Monthly Archives: sausio 2009

Tiesiog kelios liūdnos istorijos

Pirmąsias dvi papasakojo moteriškė, kuriai tuo metu buvo kokie 14.

Jos pusseserė, gal kokių 10 metų mergaitė, gyvenusi Pirčiupiuose, porai dienų nuėjo į gretimą kaimą pas savo tetą. Išėjo namo, o po kelių valandų bėgte parbėgo, visa apsiašarojusi ir negalinti nieko ištarti. Taip ir neišgavę iš jos nei vieno žodžio, pora vyrų nuėjo aiškintis į jos kaimą. Rado sudegintą. Su visais žmonėm. Prieš tai netoli kaimo buvo pasirodę kažkokie partizanai, iš kareivių, anksčiau atsilikusių nuo fronto. Kartais vogdavo lašinius. Užtaikė ant vokiečių patrulio, susišaudė, o vokiečiai kaimiečiams paskelbė ultimatumą: arba išduot partizanus, arba mirtis. Niekas nieko apie tuos partizanus negalėjo pasakyti. Kaimo gyventojai buvo tiesiog sudeginti, išsigelbėjo tik keli žmonės. Po to įvykio vietiniai ėmė organizuoti savigynos būrius bei dėl viso pikto ruoštis miškuose slėptuves.

———–

Per kaimą vedė žydus. Niekas nesakė, kur, bet visi tyliai suprato, kad į mišką – šaudyti. Vedė kaimelio gatve – ilgą virtinę, keliasdešimt žmonių, lydimą būrelio policajų ir kelių vokiečių kareivių. Kaimiečiai stovėjo prie savo namų ir žiūrėjo. Kai kurie ašarojo. Kelios žydų moterys ėmė verkti ir prašytis paleidžiamos, policajai ėmė jas daužyt. Viena, nešina kelių metukų mergaite, stryktelėjo prie žmonių būrelio ir pastūmė vaiką jiems. Žmonės prasiskyrė ir mergaitė pasislėpė jiems už nugarų. Prišoko policajus, trenkė buože moteriai, apsižvalgė, nužiūrėjo kaimiečių šeimą ir pavaizdavo nieko nepastebėjusį. Žydė, nueidama kartu su kitų mirtininkų vora, dar atsisuko, nusišypsojo ir kažką pasakė, bet niekas nesuprato, ką… Mergaitę žmonės slėpė ir augino. Ji išgyveno, kartais parvažiuoja į kaimą susitikti su giminėm.

Kitos moters istorija. Moters šeima gyveno netoli Veisiejų.

Pokario metais, kokiais 1947, į jos brolio namus, buvusius visai netoliese (už kelių kilometrų), atėjo penki "partizanai". Taip ir prisistatė – "mes partizanai, kovojam prieš ruskius". Ėmė reikalauti maisto, degtinės. Kai vyras parėjo namo, visai sužvėrėjo – surišo jį ir žmoną, ėmė mušti. Žmoną išprievartavo vyro ir vaikų akyse. Vyriausią sūnų, kokių 10 metų berniuką, kuris bandė vaikiškai ginti tėvus, nušovė čia pat, motinos ir tėvo akyse. Lovelėje klykti ėmusį kūdikį paėmė už kojyčių ir tėškė galvyte į sieną. Užmušė. Pasismaginę su mama, ją nušovė, tėvą – irgi. Liko gyvos dvi mergaitės – trijų ir penkių metų amžiaus, kurioms per sumaišatį vienas iš "partizanų" liepė bėgti. Tos ir parbėgo pas gimines. Kitą dieną atvažiavo stribai, paieškojo kaltininkų ir nieko nerado. Vakare į moters namus iš miško atėjo kiti partizanai. Pažadėjo tuos surasti. Pagavo po kelių savaičių, už keliolikos kilometrų. Pas vieną iš jų rado stribiškus dokumentus. Ėmė vedžioti po aplinkinius kaimus – kad kas nors atpažintų. Dar du banditus atpažino iš gretimo rajono atsikėlusi šeima, kuri kitame slapstėsi nuo tremties: anie ten pat dirbo stribais, vežė žmones į Sibirą. Visus penkis banditus pakorė ant medžių kaime, šalia kurio buvo aukų sodyba.

Po kelių savaičių į moters namus užėjo kaimynas, pats dirbęs stribu – pasakė, kad jie sąrašuose trėmimui į Sibirą ir liepė bėgti. Šeima susiruošė ir išvažiavo dar tą pačią naktį, turtą palikdama kaimynui – nei nesiaiškino, ar čia jis taip sugalvojo pasipelnyti, ar iš geros širdies perspėjo. Vaikams, kad tie kam nors neišsiplepėtų apie slapstymąsi nuo tremties, paaiškino, kad juos nužudyti pažadėjo banditai. Žudynėse likusios gyvos mergaitės apsigyveno dviejose šeimose: viena – pas šią moterį, kita – pas jos seserį. Moteris vaikams apie tikras pabėgimo priežastis papasakojo tik apie 1990, bet vyriausia dukra bei abi dukterėčios iki šiol netiki šia versija.

Dantys. XI skyrius.

(Ankstesnius skyrius galite rasti čia – http://rokiskis.popo.lt/tag/dantys/ )

Vytas su Gedu į mišką atvažiavo anksti ryte. Atvažiavo tik apsižiūrėti – nakvoti ar ilgai valkiotis, ieškant seniai užmirštos ir net neaišku, kaip pažymėtos vietos, šiandien net nesiruošė. Upės vingis, kuriame buvo pažymėta tas kažkas, buvo netoli – mažiau, nei už kilometro nuo miško keliuko. Bet draugai pirmiausiai pasuko ne link paslaptingos vietos, o kiek į šalį, arčiau upės. Ten, kur Vytas atrado palapinę su apgraužtu lavonu. Tarp kitko, per tą laiką jokių žinių spaudoje apie surastą „maniaką“ taip ir nepasirodė, bet draugai sužinojo apie dar du dingusius žmones – vidutinio amžiaus moteris išėjo į mišką ieškoti dukters, kurią tasai „maniakas“ nužudė. Ir negrįžo. Kitas dingęs buvo kažkoks senukas, uždarbiavęs iš grybų. Apie paupy rastą turčiaus lavoną pasirodė tik tiek žinių, esą tai kažkoks sportininkas, o gal verslininkas – niekas taip ir neįvardijo, kas toksai.

Iš vakaro abu užvažiavo pas Vladą. Atvežė jam porą butelių absento. Susėdę gėrė ir su pačiu Vladu, ir su jo tėvu – tasai pirma spjaudėsi: „miesciška, šalcmėcinė, ale stipri“, o kai Gedas parodė, kaip absentą galima deginti su cukrumi ir paskui gerti vandeniu praskiestą, balkšvai švytintį skystį, atitempė porą butelių samanės ir pareiškė:
– Geriau jau šitų dziagyc, ji scipresnė, cik vandzenio.pylc neriaikia.
Kalbėjo apie ką papuola. Užsuko kalbą apie karą, vokiečius. Vlado tėvukas iškart autoritetingai pareiškė:
– Čionai miški dzidziali mūšiai buvo, man dar tėvas pasakojo, amžinų acilsį. Ruskiai išmiacė kokį tais dziasantų, partizanus tokius. O tuo metu vokiečai auksų viažė. Tai ruskiai užpuolė ir acėmė. O vokiečai paskum per miškus juos kaip gainiojo, gianiojo, pagavo, ale nieko nerado. Cik viecinius įtarė, tai kialis sušaudzė, ale taip nieko ir nerado.
Į visus klausimus, ir Vyto, ir Gedo, ir Vlado užduotus, tėvukas atsakinėjo tą patį:
– Būk tai aš žinau. Visi ieškojo. Ir vokiečai, ir ruskiai po karo. Ir nieko nerado. Gal cy ir ne auksas buvo, o kokie ginklai ar dar kokia bala. Kų cy ieškoc – važiuokit ing Miarkinį – cy piliakalnius kasinėc, tai dar nuo švedų auksų atrasc galima. O čia – pialkė, ir nieks niažino, nei už kiek kilometrų, a cy suvisam auksas buva…

Nuo pirmo pokalbio tarp Gedo ir Vyto buvo praėjęs daugiau, kaip mėnuo – per tą laiką Vytas ir apsisprendė, ir išaiškino, kokius reikia imti daiktus. Gedui teko įsigyti dujinį pistoletą. Pradžioj anas norėjo apseiti su paprastu dujų balionėliu, bet Vytas įtikino, kad šūvio garsas žvėris atbaido labiau už bet kokius chemikalus. Dėl viso pikto abu įsigijo ir dėžutę pigių kiniškų petardų – ką gali žinoti. Pasidarė žemėlapio kopijas. Vytas iš kažkur gavo karišką minų ieškiklį – daug prastesnį, nei Gedo, bet visvien kažkam tinkamą.

Taigi, dabar jie ir žingsniavo tarp medžių. Lygus miškas perėjo į nuožulnų šlaitą, greit pasirodė alksniai. Neidami į pakrantę, pasuko kairėn. Pakilo truputį aukščiau ir išėjo į laukymėlę – ten matėsi kažkokio šiaudinio statinio liekanos, išverstas bidonėlis. Priėję arčiau, pamatė vis dar gulintį skeletą. Gedas pabalo, apsižvalgė ir apsigraibė savo pistoletą. Vytas gi tarė:
– Čia atvedžiau ne todėl, kad kažką įrodyti, o tiesiog, kad nekiltų abejonių. Čia yra ir kitų.

Draugai pasuko atgal – link vingio, kuris žemėlapyje buvo pažymėtas kryžiukais. Ten tai jau buvo brūzgynai – ir dilgėlės, ir avietės, beveik neperžengiami lazdyno krūmai, bet vingio vidury esanti kalvelė buvo atviresnė – augo daugiau medžių, nei krūmokšnių, kita vertus, matėsi nemažai samanom ir krūmokšniais užaugusių duobių – gal kada buvę apkasai, gal – žeminės. Perėję kalvelę, draugai nusileido link vandens. Čia buvo vienas-kitas apgraužtas medžio kelmas, dauguma – jau seni, parudę. Jei bebrų čia ir būta, tai labai nedaug. „Žiurkės išnaikino“ – pagalvojo Vytas.

Abu grįžo atgal į kalvelę. Išsitraukę ieškiklius, ėmė vaikščioti. Pypsėjo daug. Pavaikščioję skersai-išilgai, daugmaž nustatė plotą, kur yra metalo. Beveik visos pypsinčios vietos buvo ten pat, kur ir duobės. Buvo aišku, kad darbo čia – mažiausiai savaitei. Tądien jokios žiurkės ar kito padaro taip ir nepamatė.