Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Eilė į Lenino mauzoliejų

Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Sovietmečiu visi turėjo darbą

Aš esu jau rašęs apie tai, kas per darbas buvo Sovietų Sąjungoje. Bet tai buvo daugiau palyginimas su Vakarais, su tuo fenomenu, kai už kelių mėnesių vakarietišką uždarbį galėjai nusipirkti butą SSRS. O čia aš pabandysiu paaiškinti kitą pusę reikalo.

Įsivaizduokite žmogų, kuris gyvena SSRS, kur numatyta baudžiamoji atsakomybė už nedarbą. Taip, buvo toksai baudžiamojo kodekso straipsnis, o nusikaltimas vadinosi berods veltėdžiavimu. Ir buvo numatyta kažkiek ten laisvės atėmimo už tai, kad nedirbi – gal koks pusmetis ar tai metai. Nors Stalino laikai, kai visa ekonomika buvo atvirai lagerinė, prie Brežnevo jau buvo nuėjusi užmarštin*, pati sistemos esmė išliko: ne darbas pasirenkamas žmogaus, o sistema žmonėmis naudojasi taip, kaip nori.

Didžiosios komunizmo statybos

Gal ryškiausiu dviveidiškumo apie dirbančiuosius simboliu galėtų būti Stalino laikais vykdytos kanalų ir hidroelektrinių statybos. Belomorkanalas, Volgos-Dono kanalas, Bratsko hidroelektrinė ir krūvos kitų projektų. Visur būdavo skelbiama apie tai, kaip didvyriški socializmo statytojai stato stebuklus, tačiau jau po kelių metų kai kurie kanalai pradėti uždarinėti keleivinei laivybai: vanduo paplaudavo krantus ir į vandenį imdavo virsti šimtai lavonų, užkastų kanalų šlaituose. Dėl to paskui buvo pradėti kanalų tvirtinimo projektai: tūkstančius kilometrų besitęsiančias kapines imta užklodinėti gelžbetonio ir rąstų sutvirtinimais. Nors po Stalino mirties žudynės ir aprimo, tačiau ir vėlesni projektai remdavosi daugiausiai kalinių jėga. Net ir paskutinis didysis komunizmo stebuklas - BAM (Baikalo-Amūro geležinkelio magistralė) buvo statoma daugiausiai kalinių rankomis, bet propaganda nuolat rėkė apie komjaunuoliškas statybas.

Tie, kas baigdavo aukštąsias, visada žinodavo, kad teks keliauti ten, kur juos paskirs. Neturi gerų pažinčių, tačiau mokaisi Pedagoginiame Institute? Gerai, važiuosi dirbti į Kalabybiškes. Ir dirbsi ten mokytoju iki pat pensijos.

Kiti, kas nebaigdavo aukštųjų, žinodavo, kad kur bedirbtum, visvien neuždirbsi. Na, nebent pakliūtum į Šiaurę, kur arktinėje zonoje, neįmanomomis sąlygomis dirbant, galima užsidirbti daugiau, nei įmanoma išleisti. Tuo tarpu bandantys dirbti ką nors patys, savo nuožiūra, būdavo gaudomi, įvardinami spekuliantais ir panašiai, o už tai sodinami. Leidžiama namudinė veikla buvo labai ribota, o ir leisdavo ja užsiimti tik nedarbo metu**. Pvz., auginti ir turguje pardavinėti gėles ar rinkti miške grybus ir pridavinėti į supirkimo punktus.

Darbas sovietmečiu dažnai būdavo nesąmoningas, nesąmoningai ir apmokamas. Neretas inžinierius gaudavo porą kartų mažiau, nei koks nors prie staklių stovintis darbininkas. Visgi būdavo retų išimčių: tie, kas sukdavo visokius pogrindinius biznelius, įsidarbindavo formaliai, kur nors šiltose vietose, kur nereikdavo lankytis. Kartais kokio nors kūriko ar kroviko darbas būdavo visai neblogas variantas: darbą nudirbdavo (ir atlyginimą pasiimdavo) kiti, o „įdarbintasis“ galėdavo užsiimti kokia nors rimtesne veikla, pvz., prekiauti šmutkėmis kokiame nors moterų tualete (talkučkėje).

Tiesa, prie Andropovo buvo pradėtas gana neefektingas, bet šioks toks darbe nesilankančiųjų gaudymo vajus. Darbo metu užėjus į kino teatrą, buvo galima užsiraut ant milicininkų, draugovininkų ir dėdžių pilkais kostiumais, kurie paklausdavo, kodėl žiūri kiną tokiu metu. Neradusiems rišlesnio paaiškinimo, būdavo problemų. Kartą, kai pabėgęs iš pamokų, nuėjau į kiną, kaip tik ant tokių užsiroviau. Būčiau nesugalvojęs, ką pasakyti, bet kažkoks žmogėnas, kurį irgi tikrino, pasakė, kad moksleiviams atostogos. Matyt, visi tie tikrintojai buvo bevaikiai, nes šitas atsikalbėjimas suveikė.

Įsivaizduokit, ką galėtų pagalvoti lageryje esantis žmogus, kuriam sako, kad visi čia turi darbą? Sovietinė propaganda tai kartodavo kasdien, vis knisdama protą apie Vakaruose siaučiančią bedarbystę ir laimingą sovietžmogių gyvenimą. Bet kai šitai ištarė humoristas, visi suprato, apie kokį darbą kalbama. Ir ėmė juoktis.

Sovietmečiu visi turėjo darbą, bet niekas nedirbo

Žinoma, kad visi turėjo darbą. Jau aukščiau parašiau, kokį darbą. Visi buvo verčiami dirbti kur nors, būtent taip, kaip juos priversdavo. Žinot, ką man tai primena? Vėlgi, koncentracijos stovyklą. Balys Sruoga savo „Dievų miške“ aprašė pačią tokio darbo ir jį dirbančiųjų esmę: niekam nesvarbu, koks tavo darbo rezultatas. Visi vertinimai – tik formalūs. Dirbama ne tam, kad kažką pavyktų padaryti, o tiktai tam, kad atrodytų, jog dirbi. Rusai netgi tokį posakį turėjo: „ров копать от забора до обеда“.

Alkoholizmas darbe, sovietinis plakatas

Tik prie Chruščiovo žmonės kiek atsipalaidavo, o įvairiausiose įmonėse vietoj klipatėlių, ėmė rastis jau taip nesislapstantys alkoholikai. Valdžia masiškai ėmė statyti LTP, tačiau tai nepadėdavo - kai kurios Rusijos gamyklos neišsiblaivydavo, o inžinieriai bei darbininkai kurdavo vis naujus alkoholio gavimo metodus, pradedant standartais, numatančiais matavimo prietaiso "liniuotė metrinė" optinių ašių valymą ir baigiant bukiausią politūros sukimą. Atėjus valdžion Andropovui ir prasidėjus masinėms išgėrinėtojų gaudynėms visose įstaigose bei įmonėse, kilo šnekos, kad LTP alchašams tiesiog neužteks, todėl reiks vėl atidarinėti koncentracijos stovyklas Sibire.

Balio Sruogos klipatėlės būtent taip ir dirbdavo: svarbu judėti, kažką daryti, kuistis, sudarant prižiūrėtojams darbo įspūdį. Ir tai – vienintelis būdas išgyventi. Nes tie, kas bando dirbti realiai, tiktai iššvaisto savo jėgas. Žinoma, stagnacijos laikai jau toli gražu neprimindavo koncentracijos stovyklų (kurias primindavo Stalino laikų kolūkiai). Tačiau pati ta esmė išliko: ne rezultatai svarbūs, o tiktai vaizdavimas, kad kažką darai, dalyvauji veikloje. Tik jau darbą imituodavo ne tik tie, kas apačiose, bet ir aukštus postus užimantys veikėjai. Tas visuotinis reikalingos veiklos imitavimas tapo sistemos dalimi.

Sovietinė sistema tik formaliai skelbdavo esą kažkokių rezultatų reikalingumą – tam būdavo rengiamos tokios akcijos, kaip penkmečiai per keturis metus, šeštadieninės talkos, socialistinio lenktyniavimo renginiai su visokiais apdovanojimais (apdovanojimai būdavo tokie pat neprasmingi – ženkleliai, pagyrimo raštai vimpelai, kurie paskui būdavo kabinami tualetuose) ir taip toliau, ir taip toliau.

Šiais laikais panašiai dirba kai kurių valdiškų, vis dar sovietmetį menančių kontorų darbuotojai: svarbu ne dirbti, svarbu vaizduoti, kad dirbi.

Juokas visada kyla, kai kažkas pasako draudžiamą tiesą. Karalius nuogas. Darbas, kuris beprasmis – argi tai darbas?

Nors niekas nedirbo, normos būdavo vykdomos 100 procentų

Normos… Išties tai buvo planai (normos išties reiškė porą kitų skirtingų dalykų). Planas – tai buvo žodis, kuris turėjo tiesiog maginę galią, jo pavartojimas būdavo nelyg burtai. Nesvarbu, ar kažkas prieštarauja sveikam protui, ar ne, reikia vykdyti planą. Plano komitetas buvo įstaiga, kuri lėmė viską, kas tik būdavo gaminama, parduodama, vartojama ar šiaip išmetama į šiukšlynus.

TSKP sprendimai bus įvykdyti - sovietinis plakatas

Viskas rėmėsi į TSKP planus, kurie vis būdavo vykdomi. Penkmetį per tris metus įsipareigodavo vykdyti kas papuola. Aišku, kaip vykdydavo. Svarbu buvo tiktai kiekybė, o kokia gaudavosi kokybė, galite numanyti.

Aš prisimenu tokią velniškai greitai po Nepriklausomybės atgavimo užsilenkusią Vilniaus įmonę – Kuro Aparatūros Gamyklą. Ji gamino praktiškai visas Sovietų Sąjungos dyzelinių variklių sistemas, kur reikdavo didesnio tikslumo ir kruopštumo. Tai buvo įprasta Sovietų Sąjungoje – kokybės reikalaujančias gamyklas statyti kažkur Pabaltijyje, nes čia buvo kiek aukštesnė gamybos kultūra. Taigi, aukšto slėgio dyzelinio kuro siurbliai buvo gaminami Vilniuje. Tai labai tikslūs įrenginiai, kai kurioms jų detalėms pakakdavo dešimtadalio milimetro nuokrypio, kad siurblys neveiktų.

Labai gerą dieną tų pagamintų siurblių broko dalis svyruodavo apie kelias dešimtis procentų, su sąlyga, kad niekas nespausdavo ir darbuotojai turėdavo laiko. Tačiau artėjant ketvirčiui prie pabaigos, imdavo spausti planas. Ir tada visi patobulindavo procesą: pvz., kai kurias surenkamas dalis, kur surinkt būdavo sudėtingiau, užkaldavo vieną ant kitos plaktukais. Deformacijos būdavo tokios, kad tie kuro siurbliai iš juos gaunančių gamyklų keliaudavo į šiukšlynus, net nebandant jų įmontuoti į traktorius ar tankus: broko dalis produkcijoje sudarydavo lygiai 100 procentų.

Kokybės kontrolieriams būdavo nuleidžiamas įsakymas broką praleidinėti. Gamykla vykdydavo planą. Ir visi žinodavo, kad visi užsakovams išsiųsti kuro siurbliai neveiks. Įsivaizduokite, per mėnesį gamykla pagamina kokius 10000 (taip, dešimt tūkstančių) kažkokio modelio kuro siurblių, o iš jų – nei vienas neveikia. Bet visa tai gaminama ir siunčiama užsakovams.

Sovietmečiui pasibaigus, Kuro Aparatūros Gamykla užsilenkė neįtikėtinai greitai: net pinigų nemokančios skaičiuoti ir valiutos neturinčios Kirovo ir Minsko traktorių gamyklos tiesiog primetė, kad geriau gaminti važiuojančius traktorius su 10 kartų brangesniais vakarietiškais kuro siurbliais, nei dėti į juos siurblius, pagamintus Vilniuje. Nors formaliai tų siurblių charakteristikos buvo labai panašios, iš Lietuvos geriausiu atveju buvo įmanoma gauti vos nedidelę dalį darbingų.

Sako, vėliau Kuro Aparatūros Gamykla pasiskaičiavo, kokia būtų kokybiško kuro siurblio savikaina ir gavosi, kad jis būtų kelis kartus brangesnis už analogišką vokišką. Viskas – dėl broko: jo dalis mūsiškėje gamykloje buvo keletą tūkstančių kartų didesnė. Kaip nors sumažinti broko dalį, man rodos, jie nei nebandė. Iki kokių nors procesinių valdymų jiems buvo kaip vėžiu iki Magadano.

Gal lengviau bus įsivaizduoti kitą pavyzdį: visose parduotuvėse būdavo pietų pertrauka. Kiek atsimenu, tarp 13 ir 14 valandos. Ar galite įsivaizduoti, kad šiuolaikinis supermarketas užsidarinėtų pietų pertraukai? Tai kad šito maža nepasirodytų, būdavo dar ir sanitarinės dienos. Maisto prekių parduotuvėse būdavo, berods, antradieniais. Įsivaizduokite, kad dabar šalia jūsų esantis supermarketas antradieniais nedirba***. Smagu?

Jei jau sugebėjote įsivaizduoti taip dirbančias parduotuves, tai dar įsivaizduokite ir ten dirbančias pardavėjas, kurios visiškai nesivaržo aprėkti pirkėjo, visiškai nesirūpina jokiu aptarnavimu ir yra, kaip čia pasakius… Aš elementariai nežinau, kaip tai paaiškinti. Šiais laikais panašaus chamiškumo darbuotojai elementariai neegzistuoja, aš net nežinau, su kuo tai palyginti. Na, tiesiog įsivaizduokit ir viskas.

Ar galima tokį sisteminį mėšlą pavadinti darbu? Abejoju. Visiems būdavo akivaizdus tokios veiklos beprasmiškumas. Tačiau planas būdavo vykdomas ir netgi viršijamas – absurdiškai, gaminant didžiulius kiekius niekam nereikalingo šlamšto, broko, etc., kuris paskui dar būdavo per prievartą pardavinėjamas parduotuvėse, prikabinant prie einamų prekių (reikia vekavimo dangtelių slovikams? Pirk kartu ir kaliošus. Taip, taip.).

Beprasmiškumas linksmas visiems, tačiau jis yra tiesiog isteriškai juokingas tiems žmonėms, kurių darbas būtent toks beprasmis ir yra.

Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo

Parduotuvėse buvo kažko. Gal ne visose ir ne visko. Pavyzdžiui, visada būdavo kaliošų, vėlgi, kokiais 80 procentų – su defektais. Sklandė toksai anekdotas apie tai, kokie puikūs yra amžinai nauji „Inkaro“ batai: per dvi savaites, per kurias būdavo galima pakeisti brokuotus batus, visada išlįsdavo koks nors defektas, kurio dėka būdavo galima tuos batus pakeisti į naujus.

Anekdotas buvo iš realybės. Aš pats, sykį sugalvojęs nusipirkti „Inkaro“ kedus (buvo toksai išradimas jų, į dabartinius kedus net nepanašus), juos keičiau tris kartus. Paskutinė pora irgi buvo nekokybiška, padas atsiknojo jau po kelių dienų, tačiau tai galų gale buvo gedimas, kurį įmanoma pataisyti pačiam: susitvarkė, gerai užvarius „Moment“ klijais. Tai buvo sėkmė, nes kiti broko atvejai būdavo iš tų, kurių namuose pataisyti neįmanoma: tai padas suskyla, tai siūlės pareina, tai dar kažkas.

Čia pridėsiu dar vieną gabaliuką žodžių žaismo: Brežnevo basanožkės. Taip vadindavo kiaulių kanopas, kurių būdavo įmanoma įsigyti parduotuvėse (tiesa, pas mus, Pabaltijyje, bet ne Rusijos gilumoje, kur net ir tokių dalykų nebūdavo). Su tomis basanožkėmis buvo susijęs prankas, kad sovietų pramonė padarė didžiausią išradimą, apstulbinusį net Japoniją: vienkartiniai batai, kuriuos savaitę nešioji, o kai į savaitės galą jau visiškai suplyšta – išsiverdi ir suvalgai.

Iš šito anekdoto apie vienkartinius batus žmonės žvengdavo nesulaikomai, nes jame buvo viskas: ir tos nevalgomos kiaulių kanopos, ir šūdini batai, ir neįtikėtinas Sovietų Sąjungos atsilikimas, ir visiems pažįstamas skurdas, iš kurio įmanoma tik juoktis.

O šiaip jau esu rašęs apie tą prekių gausą, kuri būdavo sovietmečio parduotuvėse, tad vargu, ar verta čia plėstis.

Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo

Štai čia prasideda jaunesniems žmonėms sunkiausiai suvokiama diskurso dalis: viena vertus, žmonės turėdavo. Antra vertus, skurdas ir nepriteklius buvo tokie visuotiniai, kad net ir ganėtinai neblogas pareigas užimantys valdžiažmogiai negalėdavo pasidžiaugti geru gyvenimu. Šitą visko turėjimą suprasti gali tiktai tie, kas susidurdavo su totalinio deficito ir blato reiškiniais.

Kapitalizmas ir komunizmas, dirbantieji, plakatas

Šitas plakatas - dar iš senesnių, stalinizmo laikų, bet išties rodantis visą sovietinės propagandos esmę. Žmonės galėdavo nusipirkti tik labai nedaugelio prekių. Bet kas, kas tik vertingesnio, nesvarbu, ar dešra, ar ikrai, ar televizorius, ar geresni drabužiai - būdavo prieinama tik šulams, arba tik atstovėjus eilę, arba kaina būdavo tokia neadekvati, kad to būdavo praktiškai neįmanoma nusipirkti. Bet propaganda rėkė apie laimingą gyvenimą kasdien, per visur.

Visiems suprantama, kad deficitas – tai prekės, kurių gauti gali tik kai kurie. Tačiau deficito rūšių būdavo labai daug, o kiekvienas, kas įstengdavo to deficito per kokį blatą ar pajokus gauti, visvien galėdavo gauti tiktai dalį to, ko reikia. Tarkim, Petras gali pasidžiaugti, kad jis gavo konservuotų „Globus“ žirnelių, o Jonas gali džiaugtis, nes yra dar labiau išrinktasis, nes sugebėjo gauti servelato dešros*****. Bet nei vienas, nei kitas negavo nusipirkti „Šatrijos“ džinsų, kuriuos gavo nusipirkti Antanas. Plačiau pažvelgus, visi lyg ir gauna kažko, kas yra deficitas, nepasiekiamas kažkam kitam, tačiau realiai – visi didžiąja dalimi ničnieko negauna, nes deficito rūšių pernelyg daug, o jo prieinamumas – pernelyg menkas.

Keistas paradoksas visu savo gyvenimišku įspūdingumu lieka suprantamas tiktai tiems, kas tuos laikus prisimena gyvai, tuo tarpu kitiems tai daugiau teoretizavimas. Galima suprasti, bet sunku suvokti.

Humoristų mestas į veidą sovietmečiu, jis tikrai šokiravo: visi žino, kad niekas nieko neturi, tačiau visi žino, kad kažko turi. Visi žino, per kokias eiles, blatus ir šiaip sėkmes teko tą kažką gauti, visi supranta, kad to kažko negavo daugybė kitų žmonių. Neturėjimas ir turėjimas viename. Disonansas, vėlgi sukeliantis juoką. Beviltišką ir piktą juoką.

Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama

Štai čia ir susiduriame su realybe, kai nieko neturi, o nori išgyventi: vienintelis būdas – gyventi, kaip nors apeinant sistemą. Žinoma, kad tai nelegalu, bet ką daryti? Aš rašiau jau apie sovietinį nusikalstamumą ir iš to išaugusį sovietinį mentalitetą. Tačiau visvien dar kartą užkabinsiu, bent šiek tiek iš kitos pusės.

Daugumai žodis „vagystė“ sovietmečiu reikšdavo tik vogimą tiesiai iš žmonių. Tačiau didžioji dalis turto ir prekių buvo ne pas žmones, o pas valdžią. Ir čia jau vagystė buvo vadinama kitaip (išskyrus vagystes tiesiai iš prekybos vietų). Jei apie vagystę kalbėdavo kas nors iš valdžios atstovų, tai vadindavo jas socialistinės nuosavybės grobstymu. Tuo tarpu šiaip žmonės viską vadindavo kombinavimu.

Sovietinis teismas, plakatas

Sovietinis teismas - pats humaniškiausias teismas. Aišku, kaip kam ir priklausomai nuo daugelio faktorių: pavogei maišą kombikormo - keli metai kalėjimo, o sukombinavai ir sau, ir partiniams draugeliams - tai nėra net pagrindo bylos nagrinėt. Taip ar anaip, būtent tada teismai tapo masiškai papirkinėjamais ir darančiais sprendimus priklausomai nuo to, ką tam tikri valdžioje sėdintys pasako. Aš išvis čia gal nepasakosiu apie sovietinę teisėsaugą, nes tai būtų tokia tema, kad aš nesugebėčiau net paviršutiniškai apžvelgti viso ten buvusio mėšlo.

Taip ir sakydavo: „sukombinavau tris maišus kombikormo“, „sukombinavau tris maišus cemento“, „susikombinavau tris dėžes paukščių pieno“. Išties kombinavimas būdavo įvairus: galima buvo tiesiog išnešti (ne pavogti, o būtent išnešti, pajuskit etinių imperatyvų skirtumą) iš mėsos kombinato dešrų, galima buvo susikombinuoti sunkvežimį malkų, davus girininkui 100 rublių, o galima buvo susikombinuoti ir šiaip perkant parduotuvėje, jei per blatą (pvz., pažįstamą pardavėją) gaudavai deficito.

Kita vertus, koks nors savo paties susigalvotas darbas pagal įstatymus jau buvo spekuliacija, grobstymas ar bent jau veltėdžiavimas (už visus šitus buvo atskiri BK straipsniai, o už grobstymą dideliais mastais buvo numatytas ir sušaudymas). Grobstymu galėjo tapti kad ir kokių nors gamyklinių atliekų perdirbimas. Pvz., iki bene kokių 1970 metų fotostudijų atliekos būdavo išpilamos į kanalizaciją, tačiau kai kurie fotografai susiprotėjo, kad iš jų galima išgauti sidabrą, kurį, savo ruožtu, parduoti per kokius nors menininkus, darančius papuošalus. Schema neretai veikdavo kuo gražiausiai, papuošalus gaudavosi parduoti net per valstybines parduotuves, tačiau laiks nuo laiko imdavo ir įkliūdavo kai kurie, gaudami rezultate kaip už grobstymą itin stambiais mastais. Dabartiniu supratimu, viskas būtų legalu, bet tuometiniai politrukai šnekėdavo apie kažkokį grobimą iš liaudies.

Aišku, daugiausiai prisivogdavo tie, kas turėdavo aukštus postus. Jau vėliau, kai vyko privatizacija, ji ne veltui buvo pavadinta prichvatizacija. Viršūnėlės tiesiog legalizavo savo veiklą pagal naujus įstatymus. Toks tas visuotinis vogimas sovietmečiu, kai visi viską turėjo. Tik tie, kurie sėkmingai vogdavo, tiksliau, kombinuodavo – tie ir turėjo viską.

Pabandykit įsivaizduoti, ką reiškė sovietiniam žmogui frazė apie tai, kad visi viską turėjo, bet, nepaisant to, vogė. Tai reiškė visai ką kitą. Žmonės viską turėjo tik propagandoje, kuri būdavo spausdinama laikraščiuose ir rodoma per TV. Realybė buvo greičiau atvirkščia. Būtent tie, kas vogė ar kombinavo, visgi šį tą turėdavo.

Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko

Aišku, būdavo vagiama ne iš kaimyno, o iš kokios nors gamyklos. Tačiau čia ir vėl susiduriame su jau aukščiau panagrinėtu fenomenu. Sovietinė propaganda skelbė apie tai, kad visiems visko užtenka, visi gyvena laimingi, kraustosi į naujus butus, važinėja naujomis mašinomis, puikiai maitinasi, sveikai gyvena ir taip toliau.

Eilė į Macdonalds

Eilė į Lenino mauzoliejų buvo didžiausia tik tol, kol 1990 Maskvoje nebuvo atidarytas pirmasis Macdonalds. Atidarymo dieną susidariusi eilė sumušė visų laikų viso pasaulio eilės ilgumo rekordą, ji buvo neaišku kiek kilometrų ilgio. Tądien tasai Mcdonald's aptarnavo apie 30 tūkstančių žmonių (primeskit žmonių skaičių, tai panašiai, kaip visi suaugę Marijampolės gyventojai), bet tai tebuvo penktadalis(!!!) tų žmonių, kurie stovėjo eilėje. Beje, pigiausias hamburgeris ten kainavo 5 rublius. Perskaičiavus pagal dabartinius atlyginimus, tai būtų apie 50 litų. Dabar paklauskite savęs, kas turėtų atsitikti, kad visą dieną stovėtumėte kilometrinėje eilėje, norėdami už 50 litų nusipirkti makdakinį hamburgerį?

Realiai viskas buvo kaip tik priešingai, nei propagandoje: tais laikais pasiturinti vilniečių šeima turėjo aprūdijusį žigulį, kurio eilėje laukė 10 metų (ir tai per šiokį tokį blatą), gyveno šlykščiame blokiniame name, kur dviejų kambarių butą gavo po 15 metų stovėjimo eilėj (su dviem vaikais iki tol gyvenę viename bendrabučio kambaryje) ir turėjo kolektyvinį sodą, kuriame per vasarą patys auginosi bulves, pomidorus ir vištas. Maždaug taip atrodė pasiturinti vilniečių šeima. Ne vidutinė, o pasiturinti, priklausanti kokiam top 10 procentų. Primetat?

Tačiau įdomumas ne čia. Įdomumas visgi prekyboje ir deficite, dėl kurio kildavo perteklinio pseudopritekliaus fenomenas. Ta pati pasiturinti šeima sandėliuke laikydavo dėžę su kokiais 500 stiklainių dangtelių – sunkiai gaunamo deficito. Nes vieną kartą pasitaikė nusipirkti pakanakamai, o tie dangteliai buvo būtini, norint konservuoti kolektyviniame sode užsiaugintas gėrybes. Ten pat sandėliuke laikydavo ir kruopų atsargas, iš kurių išgyventi buvo galima kelis mėnesius. Ten pat laikydavo ir druskos atsargas, nes atsimindavo, kad prieš kelioliką metų druska buvo dingusi iš parduotuvių. Ten pat stovėdavo ir dėžė su krūva majonezo stiklainiukų (atsargos, kurias taupant, turėjo užtekti metams), nes nusipirkti majonezo įmanoma tik jei labai pasiseks. Ta pati pasiturinti šeima rūsyje laikydavo savo išsivirtų uogienių atsargas, kurių pakakdavo ištisiems metams, nes parduotuvėje uogienės išvis nebūdavo. Ir dar savo išsiaugintų daržovių atsargas, nes daržovės parduotuvėje būdavo supuvusios.

Tas atsargų kaupimo mechanizmas paprastas. Šiuolaikinė vadyba (ToC) sako, kad prieš kritinę gamybos grandį (t.y., prieš apribojimą) reikia turėti atsargų buferį, kuris būtų pakankamas, norint toje grandyje dirbti nepertraukiamai. Labai paprasta: jei turime siauriausią gamybos vietą, nuo kurios priklausomi bendri pajėgumai, o tiekimas į ją gali nutrūkti, mes tą siauriausią vietą turime apsaugoti. Tiekimo buferis turi būti pakankamai geras, kad gamyba nenutrūktų. Ir, kaip galime suprasti, bet kuris tiekimo buferis yra matuojamas laiku, kurio jo užteks, jei tiekimas nutruks.

Mūsų gyvenime mūsų buferis – tai maisto atsargos: jei jų pritruks, mirsime iš bado. Geresniu atveju gal ir nemirsime, bet turėsime maitintis sausa duona. Todėl apsimoka turėti šiokį tokį buferį namuose: kad ir tam, kad turėtum, ką užkąsti, jei nespėsi vakare užsukti į parduotuvę. Daugeliui gal geriau žinomas alkoholio buferis: jei vakare prasideda išgertuvės, alkoholio gali neužtekti, bet parduotuvės po 10 vakaro jo neparduos. Todėl reikia turėti tam tikras atsargas – tiekimo buferį.

Šiais laikais mes namuose laikome maisto atsargas, kurių pakaktų kelioms dienoms ir nesukame galvos: jei tik prireiks, visada galima bus nusipirkti. Tiekimas veikia puikiai, prekių yra įvairiausių, o grėsmė, kad kažko reikalingo negausime – labai menka. Kaip sakant, optimizuotas srautas, kaip kokioje Toyota gamykloje. Tačiau sovietų laikais situacija buvo visai kitokia.

Vidutinis pasiturinčios šeimos laikomas maisto buferis sovietmečiu sudarydavo keletą mėnesių (ypač ilgas būdavo retoms prekėms, pvz., tam pačiam majonezui), nes nuolat trūkdavo tai vienų, tai kitų maisto produktų. Vieną mėnesį gal būt galėjai be problemų nusipirkti parduotuvėje ryžių, tačiau būdavo, kad jie keliems mėnesiams dingdavo. Ką daryti, kai ryžių tiekimas į parduotuves toksai prastas? Ogi buferį, kurio užtektų tiems keliems mėnesiams. Kartą per mėnesį parduotuvėje pasirodo kokie nors padoresni žuvies konservai, tačiau greitai dingsta. Ką daryti? Ogi vėl buferį, kurio užtektų mėnesiui. Kartą per metus, rudeniop, parduotuvėse baigiasi cukrus. Ką daryti? Ogi aišku, kad turėti gerą cukraus buferį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Jei taip paskaičiuosime visus buferius, kurių reikdavo pasiturinčiai sovietinei šeimai, gausis maisto atsargos, kuriomis maitintis galima ketvirtį metų.

Gyvenantys prasčiau turėdavo pasitenkinti mažesnėmis atsargomis. Jie neturėdavo kompotų, nekaupdavo geresnių (pvz., grikių) kruopų, bet net ir prasčiausiai gyvenantys laikydavo atsargas, kurių užtektų bent savaitei ar kelioms. Štai iš kur tasai stebuklingas priteklius, pilni sandėliukai ir šaldytuvai: krūvos atsargų, kylančių dėl nuolatinio, tiesiog neišgyvendinamo skurdo.

Taip, pats paskutinis punktas, apie tai, kaip visiems visko užteko, buvo juokingiausias: visi turėjo visko, turėjo didžiules atsargas. Kaip jiems galėjo ko nors trūkti?

Būtent tas paskutinis teiginys sovietinėje realybėje gyvenančiam žmogui ir sukeldavo didžiausią kognityvinį disonansą. Pakankamai stiprų, kad net ir tada pasidarydavo jau truputį nejuokinga.

 

—————

* Lagerinė ekonomika užmarštin nuėjo tik dalinai: Vidurinės Azijos kolūkiai ir toliau savo kolūkiečius saugojo, neduodami jiems pasų, o bandančius pabėgti – netgi gaudydami su milicija ir sargybomis. Urano kasyklose ir amžiaus projektuose, tokiuose, kaip BAM, dirbo kaliniai. Tačiau visgi poslinkis, pradėtas Chruščiovo, įvyko: iš lagerių ekonomikos SSRS pasuko į nomenklatūrinę ekonomiką. Ne tokią kraugerišką, tačiau stagnacinę.

** Vienintelė, tačiau labai elitinė išimtis, galėjusi faktiškai verslauti, buvo menininkai. Tačiau į sovietmečio pabaigą tai jau buvo toks uždaras klanas, kad į jį pakliūti normaliam žmogui praktiškai nebuvo šansų: reikdavo baigti atitinkamą aukštąją mokyklą, o paskui dar per visokius blatus įsirašyti į kokią nors dailininkų sąjungą. Dailioškė buvo tapusi labiausiai korumpuota LTSR aukštąja mokykla, kur pagal gebėjimus į kiekvieną kursą tebūdavo priimami ne daugiau poros-trejeto žmonių per metus. Visi kiti pakliūdavo tik per kraupiausią blatą. Į dailininkų sąjungą įstoti buvo paprasčiau: pagal taisykles, reikdavo būti surengusiam berods tris savo darbų parodas. Kabliukas čia buvo tas, kad parodas rengti turėjo teisę tiktai dailininkų sąjungos nariai. T.y., užburtas ratas, kurį norint sulaužyti, vėl reikdavo labai gerų pažinčių ir nemažų kyšių. Priežastis paprasta: tapęs kokiu nors dailininku, galėdavai užsiimti veik belenkuo. Ir savo darbus galėjai pardavinėti belenkam už belenkiek.

*** Sanitarinės dienos ne maisto prekių parduotuvėse dažnai turėjo labai specifinę paskirtį: tomis dienomis daugelis parduotuvių prekiaudavo specialiomis prekėmis, skirtomis specialiems žmonėms****. Būdavo galima pamatyti, kad parduotuvės durys atrakintos, tačiau už durų pastatyta kėdė (geresnėse vietose – speciali grandinė su lentele), užtverianti praėjimą. Tomis dienomis parduotuvė turėdavo ypatingų, pagerintų prekių, neretai ir už pagerintą kainą. Tokių prekių nusipirkdavo pirmiausiai partinė grietinėlė, o paskui – kai kurie kiti išrinktieji. Tą, kas likdavo, susipirkdavo pardavėjos, o paskui parduodavo iš po prekystalio pažįstamiems išrinktiesiems ar spekuliantams keleriopai brangiau. Dirbti prekyboje buvo labai pelningas užsiėmimas. „Parduotuvės vedėjas“ buvo ne šiaip pareigos, o tikras titulas.

**** Su ta specialia prekyba būdavo ir kai kurių įdomesnių fokusų: viena iš ryškiausių istorijų buvo susijusi su brangakmeniais. Sovietų Sąjungoje dideliais kiekiais buvo gaminami sintetiniai rubinai ir safyrai. Vos jiems pasirodžius, buvo padarytas labai keistas, bet neabejotinai aukščiausios SSRS valdžios palaimintas fyntas: nuleistas nutarimas, pagal kurį natūralių ir sintetinių brangakmenių kainos padarytos vienodos, remiantis tuo, kad jie turį vienodą estetinę vertę ir yra vizualiai neatskiriami. Tačiau tuo pat pagrindu buvo sugalvota sutrejinta kainodara: visiems būdavo parduodami papuošalai su sintetiniais brangakmeniais, jų kainą nustatant kaip už natūralius, o išrinktiesiems būdavo tiekiami tokie patys papuošalai su natūraliais brangakmeniais. Tokių juvelyrinės parduotuvės gaudavo būtent sanitarinėmis dienomis. Bet buvo ir trečia, kraštutinai ribota grupelė (TSKP CK politbiuro nariai, respublikiniai partsekretoriai ir pan.), kuri galėdavo papuošalų nusipirkti su natūraliais brangakmeniais, tačiau už kainas, nustatytas kaip sintetiniams pakaitalams. Pasibaigus sovietmečiui, daugelis žmonių, norėjusių parduoti savo brangius rubinus, safyrus ir granatus, susidūrė su realybe: tie brangakmeniai buvo neverti nieko.

***** Servelatas berods iki šiol reguliuojamas specialiu kokybės standartu, kuris nėra taikomas kitoms dešrų rūšims. Tai susiję su tuo, kad visas šimtas procentų sovietmečiu pagaminamo servelato būdavo parduodama tiktai specialiose parduotuvėse arba padalinama per pajokus, pagrindinai tik labai labai rinktinei publikai. Dėl to sovietmečiu servelatas tapo tikru simboliu, žyminčiu prabangą, o taip pat ir neatremiamu kyšininkavimo instrumentu. Žmogus, turintis kelias dešimtis servelato dešrų, kelis šimtus rublių ir pakankamai gerą blato tinklą, galėdavo padaryti neįtikėtinus stebuklus, pvz., gauti paskyrą automobiliui, išsisukti iš kariuomenės (ar, pvz., kelialapio į Černobylį), etc.. Įsivaizduokite karalių, kuris savo rankose vietoj skeptro laiko dešrą – tai irgi paradigmos poslinkio pavyzdys: dabar tai atrodytų kvailu pokštu apie kokį nors karalių, tačiau sovietmečiu tai būtų suprasta, kaip pokštas apie servelato galią.

 

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

64 thoughts on “Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

  1. RascalLT

    Man 26, bet puikiai prisimenu tą maisto kaupimą. Ypač -- bačką raugintų kopūstų balkone.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamstos pačioje vaikystėje turėjo kaip tik būti periodas, kai vyko blokada. Tada su tiekimu buvo kuriam laikui pasidarę išvis prastai. Tiesa, sąlyginai neilgai tai tęsėsi, gal kokius metus ar kiek, o paskui jau ėmė veikt ir vietiniai gamintojai, ir importas iš Lenkijos, ir naujai atsivėrę alternatyviniai kanalai į Rusiją.

      Reply
    2. aaa

      Dar keli stebuklai:

      1. Sovietmečiu visi dirbo
      2. Sovietmečiu niekas nemokėjo krūvų mokesčių
      3. Sovietmečiu nebuvo prostitucijos
      4. Sovietmečiu nebuvo narkomanijos
      5. Sovietmečiu vaikai augo protingesni
      6. Sovietmečiu nebuvo nei Euromaidano nei propagandų
      7. Sovietmečiu visi buvo saugomi Lenino -- mūsų ištikimo draugo!

      O dabar:

      1. Mažai kas dirba
      2. Visi moka krūvas mokesčių
      3. Vaikšto po gatves prostitutės
      4. Platina savo gaminius narkomanai
      5. Vaikams rūpi vien kompiuteris ir žaidimai
      6. Yra ir Euromaidanas, ir propaganda
      7. Visi saugomi Grybauskaitės ar nežinia ko

      Reply
  2. baltasisvaiduoklis

    Ypač geras bandymas aprėpti tai, kas yra neaprėpiama, kitaip tariant absurdo ir prieštaravimų įvairovę toje buvusioje „imperijoje“ (kabutės turėtų būti rudos spalvos). Ir kiekvieną sakinį būtų galima plėtoti ir plėtoti.
    PVZ.: plano vykdymas, juk ne visą laiką baigdavosi beprasmiu broko štampavimo mašinos paleidimu. Buvo ir kiti variantai, kaip susitvarkyti, pavyzdžiui sugraužė pelės ir t.t. Tiesa, aliuminio šaukštus gaminanti įmonė taip negalėjo pasiteisinti, ir tuomet, norint išlikti, pasilikdavo galimybė tik važiuoti į planavimo komitetą, vežant viską, ką vertingo buvo galima gauti, ir su nusižeminimu prašyti, jog planas būtų sumažinamas. Jeigu labai pasisekdavo, atsiliekantys nuo plano po kelionės į
    Maskvą planą sugebėdavo ir viršyti, nors prieš ją atsilikinėjo kartais. Ir tokių pavyzdžių krūvos.
    Skaitytojai dėkoja už tekstą…
    Rokiškis sugrįžo? Rokiškis sugrįžo!!!
    🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Servelatas buvo puikiu įrankiu net ir planams tvarkyti 🙂 Nors visgi jau kai į plano komitetą eidavo, tai reikdavo šio to rimtesnio.

      Reply
      1. baltasisvaiduoklis

        Tik teko girdėti atsiliepimus, jog penkmečio pabaigoje traukiniai į Maskvą buvo persisunkę rūkytų gaminių kvapu. Ir dar „Palanga“ ir „Dainava“. Tiesiai į gamyklą atvažiuodavo ir dideliais kiekiais imdavo, su tikslu, kad reikia vežti. Ir dar gintarinio traukinio pavadinimas. Taip, ne šlapianka buvo einamiausias produktas.

        Reply
  3. Leo Lenox

    Свеики сугриже, миелас Рокишки, и блогерю пасаули. Смагус текстукас, иштиес смагус. Салют!

    Reply
  4. Strazdas

    Labai puikus straipsnis 🙂 verta buvo atsispausdinus skaityti prie kavos puodelio..

    p.s.
    gal ką galėtumėte įdomaus parašyti apie top naujienose besisukančius Kim Jong il ir Jo paveldėtoją sūnelį Kim Jong Un ?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Neseku tų korėjiečių. Nors jų ideologija labai įdomi -- tai tai komunizmas su riebiais nacizmo priedais.

      Šiaip jau Šiaurės Korėjos ekonominė situacija yra gan tragiška, nors ir sąlyginai stabilesnė, nei buvo prieš kelerius metus. Šalis vienu metu išliko tik juodosios rinkos dėka, nes po kažkokių sausrų ir nederlių parėjo toksai badmetis, kad valdžia buvo ėmusi pro pirštus žiūrėti į masinį korėjiečių bėgimą uždarbiaut į Kiniją.

      Reply
  5. skirtumas

    Net ašara ištryško beskaitant.

    Mano tėvai iki šiol neatsikratę kaupimo. Nors uogienės rūsyje ir dėl to, kad „savos“ skanesnės.
    Ir į kavines/barus nevaikšto, nes nesupranta, kaip galima taip išlaidauti, nors pinigų turi pakankamai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai, kad stengiasi neišlaidauti -- tai viena iš priežasčių, dėl kurių turi pakankamai.

      O dėl įpročio kaupti -- jis, kai įauga jaunystėje, paskui būna nepataisomas. Kita vertus, tai turi ir savų privalumų, neigiamai žiūrėti į šitai nereikia, pakanka tik suprasti priežastis, dėl kurių toksai įprotis atsirado.

      Reply
      1. Piktuolis

        Prie ruso nepritekliaus pajust neteko -- gyvenom tikrai ne taip, kaip Rokiškis pasakoja, bet turiu ir aš tą įprotį kaupti šiokias tokias atsargas. Aišku nepalyginsi su tuo, kiek jų būdavo pas du karus mačiusį senelį.

        O dabar tiesiog nekenčiu, kai sugalvojus virt vakarienę pasirodo, kad kažko trūksta. Arba pasibaigus kavai sužinoti, kad ji vėl kažkodėl pabrango. Geriau jau užsipirkt akcijinės, kad užtektų iki kitos akcijos.

        Reply
    2. :]

      Na, atsargos sveiko proto ribose ir skaičiavimas yra netgi labai pagirtina. Nes kitos pusės alternatyva aka „american dream“ yra masinis visko ir visur vartojimas maksimaliai išsunkiant kreditinių kortelių paskolas iki maksimumo, kiekvieną mėnesį kariaujant net nebe su skolomis, bet su jų palūkanomis. Ne ką prastesnis vergovės variantas, tik šiuolaikiškas „su žmogišku veidu“

      Reply
  6. aaa

    jo, jei dar kas nors pasakys, kad „o tada“, tai gaus i snuki ir prie dziustancio kraujo bus priklijuotas sitas tekstas.

    Reply
  7. /////

    ale prie sovietu nors niekas ir nedirbo, o tik gere per 20 metu buvo pastatyti ir Lazdynai, Karoliniskes ir pan., o per si intensyvaus darbo 20 meti teiskilo tik maximu dezes :))

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Paskaičiuokit, kiek buvo pristatyta naujų pastatų per NT bumą, tai truputį pasikeis nuomonė tamstos. Kita vertus, jei apsilankysite kokiame nors blokiniame sovietmečiu statytame bute, tai tamstai irgi nekils noras aiškinti apie tai, kaip buvo pastatyti tie Lazdynai, Karoliniškės ir pan..

      Reply
  8. kempiniux

    Tikrai puikus straipsnis, gerai padirbeta. Man, tik izengusiam i ketvirta desimti sitos izvalgos turi daugiau istorine reiksme. Nors ir ne visai. Dabar Rusijoje analogiski dalykai tesiasi, pvz energetikoje ar kur kitur bepazvelgtum. Karais „nasa rusia“ is to pasisaipo, bet neikyriai. Tikiuosi musuose sie paprociai palaipsniui apnyko, turint omeny, kad galime pasigirti spaudos laisve ne tik blogosferoje.

    Reply
  9. Pingback: Komjaunimas.lt » Blog Archive » Apie stroibatą ir Černobylį

  10. Daiva

    Man pamačius šitą straipsnį (geras, beje), norisi parašyti kita tema (deja, neturiu blogo) -- kodėl skirtinguose readeriuose, ‘ratuose’ ir pan. reikėtų turėti skirtingus žmones idant plėstum savo akiratį. Dabar gi va, paskaičiau Arvydo post’ą iGoogle, tamstos komentarą apačioje, o dabar išplėstą tamstos komentarą Reader’yje. Toks virimo savose sultyse įspūdis susidaro. Eh, gražių švenčių:)

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip. Beje, dėl šitos priežasties, nors absoliučiai nevirškinu visokių raudonskūrių politikierių, manau, kad net ir Frontas su visokiais paleckiukais turi teisę egzistuoti. Netgi visiškai kliedėdami, jie verčia nevirt vien savo sultyse.

      Reply
  11. Matelis

    Tai sena jumoreska, ją skaičiau gal prieš trejetą metų. Būtų kur kas įdomiau, jei pabandytumėte parašyti kažką analogiško apie šiandieną

    Reply
  12. Žigis

    Aš stovėjau toje McDonalds eilėje. Menu kaip šiandien. Tiesa, ne tą pirmą dieną, o gerokai vėliau, po kelių mėnesių. Ji buvo lygiai tokia, kaip šioje nuotraukoje. Jos pabaiga buvo tolimoje parko pusėje, fotkės galė. Stovėjau, nes išties norėjau valgyti ir turėjau pusdienį laiko. be to tada dar buvom pripratę prie eilių (žinoma ne tokių). Įspūdžiū nepamiršiu, nes keikiau eilė, ir visus „be eilės“. Tiesa, apsauga buvo gan sąžininga. Patekus į vidų nežinojau kaip elgtis. Išeinant prie durų stovėjo darbuotoja, kuri išlydi visus ir su mumis atsisveikino lietuviškai. Iki šiol man tai myslė -- kaip ji atspėja tautybę? Kodėl žmonės pirko tokius brangius burgerius? Hm… o ar tuo metu buvo alternatyva? Gyvenę tuo metu CCCP tikriausiai iki dabar pamena sosyskų skonį

    Reply
    1. Tomas

      Ir man teko stovėti joje :). Tada McDonalds atrodė kažkas fantastiška. Na o didesnio už Maskvos McDonald turbūt neesu mates iki šiol

      Reply
    2. Gerasirdis

      >Kodėl žmonės pirko tokius brangius burgerius?
      Na tai ne hamburgerius gi žmonės pirko, o galimybę priartėti prie amerikietiško gyvenimo būdo :-).

      Čia ne už dvi per pusę perpjautos bulkutės puses moki ir ne už mėsgalį tarp tų pusių, o už patirtį.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, būtent taip. Besišypsantis, pasisveikinantis ir nerėkiantis personalas -- tuo metu tai savaime buvo stebuklas. Makdonaldinė apdaila, dabar atrodanti, kaip visiškas skurdas, tuo metu atrodė lyg neįtikėtina prabanga. Ir hamburgeriai, kurie buvo visiškai nepanašūs į sovietinio obščepito gaminamas atmatas.

        Taip, tai buvo Vakarų pasaulio stebuklas. Už tai ir mokėjo, todėl ir stovėjo kilometrinėje eilėje.

        Beje, galim prisiminti ir Vilbarą, kuri maždaug apie tą laiką atsidarė Vilniuje: gan ilgai prie jos būdavo nuolatinė didžiulė eilė. Ir žmonės ėjo ne todėl, kad apsipirktų (tuo metu beveik niekas neturėjo nei valiutos, nei šiaip tokių sumų, kad ką nors galėtų nusipirkt). Tiesiog visi norėjo bent pažiūrėti į tas prekes, kaip į stebuklą. O Vilbaros salone stovėjęs Opel Kadet buvo kažkas išvis neįtikėtino.

        Reply
        1. Žigis

          Taip, labai tiksliai apibūdinate. Tuomet tikrai šokiravo tai, kad nereikia muštis dėl eilės, o atvirkščiai -- kasininkai visi iš eilės moja ranka, kad prie jų prieitum ir tų kasų daugybė, visos laisvos. Sovietiniai žmonės buvo tiek prigąsdinti ir neįpratę, kad taip ir stovėdavo prie durų, bijodami žengti žingsnį link kasininkų, aŠ irgi. Juk pagal tuometinį įsitikinimą turi žinoti ko atėjai. Tais laikais dar eilėje susižinodavai ko padavė ir pasirinkimo nebuvo, nes paduodavo tik vieną daiktą. O čia -- imk ką nori. Tai ko dabar taip staiga norėti? Neabejoju, kad ši užkandinė būtų aptarnavusi daugiau nei 30.000 per dieną, jei žmonės būtų žinoję, kaip viduje elgtis ir užsisakinėtų nebijodami. Aš nusipirkau patį pigiausią cheesburgerį. Prarijau ir nesupratau kad valgiau. Antrą kartą prie kasos eiti neišdrįsau, nes kaip teisingas sovietinis žmogus buvau įsitikinęs, kad savo šansą jau praleidau ir norint dar kartą kažką nusipirkti reikia išeiti iš pastato ir vėl stoti į eilės galą prie berods Puškino paminklo.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Jo, čia tą dalyką itin gerai paminėjot, ponas: atstovėjai, nusipirkai, reiškia vėl iš naujo reikia eilėje stovėti.

            Tais laikais einamesnės prekės taip ir būdavo parduodamos, ribotu kiekiu. Nori nusipirkt daugiau -- stovėk eilėje antrą kartą.

            Reply
  13. Arvydas

    Dėkui už tekstą. Skaitydamas prisiminiau frazę „nedarbinės pajamos“. Jeigu dirbai ne valdžiai (ne valdžios įstaigoj ir ne kolūkyje), o sau, pajamos buvo laikomos nedarbinėmis. Ir buvo šiuos nuopelnus įvertinantis straipsnis baudžiamajame kodekse.

    Reply
  14. Nerius

    Rokiški, pamiršai dar keletą paradoksų:

    Nors visi visko turėjo, bet visi buvo nepatenkinti
    Nors visi buvo nepatenkinti, kai balsuot reikėjo, visi buvo -- „ЗА ! единогласно“…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, aš rašiau pagal tą, kur ponas Gnomas paskelbė. O apie šitus, tamstos minimus -- tai jau šių prasmingumą visgi skaitytojai turėtų susiprasti.

      Beje, mačiau aš kaip rinkimai sovietmečiu buvo daromi, galima sakyti, iš vidaus -- teko pažiūrėti nuo balsavimo pradžios iki biuletenių suskaičiavimo visą reikalą. Ir mačiau tai, kaip geras penktadalis biuletenių buvo sugadinti, nors ir tik vienas kandidatas tenumatytas, iš kurio reikėjo pasirinkti, kurį iš to vieno rinkti.

      Ir mačiau, kaip kai kurie biuleteniai, ant kurių pasiuntimai buvo užrašyti, buvo į atskirą krūvelę surinkti ir padėti, kad kam reikia, užsiimtų.

      Žodžiu, karoče.

      Reply
  15. kūkalis (tadas)

    Straipsnis puikus ir reikalingas. Šis ir kiti nuorodose pateikiami sovietmetį aiškinantieji straipsniukai galėtų sugulti atskiron knygutėn, kad ir elektroninėn.

    Kitas dalykas apie uogienes ir daržovienes.

    Visgi su sodo-daržo gėrybių konservavimu kažkokia takoskyra turėtų būti tarp šeimininkiškumo -- kulinarinės saviraiškos ir kaupimo nes reikalui esant gali pritrūkti.

    Mane ir Švedijoj švedė šeimininkė,(dirbanti ir samdomą darbą mieste, o gyvenanti kaime) vaišino savo konservuotais marinuotais agurkėliais. Analogiškai kita panašiai gyvenanti prancūzė šeimininkė įdėjo į Lietuvą lauktuvių parvežti savo virtos savų aviečių uogienės.

    Tai kur ta takoskyra? Čia kaip ir klausimas Skirtumui, aukščiau komentare supeikusiame savo tėvus už uogienių gaminimą.

    Reply
  16. Gramu

    Puikus straipsnis. Tik parūpo, kaip jį išsaugoti, kad ir vaikai, kai paaugs, galėtų paskaityti. O jeigu taip į knygą atsiminimai apie sovietmetį sugultų, kad ir kitos kartos žinotų, kas ir kaip? Pats, bijau, nesugebėsiu taip gerai papasakoti, o ir atmintis turi savybę dilti. Vat niekaip neprsisimenu, kiek tiksliai tame Macdonalde mamos kelionei duotų rublių palikau. Žinau, kad beveik visus (sąžinė dėl to tik neseniai nustojo graužti, nes vertėmės sunkiai). Nors dar atsimenu, kad įspūdis buvo iki alpulio svaiginantis…

    Reply
  17. Vytax

    Niekam nereikia trijų dėžių ūkiško muilo? O gal žydros medžiagos rulono?
    Ne ne, juokauju. Tiesiog šią vasarą perstatinėjau namą ir grioviau tas visas namuose esančias nebereikalingas „kaburkes“ kur ir buvo laikomi visi tie rezervai. Tai teko nusistebėti, kiek dar visko iš tų laikų likę. Pradedant grafinais naminio vyno (pagaminta pagal principą: norėjosi saldaus -- gavosi beveik spiritas), baigiant gyvsidabrinėmis šiltnamių lempomis.

    Reply
  18. Karvespienas

    kaupimas 🙂 daba veik tas pats kaupimas tik ne dėl to kad nėra kas pirkti. tiesiog nesinori maksiminio šūdo ėst. ir taip gaunasi kad rūsys pilnas tų pačių stiklainių su daržo gėrybėmis (tik žinai kas ir kaip jas augino), o šaldytuvas -- mėsos iš kaimo 🙂 kas pasikeitė? 😀 Rabinovičiau -- tamstelei su košeriu dar didesnės problemos turėtų būt;)

    Beje, straipsnis tikrai popuikis nors netikslumų visokių yra. pvz. galėjo netgi egzstuoti cechai, kurie legaliai tikrai daugiau babkių užkaldavo negu „menininkai“, bet visada paskum juos visokių neegzistuojančių (organizuoto nusikalstamumo ir protitucijos su narkomanija tarybų sajungoje… chmm… „nebuvo“) daktarų šleifas tįsdavosi 🙂

    Reply
  19. :]

    Tamsta Rokiški,

    Bet koks analizuojantis įrašas turėtų prasidėt terminų apibrėžimu. Vat mano durnai galvai visai neaišku, kas gi yra paradigmos poslinkis ir jo įtaka visai socio-kultūrinei Lietuvos daliai. Googlinti apie paradigmas tingisi, geriau jau ramiai pasmaksoti šitame va tinklaraštyje. Prašome kitą kartą pasitaisyti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O aš tyčia nerašau paprasčiausių dalykų. Kad skaitytojams tektų pamąstyti ir nesigautų vien ramiai pasmaksoti, nieko negalvojant.

      Reply
  20. Gediminas

    Oho, geras straipsnis, man 27m., tik dabar iki galo supratau kodėl namie buvo krūva plytelių ir vokiškų tapetų, kai nebuvo planuojamas joks remontas ( tos medžiagos nebuvo panaudotos, nes kai buvo pradėtas daryti remontas jau buvo kur kas dailesnių ), taip pat su mėsa, dažnai pilnas šaldiklis buvo atsargų prigrūstas ( mama dirbo tų laikų prekybos sistemoje ). O apie eilę prie Macdonald’s išvis sunku patikėt net.. Pirmą kartą užtikau šį blogą ir paliko stiprų įspūdį.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, plytelės ir padoresni tapetai buvo deficitas. Pavyko gaut -- reiškia, kad reikia imt ir laikyt metų metais. Nes kai jau reikės, tai šansų gauti nebus.

      Reply
  21. Paulius

    Eilini karta superinis ir beveik enciklopedinis Rokiskio rasinys.
    Kas sedote ant sios temos tai rekomenduoju CD „Sovietine Lietuva -- Kaip mes gyvenome 1953 -- 1985“, kaip ji gauti manau susiprasite:)
    Man tie laikai patinka kaip neissemiamas absurdo lobynas ir dziaugiuosi kad tik 10 meteliu teko pragyventi toje sistemoje, na, tiesa, sekantys 10 buvo irgi ne stebuklingi, bet jau po to viskas tikrai OK.
    Mes tikrai labai neblogai gyvename (bendraja prasme, ne tik materialine) zinant tai kad 50 metu praleidome tokiame totaliniame durdome.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jūs, gerbiamasai, vėl imkit rašyti, nes būtent jūs esat superinių straipsnių rašytojas.

      Beje, aš prieš kokius metus mačiau kur tai BMW pikapo/sunkvežimiuko nuotrauką ir netgi norėjau apie tuos bepročius parašyt, tačiau nepasiryžau.

      Aš laukiu tamstos straipsnių, gerbiamasai.

      Reply
  22. Pingback: Baltojo vaiduoklio juodraščiai » Sovietmečio retorikos atplaišos ir aukštojo mokslo diskurso kryptis

  23. Jurkis

    Nežinau, kaip inkariukai, bet taip vadinami „branavykai“ -- laikdavo kelis sezonus. Ir dar vaikui, kuris kojas ne kealdavo, o vildavo . Išvaizdos tikrai baisūs, bet ne veltui -- „branavykai“.
    O palinkėjimas „Kad tau tektų nešioti Šatrijos džinsus“ maždaug prilygtų dabartiniam „kad tave šikantį sutrauktų“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu apie baisiuosius Šatrijos džinsus nereik perdėti. Baisūs jie buvo, ale ne tokia jau tragedija -- visgi džinsai buvo. Ir tuos pagal talonus paprastai tegaudavo dauguma.

      O šiaip jo, būdavo batų, kurie atlaikydavo ilgiau. Bet jau tie, kurie atlaikydavo ilgiau, būdavo tokie nepatogūs, o neretai dar ir sveriantys papildomai, kad ne šiaip sau tie vaikai kojas vilkdavo.

      O tarp kitko, čia gerą pastebėjimą pasakėt. Jo, taigi aš jau neatsimenu, kada mačiau kojas velkantį vaiką. Nors tai būdavo tiesiog įprasta -- brūkšt-brūkšt, brūkšt-brūkšt.

      Panašu, kad užtaikėt pastebėti labai gerą to meto požymį, į kurį tiesiog neatkreipdavome dėmesio.

      Reply
  24. Marijonas

    Teiginiai tai košė iš visko ką kažkur girdėjote. Absurdas. Tėra tik viena tikras faktas, taip darbo turėjo visi. Ir ar tai blogai? Pasiskaitykite vakariečių autorius „Trumpas kapitalizmo įvadas“ arba istoriką Norman Davies -- bedarbystė gėdingas vakarų reiškinys. Tiesą rašant darbas Tarybų Sąjunga buvo pareiga ir prievolė. Pavyzdžiui, gavote palikimą. Nedirbti negalėjote, nes buvo numatytos pražangos už veltėdišką gyvenimo būdą. Visi kiti teiginiai netikslūs maksimalistiniai apibendrinimai atsiradę post factum -- po Tarybų Sąjungos iširimo. Ne visi vogė, nors buvo valstybinio turto vagysčių išties buvo. Ne visi badavo, nors deficito išties buvo. Dėl visko turėjimo, tai namą, butą turėti buvo lengviau nei šiais laikais. Be to Lietuvos TSR, situacija buvo vienokia, o kokioje Uzbekijos TSR -- kitokia.

    Reply
  25. Marijonas

    Dėl badavimo tai ir pats netiksliai parašiau. Badas 1938 buvo sąmoningai sukeltas siekiant palaužti Ukrianos nacionalizmą. Tačiau tai neaktualu, nes Lietuva tuomet nebuvo TSR dalis. Be to niekas iš lietuvių to nematė. Po Stalino mirties niekas nebadavo. Kaip rašiau kiekviena respublika turėjo praktiškai ekonominį savarankiškumą ir jei buvo ūkiška -- neblogai tvarkėsi. Lietuvos TSR sugebėdavo pasisavinti vid. Azijos respublikų nepanaudotas lėšas. Tikrai žinau, kad, pvz., Šiaulių bulvaras nutiestas būtent už tas lėšas.

    Reply
  26. Pingback: Pratęsiant apie ACTA. Taip, aš esu antipiratas. « Rokiškis

  27. Jonas

    Sveikas, Rokiški, tiesiog sužavėjo tavo samprotavimai. Atspausdinsiu ir duosiu uošvienei (70) paskaityt. Ji tokia tarybinė, nes turi tokį nuo sovietinių laikų kolektyvinį sodą ir jai labai patinka ten kapstytis. Tarybiniais laikais, kai nieko nebuvo arba buvo turguje pomidorai po kokius 3 rublius (gal tu atsimeni tiksliai kiek kainavo?), o benzinas kainavo 20 kapeikų, ar kiek ten, tai gal ir apsimokėjo tam sode krušti. O dabar? Pernai buvo akcija Norfoje -- agurkai po 1,19Lt sakiau reikia pirkti, bet ne reikia sode auginti, nes ale „pigiau“. Nuvažiavome į sodą pasiskynėme agurkų. Parsivežus sugalvojo konservuoti. Padarė 3 stiklainius, kuriuos iš Norfos būtų nusipirkus už 3,57 Lt ir nieko knistis būtų nereikėję, o svarbiausia nuvažiavimas į tą sodą su mašina kainuoja apie 10 Lt, t.y. brangiau nei tie agurkai.
    Tai va, gerb. Rokiški, parašyk apie tuos tarybinius kolektyvinius sodus? Kas juos sugalvojo? Kokios daržovių kainos tada buvo?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia išties ne kainose jau tamstos problema su uošviene. Žmonės nori užsiėmimo, žmonės nori pajusti džiaugsmą iš to, kad kažką dirba, kad sukuria, kad yra naudingi sau ir kitiems.

      Žiūrėkite visiškai kitaip į tuos agurkus: jūsų uošvienė už tuos 10 litų nuvažiavimo gavo savaitę prasmingo užsiėmimo. O jūs gavote naminių agurkų, kurie išties yra skanesni už tuos iš Norfos.

      O kas ten pigiau ar brangiau -- čia visiškai nesvarbu, nes ne tame esmė. Tamstos uošvienės paaiškinimas apie „pigiau“ -- tai tiesiog bandymas racionalizuoti savirealizaciją.

      Reply
      1. Jonas

        Rokiški,
        Neatsakei į klausimus. Kas sugalvojo tuos kolektyvinius sodus? Leninas? Trockis? Stalinas? Andropovas? Chruščiovas? Ar Gorbačiovas? Kiek sovietiniais laikais kainavo daržovės? Kiek benzinas?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponuli, tamsta kažkaip labai čia man nurodinėjate, ką man rašyti.

          Šiaip jau jei istorija domina, tai pirmi kolektyviniai sodai buvo dar prie Stalino pradėti kurti, kaip būdas išspręsti maisto trūkumą. Prie Chruščiovo jie išplito masiškai, o namus tuose soduose statytis leido prie Brežnevo. Visą tą laiką po truputį buvo didinami sodui duodamos žemės kiekiai.

          O dėl daržovių kainų turguje -- nevaikščiodavo beveik niekas į turgų, kai galima daržovių iš kaimo gauti. Bet kainos turguje būdavo didelės. Turgus buvo brangiausių kainų vieta, skirta pinigais pertekusiems išlaidautojams, tad į tenai žmonės eidavo nebent egzotinių dalykų -- citrinų, melionų ar arbūzų. Tą labai sunku suvokti šiais laikais.

          O benzino kainos apie 198x buvo berods 30 kapeikų už A-76 litrą. Dabartiniais mūsų pinigais tai grubiai atitiktų kokius 3 litus. Žodžiu, panašiai, kaip ir dabar. Jei bandysit savikainą kelionės nuosava mašina lygint, tai dar pridėkit, kad tuometinės mašinos visgi buvo smarkiai ėdresnės.

          Reply
          1. Jonas

            Ačiū, ačiū Rikiški už išsamius atsakymus.
            P.S.
            Iš kur tu taip viską žinai? Kokius mokslus baigiai? Bet į tai gali ir neatsakinėti.

            Reply
  28. Rokas

    Nors man 22 ir sovietmečiu negyvenau, tačiau tuos sovietinius stebuklus, neskaitant tam tikrų detalių, įsivaizdavau ir disonansą pajaučiau daugmaž taip, kaip, Tamsta Žiurkėne, nupasakojote. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai reiškia, kad kažkas tamstai pakankamai aiškiai paaiškino apie tai, kaip sovietmečiu žmonės gyveno. Tai yra gerai, kad buvo, kas paaiškina.

      Reply
  29. mister V

    super. labiau argumentuoto straipsnio, sia tema dar neteko skaityti. noretusi galvoti, kad nors vienam kitam -- „prie ruso buvo geriau“ tipo zmogui, bus paskata pergalvoti savo ale „nostalgijas“

    Reply
  30. bigBro

    paradigmos pokytis ir prasme is konteksto?

    sviestas sviestuotas, burum baram, bumbum. didesne kvailyste sugalvoti sudetinga. kokia paradigma, ko kontekstas?

    autorius zodziu reiksmes nezino, o jau raso, raso 🙂 ka gi, juokinga.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Matau, kad vikštote po blogą ir visokius fufelius kur papuola rašinėjate, tai aš tamstai baną uždedu, nes tamsta matyt nesusigaudote, kad ne į kokį portalą papuolėt.

      Reply
  31. Algis

    labai gerai ir tiksliai viska aprasete, Rokiski! Tevas mano dirbo gamykloje „Venta“ derindavo vargonus „Vilnius“, o mikroscemu skyriuje vyrai bandydavo slifuoti pasluoksniui japoniskas mikroscemas, kad suzinotu gamybos technologijas ir kokiam 127-tam sluoksnyje rasdavo uzrasa “ Privet sovetskim inzyneram“!!! O musu seima taip ir pragyveno bendrabutyje, viename kambaryje su 3- mis vaikais! Galite isivaizduoti, tevas po darbo telika ziuri, mama kava mala, brolis muzikos etiuda slifuoja, as pamokas bandau ruosti, o mazoji sesute su lelem klega!!! Ir taip iki 15-kos mano gyvenimo metu. Ir buvo pas mus zapas, ziguliui nepritraukem. Bet vienas dalykas visgi liko mano atmintyje is sovietu laiku, geras dalykas- parukytos pieniskos desreles, man rods Klaipedos gamybos. Labai reta preke, bet jei jau gavai, tai pirstus aplaizysi!!! Na mum kiek lengviau buvo, nes buvom 3-vaike seima, tai gaudavo mama darbe talonu spec. ir galedavo nueiti i specialia daugiavaikiu seimu parde, ten paprastai daugiau visko budavo ir tos pacios slapenkes, ir desreliu ir grikiu kruopu, bet irgi ne visada.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *