Tag Archives: procesinis valdymas

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Pirkėjas supermarkete, procesas

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

 

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading

Worst practice – Blogiausia praktika. Kaip užtikrinti totalinę demotyvaciją

Vadyboje dažnai vartojama tokia sąvoka, kaip "geriausia praktika" – iš angliško pasakymo "best practice". Paprastai taip vadinami daugelyje įmonių atidirbti darbo organizavimo metodai, išgryninti tiek, kad juos taikant, net nebūtina suprasti, kaip jie veikia: darbą organizuojant tokiu būdu, rezultatas visvien gaunasi geras.

Yra ir priešinga, rečiau naudojama sąvoka – blogiausia praktika ("worst practice"). Apie šią kalbama rečiau, nes ji nelabai ką gero teneša, tačiau ir ši yra labai įdomi, kai dirbi su įmonėmis ir analizuoji prastos veiklos priežastis – pagal ją lengviau identifikuoti problemų kilmę.

Taigi, kažkaip truputį priminė vieną temą – atlyginimų valdžios įstaigose sistemą. Pagal rangus nustatomi atlyginimai galėtų tapti vienu iš nuostabiausių blogiausios praktikos pavyzdžių. Su tiesiog tragiškomis, košmariškomis pasekmėmis.

Dažnas Kubiliaus atstovas, pezantis apie tai, kad "duokit konstruktyvios kritikos" dabar vėl gal pasisakys, kad tai nekonstruktyvu, o aš tik tiek pasakysiu: sukurti blogesnę motyvacinę sistemą už tą, kuri yra pagal rangus – vargiai įmanoma. Praktiškai bet kokia atlyginimų nustatymo sistema, kokią tik galima įsivaizduoti valstybinėse įstaigose, duotų geresnius rezultatus už šią.

The worst practice. Ar kam nors kyla klausimų, kodėl?