Dantys. II skyrius

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/)

Algis gėrė. Darius irgi gėrė. Kažkokią „Gloriją“ ar tai „Alitą“. Akys buvo jau gerai užlietos, tad įskaityti užrašus ant butelių buvo gan sunku. Ant aptriušusio stalo mėtėsi šlykštokai atrodantys maisto likučiai, kurie kažkaip natūraliai derinosi su apsilaupiusiomis ir purvinomis nuovados sienomis. Viskas jau buvo nurimę, 2 valanda nakties. Taigi, abu policininkai tiesiog ilsėjosi. Ir aišku, kaip visada – būtent tada kažkam prireikė paskambinti. Algis sušvebeldžiavo:
– Tupakelkbl. Ašnekelsiu.
Darius pakėlė ragelį. Skambino kažkokia boba, kuri verkė ir verkė. Jos anūkė vidury dienos išėjo į mišką grybaut ir iki šiol negrįžta. Eilinis atvejis – mergai 12 metų, hormonai, aiškiai nuėjo į šokius. Ir dabar kur nors girta pisasi su kuo nors. Aiškiai, išprievartavimas bus, to betrūko.
– Algivaromble. Kažkokią mazgę iškrušo, byla bus blec.
Policininkai suvirto į nudusintą „pasatą“ ir nulėkė į šokius. Kažkodėl dar ne visi išsiskirstę, taigi, pirmas į snukį gavo vietinis jaunimėlio vadukas:
– Kur mazgė blec, už grotų nori? Už grupinį blec? Mažametę blec?
Vadukas staigiai ėmė aiškint kažką saviems, tie – kažkur lakstyt… Mažametė staigiai atsirado. Išties – kokių 12 metų išsidažiusi mergaičiukė. Pareigūnai ėmė ant jos rėkti:
– Tave išpiso jie? Staigiai sakyk, kurie piso? Šitas piso?
Mažametė apsiverkė ir ėmė cypti atgal:
– Nepiso manęs niekas, nepiso, ko jūs norit, atsikabinkit ble!!!
Nuo jos gerokai dvokė alkoholiu ir kažkokiais pigiais rūkalais. Ir dar kažkokiu šlykščiu odekolonu.
Algis griebė mazgę ir nutempė mašinon:
– Tavęs blec ieško visi, tėvai blec verkia, blec nemiega, o tu blec, kų tu darai nachuj?
– Kur mane vedat, niekur neisiu, ko norit blet, paleisk, gaidy! – Klykė mergaitė.
– Į nuovadų blec, tėvai tavęs ieško!
– Kokią nuovadą, niekur neisiu, aš čia šalia gyvenu… – Mergaitė jau kūkčiojo ir ašarojo, kaip geras laistytuvas.
– Kų tu protą pisi blec, iškvietimas gautas, sėsk į mašiną, staigiai blec!
Besirėkaudami, policininkai įgrūdo mergaitę į mašiną ir nuvežė į nuovadą. Kadangi ta klykė ir verkė, uždarė ją beždžionyne. Darius, truputį lyg ir blaivesnis, pradėjo klausinėt kolegos:
– Tu duomenis atsimeni, koks jos vardas blec, kas ten skambino dėl jos, adresų ten, užrašei?
– Taigi blec, kad ty tau ta boba skambino ar kas ty.
– Bybį dėjau. Dar paskambins blec. Tadu išsiaiškysim.
Po poros valandų ta pati moteriškė paskambino vėl. Šį kartą Darius jau užsirašė jos adresą:
– Gerai ponia, kur radom jų, girta buvo. Šokiuos. Kur atvežc?
Padėjęs ragelį, Darius susikeikė:
– Blec. Piso protų, kų šali gyvena… Vienkiemis kažkokis, už penkių kilometrų…
Tada atrakino beždžionyną ir užstaugė:
– Pyzdzyk greit ing mašinų, vešim tavi namo blec!
Pasikūkčiodama, mergaitė nubėgo prie durų. Bevežant ji cypė:
– Nereikia, kur jūs mane vežat, nereikia!
Sena apsiverkusi moteriškė laukė prie durų. Štai čia ir prasidėjo nemalonumai:
– Čia ne ji, vaikel, kad čia gi ne Agnutė… Kur Agnutė mano?
– Kokia aš jums agnutėblet – vėl ėmė isterikuot mergiotė. Reikalas aiškiai buvo daug painesnis, nei atrodė iki tol.
– Blec – raidė raidėn pasakė Algis ir Darius.
– Tai kų daryc blec? – Pratęsė Darius.
– Vežkit mane namo blet! – Vėl pradėjo rėkt mažė.
– Kur mano Agnutė? – Ėmė raudot moteriškė.
– Viskų sutvarkysim, iškvietimas ponia, važiuojam! – atraportavo Algis, o Darius tuo tarpu nutempė mergaitę į mašiną.
Tokios šūdinos nakties abu policininkai dar seniai neturėjo. Nuvežę mergaitę, dar prigrąsino:
– Tai dabar pas tavo tėvus blec, pasiaiškinsi, kodėl girta šokiuse vaikštai, protokolą surašysim.
– Nereikia, paleiskit – sucypė mergaitė.
– Nu gerai blec. Bet taip ir žinok… – Tarė Algis, atidarydamas mašinos dureles. Bent jau ši problema išsisprendė…

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

13 thoughts on “Dantys. II skyrius

  1. vklase

    quote: „- Tavęs blec ieško visi, tėvai blec verkia, blec nemiega, o tu blet kų tu darai nachuj?“ -- tai pirmas bl. variantas ar antras?
    ir dar -- paieškok veiksmažodžių sinonimų -- jie tem per daug „rėkauja“
    O šiaip labai labai labai neblogai.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jo, tuoj pataisysiu 🙂
      Ačiū už gerą įvertinimą 🙂 Tik vat nežinau, ar užbaigsiu šitą visą istoriją, nes labai jau daug rašyc 🙂

      Reply
      1. Anonymous

        Užbaik būtinai. Atrodo labai kinematografiškai. Įsivaizduoju filmo pradžią. Šūdas per visą ekraną, ant jo ropinėja musės. Girdisi zyzimas ir artėjantys žingsniai. Staiga šūde atsiranda mergaitės galva išbaidydama muses. Nuo to momento kamera nuo šūdo persiorientuoja į mergaitę. Vis plonėjantys šūdo siūlai jungia prasiveriančias mergaitės lūpas. Miško tyloje pasipila keiksmai…
        Man patinka tekstai žadinantys vaizduotę.

        Reply
  2. mastermind_haz

    Vat pabūsiu mažuma, ir pasakysiu ką išties pagalvojau paskaitęs (tikiu, kad neįsižeisi – visgi, rodytųs, nedurnas žmogus esi):
    Nagi, sakyčiau, Styvenas Kingas kergtas su Malūku. Tik vat Kingo mažoka, o Malūko – daugoka. Praeitoje dalyje aptinkami liaudies leimotyvo „našlaitėlė gero būdo – šlept ant šūdo ir užsnūdo“ pėdsakai šioje dalyje dingsta užleisdami vietą „blec“-ams ir plokštiems it popieriaus lapas veikėjams, kurie veikia tik dėl to, kad turi veikti ir kažkaip stumti fabulą link finišo. Juos faktiškai galima išbraukti (o ir reikėtų), ir pasakojimas tik pagerėtų – kur kas geresnis variantas būtų apie „mentų“ nuotykį pasakoti iš stebėtojų, o ne „kameros, pakabintos kažkur virš jų galvų“ pozicijos, galbūt atskleisti vidinį kurio nors svarbesnio veikėjo pasaulį.
    Pasakojimas tada taptų gal kiek mažiau dirbtinas ir kiek labiau paskaitomas.
    Dar: žinoma, murkdymasis šūduose yra bardzo realistiška, bet, kaip minėjau, labai Malūku trenkia. Kas be ko, Malūkas yra lietuviškojo realizmo korifėjus, tačiau žmogui, skaičiusiam daugiau negu serialo „marimar“ ekranizaciją, jis tik drebą sukelia (ir nevaldomą vėmimą).
    Žodžiu, grafomanijai yra kur tobulėti, ir tobulėti smarkiai. Arba, žinoma, gali ir toliau visus šūdų tortu vaišint – neatrodo, kad kas dėl to labai pyktų.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Ėėėė… Nežinau, kas toks yra Malūkas. Noriu tik pasiteirauti, ar jo kūryba baisesnė už „Miglės pasakas“? 🙂
      O šiaip, būtent kritikos ir noriu. Malonūs pasakymai yra malonūs pasakymai. Nemaloni gi kritika -- leidžia tobulėti 🙂

      Reply
      1. mastermind_haz

        Laimingas esi žmogus, jei nesi skaitęs Malūko kūrybos. Į „Pasakas Miglei“ gal kiek ir panašiai rašė, bet priešingai negu „pasakų“ autorius, Malūkas rašė Rimtai. Tuo aspektu jo pasakojimai gerokai kraupesni.

        Reply
  3. lukryte

    iš dalies sutinku su mastermind_haz -- derėtų paspalvinti veikėjus, suteikti jiems daugiau detalių, ir kuo įvairesnių (ne vien iš tos blecinės pusės), gyvybės. tada pati istorija atrodys prasmingesnė. nors toks žiaurumas literatūroj kažkuo žavi ir kabina, bet nuo proporciškai per didelio blecizmų kiekio pavargau. turiu omeny apskritai negatyvumą. tiesiog gal reiktų labiau balansuoti tarp įvairių tonų. o gal stilistinių priemonių, e.

    Reply
  4. misswildanimal

    man per daug dirbtina. ypač su tais mentais kažkas….na, ir blec’ų ryškiai per daug. bet visumoj, suėjo panašiai gerai, kaip ir pirma dalis. ainu skaityt III ;).

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *