Truputis apie konkursinius metodus

Truputis apie konkursinius metodus, taikomus Lietuvoje – kad diskutuojant būtų aišku. Nes pas su diskutuodamas, pagalvojau, kad visgi gal ir ne visi supranta tuos mechanizmus.

Iš esmės, yra trys scenarijai, bent jau IT sferoje (manau, kad kitose – lygiai tas pats):

1. Skelbiamas realus konkursas su realia kandidatų paieška. Gana retas atvejis, bet būna. Pvz., bent dalį IT šitaip perka LB ir NMA. Priežastis – kirviai adminai, kuriems nusispjaut ant atkatų, nes jie visvien tokių negauna, o technikos norisi realiai dirbančios. Adminų įtaka tokiose kontorose yra lemiama (IT based business), tad šlamšto neįkiši. Manyčiau, ir kitose (ne IT) srityse būna atvejų, kur technokratai turi lemiamą įtaką. Neretai galima neblogai nuspėti apie tai, kad scenarijus bus toks pagal paprastą klausimą: kiek kritiškai nuo IT priklauso šitos įstaigos veikla? Kuo priklausomybė didesnė – tuo adminų-kirvių įtaka didesnė, t.y., tuo labiau reikia orientuotis į realų pardavimą.

2. Pagal įdirbį. Tai pakankamai populiarus variantas, susijęs su viena konkursų problema: gan dažnai neįmanoma nurodyti konkurse tinkamų sąlygų. Jei tiekimas susijęs su pakankamai sudėtingomis paslaugomis, reikia gerokai atidirbti su tiekėju detales, realiai bendradarbiauti, įsitikinti, kad tai įmonė, realiai sugebanti suteikti paslaugas, o ne eiliniai stūmikai. Tokiu atveju ilgai bendraujama su viena, kita, trečia įmone, išrenkama tinkama, o paskui konkurso sąlygos atitinkamai nušlifuojamos taip, kad laimėtojas būtų vienas – tasai, kuris jau iki konkurso buvo išrinktas, kaip tinkamas. Atkatų mokėjimas čia jau priklauso nuo įvairių faktorių – jis gali būti, o gali ir nebūti. Įstaigų, perkančių pagal šitą metodą, neminėsiu – patys atsirinksit, jei gilinsitės 🙂 Šitas metodas išties nėra blogas: nemaža dalimi – tai tiesiog egzistuojančios konkursinės sistemos bėda.

3. Pagal švogerius. Didžiulė dalis (subjektyviai vertinant – gal ir virš pusės) valstybinių užsakymų, daromų per pakankamai patikimas pažintis. Perkamos įrangos ar paslaugų realios charakteristikos – iš esmės, nusispjaut. Svarbu, kad sumos būtų kuo didesnės. Atkato sumokėjimo mechanizmas varijuoja nuo silpnaprotiško "į rankas" iki gudresnių "konsultacinių paslaugų" pirkimo iš tų pačių atsakingųjų, protingesniu atveju – tas paslaugas perkant per trečiąsias firmas ar netgi mokant už jas kokiems nors atsakingųjų giminaičiams. Manau, kad tokias įstaigas irgi nesunku atsirinkt. Man, kaip pavyzdys, ryškiausiai šviečia Lietuvos Paštas (jis jau tapo labiau bendriniu pavadinimu už Lietuvos Geležinkelius).

Daugeliu atvejų toje pačioje įstaigoje pirkimo scenarijus irgi gali varijuoti, priklausomai nuo to, kokios paslaugos ar prekės yra perkamos – kur patikimumo nereikia – trečias variantas, o kur patikimumo reikia – pirmas ar antras. Kai kada pirkėjas tiesiai ir įvardina – "čia bet ką galima", "čia turi būti geras daiktas, šūdo nekiškit". Būna, kad durnas pardavėjas šito nesupranta, paskui susigadindamas santykius su užsakovu. Pvz., IT sferoje galit dėmesį atkreipti į HP kompiuterių pirkėjus 🙂

Kur kabliukai prasideda: jei pirmas ir antras scenarijai – gan aiškūs ir skaidrūs, tai trečiasis turi vieną įdomią savybę: ne visi visur turi savo įtakojančius švogerius. O viską lemia būtent šie. Taigi, atsiranda subrangovinis verslas: jei gali laimėti konkursą įmonėje X, tai laimi jį belenkaip – nesvarbu, ar gali tiekti, ar negali. Tada eini pas galintį tiekti ir mokantį su tokiais dirbti patikimą (irgi švogerinį) konkurentą, su kuriuo ir realizuoji tą kontraktą. Aišku, pinigais tenka dalintis, kita vertus – pinigai iš oro 🙂 Yra tik vienas apribojimas: šitokie kontraktų dalijimaisi gali sėkmingai vykti tik tarp tų, kas turi pakankamai gerus tarpusavio ryšius, dirba pagal tą pačią švogerinę schemą ir gali vieni kitais pasitikėti. Prašalaičiai į šitą schemą paprastai neįleidžiami.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

13 thoughts on “Truputis apie konkursinius metodus”

  1. nemunas

    3 variante neretas „otkato“ mechanizmas, ypač visokiuose ūkio -- transporto skyriuose -- suremontuoja tau butą/pastato namą/ taiso mašinas ir t.t.
    kai kuriems, kad pakyša (net ne už konkursą, o už tarnautojo veiklos paspartinimą) žmogaus, tarkime, neįžeistų, gali būti kaip -- turiu televizorių. nereik man jo. naujas, supakuotas. atvešiu tau 🙂

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Maskuojasi, kaip tik gali, nes STT visgi bando dirbt savo darbą 🙂
      Šiaip jau, kur nėra tokių degeneratų, kaip Lietuvos Pašte, tai paprastai pinigų tiesiogiai neima, ima ar paslaugas, ar dovanas giminėms, ar bent jau tą patį klasikinį metodą panaudoja -- „konsultantais“ tampa. Sukompromituotas žodis, kaip sakant.
      Bet kuo didesni idijotai dirba, tuo paprasčiau ir atkatus ima. Ir tuo prastesnė situacija tokiose įmonėse būna.

      Reply ↓
  2. mato_taupa

    Ar galima būtų sužinoti, kiek iš čia pateiktos informacijos yra iš patirties, ir kiek išmasčius logiškai ar iš kitų išgirdus?
    Čia iš įdomumo klausiu, nes su privačiu sektoriumi pats esu patirties turėjęs, bet su valstybinėm įmonėm neteko susidurti.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Na, jokių įrodymų neturiu, tad tvirtinti negalėčiau, o ir nenorėčiau nei apie vieną konkrečią įmonę. Bet sakyčiau, situacija ir savaime akivaizdi -- kas tame lyderis, o kas -- bando principingą verslą turėt 🙂 Alna ir Sintagma -- dielės ir solidžios įmonės, o Milaknio įtaka -- tai jau legendinė 🙂 O šiaip dar prie minėtų įmonių Sonex pridėčiau 🙂
      O šiaip, beje, šitie mechanizmai ne tik pas valstybines būna -- didelės korporacijos irgi gerokai korumpuotos savo viduje.
      Beje, visi tie atkatai nebūtinai yra blogai. Savo laiku būtent dėl labai gilios verslo įtakos Estijos vyriausybė suinvestavo didžiules lėšas į IT ir Internetą, kai tuo metu lietuviškos įmonės tokios įtakos neturėjo -- pasekmes dabar matome.

      Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Lietuvos Pašte reiktų žiaurių pertvarkų, kurias pradėt derėtų labai paprastai -- visą vadovybę atleidžiant.

      Reply ↓
      1. dusimtaidevyni

        Visi suprantam, kad tai neįmanoma. Taigi tu iš esmės nepateiki pasiūlymo. Nesakau, kad turėtum, bet manau, kad tuščių šovinių su koviniais nemaišyti svarbu :]

        Reply ↓
  5. andrius_lt

    tai taip
    Zinok mus labiausiai glumina, jog korupcija yra ne tiktai valstybinese institucijose o ir tarptautinese, viesai liapsinamose organizacijose ..
    bet velgi jeigu kazkas ima tai nereiktu susieti su kazkokiu brandu, cia labiau musu lokaline problema, nors pradejus dometis labiau, pasirodo ji aktuali ir skandinavams ..

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Re: tai taip
      Taip, korupcijos yra visur. Ir ne tik valstybinėse įmonės -- privataus kapitalo bendrovės irgi žiauriai nuo to kenčia.
      O dėl brando -- kai kada galima sieti. Tai susiję su kai kuriomis kainodarinėmis specifikomis, orientuotomis būtent į konkursinius pardavimus, taip pat -- paties brendo savininkų požiūriu į tokius pardavimus. Plg. su Siemens skandalu, nuskambėjusiu per visą Europą -- irgi panašus atvejis.

      Reply ↓

  6. Pingback: Korupcijos tendencijos « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *