Tag Archives: grybauskaitė

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?

Ką keičia Dalia Grybauskaitė

Edvardas Čiuldė savo straipsnyje „D. Grybauskaitės vardo antisistema“ perša mintį, kad keitimus ministrų tarpe kiša tik Dalia Grybauskaitė. Teiginiai nėra labai originalūs, netgi užmirštant apie tai, kad vienintelis akivaizdžiai prezidentės praspirtas ministras – tai Vygaudas Ušackas, užsienio reikalų ministras, kurį išmetus, kilo krūvos kalbų, esą čia prezidentė verčia aukštyn kojom užsienio politikos strategiją ir taktiką.

Viskas žymiai paprasčiau. Dalia Grybauskaitė išties keičia žmones. Bet jei pabandysim atsekti, ką tokius ji keičia – paaiškės, kad tai ištisai andainykštis „valstybininkų“ klanas, pagarsėjęs po Vytauto Pociūno skandalo. Valteris Baliukonis, Darius Jurgelevičius, Mečys Laurinkus, Dainius Dabašinskas, Povilas Malakauskas, Dabašinską gelbėjęs Vygaudas Ušackas – visus jungia bendras požymis. Šiame kontekste labai įdomiai ima atrodyti ir toks ilgas Algimanto Valantino neatstatydinimas: pastarasis taip ilgai dengė visą tą Vytauto Pociūno skandalo tyrimą, kad nei neabejotinai kažką  įdomaus turėtų žinoti.

Ar tik nebus padaręs klaidos Audronius Ažubalis, kuris vietoj to, kad Dainių Dabašinską atšauktų, pareiškė, kad toks atšaukimas labai jau negražiai atrodytų, nes prilygtų teisėsaugos spaudimui? Gali būti, kad tai irgi tiesiog suplanuota. Dainius Dabašinskas ilgai buvo įvardinamas tikruoju VSD vadu, kai Arvydas Pocius ir Povilas Malakauskas tebuvo šios įstaigos fasadais.

Kai kalbam apie valstybininkų keitimą, krenta į akis viena detalė: tai daroma kraštutinai atsargiai. Dalia Grybauskaitė puikiai atsimena, kaip greitai iš savo posto išlėkė Rolandas Paksas: šis juk irgi pabandė praspirti tuos pačius veikėjus, tiktai neatsargiai. Todėl kiekvienam surandamas „nesusijęs“ pretekstas: tai ten Jurgelevičius per du darbus dirba ir turi vieną pasirinkti, tai ten Laurinkus politikuoja kur nereikia, tai ten Ušackas nuosavą politinę liniją įvedinėja… Dar daugiau – kiekvienam iš jų, bent pradėjus valymą, būdavo suteikiama ir viltis, kad pavyks ramiai atsisėdėti šešėlyje. Kaip ima aiškėti – tai tik laikinai, kad nepajustų pernelyg didelės grėsmės.

Noriu priminti ir tą vienintelį atvejį, kai prezidentė akivaizdžiai įsikišo į teisėsaugos reikalus – nuostabu, bet tai buvo toji istorija, kai Kauno teisėsauga sugalvojo kelti bylas protestuotojams dėl pedofilų. Tąsyk Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad žmonės neturi būti baudžiami, nes tai – pilietiškumas.

Taigi, nors dar prieš metus Dalios Grybauskaitės atėjimas valdžion man atrodė gerokai fantasmagoriškai, ir labai ilgai abejojau tuo, ką ji daro, dabar atrandu jau ryškėjančius požymius, kad ji imasi veiksmų, skirtų labai rimtam demokratijos sutvirtinimui.

O pabaigai noriu tik pateikti paties Edvardo Čiuldės citatą, kurią siūlau permastyti visai kitokiame kontekste:

„lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.„

Algimantas Valantinas atsistatydina

Algimantas Valantinas ir abu jo pavaduotojai traukiasi iš pareigų. Atsistatydina.

Dar naujienų: Lietuvos Radijas praneša, kad Algimanto Valantino atstovė spaudai sužinojo apie atsistatydinimą iš žurnalistų. Pats Algimantas Valantinas, klausiamas žurnalistų, bandė apsimesti, kad nesupranta, apie ką klausiamas. Tuo tarpu prezidentė Dalia Grybauskaitė daro staigų posūkį vėl – spaudos konferencijoje pareiškė, kad gen. prokuratūros vadovybė turi prisiimti atsakomybę už rezonansinių bylų nevykdymą. Protestuotojų Kaune veiksmus įvardino kaip pilietiškumą ir pareiškė, kad jie neturi būti baudžiami. Taip pat – kad nei pats gen. prokuroras, nei jo pavaduotojai netinkami laikinai eiti gen. prokuroro pareigoms.

Dar vienas papildymas – visgi dėl abiejų pavaduotojų naujiena buvo nepatikrinta – prezidentė pareiškė, kad pasirašys jų atsistatydinimo pareiškimus, nors tie pareiškimai dar nėra gauti.

Stebėtinai ryškus ir staigus posūkis, turint omeny, kad Algimantą Valantiną prezidentė saugojo iš paskutiniųjų, net nesuvokiamai.

Dalia Grybauskaitė sukioja politinį vairą

Šiandien Irena Degutienė apie užsienio politiką padarė visiškai priešingų pareiškimų, nei tie, kuriuos mėgsta Dalia Grybauskaitė. Real-politik ir pragmatizmas neturi lemti visko, tokiai politikai reikia priešintis ir remtis vertybėmis. Po to, kai Dalia Grybauskaitė atstatydino Ušacką, kuriam laikui pasirodė, kad pokrypis akivaizdus, tačiau Degutienės užuomina labai rimta. Ypač tame Rusijos trysčiojimų apie neegzistavusią Lietuvą ir todėl negaliojančius tarptautinius susitarimus kontekste.

O ką gi Dalia Grybauskaitė? O jinai apie užsienio politiką aptilo. Po tų pačių trystelėjimų į veidą iš Rusijos pusės. Tiesą sakant, vargu, ar atsirastų nors vienas diplomatas, kuris šioje situacijoje rastų aiškią išeitį – taip ar anaip, Rusijos atstovų pareiškimai – tai tikras vambzdec. Ir dabar turim ką turim – užsienio politikoj, kurios vadeles ryžtyngai į rankas griebė Grybauskaitė, jau matom skilimo požymius – Seimas sau, o Grybauskaitė sau.

O ką Dalia Grybauskaitė daro vidaus politikoje? Siūlo inicijuoti bausmių sugriežtinimą už pedofiliją. Po to, kai nepaisant Seimo išvadų, jos buvo palaimintas Algimantas Valantinas – mat prokuratūroje viskas gerai. Po palaiminimo visi sužinojo, kad Andriui Ūsui skiriami kaltinimai, dėl kurių jis gali išsisukti paprasta bauda, o pats Valantinas į žurnalistų klausimą kodėl vietoj straipsnio apie prievartavimą taikomas straipsnis dėl tvirkinimo pareiškia "O koks jums skirtumas?". Gal būt prezidentė nesuvokia, ką apie šitai galvoja didžiulė dalis visuomenės?

Bet palaukit, dar vienas smagus faktas – pasirodo, Solveiga Cirtautienė, prezidentės patarėja teisės klausimais, pasiuntė Teisėjų Tarybai Andriaus Ūso skundą dėl Neringos Venckienės, ir taip inicijavo kažkokį tyrimą dėl to, ar tinkamai šioji rūpinasi vaiku.

Aišku, Solveiga Cirtautienė nepagalvojo apie pasekmes, padarė tiesiog natūralų veiksmą – gautą skundą pasiuntė tikram adresatui, tačiau to dėka skundas, kuris būtų nei nenagrinėtas, buvo nagrinėtas, kaip Prezidentūros užklausimas ir ėmė suktis teisinė mašina. Apie tai sužinojo žiniasklaida, o tada jau kaip sakoma – "shit hits the fan", prezidentūra tiesiog viešai įtariama pedofilų lizdu – manau, kaip tik tada ir Daliai Grybauskaitei ėmė darytis aišku, kad ajajajaj…

Štai iš to – ir visi pasiūlymai dėl bausmių pedofilams griežtinimo – pagaliau supratimas, kad nesiklausant Seimo sprendimo dėl Valantino, galimai padaryta galima klaida, galinti galimai baigtis galima prezidentės katastrofa. O išvis, kam jai tas Valantinas? Kai kas kalba, kad jis puikiausias svertas, kuris prezidentės rankose. Taip šioji iššluosianti korupcionierius, mat visuomenės akyse susitepęs Valantinas dabar priklauso tiktai nuo jos. Bet aš manau, kad švaros neįmanoma pasiekti purvu.

O dar aš prisimenu visai kitą dalyką – kažkada sklidusias kalbas apie tai, kad Dalia Grybauskaitė gali būti lesbietė. Ir tai, kaip gerokai anksčiau FTB vadas Huveris JAV, pats įtardinėtas homoseksualumu, buvo aršiausias homoseksualų persekiotojas. Kodėl? Todėl, kad homoseksualumas – tai puikiausias šantažo įrankis, o visuomenėje persekiojami homoseksualai patys susiburia į įvairius "tinklus". Štai jums ir prašom – konspiracijos teorijos papildai.

Ką gi galima pasakyti apie visus šituos bardakus? Ogi tik vieną dalyką: prezidentė bando sukioti vairą, tačiau ją nešioja posūkiuose. Ir dar taip nešioja, kad galime ją tik užjausti.

Ai, o kas dar? Vėl atnaujinama garsioji "Samanėlės" byla. Kad maža nepasirodytų.

Dar vienas šviesos spindulėlis Kubiliaus vyriausybėje. Ir Grybauskaitė

Panašu, kad metų laiko užteko tam, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė po truputį ima suprasti realybę. Tą rodo besikartojantys pasisakymai, nukreipti prieš bankus. Tai ir tas naivus Kubiliaus surengtas bankų pabarimas, ir Ingridos Šimonytės įvardintas faktas – kad bankai kaip reikiant prisidėjo prie burbulo (kadangi kontekste kiti prisidėjusieji neminimi, galime perskaityti tarp eilučių: bankai – pagrindinė vietinio burbulo priežastis), ir tai, kad bankai išveža pinigus iš Lietuvos į Švediją – atitinkamai ir toliau žlugdydami ūkį.

Nuostabiai entelektualiai čia nuskambėjo Dalios Grybauskaitės atsakas: "bankai neišveža pinigų iš Lietuvos, nes gali vienu mygtuko paspaudimu juos sugrąžinti". Per metus iš Lietuvos išvežta apie 4mlrd. litų – t.y., veik po vidutinį mėnesinį atlyginimą gyventojui. Tai yra faktas. Grybauskaitė, bandydama jį paneigti, atrodo, kaip nyki (cenzūruota). Man tai primena kažkada jos išsakytą panašaus entelektualumo pareiškimą apie tai, kad Lietuvoje neigiamo mokesčių padidinimo lygio nėra, nes prekės parduotuvėse atpigo.

Bėda čia ta, kad Dalia Grybauskaitė turi rekordinį visuomenės palaikymą. Matyt iš to, kad sugeba gerai tvarkytis savo PR. Šimtadienio proga veik visa spauda isteriškai rėkia apie tai, kad jos veikla vertinama gerai, o klaidų ji ligšiol nepadarė. Galiu čia tik priminti apie tuos 70 procentų  lietuvių vežėjų Rusijoje, kurie pačios Grybauskaitės palaiminimu buvo tiesiog užrišti, nei nepabandžius kažko daryti. Grybauskaitės ligšiolinis vangumas, pertvarkant saugumą – irgi simptomatiškas.

Taigi… Jei Kubiliaus vyriausybė rodo pirmus (tegul ir silpnokus) sveiko proto grįžimo požymius, Grybauskaitė vis ryškiau rodo veiksmų stagnaciją. Manyčiau, šios prezidentės scenarijus gali išvirsti į kažką paradoksaliai tarpinio tarp Adamkaus ir Pakso. Tfu tfu tfu…