Pedofilų aukoms pagalba nereikalinga

Pagalba nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams – nereikalinga. Vienintelė Lietuvoje specializuota organizacija, padedanti pedofilijos aukoms ir jų tėvams grįžti į normalų gyvenimą – VšĮ "Vaiko namas", per šiuos metus buvo priversta tris kartus (!!!) sumažinti darbuotojų skaičių – dabar čia teliko keli vaikų psichologai. Dėl visiško finansavimo nutraukimo iš valdžios, nuo ateinančių metų įstaiga daugiau nedirbs.

Informacija apie numatomą uždarymą – ne gandas, o tiesioginė. Įstaigai neliko pinigų. Viskas.

Ir dar – Drąsiaus Kedžio bylos atvejis – ne unikalus. Netiesioginėmis žiniomis, Lietuvoje yra dar mažiausiai keletas panašiai užvilkintų pedofilijos bylų, kuriose figūruoja įvairūs pareigūnai, politiniai veikėjai ir pan.. Tik apie jas nekalbama: prokuratūros pačios neskelbia, o aukų tėvai – nesiviešina.

Ačiū tau, miela valdžia, už mūsų vaikus!

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

14 thoughts on “Pedofilų aukoms pagalba nereikalinga

    1. rokiskis Post author

      Re: Pabūsiu cinikas
      Vis dar yra. Kol kas. Liko keturi darbuotojai, kaip sakė „Vaiko namas“ vadovas Evaldas Karmaza. Prieš metus buvo 12. Nuo naujųjų metų veikla uždaroma, nes nėra pinigų -- nei atlyginimams, nei veiklai, nei patalpoms, nei niekam -- visiškai.
      Iki šiol tai buvo vienintelė įstaiga, kuri teikė pagalbą policijai ir prokuratūrai, apmokydama tyrėjus dirbti su vaikais, taip pat -- vienintelė įstaiga, teikianti specializuotą psichologinę pagalbą nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams ir jų tėvams.
      Žinoma, kai tokioje įstaigoje tėra 4 žmonės, vargu ar apie rimtą pagalbą galima kalbėti. O po kelių mėnesių neliks net ir to, kas dar yra.

      Reply
      1. gerasirdis

        Case study
        >>Pagalba pedofilų aukoms?
        >>Faktai rodo, kad Lietuvoje jokios
        >>pagalbos nėra, tai kam už ją mokėti?
        >Vis dar yra.
        Gal tau nuorodų į tai, kaip sėkmingai buvo padedama Kedžio dukrai mestelti?

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: Case study
          Geraširdi, man rodos, tu bandai laužtis pro atviras duris. Lietuvoje yra apie 50 tūkstančių vaikų, daugiau ar mažiau nukentėjusių nuo pedofilijos. Ir tik 4 psichologai, dirbantys su jais. O ir tų greit neliks. Iš kur pagalba?

          Reply
          1. gerasirdis

            Siekiamybė vs Realybė
            Aš čia, tipo, norėjau pasakyt, kad pagalbos realiai nėra anyway (o ne tai, kad jos nereikia), bet jau bala nematė…

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: Siekiamybė vs Realybė
              Pagalbos yra, bet visgi nebūkim skirstytojais į juodą ir baltą: tiesiog jos kiekis yra labai menkas, žiauriai menkas. Ir einama prie to, kad net ir to menkučio pagalbos kiekio neliktų.

              Reply
  1. opusas_oposumas

    Tai yra baisu, tačiau dar baisiau, kad iki šiol visuomenėje pedofilijos tema apskritai yra tabu, o žmonės, išdrįsę apie tai prabilti -- stigmatizuojami.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Iki šiol dauguma įstaigų laikosi principo -- „jei nešnekėsi apie problemas, tai jų ir nebus“. Pasekmės, pasekmės.

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Bėda, kad tai tipiška. Kai prieš kažkiek metų viena vaikų namų direktorė susekė pedofilus, kurie sugalvojo jos vaikų namų auklėtinius vilioti, jos iš darbo vos neišmetė. Kai kurie žurnalistai nepasidrovėjo netgi ją tiesiogiai apkaltinti vaikų prekyba. O kai išlindo, kad įsivėlę gali būti kažkokie neaiškūs politikai, viskas ir nutilo. Baigėsi tuo, kad tuos vaikų namus personalas iškėlė į visai mažą kaimiūkštį -- bene pagrindine priežastimi tapo tas pats vaikų saugumas.
          Tuo tarpu kardinali dauguma įstaigų vadovų linkę nenešti šiukšlių iš trobos. Tad kartais ima atrodyti, kad problemos kaip ir nėra. Kažkuo primena sovietmetį, kai nusikalstamumo „nebuvo“. Nes laikraščiai nerašė. Nors faktinės statistikos buvo ar tik ne dešimteriopai didesnės…

          Reply
          1. Anonymous

            Aš dar anksčiau pastebėjau, kad pas mus visuomenėje, visuose lygmenyse, gajus stereotipas -- „akys nemato -- širdis neskauda“, dėja dėja, iš to, kaip tamsta pastebėjote -- „pasekmės, pasekmės“.

            Reply
  2. grusalakas

    Visos psichologinės paramos organizacijos dabar panašiose bėdose, man rodos. Nes vyriausybė jų nemato kaip būtinai reikalingų. Taigi galim netrukus pamatyt ir daugiau panašių pavyzdžių…

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *