Vadyboje dažnai vartojama tokia sąvoka, kaip "geriausia praktika" – iš angliško pasakymo "best practice". Paprastai taip vadinami daugelyje įmonių atidirbti darbo organizavimo metodai, išgryninti tiek, kad juos taikant, net nebūtina suprasti, kaip jie veikia: darbą organizuojant tokiu būdu, rezultatas visvien gaunasi geras.
Yra ir priešinga, rečiau naudojama sąvoka – blogiausia praktika ("worst practice"). Apie šią kalbama rečiau, nes ji nelabai ką gero teneša, tačiau ir ši yra labai įdomi, kai dirbi su įmonėmis ir analizuoji prastos veiklos priežastis – pagal ją lengviau identifikuoti problemų kilmę.
Taigi, kažkaip truputį priminė vieną temą – atlyginimų valdžios įstaigose sistemą. Pagal rangus nustatomi atlyginimai galėtų tapti vienu iš nuostabiausių blogiausios praktikos pavyzdžių. Su tiesiog tragiškomis, košmariškomis pasekmėmis.
Dažnas Kubiliaus atstovas, pezantis apie tai, kad "duokit konstruktyvios kritikos" dabar vėl gal pasisakys, kad tai nekonstruktyvu, o aš tik tiek pasakysiu: sukurti blogesnę motyvacinę sistemą už tą, kuri yra pagal rangus – vargiai įmanoma. Praktiškai bet kokia atlyginimų nustatymo sistema, kokią tik galima įsivaizduoti valstybinėse įstaigose, duotų geresnius rezultatus už šią.
The worst practice. Ar kam nors kyla klausimų, kodėl?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Blogesnė -- kai visiems vienodai.
Kai visiškai visiems vienodai mokama -- tai neįgyvendinama pilnais mastais. Net komunistams nepavyko. O dabartinė, kai mokama pagal rangus -- tai būtent ir yra labai artimas „visiems vienodai“ variantas. Todėl tai ir yra worst practice.
O kokią dar galima atlyginimų sistemą pritaikyti valstybinėse įstaigose, jei ne pagal rangus? Ir pritariu mato-taupai -- yra ir blogiau atrodančių už šią?
Tai dar kartą pakartosiu, ką ir Mato Taupai: visiška atlyginimų lygiava -- tik teorinis modelis. O praktiškai rangų sistema -- tai ir yra lygiavinis modelis.
O kokią galima pritaikyti -- bet kokią. Bet kokia nelygiavinė sistema bus geresnė jau vien todėl, kad ji bus nelygiavinė.
Pavyzdžių „nelygiavinės“ sistemos prašom, kad būtų su kuom palyginti.
LoL
Ogi bet kurią paimkite įmonę komercinę -- štai jums ir pavyzdys nelygiavinės sistemos.
O kaip vadinasi toji sistema, bet kurioje komercinėje įmonėje?
Mielasai Mėgėjau, tai vadinasi užmokestis už darbą, kas visiškai skiriasi nuo užmokesčio už pareigas!
Užmokestis už darbą yra gerai… O tai valdininkai nedirba, o tik pareigas užima ir algą gauna? Kažkaip nesitiki.
Bet kurios motyvacinės sistemos esmė -- skatinimas dirbti. Pagal egzistuojančią valdininkišką rangų sistemą tokio skatinimo nėra. Būdamas valdininku, užimi pareigas. Ir gauni atitinkamai pareigoms. Jei nori -- pagal galimybę gali dirbti. Ir bandyti įtikinti kitus valdininkus, kad jie dirbtų. O jei nenori -- gali surasti begalę priežasčių, trukdančių darbui ir taip pat -- daugybę įrodymų, kad esi labai reikalingas.
Kas lengviau -- dirbti ar nedirbti? 🙂
O šiaip, manau, kad šita diskusija nuėjo tuščion vieton -- nėra prasmės kalbėti apie akivaizdžius dalykus 🙂
diskusija nuėjo tuščion vieton
Šita diskusija nuėjo tuščion vieton, manding, todėl, kad nemaža skaitytojų dalis (na gerai, aš) nelabai įsivaizduoja, kokia ta egzistuojanti praktika valstybiniame sektoriuje, ir juo labiau- kaip ją reiktų gerinti.
Bėje, kaip matuosi darbą valdininko, kuris (nuo viršaus į apačią):
1. Vetuoja įstatymus arba ne
2. Leidžia įstatymus
3. Rašo juodraščius įstatymo projektams
4. Vadovauja ministerijos departamentui
5. Vadovauja pavaldiniams, kurių kiekvienas (žemiau)
6A. Dirba teisėju
6B. Dirba viešuoju policininku
6C. Dirba mokytoju
6D. Dirba gydytoju
6E. Dirba mokesčių inpektorium
6F. Sprendžia, duoti ar neduoti socialinę pašalpą.
Re: diskusija nuėjo tuščion vieton
Vat būtent, pagal tokią sistemą nereikia ir netgi negalima matuoti -- iš to ir tavo klausimas, intuityvus supratimas, kad sistema ydinga. Rangų sistema garantuoja, kad matavimas negali būti netgi efektyviai organizuotas. Norint rezultato, reikia matuoti atliekamą funkciją -- ne kategorijos atliekamą, o padalinio, žmogaus, etc..
Kaip pvz., ar skiriasi kuo nors vadovavimas šiukšlių išvežimo komandai ir vadovavimas greitosios pagalbos komandai? Formaliai -- niekuo. Abi krauna, abi per tam tikrą laiką turi suvažinėt ten ir ten, abi iš kelių žmonių, etc.. Pagal rangų sistemos logiką jie ir atlyginimą tą patį galėtų gauti. Tačiau visiškai kita logika būtų pagal atliekamą funkciją, nesvarbu, ar tai būtų konkretųs galutiniai darbuotojai, ar tai būtų komandos, ar visas padalinys.
Natūrali schema versle -- skirti tam tikrai sričiai tam tikrą finansavimą ir leisti tai sričiai pačiai spręsti ir pagrįsti, kur ir kaip panaudos pinigus. Tada kiekviena sritis pati nuspręs, kiek skirti atlyginimams, kiek įrangai, kaip apsaičiuoti darbo apimtis, etc..
Kaip pvz., mediko atlyginimas gali priklausyti nuo aptarnautų pacientų skaičiaus, nuo jų mirtingumo, nuo pagydytų ligų skaičiaus ir sudėtingumo, etc. ar netgi neefektyviu, bet visvien kažką duodančiu vertinimu pagal tikslus (pvz., pasiektą metinį sergamumo pokytį ar pan.). Variantų sukurti galima labai daug, skirtingų poliklinikoms ir ligoninėms, skirtingų skirtingoms medicinos sritims. Bet akivaizdu, kad jei sistema bus paremta ne veiklos vertinimu, o rangais -- jokios teigiamos įtakos paslaugų kokybei nebus.
Bendrai imant, rangų sistema nevykdo esminės užduoties -- apmokėti už galutinį rezultatą adekvačiai, atitinkamai to rezultato sudėtingumui, apimtims, atlikimo kokybei, etc.. Ir kartu garantuoja varžybas dėl rango, neturinčias nieko bendra su realiu darbu.
Aha, kur gi ne
Aš, žinoma, visiškai su tavim sutinku, kad esama sistema „apmokėjimas pagal rangus“ nėra ideali.
Bet nemanau, kad leidus patiems nusistatyti tikslus ir pagal juos- algas, išeitų kaip nors geriau. Negi nematai interesų konklikto, jei tie patys valdininkai nusispręs, kaip vertinti, patys vertins, ir patys spręs, kiek jie nusipelnė už įvertinimą?
Bėje, Britanijoj bandė įvest visokius reikalavimus ligoninėms geram ir efektyviam darbui užtikrinti- rezultatai buvo itin nekokie. Pradėjo darytis įdomūs dalykai: ligoninės ilgai delsdavo priimti ligonius, atvežtus greitosios pagalbos automobilių; prioritetą teikdavo lengvesniems ligoniams vietoj tų, kuriems primoj eilėj reikia pagalbos; planinių operacijų laikai būdavo stumdomi tam, kad žmogui būtų labai nepatogu- o tada jį galima nustumti į eilės galą negadinant statistinių rodiklių, ir t.t. ir pan.
Re: Aha, kur gi ne
Tikslus ir dabar nustato valdininkai. Šiaip -- čia atskiras klausimas dėl to nustatymo -- iš esmės, tai turi būti nustatoma iš išorės (t.y., vadovaujančios ministerijos/įstaigos/departamento/etc.), o tai ir dabar yra, ir šiaip pasiliktų. Jei pastebėjai, kalbėjau ne apie tai, kad konkreti kontora tikslus sau nusistatyti turi, o kad jų realizacijos priemones turi nusistatyti pati.
O dėl pavyzdžio su britų medikais -- tai gana tipinis atvejis, kai kraštutinai sudėtingoje sistemoje pakankamai nemokšiškai įdiegiamas vertinimas pagal rodiklius. Ir su panašiais atvejais esu susidūręs ne iš spaudos, o profesinės pusės.
Jei jau krypstam nuo temos -- medicina šiaip jau procesiniu požiūriu yra bene sudėtingiausia iš visų veiklų, su kuriomis susiduriam normaliame gyvenime. Skiriasi tuo, kad reikalauja kombinuotos sistemos valdymui (komandinės/dokumentinės, kai kitur -- tik komandinė arba tik dokumentinė). Klaikus reikalas, šiaip jau. Bet tai irgi sutvarkoma -- ar struktūriniu sprendimu, paliekant darbo kokybės vertinimą išorinei institucijai, ar tiesiog giliai patiuninant vertinimo mechanizmus (kaip pvz., duodant daugiau pliusų už sunkesnius ligonius).
Nors šiaip jau sutinku grynai iš praktikos -- paradoksas, bet kai kurios sistemos, nesant jokios motyvacinės schemos, gali veikti ne blogiau, nei esant motyvacijai. Su sąlyga, kad nėra kitų iškraipymų. IT sfera yra tokia -- ten dažnai žmonės gerai veikia todėl, kad žmonėms motyvatoriai galvose, o ne piniguose.
Medicinos atveju -- irgi būna visaip. Ir Lietuvoje yra gerai veikiančių ligoninių. Bet yra ir tiesiog tragiškų, tapusių blogo darbo legendomis (kad ir Lazdynų klinika).
Specifinis veiklos optimizavimas -- didelė atskira sritis šiaip jau. Grįžtant prie temos -- rangų sistema yra ne šiaip neefektyvi, o tiesiog žalinga: vietoj motyvacijos ji sukuria iškreiptą norą kelti savo rangą, kuris išties nieko bendra su darbo kokybe neturi, t.y., negana to, kad negaunamas rezultatas, tai dar ir gaunama papildoma kenksminga sistemos įtaka.
Re: Aha, kur gi ne
Na matai, o Tu jau norėjai diskusiją traukti, ačiū gerasirdziui, kad neleido užgesti -- dabar žymiai aiškiau, kokie variantai būna, o tai atrodė, kad viskas ten tvarkoj toj rangų sistemoj, nes juk veikia kažkaip tas aparatas biurokratinis.
Beje, iš kur mes tą ydingą sistemą turime? Kokia jos istorija?
Re: Aha, kur gi ne
Negalėjau patikėti, kad kažkas nežino, kad komercinės įmonės darbuotojo atliekamą darbą ar jo realią vertę įmonėje sieja su atlyginimu.
O vat kas rangų sistemą įvedė -- dabar jau nepasakysiu. Kažkodėl šviečiasi atminty, kad konservų išradimas, bet garantuot negaliu.
O kaip tau -- jei žmogus išsikovojo 1 kategoriją su 50 procentų priedu ir jam staiga, pyst (Lietuvių kalbos komisija(c)) ir nurėžia 20 procentų, plius nurėžia bazę -- kaip visiems ir plius nurėžia koeficiento dydį. Maždaug -- tu, padla, nusipelnei netekti daugiau. Nereali motyvacija dirbti geriau.
Čia taip dabar pagal taupymo programą? Natūralu. Tai sisteminės lygiavos pasekmė. O ta lygiava tik dar papildomai gilinama, kertant per tuos aspektus, kur bent šiokie tokie nelygiavos požymiai.
O šiaip, įvardinai esminį elementą esamos sistemos: „išsikovojo 1 kategoriją“, t.y., tai, kaip keliamas atlyginimas -- ne už realiai įvykdytą veiklą, o už kategoriją. Žinau, kad daug kur tai daroma pakankamai pakenčiamai, pvz., pas pedagogus, bet sistema yra sistema, tad ir bėdos nuo jos sisteminės. Kovojama ne už rezultatus, o už kategoriją.
nu, ponas, nepradėkim čia kabinėtis prie formuluočių. yra kiek ir kitaip mąstančių gyvenime -- ne tik apie lovį ir savo piniginę, kaip įsivaizduojama klišse apie valstybės tarnybą. o pats apie ten dirbančius žmones, panašu, būtent tokia -- visi jie valgo mūsų pinigus- logika vadovaujatės. į žodį „išsikovojo“ visiškai gali tilpti, kad ir: profesionaliai, daugiau nei reikalaujama dirbdamas žmogus pelnė vadovybės pasitikėjimą, kuri, stengdamasi išlaikyti kompetetingą darbuotoją, su kuriuo įmanoma dirbti, kuriam darbas yra kiek daugiau nei profesija, skyrė atitinkamą atlygį už indėlį ir priartino jį prie konkurencingo. tada atsitiko biudžeto nesurinkimas ir iš jo, lygiavos principu nurėžė progresyviai. nors niekur kitur Valstybės gyvenime toks principas netaikomas, dar gipasakyčiau daugiau, taikomas -- regresas dididnant įvairius vartojimo mokesčius net ir būtiniausios prekėms bei visoms pajamoms.
klausimas -- kas liks toje valsybės tarnyboje dirbti po metų?
Nesikabinėju prie formuluočių. Ir puikiai žinau, kad visur atsiranda idėjinių žmonių. Problema yra sisteminiai dalykai -- būtent rangų sistema veikia taip, kad viskas išvirsta į nenormalumus.
Normaliai veikiančioje sistemoje geras darbuotojas gauna gerą atlyginimą būtent dėl to, kad jis yra geras darbuotojas, o ne todėl, kad visokiais būtais išsikovojo rangą.
O tas nuraižymo būdas -- tai tiesiog kita tos pačios rangų sistemos pusė.