Kas per velnias tie archetipai?

Paveiksliukas kairėje – vienas iš ryškiausių, biologų eksperimentais identifikuotų atvejų. Čia ne žmonių archetipas, o ančių. Itin ryškiai identifikuojamas mažų ančiukų, net ir nemačiusių skraidančių paukščių. Prieš pusę šimtmečio keli mokslininkai, tyrę antis ir jų jauniklius, aiškinosi, kaip šie reaguoja į įvairius skraidančius daiktus. Ant virvutės pakabindavo kokį nors modelį ir įvairiu greičiu skraidindavo antims ar ančiukams virš galvų. Išskirtinis rezultatas buvo pasiektas su žąsų ir vanagų modeliais: jei šie skriedavo trumpuoju galu į priekį, ančiukus apimdavo panika, jie puldavo į visas puses: mažyliai atpažindavo pavojingą plėšrų paukštį. Jei modelis skriedavo ilguoju galu į priekį, ančiukai nereaguodavo.

Šis eksperimentas labai greit pagarsėjo ir dėl dar vieno dalyko: juo buvo įrodyta, kad paukščiai greitai mokosi. Ančiukų reakcija būdavo tuo silpnesnė, kuo daugiau kartų jie tą modelį pamatydavo. Kita vertus, pirmųjų bandymų metu nemažai ančiukų sureaguodavo ir į „žąsį“. Bene ryškiausi reakcijų skirtumai būdavo po vieno-dviejų bandymų, kai ančiukai jau būdavo susidūrę su skraidančiais padarais, bet dar prie jų nepripratę. Kiek bukai buvo vykdomi bandymai, rodo ir atvejis, kai vienas iš bandymus kartojusių mokslininkų paskelbė, kad negali šito patvirtinti, nes po 50 bandymų reakcijos praktiškai išnyko. Jau vėliau buvo atlikti skaitiniai eksperimentai, registruojant procentines reagavusių ančiukų dalis kiekvieno bandymo metu – šie viską patvirtino galutinai – ir reakcijas, ir sugebėjimą mokytis. Vyresnės antys irgi reaguodavo į tokius siluetus, bet čia jau buvo pastebimi skirtumai: laukinės būdavo baikštesnės, tuo tarpu augintos uždarose patalpose – reaguodavo žymiai silpniau.

Ką gi matome iš tokių bandymų? Antys neabejotinai turi įgimtą plėšraus paukščio sąvoką. Ir netgi įgimtą žinojimą, kaip tas plėšrus paukštis atrodo, kada nuo jo reikia slėptis. Ir ryškiausią poveikį šis žinojimas turi mažo amžiaus paukščiams, tačiau vėliau, įgyjant patirties, gali būti netgi nuslopintas, nors ir ne visiškai. Kita vertus, gali būti ir sustiprintas – priklausomai nuo to, kokia ta patirtis. Štai tas pasąmoningas, apibendrintas žinojimas ir gali būti pavadintas archetipu.

Žinojimų būna įvairių. Voras žino, kaip jam megzti tinklą – tai įgimta, instinktyvu. Tik skirtingai nuo anties, jis vargu, ar mokosi. Ir netgi neaišku, ar išvis suvokia tą savo tinklą, kaip atskirą objektą. Varlė irgi žino, kad mažas judantis daiktelis už kelių centimetrų nuo jos nosies – tai maistas, kurį reikia griebti liežuviu. Bet irgi nežinia, ar ji apie tai galvoja. Tačiau aukštesnių, sąmoningesnių gyvūnų atveju įgimtos žinios jau ima sąveikauti su įgytomis – tą jau matėme su antimis.

Prieš porą dešimtmečių kiti biologai tyrė kai kurių gyvūnų, įskaitant ir plėšrius, elgesį su svetimais jaunikliais. Paaiškėjo, kad jauniklį, netgi svetimos rūšies, gyvūnai identifikuoja pagal apvalią galvą. Todėl dažnai elgiasi su jais kitaip: būna atvejų, kai plėšrūnai jauniklių neliečia, nors jie ir priklausytų silpnesniai, kartais medžiojamai rūšiai. Kodėl – neaišku. Vieni kalba apie įsijungiančius motiniškus ar tėviškus instinktus (o atvejai, kai patelė ima žindyt svetimos rūšies jauniklį – gamtoje ne tokie jau ir reti), kiti pastebi, kad kur jauniklis, ten ir jo tėvai, kurie gali būti žymiai pavojingesni, nei įprastais atvejais. Mes irgi pastebim tą jauniklio suvokimą: maži kačiukai, šuniukai, apvaliagalviai meškučiai – tokie mieli. Jie instinktyviai mus priverčia reaguoti kitaip. Vaiko archetipas prabunda galvoje, vos tik tokį mažylį pamatome.

Žinduoliai, ypač aukštesni, turi ir daugiau instinktų, virstančių archetipais – identifikuojamais vaizdiniais: tai ir vaiko archetipas (jį reikia maitinti, saugoti, ginti), ir patelės archetipas (nesakysiu, ką su ja daryti), ir papo-spenio archetipas (pastarąjį atpažįsta visi naujagimiai, o instinktas neretai išlieka iki senatvės) – individualizuojamas motinos vaizdiniuose, ir nemažai kitų atvejų. Kartais įgytų ir primityvių iki negalėjimo: štai stalo archetipas – įsivaizduokite stalą. Apkrautą valgiais. Tikrai archetipiškas pasakų stalas sugeba apsikrauti valgiais pats, nes jis toks archetipiškas, kad jei kažkas ant jo nesukrauna maisto, maistas visvien atsiranda. Tai stebuklingo, archetipinio stalo savybė. Toks stalas atsiranda neretoje pasakoje, kartais įgaudamas ir visai nestališkus pavidalus, pavyzdžiui, tapdamas staltiese. Bet irgi turinčia tas pačias stebuklingas savybes.

Daugiausiai tyrinėti, paslaptingiausi ir įvairiausi – aišku, žmonių archetipai. Tie vaizdiniai, kuriuos gal tik krašteliu tepalietė psichologai – gal daugiausiai Jungas, kurį iki šiol nemažai kitų srovių atstovų laiko vos ne keistuoliu ir mistiku. Bet labiausiai archetipus tyrė visai kiti žmonės – literatūrologai, mitologijos tyrinėtojai, antropologai, galų gale – net ir ganėtinai naujo mokslo – semiotikos atstovai. Būtent mitų, pasakų ir legendų tyrėjai atranda ryškiausius archetipų pavidalus: liaudies pasakojimuose visi vaizdiniai nugludinami, išryškinami, kol tampa visiškai aiškiais, įgijusiais asmenybės bruožus netgi tada, kai asmenybiškumams lyg ir nėra iš kur rastis. „Sugedęs telefonas“, kuris paprastai iškraipo pranešimus, čia kaip tik padeda: per šimtus lūpų perėjęs pasakojimas pameta atsitiktines, tik pavieniams žmonėms būdingas detales, tačiau išryškina visiems pasakotojams bendrą suvokimą. Taip per daugelį sąmonių išlenda pasąmoninis pasaulio suvokimas – būtent tasai, kuris labai giliai, nors ir ne visad akivaizdžiai reguliuoja mūsų elgseną.

Manau, kad visiems užkliuvo nuolat pasikartojantys vaizdiniai, nupasakojami literatūros kūriniuose, tampantys ypatingai ryškiais mituose bei pasakose – tai didvyriai, karalaitės, valdovai, slibinai, orakulai ir taip toliau. Seniai pastebėta, kad tie pasakojimai dažniausiai netgi turi tipinę struktūrą: pagrindinis herojus, esantis tėviškėje, gauna kažkokią žinią, išvyksta, keliauja keliauja, nukeliauja, kažką padaro ir rezultate atsiduria kažkur, tačiau jau naujoje rolėje, kitoje, nei buvo iki išvykimo ar net kelionėje. Pradinė vieta sutampa ir su pradine herojaus role, kelionė – su pokyčiais, o galutinė vieta – su naująja role. Ryškus informacinis simbolizmas: pranešimas – jo perdavimas – pokytis.

Senuosiuose mituose nemaža tokių keistų, bet irgi simboliškų vaizdinių, kaip Žemės poravimasis su Dangum: kur dangus, neretai per kokią audrą, žaibais ir lietumi apvaisina Žemę, o šioji, apvaisinta, užaugina visokius augalus ir kitas gėrybes. Pasakojimai apie tai neretai perauga į ganėtinas nešvankybes, pavyzdžiui, lietuvišką archetipinį Kuilį, kuris atlėkęs, pimpalu žemę aria, į ją trykščiodamas ir vis apvaisindamas. Nors liaudyje šis mitas gerokai primirštas, iki šiol žodis „kuilys“ yra vartojamas, kaip visiško gašlūno sinonimas. Įdomu, kad Žemės gimdytojos mitas, būdingas žemdirbių kultūroms, randa ir savotiškus atspindžius žmonių papročiuose – vėlgi prisimint galim seną, jau užmirštą lietuvių paprotį „užverst bobą palaukėje, ant pirmos vagos“ – berods taip būdavo švenčiamas pavasaris. Archetipiški poravimosi ir gimdymo vaizdiniai čia susitapatina su gamtos ciklais, o dainelės iš serijos „lietutis nulijo, gėlytės pražydo, mergelė bernelį laukuose sutiko“ šiame kontekste įgauna atvirai gašlią, o ne romantišką potekstę. Nes patys galite suprasti, kas per lietutis tenai į kokį žiedelį nulijo ir kokiu būdu.

Čia susistato ir bene geriausiai iki šiol ištirti archetipiški (taip, ir netgi atvirai asmenybiški kartais) vaizdiniai – tai Freudo tyrinėtieji faliniai ir vaginaliniai simboliai. Bet kas, apvalainas ir pailgas – tai pimpalas, o bet kokia skylė – tai vagina. Kad ir raganų simbolika: šios legendose plikos joja ant šluotos. Ryški aliuzija į seksą. Lietuviškas žodis „kuolas“ pagal Toporovą turi tą pačią šaknį, kaip ir rusiškas žodis „huj“. O lietuvių kalboje kuolas ir kulti – irgi su bendra šaknim. Kaip ir lietuvių „kulti“ ir rusų „hujarit“. O žodžiai „kulti“ ir „pisti“ – irgi dalimi prasmių sutampantys. Žemės ūkis ir seksas mitologijoje tampa neatsiejamais. Ir nuostabu, kad panašūs vaizdiniai ir atitikimai kartojasi tautose, kurios nutolusios viena nuo kitos per tūkstančius kilometrų ar net esančios skirtinguose žemynuose. O vėl grįždami prie Motinos Žemės kulto, galim paklausti: ką gi daro žemdirbys, arklu ardamas dirvą, o paskui sėdamas grūdus, kas tas arklas ir kas tie grūdai?

Visiškai kitokiu, labai savitu ir iki šiol nesusietu su kitais archetipu tampa slibinas: šis kartais siejamas ir su dangaus, ir su požemių ir su vandens padarais (ir beje, daugiagalvis slibinas – taigi tikras falinės simbolikos multiplikatyvas, kuriam puikia pora taptų vagina dentata), tačiau savyje paprastai įkūnija visus pavojingus padarus, kokius tik galima sugalvoti: nasrai, kaip kokio žvėries – liūto, vilko ar krokodilo, tačiau kaklai – kaip pas gyvatę. Kojų nagai – irgi plėšrūniški, o kūno dydis – dažniausiai ne menkesnis, nei kokio dramblio. Negana to, iš nasrų jam lenda kitas, jau visai nesuvaldomas ir nesuprantamas padaras – ugnis. Ir vėl, vienu ar kitu, bet visad – superbaisybišku, į save visas pabaisas koncentruojančiu pavidalu slibinai bei drakonai kartojasi per visą pasaulį, nešdami klaikių, pavojingų ir nenumaldomų siaubūnų vaizdinius, kartais tiek antgamtiškai nenumaldomus, kad didvyriai net nekovoja su jais, o tik klausia patarimų.

Didvyrio archetipas irgi tipinis: šis visad kažkur nukeliauja, dažniausiai tam, kad nudėtų slibiną ar panašią baisybę. Bet ką čia plėstis – viską žinome ir iš pasakų. Būdinga tai, kad ryškūs didvyriai būdingi hierarchinėms, feodalinėms visuomenėms, skirtingai nuo kaimietiškųjų Žemės-Motinos vaizdinių. Visuomenės hierarchiškumas karingų didvyrių mituose atsispindi itin ryškiai: valdovas-karalius, turintis didvyrio išsvajotą (irgi archetipas) patelę-princesę, bet didvyris turi nugalėti slibiną, siekdamas patelės aplinkiniais keliais. Kodėl? Nors slibinas daug baisesnis už karalių, visuomenės struktūra nenumato tokio sukilimo, jis tiesiog neįmanomas. Kita vertus, čia galim jau prisiminti ir slibinų fališkumą. Taip, kieno didesnis – didvyrio ar pabaisos? Nugalėjęs slibiną, didvyris gauna princesę ir dažniausiai dalį karalystės. Tiesioginė konfrontacija tarp didvyrio ir karaliaus taip ir neįvyksta.

Keistą vaidmenį mituose atlieka Orakulas: jis ir lietuviškuose mituose neretai aptinkamas, kaip koks senučiukas Dievulis ar kokia bobelytė. Kartais Orakulas apdovanoja ar nubaudžia, bet dažniau – tiesiog pasako, su kuo teks susidurti, tiesiog įstato pasakojimo herojų į tam tikrus rėmus ar patikrina šio elgesį. Kartais Orakulas pasidalina į kelis veikėjus: vienas tik praneša, o kitas – nusprendžia likimą. Šiaip jau likimo sprendėjai ir pranešėjai – vieni iš ryškiausiai pasikartojančių, tačiau ir neaiškiausių padarų visose mitologijose. Jie gali būti siejami su pasąmoningais ankstyviausios vaikystės prisiminimais, kai viską spręsdavo tėvas ir motina: galimai Orakulas – tiesiog šiųjų atspindys, nenugalimas, bet ir pikto nelinkintis, tačiau žinantis, kas bus, jei padarysi tą ar aną.

Galų gale neužmirškim ir tos tipinės kosmologijos, kur pasaulis dažniausiai skirstomas į kelias dalis: kartais tiesiog į Dangų ir Žemę (tokia dichotomija gal būdingesnė žemdirbių kultams), o mums įprastuose mituose – į tris dalis: Dangų, Žemę ir Požemį (su pastaruoju dažnai siejiami ir Vandenai). Irgi keista priešprieša, pastebima daugybėje religijų: Požemio būtybės dažniau klastingos, pakenkiančios, naktinės, dažniau sutinkamos, turtus valdančios, tuo tarpu Dangaus būtybės – dažniau būna visiškai tiesios, sąžiningos, tačiau rečiau sukalbamos, o ir sutinkamos ne taip dažnai. Neretai Požemis kovoja su Dangum, tuo tarpu Žemė tampa kovos lauku, o žmogus – priverstiniu dalyviu, o kartais – ir auka. Tie patys archetipiniai vaizdiniai susieja Dangaus padarus su vėju, žaibais, šviesa, audromis, dažnai ir ugnimi. O Požemio padarai susiejami su kalvyste, turtais, pelkėmis, urvais ir vėlgi neretai – ir ugnimi. Paradoksalu, kai retsykiais mituose atsiranda netgi kelios, visai skirtingos ugnys – viena šildo, o kita šaldo, viena padeda pasveikti, o kita susargdina. Pagal tai neretai pavyksta identifikuoti, kad pasakojime dalyvauja skirtingų Visatos dalių jėgos. Čia dar prisiplaka vandenų padarai ir dvasios, tokios specifiškos, kaip bebrai, undinės ar auksinės žuvelės. Lietuviškoje mitologijoje šie padarai dažniau siejasi su tuo pačiu Požemiu, nors kartais tampa ir nepriklausomomis, tarpininkaujančiomis ar artimesnėmis miškų dvasioms.

Valdžia dažniausiai mėgsta save susieti su Dangumi, taip dažnai, kad neretas mitologijos mėgėjas ima daryti klaidą: valdžios archetipą (o ir toks yra) automatiškai priskirti Dangui. Tačiau toli gražu taip nėra: galim prisiminti kad ir Haičio tonton-makutus, tikruosius valdžios karius, slaptąją policiją – šie liaudyje buvo vienareikšmiškai laikomi pragaro padarais, naktiniais, vienareikšmiškai požeminiais – chtoniniais, netgi dažnai įvardijami zombiais, tuo tarpu Haičio prezidento rūmai buvo tapę vos ne kažkokiais vartais į mirusiųjų pasaulį. Sovietinė naujųjų laikų vaikiška pasaka apie juodąją ranką, nesunkiai identifikuojamą, kaip NKVD – irgi turi aiškių chtoninių požymių, nepaisant nuolatinių valdžios kalbų apie Stalino saulę – akivaizdžiai dangišką.

Viena iš įdomiausių vietų mituose – tai ne Požemis ir ne Dangus, o Miškas. Šis irgi archetipiškas: viena vertus, jis vis primena, kad iš jo išėjo žmogus, tad jame ir satyriai bei nimfos, besiporuojančios su žmonėm, ir laumės, vagiančios vaikus, ir begalė kitų keistų padarų. Tai laukinė vieta, kurioje galima bendrauti su dvasiomis, kurios taip retai sutinkamos civilizuotose vietose. Pasąmoningame suvokime čia net atsiranda tarpininkaujančios, konkrečiai Visatos daliai nepriklausančios būtybės, kaip kad bebrai, keliaujantys tarp Žemės ir mirusiųjų pasaulio. Vos pakliuvę į mišką, pasąmoningai pajuntame, kad čia viskas visiškai kitaip. Norint pamatyti miškų mistiškumą, net nereikia kapstytis po mitus: netgi Holivudo filmuose šie dažniau vaizduojami ne tikroviškai, o kaip kažkokia nesuprantamų reiškinių ir įvykių vieta.

Bet mitai duoda ne tik supratimą apie tai, kaip pasaulį suvokia pasąmonė, bet ir tokį pat pasąmoninį visuomenės reiškinių supratimą bei ilgam išliekančias legendas apie civilizacijos pokyčius. Lietuvių mitas apie Sovijų-Šovėją tampa puikiu pavyzdžiu: jis ne tik nupasakoja laidojimo papročių pasikeitimus, paminėdamas ir šamanišką lavono kabinimą medyje, ir pakasimą žemėn, ir galų gale teisingą būdą – sudeginimą. Šis mitas papasakoja apie ryškų skirtingų civilizacijų/idėjinių sistemų susidūrimą ir pokytį, kai pasaulį ima valdyti už ugnį atsakinga dievybė: šioji atsakinga tampa ir už mirusiuosius. O mite paminėti pakastą kūną graužiantys, tačiau antgamtiškų savybių neturintys gyviai pasako, kad pakasimas žemėn suprastinas ne kaip kūno atidavimas Požemiui, o greičiau Žemei-Motinai. Štai taip sužinome apie žemdirbių kultūros pasikeitimą į visai kitokią. Tą patį pokytį pamatome ir archeologiniuose radiniuose.

Iš dar kitų pasakojimų, apie tai, kaip Perkūnas velnius šaudė, sužinome ir apie kitą kovą – tarp Dangaus ir Požemio. Šioji galimai vyko jau diegiant Lietuvoje krikščionybę. O prisiminę pasakojimus apie šlubą kalvį, šlubą Velnią, gyvenantį pelkėje, pelkėse vykusius mūšius bei pelkių rūdą, iš kurios buvo kalami ginklai, atrandame, kad matomai Velnias buvo ir karo dievas, nepaisant gerokai vėlesnių mitų apie karišką Perkūną: pastarasis matomai kario bruožus įgijo jau betapatinant šį su šventu Jurgiu, o jau pastarasis išplatino šią versiją ir daugelio XIXa. istorikų ir rašytojų tarpe. Ir štai jums dar viena asociacija: pagal legendą, Vilniaus katedra pastatyta ant pagonių šventyklos, ir iki šiol išlikę ten požemiai… Požemiai – juk Velnio. Ir štai jums sąmokslo teorija!

Akivaizdu, kad archetipai nėra paprastas dalykas, jų daug, jie kinta, įgauna įvairiausius pavidalus, keistai tarpusavy sąveikauja, o kartais – gudriai maskuojasi. Labai sunku atskirti, kur archetipas įgimtas (nors šie – dažniausiai itin ryškūs), o kur įgytas – pastarieji ilgainiui degraduoja, tad net ir archetipais kartais nevadinami. Norėdami juos identifikuoti, turim atlikti pilną semiotinę teksto analizę, jį struktūruodami ir perpasakodami bent kelis kartus, skirtingais žodžiais, išryškindami veikėjus ir jų veiksmus, identifikuodami roles, galų gale sukurdami visai kitą legendą, nei pradinė, tačiau dažnai – labai gyvenimišką ir tikrovišką. Nepaisant savo keistumų ir absurdiškumų, neretai atvirai prieštaraujančių sveikam protui, būtent tas archetipinių vaizdinių pasaulis leidžia suprasti daugybę mūsų pačių daromų sprendimų ir imti suvokti pasaulį kitaip. Ne miglotom svajom, o ryškiais, kartais net šokiruojančiais blyksniais.

Gal būt, kartais pernelyg šokiruojančiais. Pernelyg kertančiais per pasąmonę. Tokiais, kokius geriau pasilaikyti sau.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

24 thoughts on “Kas per velnias tie archetipai?

  1. ashtroka

    Ačiū už tikrai įdomų tekstą 🙂 kažkada teko rašyti nemenkos apimties referatą apie mitologines būtybes. Priminei, ką buvau pamiršusi 🙂
    Ir gal dėk lj cut? 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Ėmiausi to labai seniai, prieš 20 metų, o dabar iš seno hobio daugiau prisiminimų likę ir kai kurios įdomios analitinės praktikos. O nuoroda gera, klasifikacinė medžiaga, atsimenu prieš daug metų ieškojau atrodo būtent tos „Morfologijos“ ir neradau niekur. Ačiū.

      Reply
    1. rokiskis Post author

      Tokių sričių, kur neišmanau -- begalės. Bet noriu žinoti daug, o semiotika -- vienas iš senų ir labai gerų hobių, proto žaidimai.

      Reply
            1. rokiskis Post author

              Nu vat, ir išcenzūruosi gabalą rimtos (netgi rimčiausios per visą straipsnį) medžiagos. Dar nesigėdini? 🙂

              Reply
  2. grippen

    Labai geras straipsnis -- bravo!
    Beje, kažkuo primena apie 1988 m. laikraštyje „Gimtasis kraštas“ vykusias diskusijas apie falinius simbolius.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Na, Čekuolis tuo metu buvo redaktorius ten, o jam psichoanalitinės temos labai artimos, šiaip tai jis ir lazdą kartias perlenkia su tais faliniais ir vaginaliniais. O „Gimtasis kraštas“ tuo metu buvo fantastiškas leidinys.

      Reply
  3. Anonymous

    archetipai, alebastrai… tu bent pats supranti kokius briedus tu cia rasai ar tik copy-paste darai is kokios wikipedijos?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *