nes kitaip procesas suluš dėl neatitikimo vienos iš pusių norams 🙂
      Tarp kitko, šitasai modelis labai gerai derinasi su Demingo PDCA bei su verslo augimo ciklu, bet tai jau kitos, „advanced“ temos -- apie APC modelius 🙂

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Visų pirma, apie tai, ką tamsta turėjot omeny, klausdamas atseit, kaip „Bufetas“ 🙂 Todėl, kad savininkai nemoka pasakyti tų tikslų vadovų kalba, o vadovai nemoka pasakyti savo žinojimo savininkų kalba. Todėl vieni nesusišneka su kitais. Ir todėl tikslai nesutampa, kiek jie besišnekėtų. Ir net jei jie susitaria, galų gale paaiškėja, kad vienas kalbėjo apie akėčias, kitas -- apie vežėčias.
          Antra -- klausimas fundamentaliai blogai suformuluotas -- jis savyje jau turi būtent tokį nesusikalbėjimą: esmė tame, kad savininko tikslai negali sutapti su įmonės tikslais iš principo. Nes įmonė dirba DVIEM pusėms: savininkui ir klientui.
          Savininko (beje, ir kliento) tikslai gali sutapti su įmonės tikslais tik vienu ir vieninteliu atveju: kai savininkas yra vienintelis klientas, o klientas -- tai vienintelis savininkas. T.y., tokiu atveju, kai įmonė veikia, kaip nesavarankiškas kitos organizacijos padalinys. O tai jau visai kitas atvejis 🙂
          Todėl svarbu formuluoti viską tiksliai: akcininko reikalavimai, kliento poreikiai, įmonės tikslai. Pastarieji yra sunkiai suvaldomi būtent todėl, kad jie visada tampa kompromisu tarp akcininko ir kliento, nuolatine balanso paieška, laviravimu tarp ugnies ir vandens, verslo ekvilibristika. Būtent todėl geri vadovai, sugebantys suderinti šiuos tikslus, ir yra vertinami milijoninėmis algomis, o kitos įmonės šių vadovų trūkumą norom nenorom kompensuoja samdomais konsultantais.

          Reply
          1. rokiskis Post author

            Labai geras straipsnis. Konceptualus (nors taikomas frančyzėms, puikiai tinka ir kitoms vadybinėms sritims, tik truputį modifikuojant). O tai jau -- apie vieną iš tipiškai silpniausių Lietuvoje įmonių vietų (tiesiog negaliu teigti apie kitas šalis).
            Deja, straipsnis paaiškina ne visą sistemą, o tik kelias iš svarbių dalių (jei tiksliau -- investicinę, motyvacinę ir procesinę/rodiklių), o ir nepateikia sisteminių sprendimo būdų (anuos straipsnyje minimi Kaplan ir Norton visai neblogai patvarkė su savo Balanced Scorecard).
            Praktikoje viskas sprendžiama „paprastai“: pradinėje stadijoje būtinai išskiriama akcininko vizija, įmonės darbuotojų vertybės ir apibrėžiama misija, o jau remiantis tuo, yra identifikuojami fokusai, kuriais remiantis, nustatomi tikslai, o jau remiantis šiais -- būtini veiksmai (įskaitant ir tų veiksmų įvykdymo patikrinimą). Šitas darbelis vidutinio dydžio lietuviškoje įmonėje gali užimti kelerius metus.
            Bet… Tai būtų tema knygai 🙂

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Ne, lietuviškas verslo procesas didele dalimi yra paremtas ne pridėtinės vertės didinimu, o bendru vertės mažinimu, todėl neapsišvietus liaudis ir painioja tai su vagimis :-/

              Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *