Tag Archives: ekskrementalizmas

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

PVM: milijardas šen, milijardas ten, koks skirtumas?

Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.

Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.

Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.

2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.

Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.

Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?

Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.

Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vyriausybės sprendimas: reikia įvykdyti devalvaciją

Buvo ir iki šiol tęsiasi kalbos apie devalvaciją. Tai vat, štai jums teiginys: devalvacija jau vyksta, ji pradėta dar pernai ir sėkmingai tęsiama toliau. Jus tai šokiruoja? Tai tik išvada, bet paskaitykit nuosekliai apie viską.

Pažvelkim į pinigus ir jų vertę iš kitos pusės: pinigai – tai vartojimo ekvivalentas. Jie verti tik tiek, kiek už juos gali nusipirkti. Jie nėra savaiminė vertybė, o verti tik tiek, kiek mes uždirbome – už tiek mes ir vartojame. Gamybos ir produkto savikaina priklauso nuo atlyginimų, už kuriuos mes irgi perkame. Galime atvirai tarti, kad užsienio prekybai atlyginimų nuvertėjimas duoda tą patį, ką ir pinigų nuvertėjimas. Ir atvirkščiai. Dvi devalvacijos – pinigų devalvacija ir atlyginimų devalvacija.

Taigi, mūsų Kubiliaus vyriausybė daro ne ką kitą, o devalvaciją. Atlyginimų vidurkio kritimas koks? Berods pora dešimčių procentų jau, jei neklystu? Sakyčiau, visai sėkmingai. Kas daroma, spartinant atlyginimų ir kainų kritimą? Viskas, kas tik kerta per prekybą (PVM didinimas), kartu stabdant bet kokias galimybes atsigauti smulkiam verslui, kuris veikia, kaip atlyginimų devalvaciją stabdanti jėga (minimalus samdomo atlyginimo dydis negali kristi kardinaliai žemiau, nei minimalus praktinis pelnas iš IDV). Matome, kad Kubiliaus-Šemetos-Šimonytės devalvacijos programa yra sėkminga.

Atlyginimų devalvacija ir pinigų devalvacija – skirtingi būdai daryti tą patį: sumažinti lyginamąją gamybos savikainą ir padidinti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Apie tai, kuo gera ir bloga būtent pinigų devalvacija, jau daug kartų rašiau, kad ir čia vat – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/28/ka-gero-duos-lito-devalvacija/

Kuo blogesnė atlyginimų devalvacija? Ji sukelia pinigų deficitą vidinėje rinkoje (netgi iki faktinio kolapso), trunka ilgai, yra itin skausminga mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, kardinaliai didina bedarbystę, muša per BVP. Kuo geresnė atlyginimų devalvacija? Ji duoda akivaizdžią naudą ECB, kuris yra remiamas litu per valiutų valdybos modelį (taip mes šeriame ES), leidžia išsaugoti savo vertę bankams. Abu devalvacijos variantai sukelia vienodas problemas prisiskolinusioms įmonėms (pajamų kritimas) ir žmonėms (atlyginimų kritimas).

Taigi, man klausimas toks: šiandien Šimonytė Seime pareiškė, kad svarbiausias tikslas – įsivesti eurą, iš jos kalbos supratau, kad tai, iš esmės, vienintelis tikslas. Natūralu. Atlyginimų devalvacija bus tęsiama, mokesčiai augs, smulkus verslas bus dusinamas. Kam daryti paprastai, kai galima per užpakalį?

Specialiai Geraširdžiui: bukas pasitikėjimas valstybe – ar ji atims iš tavęs tavo pajamas per atlyginimą, ar per litus?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Ingrida Šimonytė: nuo viduriavimo gydausi liuosuojančiais

D.g. Maumaz pasiūlė papolemizuot su finansų ministre Ingrida Šimonyte, katra Delfyje paskelbė straipsnį, kuriuo aiškina savo ekonomines tiesas ir išdeda visus kritikus. Taigi, panagrinėkim ir pasikabinėkim 🙂

Straipsnio originalas – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=23945719

Šiaip bendrų pora pastebėjimų: tai bene pirmas konservatorių vyriausybės bandymas viešai ir aiškiai paaiškinti savo ekonominę politiką. Tai būtų labai gerai, jei ne tai, kad eilinį kartą bandymas kalbėtis išvirsta į puolimus ant visų kritikų, o ne kažkokį rimtą situacijos analizavimą.

Straipsnyje labai krenta į akis vienas dalykas: jis parašytas pagal vieną iš demagoginių šablonų: „pateik prieštaravimus už savo oponentus ir išsyk juos sutriuškink“. Žinoma, kad taip galima pateikti belenką, o daugeliui šitai padarys labai gerą įspūdį.

—————————————

Straipsnį ponia panelė Šimonytė išsyk pradeda atviru kaltinimu, kad vyriausybės ekonominių sprendimų kritikai yra nemokšos iš anekdotų, besigydantys bet kokiais vaistais, aiškindama, esą kitų šalių patirtis – tai (citata) „vien kaimynės sėkmingo gydymosi istorija“. Toliau dar pratęsia: „apgaulinga tiesiogiai lygintis su valstybėmis, kurias pasaulio finansų krizė paveikė mažesniu mastu“ – atseit, tos šalys sėkmingesnės ne todėl, kad jos geriau tvarkosi, o todėl, kad jos tiesiog sėkmingesnės. Ir pergalingai retoriškai-demagogiškai pareiškia, esą iš Lenkijos patirties nieks nesimoko. Čia mes galim tik paklausti: „ar išties iš Lenkijos patirties kitos šalys nesimoko?“. Kaip matome, straipsnio pradžia – daug žadantis demagogijos ir makaronų kratinys.

Na, bet pradėkim visgi kritiką faktais: Lietuva nukrito į pačią apačią visoje Europos Sąjungoje. Savo kritimu pralenkė netgi Latviją, kurios situacija išties primena Lietuvą. Tad verta užduoti klausimą: ar visgi nėra taip, kad šitas Šimonytės straipsnis – tiesiog tos pačios Kubiliškos politikos pavyzdėlis, paremtas idėja, kad visi kritikai yra priešai?

Apie Lenkijos ūkio augimą

„Lenkijos ūkio augimo varikliai šiuo laikotarpiu yra eksportas ir vidaus vartojimas. Eksportas – ir mūsų išgyvenimo šaltinis. Taigi, kodėl Lenkijos eksportui sekėsi geriau? Pagrindinis atsakymas – zlotas nuvertėjo sparčiai ir reikšmingai, tai atpigino Lenkijos produkciją jos prekybos partnerių ir konkurentų atžvilgiu taip pat greitai ir stipriai. Gali kilti klausimas – jeigu zlotui buvo leidžiama taip žemai kristi ir „nieko neatsitiko“, galbūt tai gera išeitis?“

Klausimas yra geras, ir atsakymas – irgi geras. Taip, devalvacija – yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas. Vieninteliai, kam suskaus – tai tie patys burbulo augintojai: bankai ir skolininkai. Deja, Šimonytė čia nutaria remtis Šveiku, pareikšdama, kad Lenkijos situacija pablogėjo (pamiršo palyginti su tuo, kiek pablogėjo Lietuvoje?) ir bando nedrąsiai aiškinti, esą Lenkijos padėtis dar blogesnė. Gal blogesnė, nei Lietuvos?

Ir tada Šimonytė „pergalingai“ pareiškia, kad Lietuva nieko, ką prisitaikė Lenkija, negali prisitaikyti sau. Matyt todėl, kad Lenkija eksportuoja ir importuoja, o Lietuva – atvirkščiai: importuoja ir eksportuoja. Todėl Lenkija prekybos saldo pagerino, o Lietuva – nepagerins. Bent jau kitos logikos neradau. Ai, taip, Šimonytė gi pareiškia, kad čia Lietuvoje 20 metų valiutų valdyba ir siekiama pakeisti litą euru. Todėl matyt devalvacija irgi neatneštų naudos. Mintis gera – į ekonomiką nusispjaut, bile tik euras būtų. Ir intencijos suprantamos: nesusitvarkai savo monetarinės sistemos, tai ir netvarkyk, o padovanok ją ES. Logiška?

Itin tinka pabaigiantis šios pastraipos pagrąsymas, kad skolininkai bus pasmerkti dar didesnėms skoloms.

Apie vidaus vartojimą

Apie vidaus vartojimą I. Šimonytė išsyk kalba būtuoju laiku – kaip tas vartojimas buvo didelis kažkada prieš porą metų. O toliau – išsisuka, pareikšdama, kad (citata) „įsivaizduoti, kad Lietuva turi bent menkiausių galimybių tą vidaus vartojimą tikslingai skatinti, yra naivu“. Ir paaiškina tai tuo, kad esą šitam reikalingas 20 milijardų dovanojimas Lietuvai (jei norite, galite tą Šimonytės pareikštą skaičių pakeisti bet kokiu kitu, kurį išsigalvoti galite lygiai taip pat, kaip ir jinai). Ir tada Šimonytė dar pradeda aiškinti, kad vidaus vartojimas Lietuvai yra labai blogai, nes būtent tai ir sukėlė mums krizę. Nuostabus pareiškimas, kurį galima bus ant jos politinio antkapio iškalt.

Taigi, čia nelabai ką ir yra komentuoti – nusišnekėjimas akivaizdus. Sveiko proto žmogus žino: vartojimas – tai verslas, o verslas – tai vartojimas. Vartojimas žlunga – verslas irgi žlunga. Verslas žlugdomas – vartojimo irgi nelieka. Jei poniai panelei Šimonytei nedašyla tokie elementarūs sąryšiai, neturiu nei ką pakomentuot. Galiu tik priminti apie vieną pirmų konservų žingsnių – kirsti per smulkų verslą, kuris sudaro absoliučią didumą viso verslo Lietuvoje. Ir dar padidinti kartelę IDV, kur jau ir taip regresiniai mokesčiai.

Gal dėl akivaizdaus Bubiliaus vyriausybės nesąmoningumo Šimonytė ir stengiasi apsiriboti nerišliu papudrinimu, taip ir nepasakiusi nieko rišlaus.

Apie pajamas

O čia jau Šimonytė įsivažiuoja ir pradeda viduriuoti apie tai, kaip (citata): „Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijos biudžeto tikrai neišgelbėjo“. Ir kitoje pastraipoje pradeda kalbėti apie „ad absurdum“, nei nepastebėdama kad iki absurdo priveda savo pačios nusišnekėjimus (kurių jau net nebando priskirti savo įsivaizduojamiems oponentams). Ir paskui ima kalbėti apie subtilumus. Galiu įvardinti tuos subtilumus: vietoj to, kad kalbėti apie visišką PVM didinimo pravalą biudžetui, kuris tik ką pradėtas dar sykį kartoti, Šimonytė kalba žodžių kratinius apie Lenkiją. Juk lengviau kalbėti apie kitų problemas, kurias pats dar ir išgalvoji, nei apie tas problemas, kurias pats pridarei. Tiesa? 🙂

O tada šį skyrių Šimonytė užbaigia puikiu briedu. Cituoju: „Nepaisydami PVM didinimo, Lietuvoje matome tik trumpalaikį jo poveikį kainoms“. Ir paskui iš kainų tendencijos mažėti (akivaizdžios defliacijos) sugeba padaryti išvadą, kad tai yra todėl, kad (citata) „nebėra finansinių išteklių, tad kaina tampa svarbi“. Miela ponia panele Šimonyte, jei kada čia paskaitysit, tai atskleisiu jums nuostabų dalyką: PVM yra vartojimo mokestis, todėl jis ir kerta per vartojimą, atimdamas finansinius išteklius iš vartojimo rinkos.

Pabaigia dar palyginimu su Estija, kad ten visvien blogai. Galiu tik priminti, kad Estijoje burbulas buvo išsipūtęs gerokai smarkiau, o padėtisten dabar jau kardinaliai geresnė, nei Lietuvoje. Čia grafikėlius galiu pasiūlyt pasižiūrėt, kas ir kaip.

juos reguliariai skelbia, viskas taip akivaizdu, kad nei aiškint nereikia.

Apie lengvatas

Čia Šimonytė polemizuoja su savimi apie tai, kad Lenkijoje taikomos PVM lengvatos neteikia naudos vartotojui, o kainos auga dėl infliacijos. Kodėl apie šias lengvatas ji kalba? Galiu pasakyti tiesiai: tiktai tam, kad regresinių mokesčių ir smulkaus verslo žlugdymo klausimą paverstų „PVM lengvatų klausimu“. Kodėl taip teigiu? Todėl kad pati Šimonytė, Lenkiją ir vėl lygindama su Lietuva, išsiduoda, jog kalba apie smulkų verslą – (citata) „Lenkijoje […] 8-9 tinklai valdo apie pusę rinkos, kitą dalį užima tūkstančiai parduotuvėlių“.

Taigi, vietoj to, kad įvardinti tikras problemas, Šimonytė padaro pigų demagoginį manevrą: pačiai sugalvoti oponento pareiškimus, o paskui juos sutriuškinti.

Apie priežastis ir pasekmes

„Priežasčių ir pasekmių painiojimas ir pavienių skaičių lyginimas (sąmoningas ar ne) yra tipinis viešosios polemikos reiškinys – kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis, kaip ir kvaila būtų neigti, kad sunkmetis visada provokuoja šešėlinę ekonomiką, todėl greito atsigavimo nepalengvina.“

Įsiskaitykite, ką jinai parašė. Štai čia – negaliu nesutikti. Tiesiog pagal mūsų mokytoją Freudą, išsidavė tai, ką ir pati pasąmoningai ima pripažinti: (dar kartą cituoju tą patį) „kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis“.

O paskui, gal kažko dar nesusizgribusi, prideda „blablabla“ apie tai, kaip negalėjo būti kitaip.

Apie panašumus

Čia jau imam jausti, kad Šimonytė išseko. Nei argumentacijos, nei dar kažko. Protestai dėl Lenkijos lyginimo su Lietuva ima baigtis ir man jau kyla jausmas, kad Šimonytės galvoje ima krebždėti mintis, jog „gal išties ne taip jau ir skiriasi ta Lenkija, gal ir pas mus buvo galima kitaip?“. Bet ne, negalima, reikia didinti mokesčius!

Apie „viską reikia daryti kitaip“

O čia jau mintis krypteli link to, kad gal ir Lenkijoj valdžia kritikuojama. Taigi valio, suradom, ko mes iš Lenkijos pasimokėm!!! Valio!!! Eureka!!! Lenkijos valdžia gi irgi kritikuojama!!!! Todėl jei jie daro gerai ir neklauso kritikos, tai vadinasi ir mes darom gerai!!!! Žinokit, suknisti kritikai jūs!!!!

Pabaigai

O pabaigai – retoriški pabėdavojimai apie tai, kad skaičių ekvilibristikos meną daugelis atrado tik dabar. Čia matyt norima pasakyti, kad gerieji konservatoriai skaičių ekvilibristikos meną atrado anksčiau. Pzpzpz.

Ir – šokas tau, skaitytojau, jei dar atsimeni, nuo ko straipsnis prasidėjo: pradžioje straipsnio plūdusi tuos, kas užsiima mėgėjiška savigyda belenkokiais vaistais, ji čia ima vėl kartotis, bet padaro paradoksalią išvadą: gydykimės patys taip kaip mokame, nes mes juk žinome diagnozę!

——————————–

Reziumuojant. Konservatoriai gydosi nuo viduriavimo liuosuojančiais. Tačiau aš patarčiau jiems pasigydyt smgenis, o ne viduriavimą, kurį sukėlė jų pačių savigyda.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Imigrantai

Visi kalba – "emigracija, emigracija"… Na taip, emigracija, problema… O kodėl niekas nekalba apie priešingą procesą mūsų vargšėj Lietuvėlėj – imigraciją? Imigrantai iš Čečėnijos, Rusijos, Baltarusijos, Turkijos, Palestinos, netgi Kinijos… Jų vis daugiau ir daugiau. Kai kur jau kalbama net apie tai, kad esą atsiradę netgi tylūs imigrantų kaimeliai, pastatyti iš laikinų vagonėlių, iš kur anuos darbdaviai ryte parsiveža į statybas, o vakare – parveža atgal.

Ar pastebėjote, kad daugelyje Vilniaus kirpyklų yra darbuotojų, kurie nei vieno lietuviško žodžio nesupranta? Manote, kad šiaip kažkokie nesusipratėliai? Ogi ne – imigrantai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Tas pats jau ir parduotuvėse pasitaiko. Apie statybas, kurių verslas mirdinėja – net nešneku.

Noriu tik priminti kelių valdžios atstovų ilgokai kartotus žodžius (tarp kitko, netgi socminė Blinkevičiūtė tai viešai yra sakiusi) – "emigracija ne problema – tegul sau važiuoja, iš užsienio pigesnių prisivešim".

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter