Keturi žiaurumo lygiai, graviūros

Pasitaikė tokio William Hogarth ketvertas graviūrų, tai jums parodysiu. Jos visos yra apie žiaurumą, visos raižytos 1751 metais, kitaip tariant, dar tais laikais, kai vis dar buvo gyva Abiejų Tautų Respublika. Taigi, nors ir ne Lietuvoje raižytos, bet leidžiančios įsivaizduoti to meto visuomenei svarbias etines-moralines problematikas bei švietėjų auklėjimo tikslus.

Graviūros vadinasi „Keturi žiaurumo lygiai“ ir pasakoja apie anokį Tom Nero, kuris pradėjo nuo gyvulių kankinimo, o baigė tuo, kad… Na, patys pamatysite kiek žemiau.

William Hogarth, pirmas žiaurumo lygis

Pradeda vaikai nuo to, kad kankina gyvulėlius. Šioje graviūroje matome, kaip jaunuolis kiša strėlę šuniui į užpakalį, o jo draugeliai tą šunį laiko.

Žodžiu, kaip matome, kai vaikai paliekami vieni, jie būna žiaurūs, kankina gyvulius ir pripranta prie to, kad kankinimai – tai norma. Ir ypač tai būdinga asocialiose šeimose, kur tėvai girtuokliauja. Vaizduojamame periode londoniečiams tai buvo labai aktualu – alkoholizmo epidemija tuo metu kėlė tiesiog visišką suirutę.

Užaugę, tokie vaikai nesaugo nei savo, nei svetimo turto, o žiaurumas tiktai didėja.

William Hogarth, antras žiaurumo lygis

Bukas alkoholikas daužo arklį, kuris nepavelka vežimo, nes tasai perkrautas. Daužo arklį tol, kol išmuša šiam akį. Įpratęs prie žiaurumo vaikystėje, jis elgiasi taip, kaip tiesiog įpratęs elgtis.

Tačiau įpratus būti žiauriam, nesunku tą žiaurumą perkelti ir į žmones. Žiaurumas juk toks dalykas – kuo jo daugiau, tuo jo daugiau. Taigi, net ir visuomenėje, kuri toleravo žiaurų elgesį su gyvuliais, žiaurumas perauga į lygį, kuris nepriimtinas jau niekam.

William Hogarth, tobulas žiaurumas

Ir štai tas pats gyvulius vaikystėje kankinęs žmogus nužudo savo nėščią žmoną.

Galų gale atpildas tampa neišvengiamu. Tik tiek, kad jis ateina per vėlai – jis jau neišgelbės nei kankintų gyvūnų, nei nužudytų žmonių. Tik dar viena mirtis.

William Hogarth, atlygis už žiaurumą

Nusikaltėlis pakariamas ir atiduodamas daktarams, kurie mokosi anatomijos, pjaustydami lavoną.

Kaip matom, dabar jau šuniukas ėda kažkokius to paties žmogėno vidaus organus. Simboliška.

Techninė pastaba – paskutinė graviūra, kaip matote, paspalvinta – anais laikais tai būdavo populiarus reikalas: knygos būdavo spausdinamos nespalvotai, tačiau akvarele pagražinus, būdavo parduodamos porą kartų brangiau.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook31Share on Google+14Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

10 thoughts on “Keturi žiaurumo lygiai, graviūros

  1. viz3

    Per tą laiką kai kas pasikeitė: už šuns kankinimą pradėta bausti ( http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/suni-prazudes-jaunuolis-daugiau-kaip-8-menesiams-pasiustas-uz-grotu-papildyta-250009 ), o už moters spardymą… dar neaišku, gal sportininkui pakaks paatgailaut ar baudą susimokėt( http://www.delfi.lt/news/daily/crime/gatveje-mergina-sumuses-busido-cempionas-rmorkevicius-jau-atgailauja.d?id=61007475 )?
    Įdomu bus sužinot, už ką Lietuvoj labiau baudžiama -- už moterį ar už šunį? Kokios čia ir dabar būtų graviūros?

    Reply
  2. Paulius Žuvyčius

    Čia puiki iliustracija jūsų aprašytai istorijai apie šuniuką ir Beniuką. Tiksliau pirma graviūra vaizduojanti saditiškai besidžiaugiančius kankinimu paauglius. Visos jos sukuria tokį kaip ir ciklą kuriame „triumfuoja“ kitas šuo berydamas žarnas. Taip pat matome galima nutraukti tokį ciklą bent penkiose vietose (įskaitant ir jo atsiradimą. Labai simboliška, bet kurioms visuomeninėms problemoms.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia iš esmės yra tas pats diskursas, kuris sako, kad jei žmogus kankina gyvulius, tai jis taps kraupiausios rūšies žudiku.

      Reply
  3. Audrius Cininas

    Galiu atsakingai pasakyti, kad kol kas Lietuvoje labiau baudžiama už moters subaladojimą, bet yra siūlomos įstatymo pataisos, po kurių tam tikrais atvejais žmoną mušti apsimokės labiau negu šunį.

    Reply
  4. Aiste

    Beje, Hogartas savo laiku buvo toks populiarus, jog jo reikalavimu buvo pirmą kartą įvestas įstatymas, ginantis autorines teises.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, nemanau, kad labai normalia pramoga buvo laikomi, bet kita vertus, manau, kad pro pirštus į tai būdavo žiūrima.

      O šiais laikais dailininkai vis dar dokumentuoja teismus tose šalyse, kur fotografuoti teisme neleidžiama.

      Tik tiek, kad jau nebe graviūros, o šiaip piešiniai. Graviūros būdavo dėl dauginimo -- spauda tuometinė nelabai leisdavo piešinių kitais būdais pervesti į spausdinimą.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *