Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Dainius Kreivys: aš nekaltas, aš tik šiaip nesitikėjau

Išsyk pasakysiu: Dainiaus Kreivio pranešimas man buvo įdomiausias dėl vieno: jis atskleidė puolamo ir trypiamo žmogaus matomą vaizdą. Tai labai įdomu, kaip turėtum jaustis, kai staiga tavo turtai kažkokiuose laikraščiuose išsipučia melejoną kartų, o tada pasipila belenkas iš visur apie viską.

Tokius pasakojimus nedažnai išgirsi. Tiesa, pasakysiu paprastai: ponas ministras atėjo truputį ne iki galo pasiruošęs. Nesakau, kad šiaip nepasiruošęs, nes jautėsi, kad galvoje mintis susidėstė. Tačiau tai buvo vienintelis pranešėjas, kuris nemokėjo netgi vieno puslapio prezentacijos pasidaryti. Ir tas vaizdo trūkumas neprikausto dėmesio.

Ponas Dainiau, čia jei kada pas mane į blogą užsuksit, tai aš tamstai pasakysiu labai rimtą dalyką: jei norite be prezentacijų prezentuoti, tai turite mintis dėstyti taip raiškiai, dvasingai ir užburiančiai, kaip kokia Evita iš anokios Vėberio operetės. Ir ne kaip ta Evita iš filmo, kuriame nykiu balseliu cypčioja, atsiprašant, Madonna, o kaip kokia pilnavertė Paloma San Basilio ar panašaus lygio vokalistė. Ir manau, kad suprantate, jog šitokiu būdu pozicijos dėstyti tikrai nemokate, nes taip mokančių – vos vienas iš šimto milijonų.

Kad būtų aišku, ką turiu omeny, tai čia tamstai pasisakymas, kuriam prezentacijos nereikia ir kuris visus paverčia šalininkais (nepamirškime, kas tokia buvo Eva Peron – moteris, kuri paskui save pakėlė visą šalį):

Taip, aš suprantu tą paprastą poziciją – kalbėti nuoširdžiai. Taip, tai įtikina, tačiau čia ir yra slidi vieta: nuoširdumas (emocijos) prieš protą (faktus). Ir tasai nuoširdumas laimėti gali tik tada, kai jo yra tiek daug ir jis taip gražiai surežisuotas ir apstatytas, kaip aukščiau esančioje dainoje. Tad kitais atvejais faktinės ir emocinės dalių nereikėtų suplakinėti. Ir čia kaip tik ir galime atskirti tą subtilybę: prezentacijon galima sukišti visus nepaneigiamus faktus bei logiką. O tada kalbėti nuoširdžiai. Tiesiog taip yra žymiai (kokį šimtą kartų) lengviau.

Žodžiu, pažvelkit paprastai, ponas Dainiau Kreivy: konferencijoje atsikartojo ta pati krizė dar kartą. Ir tamsta vėl pabandėte ją išspręsti tuo pačiu būdu, kuris buvo nesėkmingas. Tik tą patį būdą panaudojote mažesniu mastu, tačiau kalbėdamas prieš ypatingai rinktinę žmogėdrų (žurnalistų ir PR specialistų) publiką.

Todėl darykitės prezentacijas, gerbiamasai. Tai padeda kardinaliai. Tai yra planavimas. Čia pažiūrėkite paprastai: bet kuris viešas pranešimas kritiškai nusiteikusioje publikoje – tai mažytė krizė, kuri turi būti valdoma ir vykti pagal planą, kuriuo tą krizę vedate. Prezentacija – tai būtent tasai planas. Tai tiek patarimų iš manęs.

Artūras Račas: tiesiog įvykiai

Grįžtant trumpam prie Dainiaus Kreivio nuvertimo – nustebino stebėtinai neutralus paties Artūro Račo požiūris. Jis nepasidrovėjo į prezentaciją įdėti ir didelės Audriaus Bačiulio citatos, kur buvo užsimenama apie BNS pardavimų smukimą valstybinėse įstaigose. Vienok, čia galiu ponui Artūrui Račui išreikšti tiktai pagarbą, kad nesidrovima pačiam šnekėt apie tai, apie ką kiti šnekėt sugalvoja**.

Šiaip jau sakyčiau, kad ponas Artūras dažnai save tiesiog nuvertina, tardamas, kad jis tėra šiaip blogeris. Jei manęs kas nors paklaustų, kas yra įtakingiausias žiniasklaidos asmuo Lietuvoje, tai manau, kad suprantate, į ką pirštu parodyčiau. Ir ne dėl kokių nors simpatijų ar antipatijų, o tiesiog dėl to, kad į žiniasklaidą žiūriu paprastai, kaip į procesą. Įtakingumo nustatymas – tai tiesiog raktinių taškų identifikavimas, o BNS ir ponas Artūras, kaip bežiūrėtume, būtent toksai raktinis taškas ir yra. Kaip sakant, SPOF (Single Point Of Failure) visame gražume: jei ten kažkas įvyksta, tai įvyksta ir visur, o jei neįvyksta, tai neįvyksta ir kitur.

Žiūrėkime paprastai: informacijos sklidimas yra procesas, kur informacijos paketas keliauja iš taško A (pirminio šaltinio) į tašką Z (galutinio gavėjo) per krūvas tarpinių stotelių (padauginimo ir persiuntimo taškų), o neretai dar ir grįždamas atgal į tašką A. Tų tarpinių stotelių yra daug, jos įvairiai susipina tarpusavio ryšiais, tačiau kai kurios iš šių stotelių turi išskirtines savybes. Pvz., televizijos laidos yra itin didelę įtaką turinčios – viena stotelė ir tiesiogiai jau pasiekti keli šimtai tūkstančių žmonių. O netiesiogiai – gal net ir milijonai. Tačiau kai kurios stotelės pasižymi įdomesnėmis savybėmis: jas mato ne visi, tačiau per jas informacija gali išsivaikščioti, pasiekdamos visus didesnius sklidimo taškus, įskaitant ir tas pačias televizijas.

Dabar pabandykite atrasti vieną stotelę, į kurią pakliuvusi informacija išsivaikšto per visur, o į kurią nepakliuvusi – lieka beveik nežinoma? Taip, tai yra BNS. Jei paieškosim kitų panašių stotelių, tai atrasime ir kai kurių labai nedidelių, išvis težinomų labai ribotam žmonių ratui (pvz., keliems šimtams ar tūkstančiams žmonių), tačiau pasiekiančių labai įdomius žmones, nuo kurių vėlgi priklauso tos informacijos išsivaikščiojimas. Beje, čia galima prisiminti ir kai kuriuos blogus, pvz., Commonsense.lt, kur iškelta šildymo problematika matomai vėliau sukėlė net ir pačios Prezidentės pareiškimą. Ir žinoma, paties Artūro Račo blogas yra toks – labai įtakojantis. Beje, tą akcentavo ir patsai Dainius Kreivys, įvardindamas Artūro Račo blogo įrašą, kaip trigerį.

Grįžtant trumpam prie Dainiaus Kreivio, verta dar perpasakoti (išversti) paprastą jo požiūrį paprastais žodžiais (dėl to požiūrio jis ir buvo nuverstas):

Aš verslininkas, žiūriu į viską paprastai, o kad bėdų nebūtų, nes politikoje visi šūdais drabstosi, perrašiau viską, ką turėjau, ant savo mamos. O paaiškėjo, kad dėl to mane šūdais ir uždrabstė. Ir dar turtą išpūtė neaišku, pro kur vertindami„.

Žinoma, toksai požiūris labai suprantamas. Bet politinė realybė yra kiek kita – tenai nuoširdumas nieko nereiškia. Žurnalistams reikia sensacijų, o politikams – konkurentų šalinimo. Ponas Artūras Račas labai gražiai pademonstravo visą tą sniego gniūžtės efektą, kai paprasta kažkokio laikraštuko paleista spekuliacija virto į laviną. Pademonstravo straipsnių skaičiais, kurie įspūdį daro – staiga iš niekur šimtais pareina.

Kaip išsikasti duobę sau pačiam: žodis – auksas, tyla – deimantas

Tąsyk konferencijoje nuskambėjo labai esminė mintis: Dainius Kreivys gal būt ir turėjo nedidelį šansą išlikti poste, jei ne tai, kad jis pats išsikasė sau duobę, imdamas daryti visokius pareiškimus, dalyvaudamas kažkokiose TV laidose, kur reikėjo teisintis ir taip toliau.

Aš dabar nukrypsiu nuo temos ir paminėsiu jums porą šviežesnių ir ryškesnių atvejų: Snoro bankrotas prasidėjo nuo to, kad su savo pačių sukelta krize Snoro savininkai nutarė kovoti, skelbdami pareiškimus apie blogą valdžią. Kiek dabar aiškėja, situacija su Snoru buvo panaši, kaip ir su banku „Sekundė“ bei keliolika kitų panašių, žlugusių per garsiąją bankų griūtį. Tik tiek, kad ne taip įsivažiavusi. Ir jei Snoro savininkai net ir būtų turėję kokių nors šansų, savo garsiuoju anoniminiu straipsniu laikraštyje „Lietuvos Rytas“ jie patys užsirideno sau akmenį, tik pagreitindami ir apsunkindami įvykius.

Kita, dar truputį šviežesnė istorija – su šildymu: Artūras Zuokas ir Vilniaus Energija, paskelbę žymųjį pastatų šilumos suvartojimo sąrašą, galutiniame rezultate patys pasidarė sau meškos paslaugą: iki tol galėję pasakoti apie blogąjį Sekmoką ir blogus pastatų administratorius, dabar jie turi teisintis dėl to, ką patys paskelbė.  Anekdotišku atveju čia galėtų būti kažkoks pas mane užsukęs komentatorius, kuris, besipiktindamas mano paskelbta supaprastinta šilumos tiekimo schemele, pats įvardino vandens-vandens šilumokaičius, kuriuose vidinis ir išorinis kontūrai nėra fiziškai atskirti, t.y., cirkuliacija namo šildymo sistemoje gali būti veikiama slėgiu magistralėje. Tiesiog lotuliukas, kitaip ir nepasakysi.

Žodžiu, ponai, kartais geriau patylėt ir nuryt karčią piliulę, nes besiteisindami ar kitus bekaltindami, nesunkiai galite patys sau duobę išsikast, nepriklausomai nuo to, ar esat kalti, ar nekalti.

Tele-2, Omnitel ir viešieji pirkimai

Andrius Baranauskas, kurį jau kadaise minėjau, šioje konferencijoje buvo puikus. Žinote, mane jis tiesiog žavi savo pomėgiu sakyti viską tiesiai ir nevyniojant į vatą. Ir toks įspūdis buvo, kad kai kuriuos PR specialistus ir žurnalistus tai tiesiog šokiruoja. Nes kaip galima taip atvirai kalbėti? O vat taip vat galima.

Įsivaizduokite mobilaus ryšio tiekėjo situaciją: pagrindiniai kaštai tenka investicijoms, veiklos (pastovūs) kaštai maži, kintami – išvis mikroskopiniai. Žinote, ką tai reiškia? Ogi paprastą dalyką: net pardavinėti ryšį už beveik nulinę kainą apsimoka, nes tai bent kažkiek atperka investicijas. Čia, beje, yra dalykas, kuris šokiruoja seno raugo finansininkus, kurie įpratę į savikainas skaičiuoti pastovias išlaidas bei investicijas periodui. Jiems taip gaunasi visokie įdomūs savikainų skaičiai paskui. Dėl to jie paskui įsivaizduoja, kad savikaina yra tokia ir anokia, o pigiau už tą įsivaizduojamą savikainą pardavinėti negalima.

Išties čia būtų atskira ilga tema, tačiau finansininkų bėdos paprastai susijusios su tuo, kad yra trys skirtingi išlaidų dydžiai: tiesiog pinigai (investicijos), pinigai periodui (pastovūs kaštai) ir pinigai produktui (kintami kaštai). Norėdami gero, finansininkai paskaičiuoja investicijas periodui, paversdami jas pastoviais kaštais, o paskui jas padalina per periodą parduotam produktui, taip gaudami įsivaizduojamą savikainą. Problema ta, kad išties tai nėra savikaina. Jei kintami kaštai yra artimi nuliui, o 99 procentai pinigų tenka pastoviems ir investicijoms, tai net pardavęs 10 kartų pigiau, nei ta menama „savikaina“, visvien gausi atsiperkamumą. Tik mažesnį, nei norėtum. Bet nepardavęs, ir to menkučio atsiperkamumo neturėsi.

Čia jums nupasakojau tą finansinį diskursą tam, kad suprastumėte, kodėl Tele-2 siūlo valdiškoms įstaigoms ryšį tiekti už dyką, teimdami kelių litų mėnesinį mokestį: netgi toksai tiekimas neša pinigus, kitaip tariant, padidina investicijų ir pastovių išlaidų atsiperkamumą.

Taigi, dabar įsivaizduokim tokią situaciją: yra Tele-2, kurie valdo nulį valdiško tiekimo rinkos ir yra Omnitel, kuris valdo didžiausią dalį. Tele-2 į tą valdišką rinką apsimoka įeiti bet kokia kaina. Netgi absoliučiai minimalia. Jiems tai yra pelnas. O štai Omnitel visai nenori mažinti tenai kainų, o kodėl nenori mažinti – tai yra visai suprantama. Tačiau pas Tele-2 šioje vietoje yra nedidukė problemėlė: pardavimai valdiškoms įstaigoms turi daug specifikų. Aš nekalbėsiu, kokių ten specifikų. Tiesiog noriu pasakyti, kad ne taip jau paprasta ką nors parduoti tenai, net jei ir pigiau siūlai.

Ką padarė Tele2? Ogi sukėlė krizę. Nedidelę krizę, dėl kurios staiga krūvai įstaigų kilo klausimai, o Omnitel bei Bitė turėjo teisintis bei aiškinti apie kažkokį ten konkurencijos mažėjimą ar ką? Aš, tiesą sakant, pats nelabai supratau, ką Omnitel bei Bitė norėjo pasakyti savo pareiškimais apie išėjimą iš viešųjų pirkimų. Gali būti, kad net jie ir patys tuo metu šito nesuprato***.

Pažiūrėkim, kaip viskas vyksta: centralizuoti pirkimai įsisuka, įstaigoms užduodamas klausimas, už kokias jos kainas perka mobilų ryšį, o tada ima ir paaiškėja, kad tos kainos kažkokį nesuvokiamą skaičių kartų didesnės nei tos, kurias galima gauti per centralizuotus pirkimus. Nes Tele2 siūlo tą ryšį išvis beveik už dyką.

Rezultatas čia aiškus: Tele2 pasiekia savo, gaudami tegul ir labai menką, tačiau visvien atsipirkimus didinančią dalį, tuo tarpu Omnitel ir Bitė… O ar tik nėra taip, kad Omnitel ir Bitė pasiskaičiavo savo tas savikainas pagal seną gražų ABC kostingą (kuris, beje, visvien geriau, nei nieko) ir gavo per dideles savikainas? Aš galiu tiktai spėlioti.

Čia įdomus, beje, dar vienas momentas: labiausiai iš visų ryšio skandalų išlošė VPT (viešųjų pirkimų tarnyba), pademonstravusi, kad per ją galima nusipirkti kardinaliai pigiau, o jos vengiančios įstaigos gali būti įtariamos korumpuotumu dėl paprastos priežasties: nes perka brangiau, nei galėtų.

Beje, laiko tarpas nuo tų viešųjų pirkimų skandalų praėjęs jau buvo nemažas, tad čia galiu reziumuoti vieną dalyką: Omnitel atstovė, buvusi toje konferencijoje, atsistojo ir pasakė maždaug tokią frazę: „mes čia esame, viską girdime, tačiau nekomentuosime – jūs mus supratote“. Šaunuolė. Aš negaliu nepagirti Omnitel, kad galų gale jų vadovybė susiprato.

Beje, Bitė ir vėl pasirodė tuo, kad nepasirodė. Aš įtariu, kad gal jie nieko ir nežinjo, nes gal niekuo ir nesidomi. Kita vertus, argi nenuostabu, kad kartais niekuo nesidomėjimas padeda nepasigadinti reputacijos?****

 

——————

* Taip, čia dar vienas iš tų gulėjusių ir užsigulėjusių straipsnių, kuriuos norėjau kažkaip davesti iki kondicijos, bet taip ir nedavedžiau – dabar jau nelabai ir atsimenu, kas dar tenai vyko, tad ką gaunate, tą ir gaunate. Manau, kad dabar, ir visame tame paradigmų pokyčio fone, ir kai kurių kitų informacijos valdymo krizių atvejams tai gali būti pakankamai įdomu.

** Taip, jau tada Artūras Račas ir Audrius Bačiulis buvo tiek pat nesuderinami, kaip ir dabar.

*** Kiek suprantu, dabar, po to kai jokios naudos tie demonstratyvūs išėjimai iš viešųjų pirkimų neatnešė, Omnitel ir Bitė matyt jau sugrįžo, tik su kainomis, kurios daug kartų mažesnės.

**** Aš vis dar Bitės klientas, bet aš pasakysiu, kad šiaip jau šita kontora mane užknisa, kai ima siuntinėt kažkokį spamą per SMS. Tiesa, čia visgi padeda vienas dalykas – kai jiems paskambini ir pasakai, ką apie juos galvoji, tai jie paskui kokiems metams apsiramina ir tų reklamų nesiunčia.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+6Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

22 thoughts on “Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

  1. Viešpats

    Žinau, kad pats šiame straipsnyje deklaravote, kad nesate šių dalykų specialistas, bet kaip vertintumėt A. Račo ir A. Ramanausko susitvarkymą su jų krize?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O čia klausimas, ko kiekvienas iš jų siekė? Ar papildomo paskelbimo, ar to, kad visi nustotų apie tai kalbėti? Vat jei tai galim įvardinti, tai galim ir atsakyti tada.

      Reply
  2. Viešpats

    Akivaizdžiai Ramanauskas norėjo platesnio paskelbimo, o Račas -- informacijos srauto sulaikymo per jo šaltinio, t.y. A. Ramanausko karjeros sugriovimą. Šiai dienai matome, kad rezultatas yra 1:0 A. Ramanausko naudai.
    Įdomios yra paties mintys ne apie galutinį tikslą, o apie nueitą kelią. Jūsų kukli nuomonė apie teisingus žingsnius ir failus iš paties subjektyvaus suvokimo pusės.

    Reply
  3. gied

    Geras straipsnis. Visgi, su tais mobilaus pirkimais gali būti truputi kitas dar niuansas. Nežinau kuri pelno dalis, bet uždirbama yra iš skambučių iš kitų tinklų. Kai pokalbių kaina tavo abonentams artėja prie nulio, yra svarbu paskaičiuoti kiek uždirbsi iš įeinančių skambučių, ir kiek prarasi pinigų jiems skambinant į kitus tinklus (jei kaina būtų į visus tinklus 0 ar mažiau už berods RRT nustatytą ribą). Ir tai reiškia, kad vienam operatoriui gali šiek tiek mažiau apsimokėti didinti savo abonentų skaičių nei kitam.

    Reply
  4. Tomas

    Požiūrio klausimas, žinoma, kaip skaičiuosi savikainą. Bet galutiniame rezultate verslai daromi tam, kad uždirbti. Kaštai, kintami ar pastovūs, turi atsipirkti ir atsipirkti gana greitai, antraip tai ne kaštai, bet investicija. Beje, atsipirkti turi ir investicija, skirtumas tik, kad jos atsipirkimo spartą lemia ne siekis nuolat balansuoti kaštus ir pajamas, bet investuotojo lūkesčiai (nebent jis mecenatas, bet tai jau ne verslas). Tad galiausiai negali verslo statyti siekdamas atpirkti kintamus kaštus, o visa kita -- kaip gausis (mažesnė už infliaciją atsipirkimo sparta išvis generuoja nuostolį -- tokiu atveju geriau jau nedaryti investicijos ir pinigus laikyti kišenėje). Tai, ką daro Tele2, man labiau panašu į dempingą, bet ne man spręsti, gal kažko nežinau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su realia savikaina yra labai paprastai: pastovūs kaštai yra statomi už tikslą, o kintami kaštai už savikainą.

      Investicijos -- priklausomai nuo verslo modelio statomos arba kaip materiali vertė, jei įmonė vėliau bus parduodama, arba paskirstomos periodui, kaip pastovūs kaštai, arba kombinuotai kaip vertė minus periodui paskirstytas nusidėvėjimas kaip pastovūs kaštai.

      Pajamos turi padengti ir kintamus kaštus, ir tikslus, tačiau kintami kaštai (o tuo pačiu ir reali, o ne projektyvinė savikaina) lieka tais pačiais.

      Jau iš tų tikslų bei pardavimų planavimo galima kurti projektyvines savikainas, bet jos bus ne realios, o tik tokios, kaip čia pasakius -- tiesiog projektyvinės, skirtos ne kaštams, o tikslų padengimui vertinti.

      Jei paskui po to tikslų padengimo lieka segmentai, kur neužkabinta, gaunasi, kad padengimo tikslai jau nuliniai ir bet kokios pajomos, duodančios grąžą, didesnę, nei kintami kaštai -- jau pelningos.

      BTW, būtent ant to labai dažnai ir kliūna tie, kas bando paskaičiuoti, ar tik nėra kažkur dempingo -- kadangi finansai yra dalykas, kur struktūra tokia, kokią pats nustatai, tai priklausomai nuo noro galima atrasti ir dempingą ten, kur jo realiai nėra, ir nepamatyti dempingo ten, kur jis realiai yra -- reikia žiūrėti į bendrą veiklą.

      Kadangi Tele2 pelningumu ir didumu nesiskundžia, tai vargu ar būtų labai teisinga vadinti dempingu jų mažas kainas valdiškame segmente -- požymiai yra aiškūs, kad vykdoma tiesiog papildoma resursų utilizacija paraleliai tikslų dengimui. Ypač dar turint omeny, kokios tos kainos buvo iki tol, kol Tele2 į ten atėjo.

      Reply
      1. bubata

        Investiciju apskritai net nereiktu priskirti kastams, nes tai yra turtas.
        O atsiperka jis nes yra nudevimas ir nudevejimas jau yra kastu dalis, kuri nekinta nuo to kiek parduosi. Kitaip sakant, vienintelis dalykas i kuri verta atsizvelgti, kad kaina butu didesne uz kintamus kastus, tuomet vien del didejanciu pardavimu mazeja pastoviuju kastu dalis produktui.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, ne taip grubiai, bet bendra idėja yra būtent tokia. Tiesiog reikia turėti omeny, kad investicijos, pastovūs kaštai ir kintami kaštai -- tai skirtingi nesiprastinantys tiesiogiai skaičiai.

          Nusidėvėjimo teisingas skaičiavimas kartais būna pernelyg komplikuotas (VMI reikalavimai -- dar atskiras dalykas, kurio išvis neverta nagrinėt), tad kartais galima paprastinti.

          Reply
        2. Tomas

          Tai, kad investicija „pakišama“ po nusidėvėjimo eilute esmės beveik nekeičia (tai tiesiog išdalina investicija tam tikram laikotarpiui ir pervadina ją pastoviais kaštais) -- ji turi atsipirkti. Tad skaičiuodamas savikainą ją neišvengiamai irgi turi vertinti.

          Reply
      2. Tomas

        Jeigu esi garantuotas, kad likusios tavo veiklos (Tele2 atveju -- pardavimai kitiems, nevalstybiniams klientams) padengs pastoviuosius kaštus, tada valstybiniams gali savikainą skaičiuoti atsispirdamas tik nuo kintamųjų kaštų. Sutinku. Tačiau tokių kompanijų, turinčių garantuotą stabilų pajamų srautą, dengiantį pastoviąsias sąnaudas, yra nedaug. Dauguma remiasi tik prognozėmis (t.y. prielaidomis), kad jas pasidengs. Tad Tele2 atveju viskas labiau panašu į veldomą arba ne verslo riziką, nei į matematiškai įvertintą kainodarą.

        Reply
          1. Tomas

            Rokiški, jau senai supratau, kad įmonės pavadinimas ir rimtumas niekaip neįtakoja to, kaip ji valdo rizikas ir kaip teisingai susidėlioja kainodarą. Dėl Tele2 -- neturiu žalio supratimo. Bet yra ir kur kas didesnių kompanijų, kuriose kairė nežino, ką daro dešinė.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Žinoma, kad pavadinimas nieko neįtakoja. Bet yra rezultatai, kurie atsiranda ne iš niekur. Ir Tele2 rezultatai jau tokie akivaizdūs, kad apie jų finansų valdymą galima nemažai pasakyti.

              Reply
  5. Tomas

    Šitas komentaras į straipsnio temą -- man ne visai suprantama tvarka, kuri tariamai užtikrina, kad ministrai ir kiti VIP’ai neapturėtų interesų konfliktų valstybės tarnyboje. Viskas baigiasi lygiai taip, kaip D. Kreivio atveju -- einant užimti pareigas įvyksta formalus nuosavybės perrašymas kokiam giminei, tačiau realiai žmogus ir toliau turi interesą, nes jis… žmogus, o ne robotas. Galima, žinoma, save apgaudinėti, bet gal geriau sukurti realią, ne nominalią, sistemą, kaip žmonės galėtų dirbti valstybei, nepaisant asmeninių interesų buvimo fakto, ne apsimetant, kad to konflikto nėra.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pasaulyje būna naudojamas mechanizmas, kur galima perduoti savo valdomą aktyvų turtą valstybės valdomai įstaigai (tam tikram fondui ar pan. organizacijai), kuri užtikrina to turto valdymą ir kartu užtikrina, kad tas valdymas bus neutralus, nes iš šono.

      Tik vat Lietuvoje man rodos, to nėra ir negana to, man toks įtarimas, kad kai kurie ir nenorėtų, kad tokia tvarka atsirastų, nes viešumo ir skaidrumo būtų pernelyg daug, lyginant su tuo, kas dabar.

      Reply
      1. Xalabokaz

        Neturiu sau atsakymo dėl tokių fondų. Jeigu, tarkim, straipsnyje minimas eksministras būtų perdavęs akcijų valdymą į neutralias rankas (fondo), o paskui vis tiek toms įmonėms skirtų pajamas, -- koks būtų skirtumas? Jei suteiki naudą ar pranašumą asmenims, kuriuose turi interesų, kaip pagelbės tokie fondai?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kad įmonė gautų tas pajamas, ji turi dalyvauti kokiame nors konkurse. Fondas užtikrina, kad dalyvavimas bus skaidrus (be kokių nors fufelių) iš įmonės pusės. Lygiai taip pat fondas užtikrina, esant reikalui, kad įmonė nedalyvaus, jei taip nuspręsta.

          Reply
  6. Andrius Baranauskas

    Va tik dabar, pavėluotai, perskaičiau įrašą. Ačiū už gerus žodžius 🙂

    Reply
  7. Dainius K

    Iš šios dienos perspektyvos vertindamas prieš metus vykusį įvykį, galiu drąsiai teigti, kad nuoširdus kalbėjimas pasiteisino ir padėjo sudėti taškus mano istorijoje. Galbūt przentacija būtų įtikinamiau, tačiau mažiau nuoširdu.

    Kriziniame komunikavime pačios tinkamiausios yra šios taisyklės:
    Don’t be angry
    Don’t be defensive
    Speak from the heart
    Mano problema, kad krizėje dažnai elgiausi priešingai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, po metų labai daug kas kitaip jau atrodo. Aš irgi keik pakoreguočiau viską, jei dabar rašyčiau.

      Visgi pastebėjimą dėl prezentacijos siūlau priimti rimtai. Prezentacija neturi būti kalbėjimo pakaitalas, o tai turi būti dalykas, kuris papildytų.

      Čia tiesiog reikia neužmiršti, kad žmonės turi du suvokimus: racionalų/loginį ir iracionalų/emocinį. Žurnalistai, kuriems ten buvo kalbama, nepasižymi nei dideniu racionalumu, nei finansų pradmenų išmanymu -- juos veikia emocijos.

      Tačiau racionalūs dalykai net ir jiems fiksuojasi. Tuos racionalius galima iš anksto sudėti į prezentaciją.

      Negana to, kalbėjimas -- tai verbalinė komunikacija, kai prezentacijoje visada yra daugiau vizualumo. Taigi, taip galima padidinti perduodamos informacijos kiekį, o tuo pačiu vėlgi gauti daugiau rezultato.

      Žodžiu, viską galima daryti lengvesniu keliu.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *