Iš kur populiarumas – 2

O Grybauskaitė gauna palaikymą maždaug 90 procentų gyventojų. T.y., daugiau, nei Lukašenka, kuris pagal oficialius Baltarusijos duomenis, turi 80 procentų palaikymą. Tai jau man sukelia labai įdomias visgi mintis… Kol kas negaliu pasakyti, kad matyčiau kokį nors bent kiek patikimesnį paaiškinimą šitam fenomenui. Gal aš aklas ir per medžius nematau miško?

Kita vertus, bet ką, aiškinantį, kad viskas tvarkoj, pasiųsiu ant rusiškų raidžių – tokių nenormalumų normaliais laikyti negalima: netgi matematiškai, nesant opozicijos ir rinkėjų nuomonių pasiskirstymui artėjant prie Gauso, norma (nuokrypis nuo vidurkio, neviršijantis nuokrypio tarp pusės tipiškiausių diapazono) sudarytų gal kokius 75-80 procentų, tad bet kokius viršijančius skaičius verta laikyti įtarimus keliančiu totalitaristinio režimo (mažų mažiausiai – masinio smegenų plovimo) požymiu.

Žodžiu, kas per šūdas?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

27 thoughts on “Iš kur populiarumas – 2

    1. rokiskis Post author

      Nu, dėl ano tai nežinau, bet kad Lukašenkai nagus graužtis reik -- tai faktas: pas Grybę dvigubai aukštesnis reitingas. Ir be jokių žmogaus teisių gynėjų protestų bei abejonių falsifikavimais.
      Klausyk, o tas žmogėnas, kur prie vyriausybės vis protestuoja, su plakatais apie tai, kaip valdžia visus psichotronais švitina… Gal jis visgi nėra psichas?

      Reply
  1. zvyras

    Ir Obamą dievino. Dabar jau nebe taip, kai atsipeikėjo po rinkimų karštinės ir pamatė, kad dangiškąja mana vis dar nelyja/nesninga.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jei su Obama -- natūralus susižavėjimo kritimas, tai su Grybe -- nenatūralus susižavėjimo kilimas.
      Ir tai dar turint omeny šviežutėlį Lukašenkos pakvietimą ir visai neseną susimovimą su Lietuvos vežėjais, su Grybauskaitės palaiminimu įtraukiant į juodąjį sąrašą 70 procentų visų pervežimų vykdančias įmones.

      Reply
      1. zvyras

        Atvirai sakant, nuoširdžiai stebiuosi kai kurių žmonių susižavėjimu ja. Ne visų, bet tokių „keistų atvejų“, kurie tik parodo, KOKS MASIŠKAS tatai reiškinys.
        Pvz., kuo gali tremtiniui imponuoti Grybauskaitė? Ir dar taip šventai, neįtikėtinai imponuoti. Sovietinės nomenklatūros veikėja ir t.t.? Yra ir daugiau pavyzdžių, kai aš visiškai nesuvokiu, kas būtent žmones užhipnotizavo.

        Reply
  2. mato_taupa

    Dar prieš prezidento rinkimus skaičiau vieno apžvalgininko nuomonę (deja, nepamenu pavardės). Jis lygino rinkimus Lietuvoje su rinkimais Kazachstane, Turkmėnijoje ir panašiose šalyse. Ir parodė daug panašumų.
    Manau, kad tokie apklausų rezultatai tik patvirtina, kad pas mus yra azijietiška „demokratija“.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Būtų įdomu paskaityt. Nes aš irgi pastebiu keistų panašumų. Tik vat nesueina man galai -- kokia jėga Grybę įkišo? Ir jos daromos klaidos -- švelniai tariant, kartais tiesiog vaikiškai naivios.

      Reply
  3. wtme

    Prieš pora mėnesių kaip tik dalyvavau tokio tipo apklausoj.
    Spėkite, kaip sudaromos tos apklausos? O gi pirma apklausėjai pasirenka politikus, kuriuos įrašyti į sąrašą. Savo variantų siūlyt negalima. Ir pateikia galimus atsakymų variantus.
    Įdomiausia dalis -- būtent variantai. O jų tik du: „pasitikiu“, „nepasitikiu“. Ką atsakytum, jei pasitikėjimas kokiu politiku siekia 51%? Manau, kad tokiu būdu iš kokių realių 70% pasitikėjimas išaugo iki 90…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Kiek sako mano žinios, stiprus judėjimo ar lyderio palaikymas didelėse grupėse būna sudarytas pagal pasiskirstymą 20-40-40, kur 20 procentų yra aktyvūs palaikytojai, 40 procentų pasyvūs palaikytojai (kurie nieko nedaro ir nekalba, bet balsuoja už) ir 40 likusių procentų yra pasyvūs rezistentai (kurie irgi nieko nedaro ir nekalba, bet balsuoja prieš). T.y., pilną palaikymą čia sudarytų 60 procentų pasisakiusiųjų, kad palaiko.
      Mes gi turime disproporciją.

      Reply
  4. scania_gti

    Aš žinau 😉
    Pažiūrėkim į lietpolitiką paprasto žmogaus akimis -- ogi visi jie vieno veido!
    Visiškai niekam nerūpi, kokia partija -- nes, galų gale, yra tik viena partija. Tokių, kurie pardavinėja naftą su priemoka, atiduoda atominę, įteisina monopolius, mokesčius augina, mediciną sugriovė, švietimą beturčiams uždarė… Ir visaip kitaip panašiai tauta rūpinasi.
    Čia neparašiau, kaip gi yra iš tikro, taip tiesiog iš apačios matosi.
    Prezidentė Grybauskaitė -- gal ir ji tokia pat, bet yra vilties, kad bent kažkiek „už Lietuvą“…
    O kas dar liko mažam žmogeliui?
    Kiba nematom, kas darosi poliklinikose? Policijoje? Rajonų valdžioje? Net kultūros įstaigose pinigėlį plauna 😀 Nebaudžiami 😀
    Tai tiek vilties ir beliko, Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri žadėjo anuos į vietą padėti…

    Reply
  5. jurkis

    Bet jūs ir keisti… Kai žmonių pasitikėjimas kokia partija, politiku -- kokie 10%, jums negerai. Kai tik žmonės kažkuom pradeda tikėti (kad ir nepasvertai) -- jums tuoj lukašenkos ir kazachstanai.
    Po velnių, gal džiaukimės, kad žmonės bent jau turi kuom tikėti ir pasitikėti? O paverkti galėsime tada, kai „pachmelas“ ateis.
    Žinau, kas liko mažam žmogeliui -- kurti pilietinę visuomenę.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Pasitikėjimas prezidentu ant tuščios vietos -- tai tas pat, kas ir bet koks pasitikėjimas ant tuščios vietos. Nematau, kuo čia džiaugtis: šitai rodo tik tai, kad žmonių nemastymas peržengia visas ribas.
      Beje, pagal skaičius -- pasitikėjimas Grybauskaite viršija tas ribas, kur šiaip nepasvertas tikėjimas. Tai jau tas lygis, kuris, kaip pasikartosiu, atitinka totalitarinius režimus.

      Reply
      1. scania_gti

        Tai kad mielai tą totalitarinį paremtų Lietuva.
        Prezidentei užtektų pasakyti „imu viską į savo rankas“ -- ir tauta, manau, padėtų. Šakėmis padėtų…
        Šiaip jau būtent to ir laukia paprastas žmogelis.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Negi tas nusivylimas yra toks didelis, kad savo įtaka priartėtų prie presingo, kurį sukuria totalitariniai režimai? Ar galim nagrinėti prielaidą, kad šitie socialinės patologijos rodikliai reiškia situacijos priartėjimą prie revoliucinės?

          Reply
          1. scania_gti

            Man kartais atrodo, kad mes nė velnio nežinome, kur gyvename. Tarkim, rajono lygio „aukšto“ žmogaus sūnus yra ir sužalojęs, ir užmušęs žmonių. Na ir kas? Spėkit? Ogi nieko. Na, tėvą iš kėdės išvertė. Bet liko dėdė apskrityje, dar „aukštesnis“ 😀
            Mero vairuotojas -- asmuo, kurio bijosi verslininkai! Kaimo mero!
            O ir žinoti, kad tu turi teises nėra lengviau. O tik dar labiau erzina žmones -- kur tu dingsi be darbo rajone, jei papūsi prieš vietos „elitą“? Todėl darbas = lažas.
            Policininkai nepadės.
            Medikai nepadės.
            Valdininkai -- neverta tikėtis 😀
            Tarybiniais laikais buvo rajono partsekretorius -- jei vadukai visiškai suįžūlėdavo, tai buvo galima paprastam žmogui nueiti ir pasiskųsti. Problema išsispręsdavo per parą! 😀
            O kur dabar eiti?
            Gal tik su šakėmis ir liko pasivaikščiojimas…

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Partsekretorius irgi nelabai tepadėdavo. Bet žiauru, pilna valdžia tų pačių sovietinių nomenklatūrininkų ir partorgų atžalų. Tęstinumas vadinasi.
              Visgi buvo teisus Butkevičius, kai ruošė valymą. Gaila net kažkaip, kad Landsbergis nepalaikė.

              Reply
              1. scania_gti

                Na, padėdavo ar ne partsekretorius -- priklausė tik nuo to žmogaus asmenybės.
                Kaip mažas žmogus žino, kuris didelis padės, o kurio nė klausti nevalia?
                Pirmas -- pagal išvaizdą. Daug metų būnant mažiausiu išsiugdo tam tikri refleksai 😉
                Pvayzdžiui, ponia Prunskienė -- kas ja gali tikėti?!
                Ponas Brazauskas -- nereikia nė jokių įrodymų, kad matytum koks tai „kolūkio pirmininkas“, vaizdžiai kalbant. Beje, kai kurie iš tokių yra ir žmonėmis rūpinęsi 😉
                Vėl sugrįžtam prie Grybauskaitės populiarumo -- visi kiti vieno veido.
                Antras -- pagal „pletkus“. Kad ir ką jie ten visi kalba per TV, bet jų gyvenime yra ir mažų žmonių. Gal oficialiai nėra jokių įrodymų, bet liaudyje vaikšto pasakojimai apie juos.
                Grybauskaitė, beje, minima pagarbiai. Gal vienintelė.

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Nu jo, viena iš tų, kas nespėjo atvirai apsivogti, viena iš tų, apie ką kompramatų dar neprikapstė (tiksliau -- prikapstė, bet dar rimtai nepaskleidė), viena iš tų, kas iš užsienio (juk ten gi nėra korupcijos!!!!!!!!), etc….
                  Tai ko daugiau tereikia?

                  Reply
                  1. scania_gti

                    Aha 🙂
                    Bet manau, kad visa mėsa ne tame. Kaip ji kalba -- ir ką kalba.
                    Ji moka sukelti pasitikėjimą. Konkreti. Kalba trumpai ir suprantamai. Ir teisingai.
                    Palyginus su visais kitais protingžodžiautojais…
                    Nereikėtų žiūrėti į objektyvias savybes tų dalykų, kurie itin populiarūs. Tai yra subjektyvus reikalas. Socialinis. Ar kažkaip panašiai 🙂
                    Kaip audi -- na nė velnio jos tiek nevertos, jei jau objektyviai 😉

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Jo, psichologinis faktorius -- užtikrintumas -- tai žiauri sėkmės garantija. Dar seniai psichologų bandymais identifikuota tas buvo.
                      Bet visgi -- 90 proc. palaikymas -- tai išeina už normos ribų, kad ir kaip skaičiuotum. Nesveikas požymis.

                    2. scania_gti

                      Ne Grybauskaitės užtikrintumas, bet Grybauskaitės užtikrintumo sukeltas pasitikėjimas masėse 🙂
                      Priežastys -- masėse. Būtent jos turi tą 90%, kurie tik skirti Grybauskaitei, bet nėra jos 🙂
                      Neaiškiai čia aš, išsilavinimo stoka 😉
                      Tiesiog jei yra toks fenomenas tautoje, tai ir reikia tirti tautą, ne fenomeno objektą.
                      Tiksliau -- viską kartu.

                    3. rokiskis Post author

                      Manau, kad stichiškai ir spontaniškai vargu, ar galėtų toks kryptingas reiškinys susiformuoti. Aišku, galim kalbėti apie teorines fluktuacijas, bet vargu, ar verta.
                      Tauta šiuo atveju -- tik pranešimo nešančioji, pats pranešimas -- fenomenas. Klausimas -- kas to pranešimo siuntėjas? Aš neatseku galų ir nepastebiu, kad kas kitas atsektų, nors proceso fenomenalumą pastebi daugelis. Todėl man šitai atrodo labai įdomu.

      2. jurkis

        Aš pažiūrėjau labiau iš emocinės pusės -- pavargo mūsų žmonės niekuom netikėti. Užtat jų emocijos ir paima viršų, o ne protas. Nes remiantis protu nebėra ką rinkti.

        Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *