Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Įmonės vizija – svajonė, varanti į priekį

Kiškio svajonė - didžioji morka

Kai kuriate viziją, užmirškit kostiumuotus marketingistų bulšitus. Užmirškite pasiekiamus tikslus ir visokias jų pasiekimo priemones. Galvokite apie pasaką, kurioje būtumėte laimingi, apie tokią pasaką, kurioje laimingi būtų ir tie, kas ten eis kartu su jumis - verslo partneriai, įmonės darbuotojai, klientai. Čia viską lemia svajonė. Kuo ji nuostabesnė, išskirtinesnė, stebuklingesnė, kuo labiau visus masinanti - tuo ji sėkmingesnė.

Įmonės vizija – tai tiesiog Didžioji Svajonė, kilusi jos kūrėjams. Kas yra Didžioji Svajonė? Tai tiesiog gyvenimo noras, kuriam yra pajungta įmonės veikla. Gal būt – noras, kad pasaulis būtų gražesnis, kad jame galima būtų džiaugtis. Kažkas, kas yra ypač svarbu tiems žmonėms, kurie kuria įmonę ir kurie ieško bendraminčių. Vizija – tai idėja, kuri apjungia ir įmonės kūrėjus, ir vadovybę, ir visus darbuotojus, ir net klientus. Puikią, tiesiog pavyzdinę viziją turi IKEA: „sukurti geresnį kasdienį gyvenimą daugeliui žmonių“. Ši verslo vizija tokia nuostabi, kad siūlau ją pakartoti bent keletą kartų.

Vizija atrodo paprasta tol, kol nepradedi galvoti apie jos semantinius laukus, ryšius bei iš to kylančias konsekvencijas. Kiekvienas iš mūsų nori gyventi geriau. Bet kaip geriau? Geriau, nei kaimynai? Geriau, nei dabar? Geriau, nei Bill Gates? Geriau, nei šuva? Gal tiesiog daugiau uždirbti? O gal rasti gyvenimo meilę? Apibrėžti tokią viziją, kuri būtų aiški, suprantama, tinkama ne tik įmonės kūrėjui, bet ir darbuotojams bei klientams, o kartu ir verčianti neribotai judėti priekin – labai sunku.

Kadaise Nikita Chruščiovas sukūrė viziją Sovietų Sąjungai – „pavyti ir aplenkti Ameriką“. Ta vizija buvo diegiama per visus galus ir (tuoj kažką šokiruosiu) buvo sėkmingai įgyvendinta (btw, vizijos įgyvendinamumas – tai jau blogas požymis). Sėkmingai ta vizija įgyvendinta buvo todėl, kad ji virto ne šiaip žodžiais, o visur keliamais tikslais. Esminė problema buvo tik viena: ši vizija buvo ego vizija. Joje Sovietų Sąjunga buvo lyginama su JAV. Ir dabar pasakykim, pagal kokį esminį bruožą Chruščiovas lygino Sovietų Sąjungą su Jungtinėmis Valstijomis? Žinoma, kad pagal karinį pajėgumą.

Per labai neilgą laiką Sovietų Sąjunga tos vizijos dėka prisigamino ginklų daugiau, nei turėjo visos NATO šalys kartu paėmus. Chruščiovo įdiegtos vizijos dėka SSRS aplenkė JAV branduolinių bombų, raketų, tankų ir t.t. kiekiu. O rezultatas?

Chruščiovas sukūrė Sovietų Sąjungai ego viziją: jei tik kaip nors lygini save su kažkuo kitu, automatiškai tiktai vejiesi. Bet tai dar ne blogiausia. Išties blogai su tokiomis vizijomis yra tas, kad per jas matai tik gabaliuką to, su kuo save lygini. Matai tiktai kažkokias geidžiamas savybes, bet nematai tų priežasčių, dėl kurių tasai idealas yra priekyje. Chruščiovas nematė, kad JAV yra priekyje dėl savo laisvos ekonomikos ir demokratijos. Jis tik bandė pamėgdžioti amerikietiškos vizijos išdavas.

JAV vėliava

JAV turi savo Didžiąją Svajonę. Tai šalies vizija, kurioje yra vietos kiekvieno piliečio svajonėms. Todėl jos pildosi, todėl JAV tampa tikra svajonių šalimi.

Skirtingai, nei SSRS, JAV turėjo ir turi tikrą viziją (American Dream), kuri yra puki – „gyvenimas turi būti geresnis, turtingesnis ir pilnesnis kiekvienam, su galimybėmis kiekvienam pagal galimybes ar pasiekimus“. Ši vizija neneša savyje ego, neneša palyginimo su kitais, neneša savyje pasiekiamo tikslo. Ji neša tikrą svajonę, dėl kurių Amerika tapo tikra svajonių šalimi.

Vizija turi būti paprasta, vizija turi būti tokia, kuri būtų suprantama visiems darbuotojams, vizija turi būti tokia, kad jos kiekvienas galėtų ir norėtų siekti. Ir kartu ji turi būti begalinė. Pvz., kokia prasmė iš vizijos „pagaminti milijoną kėdžių“? Tai baigtinė vizija. Pagaminai – ji ir baigėsi. O per tą laiką, kol sukursi naują viziją, įmonė nusivils, defokusuosis, suirs, etc.. Arba kokia prasmė iš vizijos „tapti didžiausiu kažko gamintoju Europoje“? Tai irgi baigtinė vizija, negana to, netiesiogiai verčianti lyginti save su kitais. Tokios įmonės nepasiekia savo tikslo, bet jei ir pasiektų – kas tada? Didžioji svajonė dingsta ir įmonę ištinka krizė, panaši į tą, kuri ištiko Nokia kompaniją.

Netikėkit idiotais (yra tokia rūšis konsultantų, dažniausiai – psichologai, galvojantys, kad psichologiniai jų bajeriukai gali atstoti vadybą), kurie sako, kad vizija turi būti pasiekiama. Jei ji pasiekiama – tai ne vizija, o tikslas. Tikslas išties tėra suplanuojamas ir pamatuojamas vizijos padarinys: jį įgyvendinus, artėjama prie vizijos ir atsiranda vieta kitam tikslui. Vizija – kaip gyvenimas, kuriame mes keliame ir įgyvendiname tikslus, padedančius mums gyventi. Viziją painioti su tikslais – tai panašiai, lyg gyvybę nešantį maistą painioti su jo, kaip čia pasakius, padariniu.

Vizija savo esme labai paprasta – kad ir ką bedarytume, visad turime užduoti klausimą: ar tai artina mus link vizijos, ar tai padeda mums judėti tinkama kryptimi? Jei taip, reiškia, kad viskas tvarkoje, mes tobulėjame, augame, vystomės. Bet jei ne – sprendimas yra netinkamas, defokusuojantis, nešantis organizacijai žalą.

Vizija veda įmonę į priekį, bet išties ji tiek pat svarbi ir klientui. Kai kliento vizija sutampa su įmonės vizija, kai klientas objektyviai mato save vizijos dalimi, jis gauna iš įmonės didžiausią naudą sau: įmonės ir jo paties tikslai sutampa. Sėkminga vizija apjungia ne tik įmonės darbuotojus, bet ir rinką*.

Tikra vizija visada kyla iš akcininko – jis yra kūrėjas, iniciatorius, jis savo svajonę perduoda darbuotojams ir klientams.

Vertybės – tai nuostatos, kurios apjungia

IBM Think lentelė

Tokias lenteles IBM dešimtis metų dėliojo ant kiekvieno darbuotojo stalo. Dešimtis metų kalė kiekvienam į galvą: mąstyk. Galų gale įmonė išaugo iki tokio monstro, kad JAV turėjo imtis antimonopolinių priemonių.

Vertybės yra beveik tokios pat svarbios, kaip ir vizija, tokios pat pamatinės ir abstrakčios. Ne veltui jos dažnai ir neskiriamos nuo vizijos, kuriamos ir analizuojamos kartu. IBM kompanija vieno iš savo vadų (Thomas Watson) dėka dar 1914 sukūrė vertybę, iš kurios šaipėsi ir darbuotojai, ir konkurentai. Tačiau tos pačios vienos paprastos vertybės dėka IBM tapo sėkmingiausia visų laikų verslo įrangos kompanija. Vertybė buvo elementari: „mąstyk“**.

Pabandykim įsivaizduoti banaliausią atvejį: įmonė turi du pardavėjus – vienas knisa protą klientams, siekdamas bet kokiu būdu parduoti prekę, net jei klientas jos ir nenori, o kitas – elgiasi su klientu maksimaliai sąžiningai. Kas gaunasi?

Pirmasis pardavėjas parduoda prekes labai dideliais kiekiais, tačiau klientai nuolat nusivilia ir prakeikia įmonę. Jie niekada nesugrįžta. Antrasis pardavėjas užsitikrina klientų pasitikėjimą ir lojalumą, nes šie žino, kad jų neapgaus. Ar du tokie pardavėjai gali dirbti kartu? Praktikoje tokių dalykų pasitaiko, tačiau įmonė nuo to kenčia per visus galus: pirmojo pardavėjo dėka visi sužino, kad įmonė yra tiesiog sukčių kontora ir antrasis pardavėjas praranda galimybes gerai dirbti. O jei įmonė dar ir orientuota į ilgalaikius santykius su klientu, tai ją ilgainiui ištinka labai nekokios pasekmės.

Įdomu tas, kad pirmojo pardavėjo rodikliai gali būti kraštutinai geri, lyginant su antrojo paradavėjo rodikliais (dažniausiai pardavėjai juk vertinami pagal pardavimų apimtis). Ir jei įmonė negalvoja apie vertybes, pirmasis pardavėjas gyvens tiesiog iš to, kad savanaudiškai eksploitins įmonės stiprybę, ilgainiui artindamas įmonę prie bankroto. Kita vertus, jei įmonė orientuota į trumpalaikius santykius, kintamus pardavimus, jei ji tiekia prekes, kurias tiesiog reikia iškišti pigiai ir greitai – antrasis pardavėjas, besirūpindamas ilgalaikiais santykiais su klientais, neduos jokios naudos.

PC/Windows, Apple/Mac, GNU/Linux

PC/Windows, Apple/Mac ir GNU/Linux kūrėjų vertybės tarpusavyje visiškai nesuderinamos. Todėl lyg ir panašios operacinės sistemos sukelia totalinius fleimus apie tai, kas geriau. Bet tie fleimai realiai nieko bendra neturi su objektyviomis tų sistemų savybėmis. Tai tiesiog jas kuriančių ir naudojančių žmonių vertybių klausimas.

Tokio tipo sąveikos yra ne procesinės (neformalizuojamos veiksmų ir sąveikų sekomis), tačiau nustatomos pačiu aukščiausiu įmonės lygiu. Tai tiesiog vertybės, kurių turi laikytis visa įmonė. Jei įmonė orientuojasi į gerus ilgalaikius santykius su klientu, visi jos padaliniai, visi darbuotojai turi galvoti apie ilgalaikę naudą klientui, apie sąžiningumą, apie ilgalaikių lūkesčių įgyvendinimą. Priešingo scenarijaus atveju, vykdydama greitus belenko pardavimus įmonė turi galvoti apie maksimalų pelningumą, tačiau vėlgi tai turi daryti visi: bet kuris padalinys, neatitikdamas, prastins įmonės rezultatus.

Bet kuris darbuotojas, priimamas į darbą, turi būti vertinamas pagal atitiktį vertybėms – jos turi būti suderinamos su įmonės vertybėmis, turi būti įsitikinama, kad darbuotojas atitiks įmonę (čia jums atsakymas į klausimą, ar išorinė firma gali efektyviai daryti darbuotojų atranką: kvalifikacinę – taip, tačiau bendros – niekaip). Priimamas darbuotojas turi būti gerai supažindinamas su įmonės vertybėmis labai konkrečiai ir aiškiai, kad galėtų dirbti efektingai. Jei paaiškės, kad vertybės, kurių darbuotojas laikosi darbe, yra nesuderinamos su įmonės vertybėmis, jis turi būti išmetamas iš darbo, nepriklausomai nuo jo rodomų rezultatų. Trumpalaikis pelnas, gautas pažeidžiant vertybes, per truputį ilgesnį laiką išvirsta milžiniškais netiesioginiais nuostoliais.

Banaliai kalbant, koks nors banditas irgi turi vertybes (ir, beje, labai stiprias – be paniatkių nusikaltėlių pasaulyje neišgyventum). Tačiau tos banditiškos vertybės yra absoliučiai nesuderinamos su įprasto žmogaus vertybėmis. Turi rinktis – arba vienas, arba kitas.

Įmonės vertybės – tai ne kažkokie abstraktūs bendražmogiški dalykai: skirtingų įmonių vertybės skiriasi labai smarkiai. Tai tiesiog tam tikros įmonei specifiškos, etinio pobūdžio, bendros nuostatos, apjungiančios įmonę ir klientą į vieną visumą. Tikrai taip: vertybės turi būti bendros ne tik darbuotojams. Jomis remiasi ir klientai, ieškantys jų vertybes atitinkančio tiekėjo, ir būtent į panašias vertybes turinčius klientus įmonė orientuojasi, jei nori sėkmės. Ir žinoma, kad svarbu tas bendras vertybes identifikuoti.

Vertybės – tai tiesiog pačios bendriausios, visaapimančios taisyklės, kurių įmonė laikosi visuose savo sprendimuose. Jos privalomos visiems darbuotojams. Kaip kiekvienas įmonės sprendimas turi būti patikrinamas dėl vizijos, lygiai taip pat jis turi būti patikrinamas ir dėl vertybių. Jei sprendimas atitinka vertybes – reiškia, kad jis padeda fokusuotis, neša naudą, kuria sinergiją. Jeigu ne – reiškia, kad jis griauna įmonę.

Pažvelgę giliau, galim atrasti, kad vertybės kyla iš kliento: nei įmonė, nei akcininkas negali įteigti klientui savo vertybių, tačiau gali jas perimti.

Misija ir fokusavimasis

Rolls Royce turbina

Rolls Royce kompanija gamina tobulas turbinas ir tobulas mašinas. Tačiau šios sritys atskirtos taip griežtai, kad man net nepavyko rasti internete paveiksliuko, kuriame būtų pavaizduota Rolls Royce mašina šalia Rolls Royce turbinos. Tai tiesiog nesusiję pasauliai.

Panagrinėję aukščiau minėtas viziją ir vertybes, atrandam, kad jos nieko nesako apie įmonės veiklą. Vizija sako, į kur einame, vertybės – kaip einame, o klausimas apie tai, kokiu keliu einame, kuo užsiimame – lieka neatsakytas tol, kol neapibrėžiame misijos.

Yra nemažai įmonių, kurios dirba viską. Žinote tą pasakymą apie kunigą-santechniką? Tai tiesiog pavyzdys, rodantis, kas gaunasi, kai bandai užsiimti viskuo, būti universaliu. Verslo diversifikacija – aišku, labai patogus dalykas (sukuria saugumo pojūtį investuotojui), tačiau jis visiškai neleidžia fokusuotis į konkrečią veiklą. Būtent todėl rinkos žvaigždėmis tampa ne horizontalios, o tiktai vertikalios kompanijos – tos, kurios susikoncentruoja į vieną veiklos sritį, ją išvystydamos iki tobulumo.

Kad ir kokią paimtume verslo sritį, galime surasti kelias tobuliausias tos srities įmones. Ir visais atvejais pamatysime, kad jos yra nepaprastai fokusuotos būtent į tą veiklą, kur jos ir yra geriausios. Net jei tokia kompanija priklausys didesnei įmonių grupei, ji bus nepriklausoma savo veikimo srityje, fokusuota į savo sritį tiek, kad tapusi iš esmės specializuota įmone. Bendras fokusavimasis į veiklos sritį yra vadinamas misija.

Canon ir Nikon fotoaparatai, Apple kompiuteriai, Nokia telefonai***, Cisco maršrutizatoriai, Intel procesoriai, Swatch laikrodžiai, BMW automobiliai, Levis džinsai, Macdonalds maistas, Gillette skustuvai, Victorinox peiliukai, Adidas ir Puma sportinė apranga****, Coca Cola gėrimai*****, etc., etc., etc.. Pavyzdžių galime prigalvoti daugybę, bet kur tik randam kažkokią išskirtinę kompaniją, ten pamatome ir išskirtinį fokusavimąsi: viskas pajungiama konkrečiai veiklos sričiai, o kitos veiklos, jei tik jų yra, atskiriamos nuo pagrindinės.

Fokusavimasis turi būti visapusiškas, apimantis visą pridėtinės vertės ciklą, būtent čia akcininko bei kliento norai apsijungia su įmone, tapdami reikalavimais gamybai, tiekimui ir pardavimams. Investicijos turi būti daromos taip, kad maksimaliai pagerintų būtent tą veiklos sritį, kuria įmonė užsiima. Tiekimas turi būti visiškai pajungtas tai pačiai sričiai (o ne kitiems įmonės padaliniams remti). Gamyba turi būti koncentruota į būtent tą pačią sritį. Ir pardavimai su visu marketingu turi būti orientuoti būtent į tą sritį, kurioje įmonė veikia.

Picture unrelated

Besivaikydami kiekvienos galimybės ir užmiršdami savo misiją, greitai galim taip nugrybauti, kad apie mus komiksus paišys.

Kartais gali atrodyti, kad įmonė gali išplėsti savo veiklą, įvesdama naujas paslaugas ar produktus. Tačiau jeigu jie neatitinka įmonės misijos, jie defokusuoja įmonę. Galim vėl prisiminti pavyzdį apie kunigą-santechniką, o galim ir rimčiau paanalizuoti: tarkim, Gilette imtų gaminti kišeninius peiliukus. Atrodytų, lyg ir nelabai tolima sritis technologiškai, tiesa? Ir platinimo kanalai yra, ir peiliukai turėtų gerą įvaizdį – aštrūs, kaip skustuvai. Kas atsitiktų su skustuvų rinka? Skustuvas – kaip kišeninis peiliukas? Kritęs įvaizdis, pamirštami prioritetai, finansų skirstymo problemos, prekės ženklas nesiasocijuoja su vienintele produkto paskirtimi, trintis tarp padalinių, etc. – defokusacija taptų tuo veiksniu, dėl kurio įmonė imtų kristi.

Būtent dėl tos priežasties superkompanijos arba išvis nelenda į joms bent kiek tolimesnes sritis, arba kitų sričių padalinius visiškai atskiria. Pvz., Canon – jų optikos padalinys su spausdintuvų padaliniu turi gal tik bendrą vardą, tačiau veikia visai nepriklausomai. Swatch grupei priklauso ir Omega******, tačiau ir Swatch, ir Omega veikia vėlgi nepriklausomai viena nuo kitos.

Yra tik vienas giluminis skirtumas tarp misijos bei aukščiau minėtų vizijos ir vertybių: viena organizacija gali turėti kelis padalinius su skirtingomis misijomis. Dar daugiau, bet kuri organizacija ir turi įvairius padalinius, kurių faktinės, detalizuotos misijos kažkiek skiriasi (gamybos padalinio veikla yra kita, nei pardavimų padalinio). Vizija ir vertybės gali ir turi būti bendros visiems, tačiau misija ir fokusavimasis jau gali būti detalizuojami (būtent detalizuojami, o ne keičiami) konkretiems atvejams.

Priimant bet kokį sprendimą, įmonės misija irgi verčia užduoti viską lemiantį klausimą: ar svarstomas sprendimas mus sustiprina mūsų misijoje, ar jis padidina fokusavimąsi, ar jis atitinka mūsų veiklos sritį? Jei jis atitinka, viskas tvarkoje. Jei neatitinka – jis defokusuoja įmonę ir neša žalą. Bet kuri veikla turi atitikti misiją tiesiogiai: jei atsiranda kažkokia samprotavimų grandinė, kad „jei tas, tai anas, o tada iš to kažkas“, visos grandys turi palaikyti misiją, visos grandys turi misiją stiprinti, o ne jai prieštarauti.

Misija bei fokusavimasis pirmiausiai kyla iš įmonės vadovybės ir darbuotojų: būtent jie atranda įmonės veiklos nišas, didžiausias stiprybes, būtinas detalizacijas, etc., tegul ir konsensuse su akcininkais bei klientais.

Galų gale, visos planavimo banalybės

Mušimas tęsis tol, kol pasitaisys moralė

O jau kai viskas sutvarkyta, tada galim pagalvoti ir apie moralę bei jos nuolatinį gerinimą

Jau esant sustatytoms vizijai, vertybėms ir misijai, mes galim suvaldyti įmonę taip, kad ji veiktų lyg laikrodis. Lyg laikrodis – tai reiškia, kad pagal PDCA ciklą. Pastarasis yra dar vadinamas Demingo ciklu ir apima keturis veiklos etapus: „Plan, Do, Check, Act“*******. Tačiau strateginiame planavime šis ciklas gauna truputį kitą (nors visvien atpažįstamą) pavidalą, nei klasikinėje kokybės vadyboje:

  • Nustatomi pasiekiami tikslai, jų apibrėžimai ir struktūra (sandara), įskaitant ir kriterijus bei laikus, kuriais tie tikslai išmatuojami, nusprendžiant, ar jie pasiekti
  • Reikalingų veiklų, kompetencijų, sąryšių, oranizacinės struktūros apibrėžimas, pagal aukščiau nustatytus tikslus ir jų sandarą
  • Finansinis planavimas: būtinos išlaidos ir būtini finansiniai rezultatai, pagal aukščiau nustatytus tikslus, veiklas, kompetencijas, sąryšius, organizacinę struktūrą, t.y., biudžetavimas********
  • Esamos situacijos įvertinimas pagal visus aukščiau išvardintus punktus, remiantis objektyviais faktais ir skaičiais
  • …ir ciklas vėl kartojamas, remiantis ankstesniais punktais

Čia galim pastebėti, kad jei tik vizija, vertybės ir misija aiškiai apibrėžtos, strateginis planavimas tampa tiesiog paprastu, vos ne vaikišku darbu, kur galim sudėlioti labai konkrečius punktelius su labai paprastais reikalavimais. Jis pasidaro aiškus, trivialus, gal net banalus. Bet viską nulemia tos pačios aukščiau apibrėžtos abstrakčios filosofijos. Elementaru, tiesa?

A, taip, dar vienas dalykas: kai prasideda planavimas, ateina laikas dar vienai vertybei: no bullshitting. Ji besąlygiška. Be jos nesuplanuosit nieko, o šiam planavimo metodui duotoji vertybė yra būtina – būtent ja remiasi efektyvus strateginis valdymas.

A, dar čia yra kitų visokių niuansų – rėmimasis objektyviais faktais, kai kurios bendros vertinimo metodikos, visokių ten brainstormingo metodų integravimas ir taip toliau, bet tai jau tiesiog banalios metodinės smulkmenos, lyginant su bendrais filosofiniais konceptais.

 

———–

* Dabar vėl prisiminkim IKEA viziją ir dar kartą pabandykime suprasti, kaip ji veikia, kaip ji atitinka viską, ko iš vizijos galime norėti, kokia ji ideali ir visapusiška. Paanalizavę, suprasim, kodėl ta vizija tokia įspūdinga ir kodėl IKEA pasiekė tiek daug. Čia jums ir bus atsakymas į klausimą, ar vizija yra svarbi.

** Šios vertybės IBM laikėsi velniškai griežtai, ji darbuotojams buvo kalama į galvą per visus galus, o jei tik darbuotojas parodydavo požymių, kad nenori galvoti, būdavo metamas iš darbo. Darbuotojams reikdavo atmintinai mokytis net kažkokių himnų ir maldų, kuriose buvo šlovinamas mąstymas. Berods maždaug apie 1970-1980 IBM nutarė šios vertybės apstoti laikytis taip griežtai, kaip anksčiau – demokratizavosi. Po kiek laiko prasidėjo lėtas IBM smukimas.

*** Kad ir kaip plūsčiau Nokia kompaniją, savo klestėjimo periode ji yra nuostabus fokusavimosi pavyzdys: Nokia sugebėjo suprasti, kad jai svarbi viena sritis. Mobilus Nokia padalinys, būdamas nepriklausomu, susifokusavo į telefonus tiek, kad išmetė lauk visus konkurentus. Kitos veiklos sritys, tokios, kaip padangų, televizorių ir t.t. gamyba – buvo atskirtos, kad netrukdytų. Problemos pas Nokia kilo jau vėliau – kai, besikeičiant rinkai, įmonė atšoko nuo realybės, pasijutusi viską lemiančiu supergigantu.

**** Adidas kompanija, kadaise įkurta vokiečių brolių Adolf ir Rudolf Dassler, buvo tokia sėkminga, kad vienu metu tapo vos ne pasauline sportinės avalynės monopoliste. Tačiau vadybiniuose reikaluose abu broliai susipyko, Rudolfas nusprendė eiti savu keliu ir įkūrė truputį kitą kompaniją – Puma. Ir viena, ir kita firma yra nuostabūs sėkmingo fokusavimosi pavyzdžiai.

***** Coca Cola – išvis išskirtinis atvejis: įmonė fokusavosi į vieną vienintelį produktą, kurio dėka ilgainiui tapo pasauline superkompanija. Dar keli vėliau atsiradę gėrimai – iki šiol tėra priedas prie pagrindinės Coca Cola Coke linijos.

****** Siurprizas tiems, kas neišmano apie laikrodžius: Swatch ir Omega veiklos sritys realiai tarpusavy neturi praktiškai nieko bendro. Tarp šių kompanijų skirtumas gal net didesnis, nei tarp Apple ir Levis. Ir teneklaidina jūsų tai, kad ir Swatch, ir Omega yra laikrodžiai. Tai absoliučiai skirtingos rinkos: Rolex savininkas nepirks belarusiško laikrodžio „Elektronika“, o pastarojo savininkas per visą savo gyvenimą greičiausiai net nepamatys tikro Rolex. Tai du skirtingi pasauliai.

******* Six Sigma, tiesa, turi kiek kitokį to paties ciklo apibrėžimą – DMAIC („Define, Measure, Analyze, Improve, Control“), bet jis truputį labiau specializuotas, orientuotas į gamybinį fokusavimąsi. Penktasis punktas prikabintas tiesiog tam, kad akivaizdžiau matytųsi cikliškumas.

******** Esminis biudžetavimo tikslas, kuris paprastai užmirštamas – tai finansų prognozavimas pagal veiklos planus. Nesėkmingos įmonės viską apverčia aukštyn kojomis ir vietoj to, kad planuoti darbus ir prognozuoti finansus, planuoja finansus ir prognozuoja darbus.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+3Share on LinkedIn1Tweet about this on Twitter

30 thoughts on “Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

  1. baltasisvaiduoklis

    Dėkavoju. Dabar net ir visiškai nesigaudantiems, kūrimo procesas turi tapti aiškesnis. Pasirodo, jog Rokiškio viziją, padaryti visuomenę gražesnė ir tobulesnę, yra neblogai aprašęs savo traktate Kreivarankis 🙂
    Tikrai geras šviečiamasis įrašas. Jeigu būtum Tamsta būtų jį teikiasis prašyti anksčiau, būtų sutaupyta daug raidžių 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėkui tamstai už įvertinimą. Bet raidžių nepritaupys tai. Aš manau, kad tiesiog tamstai pasidarė aiškiau vienas dalykas: ne konkretūs veiksmai yra sunkioji vieta, o tie bendri ir lygtai savaime suprantami dalykai.

      Aš esu linkęs manyti, kad dėl to pilnavertės vizijos bei vertybių trūkumo mokslo reforma Lietuvoje ir virsta tokiais judesiais į niekur. Paprasčiausiai bendra defokusacija, tokia bendra, kad netgi misija gaunasi nelabai aiški.

      Reply
      1. kreivarankis

        Man atrodo, kad va būtent aukštojo mokslo misija yra daug kur pakankamai aiški. Va prisimenu Kauno Medicinos Universiteto misiją -- sveiko ir išsilavinusio žmogaus ugdymas. Regis viskas atitinka pagal šio straipsnio parametrus. Klausimas tik kiek tai dera su kitomis misijomis, kokios yra alternatyvos ir tt.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl medikų yra vienas momentas -- Hipokrato priesaika neša savyje ir daug vizijos, ir daug vertybių 🙂 Gal dėl to medicina ir sugeba judėti pirmyn nepaisant nieko.

          O bendrai imant -- aiškus misijos apibrėžimas nėra įmanomas, jei nėra vizijos ir vertybių. Nes nesigauna fokusavimo. Nes misija -- tai tas dalykas, kur akcininko ir kliento interesai apsijungia, sudarydami pridėtinę vertę kuriantį procesą.

          Reply
        2. Marius

          Kaip keista, pats daviau priesaiką. Ir dabar pagavau save, kad dažnai jos laikausi, praktiškai ir dirbu taip 🙂

          Reply
  2. mhm

    žmogau, jei aš tau pervesčiau milijoną litų (1 000 000,00 Lt), ką tu tada darytum arba ko nebedarytum?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, aš nemanau, kad milijonas litų labai pakeistų mano imperatyvus 😀 Jis pakeistų tiktai galimybes, katros savo esme tėra smulkmenos 😀

      Reply
  3. ProjekcinisKliedesys

    Nu labai. +10. Aciu.
    Kai rasai apie tai ka ismanai -- tai ir gaunas -- labai gerai. Linkiu daugiau rasyti apie tai ka ismanai ir tada visuomene ir taps geresne, jei tikrai tokia tamstos vizija.

    Reply
  4. Boletas

    Va, čia jau kažkas panašaus į HI-PRO straipsnį. Nes man rodiklis yra -- ar galite, ponai, papasakoti pasaką be pradžios? Nes pasakas be galo ir aš pats neblogai moku sekti..

    Reply
  5. teisusis

    num visa esme, kad visi turime igimta vizija, kurios niekaip nepakeisi(nebent turesi visiska smegenu kontrole ir ispjaustysi, pridesi ka kur nori), visos kitos vizijos veda tik i debilizmus. ta vizija yra Isgyventi(bendra visoms gyvoms butybems) isgyventi ne tik kaip individas ar zmogus, bet kaip gyvybe apskritai, ko pasekoje turime aiskius rizikos faktorius, t.y. zeme kazkuria diena gali patapti nebegyvenama del bet kokio tais astro kataklizmo ir jai nebus pletimosi isnyksime, ko pasekoje gyvybes isgyvenimo pagrindinis zingsnis yra plestis i naujus plotus, visomis prasmemis, dinozaurai sufailino. Aisku tai tampa akivaizdu tik tada kai esi pakankamai galingas/protingas, kad maitintis, daugintis, ir kt. sudukai yra juoku darbas, tada belieka pats svarbiausias ir auksciausia isgyvenimo lygmena duodantis dalykas -- smalsumas, kuris lyg nenuilstantis probe`as iesko bet kokios pletimosi erdves, bet kokio galios saltinio. aisku dauguma zmoniu del baimes smalsumo neturi ir narkashinasi ir masturbuojasi ir tiek laukdami mirties.

    Reply
  6. teisusis

    tada ateina laikas, Ikejai su ju sukiais, nes reikia suteikti masturbacija „zmonems“, viskas ok, bet apgailetina. tai tik pyderastai gyvenantis is smalsiu zmoniu „kisenes“. nei swatch nei omega nieko niekam nedave apart masturbacijos, laika rodo smalsus zmogus kuris pamate, kad svyruoklis svyruoja vienodu laiko periodu, nepaisant svyravimo amplitudes, ko pasekoje atsirado visi tie laikrodziai, ko pasekoje atsirado ir pyderastai kuriems reikia uzsikisti bet kokias imanomas plunksnas i gaidzio uodega, kad padidinti savo patraukluma kitoms vistoms/gaidziams, nes del galios trukumo(bent jau maisto susiranda) kas belieka, kakariekuot ir dulkintis, gaila tik kad genetiskai ne gaidziais gime, o zmonemis.

    Reply
    1. skirtumas

      Ten, Teisusisysai, yra tokia piramidė ten Maslovo ji vadinasi. Davai pažiūrėk ją, jei nežiūrėjai. Jei žiūrėjai tai atsiprašau. Jau tikrai, kad atsiprašau! 🙂

      Reply
  7. teisusis

    ta piramide ispeikiau jau praitam rokiskio straipsni, kur ji buvo publikuota! visiskai jokio realizmo neturinti debiliska piramide, jai nori gali paskaityti mano peikimo komentara jis ten straipsnyje.

    Reply
    1. skirtumas

      Tesusisai, kažkaip tu čia labai tingiai pasiuntei skaityt kažkur. Jei nerasiu pagal paiešką „maslovo“ pas Rokiškį to straipsnio tai ir neskaitysiu tavo tų nerišlių minčių, nors truputį ir įdomu…

      Reply
    2. skirtumas

      Nu paskaičiau (radau pagal „piramidė“ keywordą). Matei kaip dėl tavęs varginausi?
      O šiaip tai lyg tais truputėlį myžaliukų ten parašei 😉

      Iš kitos pusės, ar supratai ką norėjau tau pasakyti siųsdamas pas tą piramidę?

      Reply
  8. teisusis

    nesupratau, nes ta piramide tai komunizmo schema. visiems po batona degtines ir darbo, o tada visi bus super produktyvus tarybiniai sviesuoliai.

    kai tikrove yra, pirma turi buti trukumas kazko, tada imama galvoti kaip ji uzglaistit, o jai galvoji tai reiskias pradedi nuo piramides virsaus, o ne apacios, kaip sakant fuck ta mislowszcky ir tegyvuoja ijungtas smegenis.

    Reply
  9. Pingback: Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis « Rokiškis

  10. Gerasirdis

    Apie Rolls-Royce tai neteisus tu čia. Turbinas ir automobilius gamina dvi skirtingos įmonės, abi turinčios savo pavadinimuose žodžius Rolls-Royce. Kažkada buvo viena įmonė, kuri kažkada buvo nacionalizuota, o paskui privatizuota dalimis. Rolls-Royce plc užsiima turbinom, Rolls-Royce Motor Cars Limited- automobiliais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, tamsta teisus. Rolls Royce dabar yra atskirtos įmonės, be to ir visai skirtingiems savininkams priklausančios. Bet net nepaisant prekės ženklo traukos, savininkai nebando visko sumalt į krūvą.

      Beje, panaši istorija gavosi ir su SAAB, kur automobilius atskyrė nuo aviacijos, ir su BMW, kur nuo automobilių dar prieš II Pasaulinį atskyrė aviacinių variklių padalinį (tik pastaruoju atveju -- jau be sėkmės, nes visą variklių padalinį po karo perėmė prancūzai).

      Reply
  11. Pingback: Konferencija Best Internet 2001 « Rokiškis

  12. Saulius

    Kai skaitau apie išskirtinai žmogiškus ir svarbius dalykus, man gera. Apie man labai įdomią temą, strateginį valdymą, išsiaiškinau jau anksčiau. Strateginis valdymas, -- tai tikslus žinojimas, kokia konkreti žmonių grupė, už ką tiksliai myli ir perka įmonės produktus, kiek laiko dar mylės ir pirks, o kai nustos mylėti dabartinį įmonės produktą, koks ir kokiai datai, turėtu būti pasiūlytas sekančios kartos produktas. Paskaičius šį straipsnį tapo aiškiau, kad įmonės vizija, tai paimtos ir apibendrintos jų klientų, su įmonės produktais susijusioje gyvenimo srityje, svajonės. Įmonės tikslai, tai paimti ir apibendrinti jų klientų, su įmonės produktais susijusioje gyvenimo srityje, tikslai. Vertybės, tai – principinės įmonės veiklos taisyklės, kurios atitinka jų klientų elgesio kultūra ir požiūri į žmonių santykius. O misija, tai veiksmų atlikimo būdas, kurį įmonė pasirinko ir atlieka tenkinant tam tikrą savo klientų poreikį.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *