D.g. Maumaz pasiūlė papolemizuot su finansų ministre Ingrida Šimonyte, katra Delfyje paskelbė straipsnį, kuriuo aiškina savo ekonomines tiesas ir išdeda visus kritikus. Taigi, panagrinėkim ir pasikabinėkim 🙂
Straipsnio originalas – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=23945719
Šiaip bendrų pora pastebėjimų: tai bene pirmas konservatorių vyriausybės bandymas viešai ir aiškiai paaiškinti savo ekonominę politiką. Tai būtų labai gerai, jei ne tai, kad eilinį kartą bandymas kalbėtis išvirsta į puolimus ant visų kritikų, o ne kažkokį rimtą situacijos analizavimą.
Straipsnyje labai krenta į akis vienas dalykas: jis parašytas pagal vieną iš demagoginių šablonų: „pateik prieštaravimus už savo oponentus ir išsyk juos sutriuškink“. Žinoma, kad taip galima pateikti belenką, o daugeliui šitai padarys labai gerą įspūdį.
—————————————
Straipsnį ponia panelė Šimonytė išsyk pradeda atviru kaltinimu, kad vyriausybės ekonominių sprendimų kritikai yra nemokšos iš anekdotų, besigydantys bet kokiais vaistais, aiškindama, esą kitų šalių patirtis – tai (citata) „vien kaimynės sėkmingo gydymosi istorija“. Toliau dar pratęsia: „apgaulinga tiesiogiai lygintis su valstybėmis, kurias pasaulio finansų krizė paveikė mažesniu mastu“ – atseit, tos šalys sėkmingesnės ne todėl, kad jos geriau tvarkosi, o todėl, kad jos tiesiog sėkmingesnės. Ir pergalingai retoriškai-demagogiškai pareiškia, esą iš Lenkijos patirties nieks nesimoko. Čia mes galim tik paklausti: „ar išties iš Lenkijos patirties kitos šalys nesimoko?“. Kaip matome, straipsnio pradžia – daug žadantis demagogijos ir makaronų kratinys.
Na, bet pradėkim visgi kritiką faktais: Lietuva nukrito į pačią apačią visoje Europos Sąjungoje. Savo kritimu pralenkė netgi Latviją, kurios situacija išties primena Lietuvą. Tad verta užduoti klausimą: ar visgi nėra taip, kad šitas Šimonytės straipsnis – tiesiog tos pačios Kubiliškos politikos pavyzdėlis, paremtas idėja, kad visi kritikai yra priešai?
Apie Lenkijos ūkio augimą
„Lenkijos ūkio augimo varikliai šiuo laikotarpiu yra eksportas ir vidaus vartojimas. Eksportas – ir mūsų išgyvenimo šaltinis. Taigi, kodėl Lenkijos eksportui sekėsi geriau? Pagrindinis atsakymas – zlotas nuvertėjo sparčiai ir reikšmingai, tai atpigino Lenkijos produkciją jos prekybos partnerių ir konkurentų atžvilgiu taip pat greitai ir stipriai. Gali kilti klausimas – jeigu zlotui buvo leidžiama taip žemai kristi ir „nieko neatsitiko“, galbūt tai gera išeitis?“
Klausimas yra geras, ir atsakymas – irgi geras. Taip, devalvacija – yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas. Vieninteliai, kam suskaus – tai tie patys burbulo augintojai: bankai ir skolininkai. Deja, Šimonytė čia nutaria remtis Šveiku, pareikšdama, kad Lenkijos situacija pablogėjo (pamiršo palyginti su tuo, kiek pablogėjo Lietuvoje?) ir bando nedrąsiai aiškinti, esą Lenkijos padėtis dar blogesnė. Gal blogesnė, nei Lietuvos?
Ir tada Šimonytė „pergalingai“ pareiškia, kad Lietuva nieko, ką prisitaikė Lenkija, negali prisitaikyti sau. Matyt todėl, kad Lenkija eksportuoja ir importuoja, o Lietuva – atvirkščiai: importuoja ir eksportuoja. Todėl Lenkija prekybos saldo pagerino, o Lietuva – nepagerins. Bent jau kitos logikos neradau. Ai, taip, Šimonytė gi pareiškia, kad čia Lietuvoje 20 metų valiutų valdyba ir siekiama pakeisti litą euru. Todėl matyt devalvacija irgi neatneštų naudos. Mintis gera – į ekonomiką nusispjaut, bile tik euras būtų. Ir intencijos suprantamos: nesusitvarkai savo monetarinės sistemos, tai ir netvarkyk, o padovanok ją ES. Logiška?
Itin tinka pabaigiantis šios pastraipos pagrąsymas, kad skolininkai bus pasmerkti dar didesnėms skoloms.
Apie vidaus vartojimą
Apie vidaus vartojimą I. Šimonytė išsyk kalba būtuoju laiku – kaip tas vartojimas buvo didelis kažkada prieš porą metų. O toliau – išsisuka, pareikšdama, kad (citata) „įsivaizduoti, kad Lietuva turi bent menkiausių galimybių tą vidaus vartojimą tikslingai skatinti, yra naivu“. Ir paaiškina tai tuo, kad esą šitam reikalingas 20 milijardų dovanojimas Lietuvai (jei norite, galite tą Šimonytės pareikštą skaičių pakeisti bet kokiu kitu, kurį išsigalvoti galite lygiai taip pat, kaip ir jinai). Ir tada Šimonytė dar pradeda aiškinti, kad vidaus vartojimas Lietuvai yra labai blogai, nes būtent tai ir sukėlė mums krizę. Nuostabus pareiškimas, kurį galima bus ant jos politinio antkapio iškalt.
Taigi, čia nelabai ką ir yra komentuoti – nusišnekėjimas akivaizdus. Sveiko proto žmogus žino: vartojimas – tai verslas, o verslas – tai vartojimas. Vartojimas žlunga – verslas irgi žlunga. Verslas žlugdomas – vartojimo irgi nelieka. Jei poniai panelei Šimonytei nedašyla tokie elementarūs sąryšiai, neturiu nei ką pakomentuot. Galiu tik priminti apie vieną pirmų konservų žingsnių – kirsti per smulkų verslą, kuris sudaro absoliučią didumą viso verslo Lietuvoje. Ir dar padidinti kartelę IDV, kur jau ir taip regresiniai mokesčiai.
Gal dėl akivaizdaus Bubiliaus vyriausybės nesąmoningumo Šimonytė ir stengiasi apsiriboti nerišliu papudrinimu, taip ir nepasakiusi nieko rišlaus.
Apie pajamas
O čia jau Šimonytė įsivažiuoja ir pradeda viduriuoti apie tai, kaip (citata): „Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijos biudžeto tikrai neišgelbėjo“. Ir kitoje pastraipoje pradeda kalbėti apie „ad absurdum“, nei nepastebėdama kad iki absurdo priveda savo pačios nusišnekėjimus (kurių jau net nebando priskirti savo įsivaizduojamiems oponentams). Ir paskui ima kalbėti apie subtilumus. Galiu įvardinti tuos subtilumus: vietoj to, kad kalbėti apie visišką PVM didinimo pravalą biudžetui, kuris tik ką pradėtas dar sykį kartoti, Šimonytė kalba žodžių kratinius apie Lenkiją. Juk lengviau kalbėti apie kitų problemas, kurias pats dar ir išgalvoji, nei apie tas problemas, kurias pats pridarei. Tiesa? 🙂
O tada šį skyrių Šimonytė užbaigia puikiu briedu. Cituoju: „Nepaisydami PVM didinimo, Lietuvoje matome tik trumpalaikį jo poveikį kainoms“. Ir paskui iš kainų tendencijos mažėti (akivaizdžios defliacijos) sugeba padaryti išvadą, kad tai yra todėl, kad (citata) „nebėra finansinių išteklių, tad kaina tampa svarbi“. Miela ponia panele Šimonyte, jei kada čia paskaitysit, tai atskleisiu jums nuostabų dalyką: PVM yra vartojimo mokestis, todėl jis ir kerta per vartojimą, atimdamas finansinius išteklius iš vartojimo rinkos.
Pabaigia dar palyginimu su Estija, kad ten visvien blogai. Galiu tik priminti, kad Estijoje burbulas buvo išsipūtęs gerokai smarkiau, o padėtisten dabar jau kardinaliai geresnė, nei Lietuvoje. Čia grafikėlius galiu pasiūlyt pasižiūrėt, kas ir kaip.
juos reguliariai skelbia, viskas taip akivaizdu, kad nei aiškint nereikia.
Apie lengvatas
Čia Šimonytė polemizuoja su savimi apie tai, kad Lenkijoje taikomos PVM lengvatos neteikia naudos vartotojui, o kainos auga dėl infliacijos. Kodėl apie šias lengvatas ji kalba? Galiu pasakyti tiesiai: tiktai tam, kad regresinių mokesčių ir smulkaus verslo žlugdymo klausimą paverstų „PVM lengvatų klausimu“. Kodėl taip teigiu? Todėl kad pati Šimonytė, Lenkiją ir vėl lygindama su Lietuva, išsiduoda, jog kalba apie smulkų verslą – (citata) „Lenkijoje […] 8-9 tinklai valdo apie pusę rinkos, kitą dalį užima tūkstančiai parduotuvėlių“.
Taigi, vietoj to, kad įvardinti tikras problemas, Šimonytė padaro pigų demagoginį manevrą: pačiai sugalvoti oponento pareiškimus, o paskui juos sutriuškinti.
Apie priežastis ir pasekmes
„Priežasčių ir pasekmių painiojimas ir pavienių skaičių lyginimas (sąmoningas ar ne) yra tipinis viešosios polemikos reiškinys – kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis, kaip ir kvaila būtų neigti, kad sunkmetis visada provokuoja šešėlinę ekonomiką, todėl greito atsigavimo nepalengvina.“
Įsiskaitykite, ką jinai parašė. Štai čia – negaliu nesutikti. Tiesiog pagal mūsų mokytoją Freudą, išsidavė tai, ką ir pati pasąmoningai ima pripažinti: (dar kartą cituoju tą patį) „kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis“.
O paskui, gal kažko dar nesusizgribusi, prideda „blablabla“ apie tai, kaip negalėjo būti kitaip.
Apie panašumus
Čia jau imam jausti, kad Šimonytė išseko. Nei argumentacijos, nei dar kažko. Protestai dėl Lenkijos lyginimo su Lietuva ima baigtis ir man jau kyla jausmas, kad Šimonytės galvoje ima krebždėti mintis, jog „gal išties ne taip jau ir skiriasi ta Lenkija, gal ir pas mus buvo galima kitaip?“. Bet ne, negalima, reikia didinti mokesčius!
Apie „viską reikia daryti kitaip“
O čia jau mintis krypteli link to, kad gal ir Lenkijoj valdžia kritikuojama. Taigi valio, suradom, ko mes iš Lenkijos pasimokėm!!! Valio!!! Eureka!!! Lenkijos valdžia gi irgi kritikuojama!!!! Todėl jei jie daro gerai ir neklauso kritikos, tai vadinasi ir mes darom gerai!!!! Žinokit, suknisti kritikai jūs!!!!
Pabaigai
O pabaigai – retoriški pabėdavojimai apie tai, kad skaičių ekvilibristikos meną daugelis atrado tik dabar. Čia matyt norima pasakyti, kad gerieji konservatoriai skaičių ekvilibristikos meną atrado anksčiau. Pzpzpz.
Ir – šokas tau, skaitytojau, jei dar atsimeni, nuo ko straipsnis prasidėjo: pradžioje straipsnio plūdusi tuos, kas užsiima mėgėjiška savigyda belenkokiais vaistais, ji čia ima vėl kartotis, bet padaro paradoksalią išvadą: gydykimės patys taip kaip mokame, nes mes juk žinome diagnozę!
——————————–
Reziumuojant. Konservatoriai gydosi nuo viduriavimo liuosuojančiais. Tačiau aš patarčiau jiems pasigydyt smgenis, o ne viduriavimą, kurį sukėlė jų pačių savigyda.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
baisu.. ir kraupu..
Išties šiuo atveju -- viskas žymiai geriau, nei aš parašiau. Kita vertus, propaganda stiprėja 😀
bet kuriuo atveju, man visuomet „sužiba lemputė“, kai, kalbant apie šalies problemas, persimetama ant kitų šalių, ar ant „kas yra kalčiausias“.
pats naudoji irgi vieną kitą čapeko aprašytą pozą.
bent jau būdvardžių su kvapu pakankamai.
smagu buvo perskaityti tavo tekstą -- reiškia, ministrės (ar kas ten jį rašė) tekstas veikia ir gyvena.
aš ten mačiau racijos grūdų. ir svarbiausia -- tonas man patiko. jis gerokai ramesnis, negu atrodo iš tavo recenzijos.
Taip, tikrai taip, aptikęs demagogiją, sąmoningai nepagailėjau šliūkštelt to paties 😀
Išties, gal ir nevertėjo to daryti, bet visgi bullshito procentas Šimonytės straipsnyje labai didelis. O kas gero -- tai, kad visgi bandoma šnekėtis ir aiškinti savo poziciją. Nes anksčiau nei to nelabai buvo.
tiesa, keturi milijardai mūsų pinigų išvažiavusių į lenkiją -- jiems gal ir smulkmena -- mums ne.
čia jau gal ir ne kaip pasisakyta.
kas nekeičia fakto, kad mes apie tai šnekame, o to negalėtume daryti, jeigu teksto nebūtų.
vis žingsnis į pokalbį, o ne į komandas.
Taip. Tai žingsnis. Todėl dabar jau galiu pasakyti, kad jei Šemetą lyginti su Šimonyte, tai pastarąjai jis nei iš tolo neprilygsta.
Grafikus skelbia ibicvs, o ne ibicus.
Beje, gal kur nors matei grafikus, kaip keičiasi šešėlinio verslo dalis mūsų regione nuo 2007m. Jei ten rastumėm išskirtinį mūsų spalvos pakilimą, gal tie -20% kitaip atrodytų.
Jo, ačiū už pataisymą. Jis pakeitė LJ niką savo, o man vis senas kažkaip prisimena, pataisysiu tuoj.
Sutiksiu tik su tuo, kad Lietuvoje nėra ekonominės politikos. Nežinau, ar tai yra kol kas, ar ir nenusimato. Priskirti Šimonytę konservatoriams yra neteisinga. Ji, kaip vklasė vieną kartą sakė, yra karjeros biurokratė. Nežinau, kiek keičiasi personalas FM, keičiantis valdžiai, bet abejoju, kad Šimonytės ratas (aplinka) pasikeitė. Beje, girdėjau, kad žiemines reformas gamino irgi ji pati. Čia viskas buvo įžanga 🙂
Dabar iš esmės. Apie tai, kad Lietuva prieis panašų galą (nori tikėk, nori ne), buvau sugalvojęs jau mažiausiai prieš 5 metus. Kodėl buvo galima tai sugalvoti? Turint tokią teritorijų planavimo sistemą, surasti vietos pastatyti gamyklą yra neįmanoma. Gamyklas statyti, kur atsitiktinai leis, neapsimoka. Beveik visos investicijos į Lietuvą buvo nuperkant jau esamas gamybas. Dabar jau, šiaip ne taip, turime kelias vietas Lietuvoje plyno lauko investicijoms, bet jos ir yra plynas laukas be jokių komunikacijų. Kas čia dabar puls investuoti? Todėl, Rokiški, Lietuva tikrai labai skiriasi nuo Lenkijos, nes Lenkija yra pramoninė valstybė su didele pramonės koncentracija dideliuose miestuose. Ten yra kam kurti BVP. Mūsų pramonė yra maža ir, didžiąja dalimi, perdirbamoji. Jei mes būtume įvykdę devalvaciją, tas net nelabai būtų padėję, nes medžio lentos kainai gateristo atlyginimas labai didelės įtakos neturi, kaip ir nestipriai tai atpigintų trąšas arba naftos produktus. Ant ko laikėsi mūsų ekonomika iki 2009m.? Statybos sektorius ir su juo susijusi pramonė gamino apie 25 proc. BVP. Tamsta ir pats žinote, kuo tas sektorius mito ir kur jis dabar yra. Visa likusioji ekonomikos dalis negali užlopyti tos skylės, kurią turim. Čia negali padėti jokie miklūs triukai iš ekonominių triukų knygelių. Gydytis reikia labai rimtai, nes čia yra ne ekonomikos sloga, bet labai užleistos stadijos vėžys. Su Estija lygintis mums irgi nėra ko, nes estai sugebėjo nuo burbulo nusigriebti pinigų į rezervą.
Dabar jau pabaigai. Konservatoriai neįvedė tokių mokesčių, kurie blogintų eksporto sąlygas. Vidaus vartojimas Lietuvos ekonomikos negali išgelbėti, nes negaminame net dantų pastos.
Romas
vo -- raktinis klausimas -- mano gera draugė iš JAV paklausė: italai gyvena iš turismo ir vyno. o iš ko gyvena lietuva? aš bandžiau sakyti, kad inžinieriai ten irgi nieko -- italijoje ta prasme. o mes, be statybų, kas nieko nereiškia, dar taip nieko programuojame… (čia aš taip pagal savo vyresnėlį sprendžiu, kuris tik ką kažkokius ten kursus bangalore dėste neguviems indusams). bet vis dėlto -- o tai ką mes gaminame?
http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2640
tai žinau aš, kad pkn orlen, lifosa ir achema.
kalbu apie pirmąją asociaciją -- kaip tai merginai: italija lygu vynas ir turistai, čekija -- alus ir mašinos, rusija -- dujos ir nafta.
Lietuva lygu?
Vargu, ar tokio tipo asociacijos galėtų būti rimtais kriterijais. Italija pvz., yra viena iš didžiausių sunkiosios pramonės eksportuotojų, abejoju ir Čekijos tokiu vienareikšmiu vertinimu (prisiminkim kad ir jų ginklų pramonę) -- struktūra paprastai būna sudėtingesnė.
Aišku, Lietuvą galima laikyti chemijos pramonės šalimi. Bet stabiliai nykstanti radioelektronikos pramonė, baldai su tekstile bei vis dar pajėgus žemės ūkis -- irgi nemaža dalis: šios sritys sumoje gali lygintis su nafta, achema ir pan..
labai jau tu rimtas.
man, kaip humanitarui, dažnokai būna įdomi ženklų erdvė.
kvalifikuotos ir ne tik darbščios darbo jėgos eksportas kitų valstybių įvairiems sektoriams. šešėliui irgi
Taip, tame irgi yra tiesos 🙁
Matai, čia mes turim nuostabų paradoksą: Lietuva niekad nebuvo chemikų šalim. Jei reiktų identifikuoti pramonės rūšį, dominuojančią galvose, aš sakyčiau, kad tai visgi technologijos: elektronika, radiotechnika, kompiuteriai, programavimas, mechanika, lazeriai, etc..
Tai, kad pramonė dominuoja viena, o galvose -- visai kas kita, gal būt žymi ganėtinai gilų konfliktą, nuo kurio sprendimo labai priklausytų tolesnė ekonomikos vystymosi sėkmė.
Lietuva -- karių šalis
Lietuva pokario metais pagarsėjo rezistencija ir tai padėjo išvengti masinės imigracijos iš kitų SSSR respublikų.
Dabar gi Lietuva yra pati mažiausia šalis, vadovaujanti Provincijos Atkūrimo Grupei Afganistane. Todėl mūsų vėliava Afganistano žemėlapiuose puikuojasi greta nepalyginamai didesnių ir galingesnių šalių vėliavų:
Re: Lietuva -- karių šalis
Taip, tame yra tiesos. Bet visgi nevadinčiau to Lietuvos ekonominio identiteto prezentatyvu.
Re: Lietuva -- karių šalis
yra tokia mėgėjiška versija, teko girdėti, kad pats pavadinimas Lietuva -- ne nuo Lietaukos upelio ir ne nuo lietų, bet nuo senojo kariaunos, „družinos“ pavadinimo -- bendrašaknis su latvišku lieta -- daiktas, dalykas. Lietuva, atseit, -- „karių įgula“
bet čia, be abejo, tik mėgėjų pasakos
🙂
Re: Lietuva -- karių šalis
Kažkada teko skaityti, kad rusų „Litva“ buvo veik sinonimas žodžiui „Orda“, tik vieni jiems buvo iš šiaurės vakarų, o kiti -- iš rytų.
Eksporto struktūra ar kiti faktoriai niekaip nepaneigia pridėtinės vertės kūrimo proceso. Valstybės mastu pridėtinės vertės piniginė išraiška priklauso nuo tos pridėtinės vertės savikainos, kuri tiesiogiai pririšta prie valiutos kurso. Gamybos savikaina sumažėja -- pelningumas iš eksporto (ir visas eksportas) padidėja.
Makroekonominiu požiūriu nėra jokio kardinalaus skirtumo, ar eksportuojamos karvės, ar automobiliai: eksportas yra eksportas. Ir arba jis skatinamas, mažinant savikainas, arba jis neskatinamas. Pasakymas „mūsų situacija kitokia“ man primena vieną iš Demingo principų, pagal kurį jis siūlo tuos „kitokios situacijos“ aiškintojus paprasčiausiai atleisti, dėl ko situacija išsyk tampa pataisoma.
🙂
Nematoma ranka -- 123
„Taip, devalvacija -- yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas.“
Devalvacija sugriautu pasitikejima valstybe keliems desimtmeciams. Devalvacijos kelia ne karta isbande daugelis lotynu amerikos valstybiu, rezultatus matome kad ir Venesueloje.
http://www.nematomaranka.lt
> rezultatus matome kad ir Venesueloje.
Valiutų tarybos rezultatus matome ir Lietuvoje
Re: Nematoma ranka -- 123
Mielasis, devalvacijos rezultatus puikiai matome ir Lenkijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV bei daugybėje kitų šalių 🙂
Kalbėti apie „sugriautą pasitikėjimą“ verta būtų vieninteliu atveju: jei litas, kaip valiuta, atliktų rezervines funkcijas, t.y., jis pakankamai dideliais kiekiais būtų saugomas, kaip vertybė (paskolos mechanizmas). Bet ir tai būtų tik tam tikra dalis reikalo (prisiminkim dar kartą Švediją ar Didžiąją Britaniją).
Lietuvos gi atveju litas tėra vietinė euro išraiška, neatliekanti jokių savaiminių vertės saugojimo funkcijų (dėkui tam pačiam valiutų valdybos modeliui), tad kalbėti apie sugriautą pasitikėjimą verta tik tiek, kiek verta kalbėti apie sugriautą pasitikėjimą banku, kuris nei neegzistuoja.
Re: Nematoma ranka -- 123
Klausimas kieno ir kokį pasitikėjimą sugriautų. Jei prieš devalvaciją būtų priimtas asmens bankroto įstatymas -- skausminga būtų užsienio bankams. Išties susvyruotų jų tikėjimas, kad Lietuva -- tinkama šalis pūsti muilo burbulams jų nešvarioms aferoms prasukinėti. Tarkim pačioje Švedijoje maždaug prieš 20 metų buvo pripūsta tų burbulų -- ir ką, vienas iš švedų bankų tada bankrutavo. Jei bankrutuotų ir Swedbank -- taip pat jiems tai būtų pelnytas atlygis už paskolų išdavimą pagal „juodas“ pajamas.
Re: Nematoma ranka -- 123
+10
Bukas pasitikėjimas valstybe
>>“Taip, devalvacija -- yra paprasčiausia ir mažiausiai
>>skausmingas sprendimas.“
Devalvacija- nors ir skausmingas, bet pats paprasčiausias sprendimas sumažinti algas visiems pagal vieną ir tą pačią proporciją. Nes nominaliai litais algų mažinti negalima teisėjams remiantis pačių teisėjų sprendimas, o pradėjus daryti išimtis pradedama slysti, deja…
Dėl pasitikėjimo valstybe- 1. pažiūrėkim į palūkanų eurais ir skirtumą. Jau ir dabar nepasitikima. 2. Zlotas nukrito va. Kiek žmonių atsistojo, ir pasakė: „nebetikiu aš ta Lenkijos Respublika“?
Re: Bukas pasitikėjimas valstybe
Nežinau mažiau visai šaliai skausmingo sprendimo.
Taip, galima būtų nagrinėti devalvaciją, kaip algų mažinimą, tačiau visgi algos -- tėra tik viena iš sudedamųjų visoje litų cirkuliacijos masėje, negana to, devalvacija reikštų tik perkamosios galios mažėjimą importinėms prekėms.
Kita vertus, nepamirškime ir to, kad ta pati pajamų devalvacija vykdoma ir dabar. Tik ne per litą, o per atlyginimus. Jaučiu, reikia tam atskirą postą padaryti 🙂
Didžiausias LRV deficitas- ne protas, o valia
>Nežinau mažiau visai šaliai skausmingo sprendimo.
Na, žiūrint kaip matuosi tą „skausmą“. Čia būtų VIENAS sprendimas, kur mažinama vienodai. Ir nereiktų diskutuot, ar nukirpt mamoms dvidešimt procentų ir pensininkams dešimt, ar atbulai.
Aišku, čia būtų vienas DIDELIS sprendimas, kuriam valios, deja, irgi nebūtų.
Šiaip jau vyriausybės veiksmai kažkokie labai keisti- gaisrų gesinimas plaukiant pasroviui, ir jokios valios ar sprendimų į ateitį. Paimkim kad ir ta pati saulelydžio komisijos atvejį: iš esmės, tai neįkainuojama proga pramest visus socdemų adeptus ir šiaip parazitus. Betgi nieko. Saulėtekio komisija- irgi epikfeilas totalus. Atrodytų, Kubilas galėjo atsistot ant stalo, ir pasakyt, kad arba visi dirbs tiek viršvalandžių kiek reikės, kad parama verslininkus pasiektų per keturias savaites, arba visi saulėtekiečiai atsidurs pas saulėlydiečius in corpore. Būtų užsidirbęs taškų prieš rinkėjus, ir naudos (gal) būtų buvę. Bet nieko. Belgiška ramybė, nekitaip.
Rokiški, nesupratau. Šimonytė rašo, kad mūsų vidaus vartojimas buvo paremtas ne vidaus resursais, o paskoliniu kapitalu (ir ne tik ji taip sako, pagaliau -- tai buvo matyti plika akimi). Paskolos baigėsi -- dangtelis, sutaupytų lėšų nėra, nėra iš ko vystytis vidaus vartojimui, tai kaip čia jį skatinti? Dalinti žmonėms pinigus/kreditus. Kur čia jos demagogija, nesuprantu.
Pritariu Maumui.
Ir netik čia yra priežastys. Lietuva tarybiniais laikais(berods 1967m.) buvo priėmusi tam tikrą regioninės plėtros politiką. Jos esmė -- pramonę Lietuvoje vystyti decentralizuotai, rajonų centruose. Idėja buvo tame, kad didesni miestai sparčiai augo imigracijos iš TSRS būdu, lietuviai, būdami sėslūs, vengė kraustytis į didžiuosius miestus, todėl, pastačius įmones arčiau jų gyvenamų vietų, lietuviai įsidarbins ten pastatytose gamyklose, o Lietuvą išsigelbės nuo rusifikacijos. Taip ir atsitiko. Beveik visuose rajonų centruose stovėjo po keletą gamyklų, o Lietuva pasiekė nepriklausomybės su gera demografine situacija. Dabar tose miesteliuose pramonė mirė, kaip ir turėjo, patys miesteliai degraduoja, o gyventojai ištisomis laiptinėmis emigruoja į Airiją. Per nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sugalvota, kaip šias darbo rankas įdarbinti, kaip koncentruoti ir išplėsti pramonę ir ką daryti su tais psiaudocentrais, pilnais bedarbių ir pensininkų. Manymas, kad bėda slypi tik mokesčių politikoje, yra siauras.
Romas
Dėl visko kalta praeitis, mes kitokie 🙂
Tai visi yra kitokie 🙂 Mums reikia pasimokyti iš praeities klaidų ir rasti savo kelią. Neįmanoma tokia vyriausybė, kuri pakeistų padėtį net per metus, nes klimpome į tą situaciją beveik 70 metų. Žemės ūkio produktyvumas, darbo kultūra, ūkių dydžiai, kooperacija nepasikeis nuo mokesčių politikos. Reikia matyti Lietuvą kiek iš aukščiau, rasti kur investuoti pinigus, kad jie ateityje duotų naudos. Reikia skolintis, bet reikia žinoti, ką su pinigais daryti. Kai turime vis mažėjančią ir nepakankamą pinigų masę rinkoje, nelabai gali padėti bet koks perskirstymas. Kai kurios Lietuvos vietos gyvena tik iš emigrantų perlaidų ir biudžeto išmokų. Šioks toks verslas ten gyvena įsisavindamas tuos pinigus. Jei mažiname išmokas, miršta ir tas verslas. Vietiniai runkeliai niekada nesugalvos, kaip situaciją keisti. Šešėlinis verslas auga ne tik dėl mokesčių, bet ir dėl to, kad nėra ką žmonėms veikti, o nemokėti mokesčių apsimoka visada- 2-3 proc. čia nesudaro esmės. Eksportą galėtume paremti, duodami panašias socialines garantijas savo žmonėms, kaip Kinijoje. Ar tikrai taip norim gyventi?
Romas
Visi kitokie tik truputį. Tai, kad tu kitoks, nei aš, tai nereiškia, kad tavo apendicitą reiks gydyti kitaip, nei mano apendicitą. Kaip ten sakoma -- durniai mokosi iš savų klaidų, o protingi -- iš svetimų.
O hipotetiniai lyginimo su Kinija neadekvatumai -- vargu ar adekvatus įrodymas, kad Lietuvoje eksporto nepagerinsi 🙂
Reikia konkretaus recepto -- galiu dar kartą pasakyti tai, ką kartoju ir kartoju: sumažinti mokestinį ir biurokratinį barjerą IDV ir panaikinti regresinius mokesčius.
Pasirašau po kiekviena tamstos paskutinio sakinio raide: tereikia galų gale sumažinti Lietuvoje nesveikai privisusių valdžiažmogių skaičių (ką melagis Bubilius jau seniai ir nuobodžiai žada) -- voila, nebereikės didinti mokesčių jų išlaikymui, o ir verlslas lengviau atsigaus, kai liks mažiau mokesčių mokėtojų pinigai išlaikomų etatinių trukdytojų.
Mažinti reikia jau nebe valdymo išlaidas, o išlaidas švietimui, sveikatos apsaugai, vidaus reikalų sistemai. Valdymo išlaidos biudžete yra tik apie pusę milijardo. Jei nukirpsim pusę jų, ir tai sutaupysim tik apie 200 mln. Kažin, ar yra toks taupymo rezervas. Rokiškis sakytų, kad valstybės valdymą reikia gerinti, kas už mažesnius pinigus yra mažai realu. Bet imam ir kerpam 200 mln. Ar tai mums padės, jei planuojama skylė biudžete 2010m. yra apie 6 mlrd.? Dar viena našta valstybei yra pensininkai. Sodros biudžeto deficitas jau dabar yra apie 4mlrd. litų. Todėl lengvinti eksportą dar galim mažindami pensijas. Norėčiau pažiūrėti, ką Rokiškis darytų, būdamas premjeru, arba Šimonyte 🙂
Romas
Efektyvesnis valdymas -- pigiau
O negi pačiam atrodo, kad yra gudru didinant valdininkų kiekį siutinti alkanus pensininkus ir policininkus? Juk išbadėję antrieji gali net guminėmis kulkomis į pirmuosius nebešaudyti.
Naivu tikėtis efektyvaus valdymo kai dauguma valstybės tarnautojų vegetuoja už varganus atlyginums ar ieško papildomo uždarbio. Juk atleidus etatinius vilkintojus ir sėdėtojus nuo 8 iki 17 ir pakėlus atlyginus likusiesiems, tiems likusiesiems gali atsirasti motyvacija darbe tarnauti piliečiams. Jau žiūrėk kokį 100 mln sutaupytume. Na o likusiesiems tai būtų proga galų gale pradėti dirbti ir tokiu būdu prisidėti prie BVP augimo.
Vargu ar daug pridėčiau prie Grippen komentaro. Gal nebent tai, kad nereikia painioti apskaitos iškraipymų su realybe. Valdymo išlaidoms priskaitoma tik nedidelė valdiškos biurokratijos dalis, tad skaičius gal padidinkim kokius 10 kartų 🙂 O visa kita -- tai jau efektyvumas ir tikslinio taupymo programos.
O dėl to, ką aš daryčiau valdančiųjų vietoje -- labai paprasta:
1. Generalinis situacijos vertinimas
2. Kardinalios reformos tikslų nustatymas ir planavimas
3. Visuomenės ir valdininkų informavimo kampanija
4. Reformos vykdymas
5. Rezultatų peržiūra ir korekciniai veiksmai
Tai elementarūs punktai. Paskaičiuokite, kiek iš šių punktų pilnavertiškai įvykdė konservai? 🙂
Gerai, paeiliui:
1. Ar buvo nors koks bendras valdymo situacijos vertinimas? Faktas: apie tai nėra jokių duomenų, informacijos apie vertinimo duomenis neturime.
2. Ar buvo reformos tikslų nustatymas ir planavimas? Faktas: buvo tik kažkokia naktinė sesija, pasibaigusi mokesčių didinimu.
3. Ar buvo informavimo veiksmai? Matėme, kad jų nebuvo tiek, kad netgi kilo riaušės.
4. Ar buvo išvis kokie nors rimtesni bet kokios reformos vykdymo faktai? Saulėlydžio ir saulėtekio komisijos vegetuoja. Vienintelis pokytis -- tai mokesčių didinimas, kartu dar ir padidėjus valdininkų skaičiui.
5. Rezultatų peržiūros ir korekcinių veiksmų požymių neturime iki šiol.
Ar reikia tęsti? 😀
O kokie mokesčiai buvo padidinti per naktinę reformą? Ar tikrai tie mokesčiai atsiliepa eksportui? Jei buvo tokia gera ekonomika iki tol, kodėl beveik visoje Lietuvos provincijoje klestėjo bedarbystė? Aš nesuprantu, kaip galima nesuprasti, kas kūrė vidaus produktą iki 2008 gruodžio mėnesio. Mums aiškino Europos komisarai visą laiką, kad ekonomika yra vystoma netinkamu būdu, o dabar mes jaučiame praktiškai, ką mums sakė. Visų pirma reikia gaminti, kad galėtum eksportuoti. Jei mes negaminam, ką eksportuosim? Gal virtuvių gamintojus galim paremti taip, kad visi užsinorėtų lietuviškos virtuvės iš lenkiškos plokštės? Gal tamstai reikia durų ir tvorų elementų iš sibiro eglės? O gal pats laikas pasisiūti užuolaidų iš vokiško gobeleno arba apsitverti savo balkoną rusiško nerūdijančio plieno ir lenkiško grūdinto stiklo turėklais? Kodėl tamsta, Rokiški, norite žlugdyti šitą lietuvišką verslą ir nieko nenorite įsigyti? Ar čia kaltas tas PVM-as, kur per naktį priėmė?
Romas
Kaip matome, tamsta visgi neradote, ką atsakyti į mano komentarą. Tai nutarėte pašnekėti kitomis temomis. Ką gi, atsakysiu ir į tas kitas temas 🙂
Pirmiausiai -- apie „jei buvo tokia gera ekonomika iki tol, tai blablabla“ -- tai logikos neturintys keli teiginėliai, kurių ir prasmės nelabai tėra, nes viena vertus, jie savyje neneša nei tiesioginio, nei atvirkštinio sąryšio tarp paskirų jų dalių, kita vertus, jie pateikti, kaip teiginiai, kuriem esą prieštaraujate, tačiau pastebėkim, kad aš tokių teiginių nesakiau, tad gal baikim pigias demagogijas laidyt? 🙂
Dabar apie eksportą: mielasis, vidaus ir išorės produktas labai neblogai pateikiamas statistikos departamento puslapyje, kurį rekomenduoju pavartyt. Tarp kitko, galiu dar tamstai priminti, kad eksportas -- ne tik daiktai, o ir paslaugos, įskaitant ir tokias, kaip turizmas, pervežimai, etc.. O LB puslapyje galite rasti skaičius apie importo-eksporto balansą. Ir jus gal nustebins, bet Lietuva labai nemažai eksportuoja. Skaitinės išraiškos pakankamai didelės, kaip tokiai nustekentai valstybėlei 🙂
Siūlyčiau nepamiršti ir to, kad importo buvimas nepaneigia eksporto buvimo (ką bandote teigti kalbomis apie sibiro egles ar vokiškus gobelenus). Tai priešinguose pridėtinės vertės kūrimo proceso galuose esantys, bet ne prieštaraujantys subprocesai. Ir jau juolab importo buvimas negali pagrįsti tamstos fantazijų apie „nieko negaminam“ (dar kartą pažiūrėkite į statistikos departamento ir LB puslapius). O dar pagalvokim apie tai, kad net jei ir negamintume, tai gamint reikia gi ir pradėti, o ne tik inkšti, kaip primuštam
šuniuiBubiliui 🙂O dėl paskutinio pareiškimo apie tai, kaip aš noriu žlugdyti verslą ir dėl to verčiu kaltę ant PVM -- tai puikus argumentas, mielasai. Bet jums dar reikia paaugti iki Šimonytės, ji subtiliau kabina nusišnekėjimus 😀
Nepykit, nieko asmeniško, bet manau, kad šitą diskusijos šaką galim sustabdyti, nes argumentų, kaip matau, čia neliko -- su tuo susijęs ir kardinalus vingis į šoną, ir demagogijų kibirėlis 😀
Dar žr. mano blogo disklaimerį dėl tolimesnės galimos diskusijos eigos.
Rokiški, ne taip mane supratote. Jūs teigiate, kad mes galime pasimokyti iš Lenkijos (prieštaraudamas Šimonytei), nes Lenkijos biudžetą šeria eksportas. O aš Jums prieštarauju todėl, kad Lietuvos biudžeto iki 2008 gruodžio didžiąja dalimi nešėrė eksportas, kaip ir ekonomikos augimas nebuvo eksporto dėka. Mano anas pasisakymas buvo nukreiptas į tai, kad subyrėjo ta burbulinė mokesčių mokėtojų struktūra, kuri nešė mokesčius iki 2008 m. maždaug vidurio. Aš net nemėginu ginčytis, kad krito eksportas. Bet jis krito visame pasaulyje ir Lietuvoje krito pagal gaminamų produktų paklausą pasaulinėje rinkoje. Mokesčiai nepadės geriau eksportuoti pvz. MN produktų, nes tiesiog nebėra tokios paklausos naftos produktams. Neišgauname žaliavos, todėl galutinei kainai mūsų atlyginimai turi labai mažą reikšmę. Mūsų problema yra ne tiek smukęs eksportas, kiek nutrūkęs kreditavimas, didžiulis nedarbas, viešųjų paslaugų lygis, neatitinkantis šalies ekonominio išsivystymo, bloga demografinė padėtis. Šimonytė savo straipsnyje būtent apie tokią padėtį ir kalba. Mums reikia apmokėti savo viešąjį sektorių ir socialinio draudimo sistemą tokius, kokius turim paveldėję. Tai turi konkrečią piniginę išraišką. Padengti tą pinigų poreikį galima tik pasiskolinus arba padidinus mokesčius. Šių sektorių apkirpimas drastiškai ir vienu smūgiu galėtų pasibaigti socialiniais neramumais, todėl mokame ir už šalies stabilumą. Ir tikrai neturim ko iš Lenkijos mokytis savo situacijoje. Taip pat aš jums mėginau parodyti, kad PVM mokesčio dydis neturi jokios įtakos prekėms, kurioms nebėra natūralios paklausos. Mes nebegalime tos paklausos atgaivinti, nes tokia vartojimo struktūra yra būdinga labiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Ir yra netiesa, kad importas, taip stipriai viršijantis eksportą, nebuvo problema. Labai didelė dalis importo nevirto produktu eksportui ir buvo suvartota viduje.
Blogas viešasis administravimas yra tampriai susijęs su esama įstatymine baze ir tautos mentalitetu, todėl to pakeisti per pusmetį neišeis, taip pat neišeis ir per kadenciją. Čia galime kalbėti tik apie būklę -- ar ji gerėja, ar ne. Aš matau, kad tamsta turite ekonominių žinių, bet norite operuoti lyg valstybė būtų tobula sistema. Įmonė netinkamą personalą gali atleisti, taip pat gali atsisakyti ekonomiškai nenaudingos veiklos. Valstybė negali atsisakyti savo netobulų piliečių ir negali nevykdyti ekonomiškai neapsimokančios socialinės politikos. Taikyti supaprastintas schemas, kurios gal tinka įmonei, valstybės mastu neišeis. Net ir logiški sprendimai nėra labai įmanomi, nes demokratija nesivadovauja logika, o tik socialinių grupių interesų suderinimu. Todėl nereikia manyti, kad kada nors Lietuvoje buvo ar yra tokių žmonių, kurie gali šalį pakeisti vienu burtų lazdelės mostu. Galim kalbėti tik, ar Kubilius yra geriau už Kirkilą, kas nereiškia, kad Kubilius yra gerai 🙂 Jei mano komentarai yra įžeidžiantys ir nemalonūs, praneškit. Tikslo Jus įžeidinėti tikrai neturiu ir noriu tik pasiginčyti 🙂
Romas
Būkime tikslūs. Rekomenduoju dar kartą paskaityti, ką rašiau, prieš teigiant, ką aš teigiau. „Jūs teigiate, kad mes galime pasimokyti iš Lenkijos, nes Lenkijos biudžetą šeria eksportas“ -- jei pirma teiginio pusė teisinga, tai antra išvis ne į temą ir analizuokim tai, kas buvo, o ne tai, kas nebuvo sakoma. Būkime tikslūs, gerai?
Vėlesnės tamstos išvados remiasi kitomis neteisingomis prielaidomis, kaip ir vėl kartojamais teiginiais. Man jau ne pirmą kartą kyla klausimas, ar tamsta diskutuojate su manimi, ar su oponentu, kurio teiginius pats ir sukuriate tam, kad prieš juos prieštarauti?
Nes atvirai -- perskaičiau tamstos pasisakymą ir nei nežinau, su kuo kalbatės. „tautos mentalitetas“, „taikyti supaprastintas schemas“, „burtų lazdelės mostu“ -- tai vargu, ar būtų argumentacija, greičiau priešingai -- argumentaciją atmetantys pasakymai.
Tai tiek apie vingius. Apie realybę tuoj parašysiu atskirą atsakymą, kad nepainiotų diskusijos.
Rokiški, Šimonytė aiškina, kad skiriasi mūsų ir Lenkijos ūkio struktūra. Lenkus eksportas šeria pakankamai, kad ūkis išlaikytų augimą, o Lietuvą šeria nepakankamai. Jūs mėginate sakyti, kad reikia devalvuoti, kaip tą padarė Lenkija (Klausimas yra geras, ir atsakymas -- irgi geras). O aš Jums sakau, kad ne eksportas augino BVP iki šiol Lietuvoje ir vien devalvacija arba mokestine politika čia nieko nepakeisi. Bėda yra ne smukę eksporto rodikliai atskirose įmonėse, bet kad eksportuojančių įmonių Lietuvoje yra per mažai. Neteisingos įmonės Lietuvoje buvo. Jos visiškai dėsningai bankrutavo arba tai darys greitai, o eksportuoti jos neturi ko ir nepradės, nors ir visai atleisit jas nuo mokesčių arba net jei joms primokėsit.
Antra mano pasisakymo dalis yra atsakymas į Jūsų pasisakymus Kubilo ir konservų atžvilgiu. Tikrai rasite ne tiek labai aukščiau savo komentaruose. Suprasti visą mano antrą pastraipą reikėtų vienu suvokimu, nes neina pasakyti kai kurių dalykų vienu sakiniu. Valstybę valdo ne tik Kubilius. Demokratinę valstybę valdo įstatymai. Visa įstatyminė ir poįstatyminė bazė yra sukurta Lietuvos žmonių. Jos kokybėje atsispindi tautos intelektinis potencialas ir mentalitetas. Visa ta popieriaus krūva yra apie procedūras ir etatų funkcijas valstybėje. Pradėjęs keisti vieną teisės aktą, susiduri su teisės aktų suderinamumu, todėl pakeisti valstybės valdymo sistemą greitai prilygsta labiau revoliucijai, nei reformai. Reformos mes galim tikėtis tik per ilgą demokratinį procesą, kuriam gali ir kadencijos neužtekti. Jūs puikiai galite įsivaizduoti, kad negalima iš Zimbabvės per pusę metų padaryti Austrijos. Lygiai taip pat reikia įsivaizduoti Lietuvos padėtį. Todėl yra geriau mėginti analizuoti, ar yra procesuose kažkas teigiamo, kas duos tvaraus augimo pagrindus ateityje. Nepastatysim mes tų gamyklų taip greitai, nesukursim tarptautinę paklausą turinčių paslaugų ir nepradėsim gausiai eksportuoti 2010m. Jūs kalbate su tokia pretenzija, lyg yra kažkas, kas moka padaryti geriau, bet jo neleidžia. Aš manau, kad praėjusios valdžios nesukūrė tvarios ekonomikos Lietuvoje, todėl šita yra geresnė ir visiškai nesakau, kad ji yra gera. Kai nėra matomos alternatyvos, destruktyvus kalbėjimas yra tiesiog vilties griovimas. Krizės paprastai yra signalas paklausos ir pasiūlos peržiūrėjimui. Nesu tikras, kad tai yra valstybės uždavinys.
Romas
Eksportas augo, sudarydamas pakankamai daug. Tad galiu tik pakartoti -- neigti eksportą ir negana to, tuo dar remtis, teigiant, kad eksporto nereikia skatinti -- absurdiška. Reikia daryti, o ne atsikalbinėti kažkokiomis praeities šmėklomis bei tuo, kaip dabar blogai.
O dėl viso kito -- taip, viskas yra sunku, bet viskas yra padaroma. Reikia tik imti ir daryti. O sakyti, kad kritika ir nurodomi būdai, ką padaryti geriau -- tai destruktyvus kalbėjimas -- puikus metodas, kai nori nieko nedaryti. Tokio pobūdžio demagogijos labai tipinės biurokratų tarpe 🙂
Argi kas neigia eksporto svarbą? Lietuva, kaip maža rinka, negali išsiversti be eksporto ir be importo. Bet eksportas krito žymiai mažiau, nei krito Lietuvos ekonomika, o jei jis būtų nekritęs, Lietuvos ekonomikos kritimas vistiek būtų labai įspūdingas. Kalbėdamas apie eksporto kritimą, aš turiu omenyje ne tiek jo pinigine išraiška, kiek kiekybinius rodiklius. Manau, kad eksportui dėmesys yra ir remiamas jis pagal valstybės galimybes.
O biurokratu nesu buvęs ir šitos klasės nemėgstu. Bet seniai sau pasidariau išvadą -- tokie jau yra lietuviai. Juk nenukrito biurokratai iš kosmoso. Beje, aš Būdų, kaip daryti geriau, iki šiol nesu niekur girdėjęs. Visi pasiūlymai yra interesų grupių lygyje, o čia reikia nacionalinio susitarimo. Kai yra finansų trūkumas, nebus taip, kad kas nenukentėtų.
Romas
Romas
Nematau nei vieno požymio, kad eksportas būtų kaip nors papildomai remiamas. Nebuvo imtasi anei jokių tikslinių priemonių jam paremti. Kaip nebuvo imtasi ir jokių tikslinių priemonių importui sumažinti (beje, dar kartą prisiminkim smulkų verslą, kuriam su importu konkuruoti pakankamai sunku).
O dėl pasiūlymų -- pas mane tamsta prisiskaitėt būdų, kaip daryti geriau. Tačiau kartojate tą pačią frazę, kad jų nėra arba tai interesų grupių lygyje, etc. 🙂
Labai trumpai ir nesigilinant:
1. Skirtumai tarp šalių ar kitų subjektų netrukdo mokytis vieniems iš kitų. Visose ekonomikose panašumų yra daugiau, nei skirtumų.
2. Teiginys, esą „mes neišgaunam žaliavų, todėl mūsų atlyginimai turi mažą reikšmę“ -- visiškas absurdas.
3. Eksporto nepakankamumas nėra pagrindas teigti, kad eksporto negalima didinti ar kad jo įtaka neegzistuoja.
4. Lenkijos stiprus eksportas ir yra iki šiol stiprus dėl to, kad buvo imtasi adekvačių priemonių jam stiprinti. O ne atvirkščiai, kaip teigia dažnas konservatorius.
5. Teigti, esą PVM mokesčio dydis neturi įtakos prekėms (jų pardavimams) -- absurdiška.
6. Teigti, kad neturim ko mokytis iš Lenkijos ar kitų šalių -- absurdiška.
7. Teigti, esą darbo jėgos kainos sudedamoji yra nykstama -- neatitinka realios Lietuvos situacijos, žr. statistikos duomenis apie įmonių dydžius bei darbo jėgos efektyvumą.
8. Teigti, esą lėšų galima būtų gauti tik pasiskolinus arba padidinus mokesčius -- neteisinga, egzistuoja mažiausiai dar keli skirtingi būdai: a. devalvacija, b., lito padengimo rezervo dalinis panaudojimas, pervedant į plaukiojantį kursą, c. infliacija, d. efektyvus taupymas, e. valstybės turto pardavimas, f. įšaldytų lėšų atšildymas (pvz., pereinant iš nuosavybės į nuomą), g. IDV sąlygų gerinimas, per tai sutaupant bedarbystei švaistomas lėšas, h. elementari valdymo restruktūrizacija, i. ar tęsti, o gal visgi pats pratęstumėt?
9. valstybė neturi didelių skirtumų nuo įmonės. nei vieno kardinalaus skirtumo iki šiol niekas nesugebėjo įvardinti. socialinė politika, „ekonomiškai nenaudinga veikla“ -- tai tik elementarūs dividendai, kuriuos reikia mokėti valstybės akcininkams.
10. operuoti, lyg valstybė būtų tobula sistema -- taip ir reikia operuoti, kad valstybė artėtų prie tobulumo, šalinant netobulumus. tai visur galiojantis vadybos principas: spręsti problemas ir keistis, tobulėti. visi paaiškinimai iš serijos „mes kitokie, kitaip negalim“ -- tai tik nenoras keistis ir spręsti problemas.
Galų gale bendras pastebėjimas: byranti (bet tikrai dar nesubyrėjusi) burbulinė situacija ar kitos praeities priežastys -- tai ne argumentas teigti, kad niekas nepadės ir visos priemonės tik į bloga.
Šiaip, patarčiau perimti kitą požiūrio tašką: vietoj pozicijos „kodėl negalime kitaip“ imtis pozicijos „kaip galima kitaip“. Tada viskas susistatys į savo vietas 🙂
> o paskoliniu kapitalu
Maumaz, o pagalvojai kodėl šalis, kuri dirba, net nesugeba sugeneruoti nuosavo nacionalinio kapitalo atsargų? Todėl kad valiutų tarybos modelis yra paprasčiausia pompa, kuri išpumpuoja kapitalą iš šalies svetur.
na, šiek tiek kitaip sakyčiau -- sudaro labai palankias galimybes išpumpuoti.
tačiau estų pavyzdys (atsargos apie 3,5 mlrd eurų ir užsieniui skolų neturi) tik dar kartą rodo pirštu į besimėgaujančius valdžia Lietuvoje
Gal ir netiksliai žinau, bet atsargos a) buvo neformuojamos (garsieji Balčyčio žodžiai) politiniu sprendimu; b) kas buvo sukaupta atskiromis sritimis, buvo išdalinta prieš krizių.
socdemų dominavimo laikotarpis man primena taboro ir jo klientų situaciją.
kai bet kurie valdantieji baigs save tapatinti su valstybe -- prašviesės
O čia vat su tomis atsargomis yra vienas įdomus momentas. Netgi labai įdomus, kuris visą vertinimą labai sujaukia ir paverčia nevienareikšmiu. Esmė ta, kad tuo periodu buvo smarkiai (netgi gan kardinaliai) mažinami mokesčiai, vidutinis krūvis gyventojui sumažėjo berods nuo 63 iki 53 procentų (t.y., piliečio gaunama pajamų dalis padidėjo nuo 37 iki 47 procentų -- daugiau, kaip ketvirtadaliu).
Mokesčių mažinimas -- tai viena efektyviausių investicijų į verslo augimą, kurią gali padaryti valstybė, tad būtent dėl šito vienareikšmiškai vertinti socdemų jau negalime.
tai labiau primena saldainius su tam tikru įdaru,
kai burna ir taip pilna cukraus vatos:
palūkanų kompensacijos,
iškreipiančios rinką mokestinės lengvatos,
valdymo sektoriaus išsipūtimas…
Aš kalbėjau ne apie specifines lengvatas, o apie bendrą mokesčių krūvio sumažinimą tiek, kad gyventojų pajamos padidėjo daugiau, nei ketvirtadaliu.
O šiaip -- viską reikia taikyti su galva. Apie tai, ar GPM mažinimas buvo optimalus būdas -- galima daug ginčytis (aš pats manau, kad buvo geresnių būdų). Galima ginčytis ir apie tai, ar ši investicija buvo padaryta tinkamu metu (manyčiau, nelabai tinkamu -- tuomet kaip tik reikėjo stabdyti burbulą). Kita vertus, taip ar anaip, šitai buvo bene efektyviausia valdžios investicija į ekonomiką per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Kitos panašios investicijos kažkaip neateina į galvą.
Kiti ankstesnės valdžios žingsniai gal ir nebuvo tokie protingi: specifinės mokesčių lengvatos ir pan. fokusai -- labai pavojingas dalykas, kuris pasiteisina tik labai specifiniais atvejais (tiesa, kai pasiteisina -- tai neretai su kaupu). Tas pats apie palūkanų kompensacijas, kurios tiesiogiai pūtė burbulą. Drįsčiau sutikti su tamsta, kad žalos ekonomikai šitai atnešė gal ir daugiau, nei naudos.
O dėl valdymo sektoriaus -- jis plečiasi ir plečiasi, man rodos, dar nebuvo valdžios, prie kurios biurokratų armija nepadidėtų. Ir taip -- košmariška biurokratizacija yra viena iš didžiausių visos Lietuvos problemų, žlugdančių ne tik moralinį pasitikėjimą valdžia, bet ir šiaip ekonomiką.
Maumai, Šimonytė bando teigti, kad tos paskolos -- tai vienintelis faktorius. Aš gi matau ir kitą, kardinalesnį faktorių: pats verslas, nuo kurio tas vartojimas ir priklauso. Verkti, kad paskolos baigėsi ir niekas nepataisoma, užmirštant apie verslą, kuris realiai kuria vartojimą -- vargu ar sąžininga. Ir ką matau -- Šimonytė kažką nujaučia apie tai, kad paskolos -- tik stiprus, bet antrinis faktorius, tačiau stengiasi apie šitai nekalbėt.
tyliai
I.Pastaruoju metu labai padažnėjo vyriausybės žmonių (Kreivys, Šimonytė, Kubilius) pasiaiškinimų, teisinančių savo priimtų sprendimų ir darbų naudingumu Lietuvos žmonėms, o gal valstybei:/. Jaučiasi tikrai neblogai organizuota kampanija ir PRistai galėtų gal būt pasidalinti insaidu:)?
Man patinka argumentacijos dėliojimas ir logika Ingridos vardu pasirašytas mesedžas Lietuvos ir Lenkijos:) žmonėms. Tvirta kalbėsena tiesiog užburia. Trūksta šiame oponentams adresuotame opuse asmeninės atsakomybės. Finansų ministerijos piramidės viršūnėje dirbusi ir tebesidarbuojanti pareigūnė tik dabar praregėjo ir suprato, kad stovime dumble iki juosmens (o gal dar smunkame giliau)? Kol „virtualios ekonomikos“ pasiekimai materializuodavosi įspūdingo dydžio kupiūrų pluoštais kišenėse(premijų, bonusų ir pan.), tol valstybę dabar gelbėjanti biurokratija buvo akla ir nebyli?
Tik Kreivys iki praeitų metų rudens nevilkėjo valdiškos eilutės. Bent jau nebuvo „išlaikytinis“((c) – cituoju negavęs raštiško A.Kubiliaus sutikimo). Gal todėl ir bando savo bloge
http://kitukampu.blogspot.com/
ieškoti kitokių rodyklių, kurie realią padėtį pagyvintų šiltesnėmis spalvomis. Tiesiog, socrealizmo metodai. Perskaitykite ir kolegos http://anarchistas.lt komentarą po tekstu – rekomenduoju.
Premjeras po pirmo ketvirčio duomenų paskelbimo yra garsiai paskelbęs, kad nuosmukis būtų žymiai didesnis, jeigu ne laiku priimti teisingi ir naudingi sprendimai. Tačiau po antro ketvirčio duomenų paskelbimo, kai Lietuva pagal nuosmukį įsiveržė į lyderius, ramiai sau mynė pedalus, nes, suprantama, tai buvo ne staigmena, o planingas valstybės ekonomikos gelbėjimo tarpinis etapas. Norėtųsi paklausti p.Andriaus, o kokį gi nuopuolį būtumėme stebėję, jei tos priemonės būtų ne tokios drastiškos(30, 40 ar 50 %)?
II.Trumpai apie Lenkiją, Lietuvą ir Ingridos tekstą
Eksporto sutartys pasirašomos eur, usd ar chf. Tokia yra tarptautinė praktika ir Lenkija ne išimtis. Tad nuvertėjęs zlotas galėjo tik sumažinti vietinės gamybos sąnaudas ir suteikė galimybę eksportuotojams tapti konkurencingesniems (koks šis žodis ilgas ) užsienio rinkose.
Kadangi „namų ūkių įsiskolinimas užsienio valiuta yra santykinai mažas“, tai ir Lenkijos piliečių kišenes paveikė tikrai mažiau, nei Lietuvos piliečių. Pagrindinė lenkų paskolų užsienio valiuta -- Šveicarijos frankas. Todėl šveicarų franko devalvacija šių metų pradžioje pasiskolinusiems namų ūkiams buvo lyg balzamas (akcijinis:).
Esu laisvo lito šalininkas, todėl suprantu, kad Lietuvos vyriausybės vykdoma „minkštoji“ devalvacijos politika yra neamžina.
Faktai
Lenkija nedarbo lygiu visada lenkė Lietuvą, tačiau po gruodžio mėn. (ir vėlesnių) Lietuvos seimo ir vyriausybės skirtų teisingų ir reikiamų vaistų dozių šiose varžybose suteikė mūsų valstybei ryškų pranašumą. 2009 liepos mėn duomenimis lenkus pralenkėme daugiau nei dvigubai :
Lietuvoje – 16,7 %, Lenkijoje – 8,2%.
Eurostato duomenimis esame garbingoje trečioje vietoje
po Ispanijos(18,5%) ir Latvijos(17,4%),
kai EU27 (9%), EA16(9,2%).
Ministrės cituojamas lenkų kolega įvardina mokesčių didinimui alternatyvą – privatizavimas. Tas pats ministras Lenkijoje dirbantiems užsienio bankams yra suprantamai paaiškinęs, kokios jų laukia perspektyvos atsigaunančioje šalyje, jei pastarieji vykdys „užspaudimo“ politiką. Rezultatų tikrai nereikėjo ilgai laukti.
Lietuvos galimybės šioje srityje jau beveik išsemtos.
III. Naftingoji (pagal Ž.Bebrą ir GS)
Lietuvoje naudingų iškasenų nedaug. Kelių statinių naftos Baltijos pakrantėje su braliukais latviais iki šiol nepasidaliname, o tuo metu rusai, spręsdami biudžeto surinkimo problemas, taip padidino naftos gavybą, kad net sauditus aplenkė.
Lietuvos valdantieji ilgai negalvoję atrado naftos pakaitalą. Tai tu, aš ir visi kiti mokesčių mokėtojai, jų vaikai, tėvai pensininkai.
Vangiai, bet vis tik atsinaujinantis resursas.
Tad „antrinės naftos“ išgavimo mąstai mokesčių pavidalu buvo ženkliai padidinti ir dar ne kartą išaugs.
P.S.Esu prietaringas, todėl stebiu, kokį poveikį Lietuvos ekonomikai daro ir darė finansų ministrai iš didžiosios š raidės (šadžius, šemeta, šimonytė). Man labai norėtųsi, kad Ingrida lengvai ir grakščiai modifikuotų pavardę į Simonytę. Skambės taip pat gražiai. Pasižadu, visas su tuo susijusiais išlaidas padengsiu asmeniškai:)
Re: tyliai
Tamsta,shankeri, turite tiek pat receptų gelbėti ekonomiką, kaip ir Šimonytė:) Lygiai toks pats požiūris -- mokesčiai viską gali išspręsti. Reikia žiūrėti, kaip išsidėstė nedarbas Lietuvos regionuose. Didelis nedarbas miesteliuose buvo visą laiką, todėl iš miestelių emigracija buvo didžiulė net tada, kai ekonomika augo. Ta dalis žmonių, kurie dirbo Vilniaus statybose, kurie gamino visokius laiptus, pjovė lentas ir pan. dabar neteko darbo. Jei miestelyje yra kokia gamyklėlė, ant jos laikosi visa miestelio ekonomika. Jai užlūžus, miestelio gyventojas neturi kur ieškoti darbo. Užsienio investicijų pritraukimas dažnai miestelio valdžiai yra uždavinys ne pagal nosį. Čia, shankeri, reikia sugalvoti, ką reikia daryti su tokių miestelių ekonomika, nes Vilniuje arba Klaipėdoje situacija yra ne tokia prasta. Ar tikrai padės kokia nors mokesčių politika pvz.Šilutėje, kai ten beveik nėra gamyklų ir jau beveik nėra blaivių darbingo amžiaus žmonių, nes emigravo? O kaip padės Šilutei devalvacija? Aš manau, kad Šimonytė tiesiog suskaičiuoja, kiek reikia paimti mokesčių, kad gautume norimą pinigų kiekį, o politikos nėra, kaip ir nebuvo per visą laiką nuo 1990m. Ir kažin, ar FM turi daryti ekonomikos politiką. Politika turi gimti viso kabineto rėmuose. O čia jau patys sau turim atsakyti, ar kada nors rinkome valdžią, galvodami apie savo ateitį ir kiek patys esame pasiryžę valstybės statyboje dalyvauti.
Romas
Re: tyliai
„Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia palaikydamas fiksuotą lito kursą. Nors dėl šios priežasties Lietuvos bankas negali nustatyti iš esmės besiskiriančio nuo euro zonoje vyraujančio palūkanų normų lygio, fiksuotas lito kursas padeda siekti pagrindinio tikslo netiesiogiai – jis eksporto ir importo kainas išlaiko stabilesnes, formuoja nedidelės infliacijos lūkesčius, palaiko pasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika. Todėl fiksuotas nacionalinės valiutos kursas leidžia siekti santykinio kainų stabilumo ilgu laikotarpiu.
Trumpu ir vidutiniu laikotarpiu infliacija gali nukrypti nuo lygio, kuris gali būti suvokiamas kaip santykinis kainų stabilumas, dėl įvairių priežasčių: didelių sukrėtimų žaliavų rinkose(ypač maisto ir energijos išteklių, kurių dalis vartotojų kainų indekse ir ūkio sąnaudų struktūroje Lietuvoje yra palyginti didelė); administracinių sprendimų (vartojimo mokesčių ir reguliuojamų kainų keitimas); struktūrinių procesų (didelis darbo našumo skirtumas eksportuojančiame ir ne užsienio prekybos sektoriuose, lemiantis kainų konvergenciją) ir dėl ciklinių ekonomikos pakilimų ar nuosmukių, kuriuos kartais pagilina ir neadekvati
valstybės ekonominė ir fiskalinė politika.“
atkreipk dėmesį į paskutinius dešimt žodžių.
tai Šarkino kontoros pateiktas pranešimas seimui.
pilnas tekstas su paveiksliukais:
http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pranesimas_seimui/pranesimas_2008.pdf
gal bus įdomu
Re: tyliai
ir dar viena fiksuoto valiutos kurso dalyvė:
http://www.telegraph.co.uk/finance/newsbysector/banksandfinance/5760816/Bulgarian-stress-test-for-the-Balkans.html
tačiau net 64 proc. bulgarų palankiai vertina savo naujos vyriausybės ir naujojo finansų ministro veiksmus:
http://online.wsj.com/article/SB125228134375289591.html#mod=todays_europe_page_one
1. Šimonytė tarsi pasyvi stebėtoja pastebi, kad 4 mažmeninės prekybos tinklai Lietuvoje sudaro oligopoliją. Tarsi ne vyriausybės politika sudarė rinkoje šią situaciją. Vienam už komunistų partijos pinigus įkurtam prekybos tinklui eks-komunistų vyriausybė netgi mokestinę dovanėlę buvo padovanojusi invalidų saskaita. Ta pati fianasų ministerija galėtų įvesti į rinką daugiau konkurecijos -- vien reguliuodama didžiųjų prekybos tinklų ir mažų parduotuvėlių apmokestinimą. Kitose Europos šalyse didiesiems prekybos centrams dar būna draudžiama turėti parduotuves miestų centruose.
2. Šimonytei atrodo visiškai normalu, kad Lietuva yra stumiama į ankstyvųjų viduramžių laikų tamsą, knygoms ir spaudai uždedant žvėriškus, civilizuotoje Europoje neregėtus pridėtinės vertės mokesčius. Nors jei jos tikslas yra vengti pilietinės visuomenės formavimosi ir palikti piliečius bukinti LNK ir panašioms šudatelevizijoms -- tuomet gal tai ir logiška.
3. „Nenoriu leistis į detales, ar akcizas degtinei turėjo būti padidintas iki N litų, ar verčiau reikėjo uždaryti M įstaigų, tačiau einant bet kuriuo iš šių kelių minusų neišvengsi – žmonės vartos mažiau degtinės arba M įstaigų buvę darbuotojai nevartos beveik nieko.“ -- Na šitas sakinys tikrai vertas atskiro komentaro. Šimonytė teigia jog mažesnis degtinės vartojimas būtų minusas??? Ar ji siekia nugirdyti lietuvius tarsi indėnus??? O gal tai paprasčiausiai parodo kad savo straipsniapalaikį ji rašė girta?
Taip, šitai geri konkretūs pastebėjimai. Pats jų net ir neakcentavau (išskyrus pirmą, tik iš kitos pusės), nes jau pakankamai išnagrinėti ir akivaizdūs.
Lengvatos spaudai -- išties turėtų būti. Ir išties ne dėl kažkokių „kainų ir pelningumo“, apie ką peza kai kurie valdantieji, o tiesiog kaip investicija į Lietuvos ateitį. Beje, matome čia ir kitą problemą: greitą oligopolizaciją.
Degtinės atveju visgi yra viena slidi vieta: pilstukas vs. degtinė (prisiminkim Grobačiovo sukeltą toksikozių epidemiją). Visgi manau, kad atskirų licencijų įvedimas už naktinę prekybą alkoholiu bei tvirtas prekybos licencijų diferencijavimas pagal alkoholio rūšį (silpni, vidutiniai ir stiprūs gėrimai) būtų buvęs geresniu už gan buką draudimą prekiauti tam tikru metu. Kita vertus, ir pats mokesčių pasiskirstymas nėra adekvatus: stipriųjų gėrimų akcizai akivaizdžiai per maži (ir dar berods pririšti prie „vertės“, o ne prie alkoholio kiekio, nors gal ir klystu). Dar labiau stebina tai, kad iki šiol nėra galutinai uždraustos alkoholio reklamos (kai N kartų mažiau pavojingas tabakas nedrįsta nei cyptelt).
Kita vertus, čia visgi pasakyčiau, panašiai, kaip ir Šimonytė -- nenoriu čia leistis į diskusijas apie alkoholį. Man gal labiau užkliuvo tai, kad ji absurdiškai priešpastato alkoholio mokesčius biurokratų išlaikymo mažinimui, o paskui savo sukurtą absurdą priskiria savo oponentams -- dar kartą tas pats demagoginis žingsnis.
O dėl to, ar ji girta rašė -- manau, kad ne. Straipsnis parašytas labai profesionaliai (manau, gal ir ne jos pačios), apgalvotai, su vėlesniu perredagavimu ir nudailinimu. Gal jo ir negalėtume pavadinti gebelsiška propaganda, visgi lygis pakankamai aukštas.
Na pilstuko savo rašinėlyje panelė Šimonytė juk neminėjo. Kaip ir negalime atmesti galimybės jog dalis Lietuvos piliečių pakėlus degtinės akcizus ir sumažinus PVM knygoms pasirinktų vieną kitą vakarą su knyga, o ne stikliuku.
Žinai, konservai gi džiaugiasi, kaip sumažėjo alkoholio pardavimai, bet apie pagautų pilstukininkų statistikos šuolį (jei nemeluoja atmintis -- net keletą kartų) stengiasi neprisiminti 🙂
Pilstuko ir langų skysčio vartojimas padidėjo ne nuo akcizų ir PVM, bet dėl nedarbo. Kas yra nelinkęs vartoti pilstuko, tas ir nevartos, neatsižvelgdamas į kainą.
Romas
Jei faktai prieštarauja svajoms, tai tuo blogiau faktams? 😀
Atsibuskite, mielasai.
Jei iki šiol žmogus pusiau blaivas rado darbą Maximos sandėliuose ir galėjo įpirkti kokio Žaibo alaus, tai dabar tokio alkoholio vartotojo vietą užėmė veikėjas, kuris dar vakar ėjo į darbą su šlipsu. Tam, kuris mėgo Žaibus vakar, net ir sumažinus akcizą, žaibai per brangūs. Todėl žmogus tiesiog sugrįžtą į 2006m. padėtį ir geria tą patį, ką gerdavo tada:)
Romas
Jo, o jei žmogus pusiau blaivas rado darbą statistikos departamente ir galėjo įpirkti nežinia ko, bet išlėkė į Briuselį, tai dabar tokio nežinia ko vartotojo vietą užėmė sekretutkė, kuri dar vakar ėjo į darbą su šaliku vietoj šlipso. Tam, kuris mėgo nežinia ką vakar, net ir Briuselyje to kažko norisi. Todėl buvusi sekretutkė dabar remiasi Šveiku, rašydama rašinius Delfiui. Tai šiais duomenimis pasiremdamas, pasakykite man pagal anos sekretutkės minėtą Šveiką: nuo ko numirė kiemsargio bobutė?
Logiška? 🙂
Vartotojo krepšelis tiesiogiai priklauso nuo vartotojo pajamų. Toks alkoholio vartojimo rodiklio kritimas nereiškia, kad asmenys, sergantys priklausomybės ligomis, nustojo vartoti. Aišku, kad pasikeitė vartojamo produkto kokybė ir kaina, o vartojamas produktas yra viešai nedeklaruojamas ir neturi banderolių. Bet nematau visiškos priklausomybės tarp akcizo ir vartojimo pobūdžio pasikeitimo. Surogatai ir naminukė yra visada labai konkurencingi dėl neapmokestinimo. Dėl nedarbo pagausėjo ne tik surogatų vartotojų, bet ir gamintojų, kas teigiamai atsiliepė kainai. Sumažinus akcizą iki 2008m. lygio, vartojimas nesugrįš į 2008m. lygį. Tai paveiks tik alkoholio surogatų kainą ir duos mažesnes pajamas į biudžetą. Nusikalstamumas, tame tarpe ekonominis, yra tiesiogiai susijęs su nedarbu.
Romas
Vieni mokosi iš svetimų klaidų (JAV, SSRS, Suomijos ir kitų šalių bandymai kovoti su alkoholizmu), o kitiems būtinai reikia padaryti savas. Ir dar pripažinti jas tik po to, kai jau visiškai prispaus situacija. O dar kai kuriems, kaip konservams, šias klaidas netgi du kartus reikia padaryti (jau buvo savo laiku analogiškų bandymų su analogiškais rezultatais, metų taip gal prieš dešimt ar mažiau net) 😀