Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas

Kai "Utenos gėrimai" savo alaus kamštukus reklamuoja, kaip esminį savo alaus privalumą – telieka tik pritarti. Taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų – tiesiog nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis – įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje, o tai, kad burbuliukų aluje lieka net vakar atidarytame butelyje – irgi sukelia minčių.

"Švyturio" gamintojai nori atrodyti geresni – išleisdami alų "Raw", jie bando pasakyti, esą "štai, mes siūlome tikrą", tačiau vertelgiško mastymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai – neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to "Raw" alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: "high gravity" koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl "paraugintas", kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Taip, gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti – alus, taip ar anaip, be pavadinimo.

Kažkada, kai "Verslo žinios" paskelbė, kad visi didieji Lietuvos aludariai naudoja "high gravity" technologiją, berods tiktai "Ragutis" į juos kreipėsi, prašydami paneigimo. Ir tai su išlygomis – esą "high gravity" technologija naudojama tik ribotai, įstatymų numatytose ribose. Tos pačios "Verslo žinios" kartą atrado ir dar įdomesnį faktą: pasirodo, kad įvairioms kavinėms ar restoranams yra mokama už tai, kad neįsileistų mažųjų aludarių. Tų, kurie verda tikrą alų. Ir kaip čia neprisiminsi "Alaus sindikato", veikusio Tarpukariu? Juolab, kad dabartiniai didieji apsijungę į tokią panašią "Aludarių gildiją".

Nuėjęs į "Mamutą", gali paragauti tikro alaus. Išties tikro – "Butautų dvaro", ar kaip jis ten. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skiriasi tiek, kad staiga topteli mintis: negi visur vien falsifikatai? Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos "high gravity" metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau. Alus gamyba trunka ne tris mėnesius, o tris dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-12 laipsnių stiprumo "šamarliakas" skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena "high gravity" koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po "šamarliako" maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas – tai esą tik misos ruošimas.

O ko čia stebėtis? Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis – kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. KPŠ? O pasirodo, tie parduotuviniai pomidorai auginami kažkokiose hidroponikos fermose. Nusiperki parduotuvėje "rūkyto" kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio – vanduo? KPŠ? O pasirodo, kad vietoj rūkymo – ten kažkoks mirkymas chemikalų mišiniuose. "Skonis ir kvapas identiški natūraliems" – kažką panašaus kartais galima aptikti etiketėse. Negana to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, kai rūkymas – atimtų. Ekonomija. Pramonė. Verslas.

Maždaug prieš metus pora tokių gamintojų vienos interneto svetainės savininkams ėmė grąsinti teismais. Už ką? Ogi už tai, kad ta svetainė paskelbė šių vertelgų gaminamo mėšlo sudėtį. Pasižiūrėkite į kokios nors "Selita" "giros" sudėtį – ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas saldiklių. Paragaukite "Vilniaus konservų" gaminamos uogienės – šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Sudėtis – irgi. Mieli "Selitos" ir "Vilniaus konservai", gal ir man norėtumėt pagrąsinti teismais už tai, kad manau, jog pardavinėjate skiestą Š?

Jei visi gamina kažkokius pramoninius birzgalus, o paskui dar savo pirkėjams gali grąsinti teismais, tai ko čia stebėtis, kad didieji alaus gamintojai siūlo "alaus skonio" gėrimus, pavadintus alumi? Tai tikrai ne pats blogiausias variantas. Čia bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką – kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi "post-mix" gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: kažkokį koncentratą maišyt su vandeniu ir alkoholiu, paskui užgazuoti lyg limonadą – ir viskas. Pigu ir pelninga. Ypač tiems, kas tuos dalykus importuoja.

Lyg simboliškai, viską užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai, pasirodo, besantys ir vienais iš didžiausių gliutamato gamintojų. Taip, to paties "skonio ir kvapo stipriklio" E621, kuris nevalgomas pjuvenas paverčia skaniu maistu. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų – mirusių mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook2Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

57 thoughts on “Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas

  1. volandkovna

    Su alum taip ir yra, „high gravity“ leido pasiekti gamybinę savikainą 60 centų už pusę litro, prie to pridedam marketingines išlaidas, butelį (0,4) ir parduotuvės pelną (apie 10% didieji gamintojai, 20% mažesni), išminusuojam iš to, ką matom parduotuvės vitrinoje ir gaunam „nedidelį“ pelną -- virš lito iš kiekvieno butelio. Visai neblogai galima gyventi…

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Gerai dar, kad post-mix nenaudoja, nes dar kokiu puse lito sumažintų. Nors ką gali žinot. Gal ir naudoja, bet tiesiog nežinom.

      Reply
      1. poluden

        Šnekutis (dar plius 2 kabokai), Bix (dar plius vienas kabokas), jeigu paieskoti, daug kur to Butautu, Kanapiniu ir kitu Aukstaitijos bravoru produkcijos galima gaut 🙂

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Jo, po truputį atsiranda viena-kita vieta, kur yra tikro alaus. Bet mane neramina kitas dalykas: neretai menamas natūralumas tampa priemone pardavinėti dar didesniam birzgalui. Submarinuose neseniai pasirodė kažkoks esą nefiltruotas ir natūralus. Užsisakiau -- brudas, toks jausmas, kad jei ir nefiltruotas, tai visvien pasterizuotas, o drumstumas kažkoks vos ne dažais suteiktas. Ir ką tada galvot?

          Reply
      2. skirtumas

        Būtautų
        Būtautų dvaro alaus yra dar iki pardėse -- dideliuose tokiuose buteliuose su užkimšimais tais keramikiniais. Čia jei nežinojai.

        Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: alaus megejas
              Gal ir populiarėja, bet drįsčiau manyti, dar nelabai paplitęs. Nors šiaip jau fantastiškas hobis. Ypač Lietuvoje, kur aludarystė turi labai geras tradicijas.

              Reply
              1. volandkovna

                Re: alaus megejas
                Įranga brangi, nebent pačiam konstruoti. Kalbėjau su vienu gamybininku, jis sakė kad daug įtakos kokybei turi automatika, sugebanti tiksliai kontoriuoti temperatūrą ir kitus svarbius parametrus. Gal forte pastatyti gamyklėlė, juolab kad yra kam gerti 🙂

                Reply
                1. poluden

                  Re: alaus megejas
                  Gan nebrangiai galima nusipirt bačkutę su specprietaisais, kurioje gali gaminti alų, girą ir t.t. Nori, naudok pikrtinius mišinius, nori -- savo receptūra.

                  Reply
                  1. volandkovna

                    Re: alaus megejas
                    Bačkutę galima ir už dyką gauti, normaliai gamybai reikia pakankamai sudėtingos įrangos, bačkutės čia neužteks.

                    Reply
                2. megejas

                  Re: alaus megejas
                  Įrangos praktiškai nereikia, juk pagalvokit, XVI a. Vilniuje, kas trečias namų ūkis turėjo savo bravorėlį, tai kokia ten įranga tuo metu ir dar anksčiau? 🙂 Jei netingit pats daryti, tai va čia gerai išvardinta:
                  Minimali įranga alaus gamybai namie:
                  * Kuo talpesnis puodas -- misai virti
                  * Samtis ar mentelė maišymui
                  * Alaus fermentavimo indas -- kibiras, kubilas, bačka ir t.t. (maistinės kokybės ir ne aliuminis), geriausia sandarus, su skylute žarnelei agliarūgštei išleisti. Papildomas kranelis – patogus privalumas.
                  * Žarnelė agliarūgštei išleisti bei stiklinė su vandeniu (burbuliatorius)
                  * Poros metrų guminė žarnelė alaus perpilymui
                  * Buteliai alui išpilstyti su kamšteliais bei uždarytuvu. Arba statinė.
                  @ http://pipedija.laikas.lt/index.php/Naminis_alus

                  Reply
                3. megejas

                  Re: alaus megejas
                  Gamybininkas savo dūdą pučia ir tiek. Namams įranga tikrai nebrangi. Jei pramoniniam bravorui tai tada kitas reikalas, bet tai irgi priklauso nuo apimčių ir t.t., o gaminant bet kokį produktą rinkai reikia pastovumo, todėl ir automatikos, bet kai sau tai pats sau ir automatika esi 🙂

                  Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: alaus megejas
                      Šiaip tai svyravimai neturėtų būti bent kiek pastebimesni, nauja alaus rūšis nesigautų. Pagrindinės skoninės savybės priklauso nuo to, kiek pradiniame mišinyje yra gliukozės ir aromatinių medžiagų bei kokia mielių rūšis naudota. Temperatūros svyravimas koreguoti gliukozės perdirbimą į alkoholį turėtų tik nežymiai.
                      Pramonės įmonėse visa kontrolė man atrodo susijusi su valstybės nustatomais reikalavimais, įskaitant ir alkoholio ribas ir iš to kylančius akcizus, bei tuo, kad vieną kart nepavykus, bus labai dideli nuostoliai. Namų sąlygomis viskas kitaip.

                    2. megejas

                      Re: alaus megejas
                      Nu ne, jei iš tų pačių žaliavų darai tai tas pats visada gaunasi, ir labai gerai gaunasi, nes rankų darbo, nugi naminis! 🙂

                4. rokiskis Post author

                  Re: alaus megejas
                  O tą brangiąją įrangą su automatika prieš 200 metų alų virdavę kaimiečiai irgi pirkdavo? 🙂

                  Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Re: alaus megejas
                      Sulaukia, ir dar kiek. Per vieną tūsą, kur buvo kelios dešimtys žmonių, vienas iš dalyvių atsivežė savo tėvuko virto alaus, du kegus. Rezultatas -- NEI VIENAS negėrė parduotuvinio tol, kol nebuvo išgertas tas naminis 🙂 Skonis skiriasi nepaprastai 🙂
                      O automatikos -- na, gal truputį sumažina priežiūros kiekį, gal truputį pareguliuoja stiprumą, bet šiaip -- na, ką jos gali pakeisti?
                      Čia kaip ir su kitiais mieliniais dalykas, pvz., kai kepi naminį mielinį pyragą, tai ir gaunasi tobulas naminis pyragas, be jokių ten automatikų. O gamyklinės automatikos pyragams kepti -- na, gal palengvina kiek procesą, bet esmės visvien nepakeičia. Tai juk tiktai patogumai.

  2. nemunas

    Vilniaus konservų produktas -- adžika nustebino blogąja prasme. Joje nemažai stiprų ir gerą aromatą turinčių daržovių, bet jis kažkodėl nusprendė produktą sugadinti -- pridėjo MSG -- skonis gavosi kaip … kaip MSG ir tiek.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Tuos Vilniaus konservus ne veltui daugelis tiesiog boikotuoja. Ypač po tos istorijos su „Sveikasvaikas.lt“. O šiaip, gamintojai netgi į silkę tą MSG deda, nors tai jau debilumas -- silkės sūrymas turi tokius kiekius aminorūgščių, kad tą MSG dėk nedėjęs, dar labiau sustiprint skonio beveik neįmanoma.

      Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, ta pati keista skylė, visa savo esybe atkurianti klaikiausių sovietinių aukštos klasės girdyklų atmosferą.

      Reply
    1. megejas

      Aš irgi girdėjau nemažai teigiamų atsiliepimų (pats neragavau) apie šio alaus skonines savybes, tik vienas momentas -- jie, kaip ir didieji gamintojai, gamina pasterizuotą alų, o tai reiškias jau po fermentacijos jie paviriną alų, berods prie 140-150 laipsnių celsijaus pasterizacija vyksta, tad nebegyvas tai alus, nes prie tokios temperatūros, spėčiau, žūsta ar suyra dalis autentiškų, tikram alui būdingų medžiagų.

      Reply
      1. zeppelinus

        Re:..po fermentacijos jie paviriną alų, tad nebegyvas tai alus
        Taip, bet norint dirbti butelinio alaus rinkoje, kitoks variantas nelabai ir įmanomas. Norėčiau paragauti ir jų nepasterizuoto alaus, iš bačkos, jeigu tokio rasiu firminėje parduotuvėje.
        Beje, su ta pasterizacija viskas ne taip paprasta, jei kalbame apie butelinį alų iš parduotuvės.
        Senais laikais, kai mūsų parduotuvėse tik pradėjo rastis pasterizuotas alus -- pirkdavome būtent jį. Dėl vienos paprastos priežasties -- nepasterizuoto alaus skonis, perlipus per jo galiojimo termino pusiaują, pasikeičia ne į gerąją pusę.
        O gamintojai buvo įsigudrinę taip nesuprantamai žymėti tą nepasterizuoto galiojimo laiką, kad apsišauti buvo labai nesunku.
        Įsivaizduok kompanijos nusivylimą, kai paaiškėja, jog nupirkta dėžė nepasterizuoto alaus pasižymi keistais ir nemaloniais prieskoniais. Gan dažnas atvejis.
        Todėl bevelydavome pirkti pasterizuotą, nes to skonis buvo stabilesnis ir nors ir neprilygo šviežiam nepasterizuotam, bet pranoko nešviežio nepasterizuoto skoniui.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: ..po fermentacijos jie paviriną alų, tad nebegyvas tai alus
          Truputį sudėtingiau buvo -- visą galiojimo laiką tas nepasterizuotas normalus būdavo, bet etikečių žymėjimas neretai būdavo keičiamas jau parduotuvėse arba jo išvis net nebūdavo. Ant etikečių būdavo tokios įkarpos, kur dienos ir mėnesiai ant etiketės kraštų sužymėti, tai kartais pasitaikydavo, kai dvi ar trys dienos ar net pora skirtingų mėnesių pažymėta vienu metu.
          Esminis pokytis, kai nepasterizuoto neliko, buvo apie kokius 1993-1995 metus. Pagrindinė priežastis buvo ne klientai, o tiekimo bei parduotuvių sandėlių valdymo netobulumai -- nepasterizuotas galiodavo apie savaitę, o per tiek laiko ne visi sugebėdavo parduoti. Neparduotą peržymėdavo ir toliau pardavinėdavo, kad ir rūgtelėjusį. Atitinkamai -- ir sugedęs skonis atsirasdavo.

          Reply
        2. megejas

          Re: ..po fermentacijos jie paviriną alų, tad nebegyvas tai alus
          Vat aš niekaip nesuprantu, kaip namie pasigamintas alus pas mane stovi mėnesiais, ne šaldytuve, tiesiog vėsesniam kambary, ir nieko, kuo ilgiau stovi tuo skonis gerėja… Visur rašo, kad naminis, priklausomai nuo rūšies, laisvai gali stovėti nuo pusės iki n metų, priklausomai nuo alaus stiprumo ir apynių kiekio… Tai kodėl gamyklinis nepasterizuotas turėtų būti kitoks? Čia kažkas ne taip, bet niekaip nesuvedu, kame reikalas…

          Reply
          1. rokiskis Post author

            Re: ..po fermentacijos jie paviriną alų, tad nebegyvas tai alus
            Apyniai ko gero kalti dėl visko. Šie sustabdo acto bakterijų dauginimąsi, todėl alus neprarūgsta. Bet apyniai -- bene brangiausia alaus sudedamoji dalis, tad gamintojai visad juos taupė ir taupo. O tu į savo alų jų nepagaili matyt 🙂

            Reply
          2. zeppelinus

            Re: naminis gali stovėti nuo pusės iki n metų
            O, man čia naujiena!
            Norėčiau pabandyti kada naminio pasigaminti, bet kad vargo daug…

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Re: naminis gali stovėti nuo pusės iki n metų
              Kalbos sklinda, kad ne tiek vargo daug, kiek laukti reikia, todėl namie besigaminantys išgeria tą alų, dar nespėjusį pilnai išrūgti, vis dar kunkuliuojantį, bet ir tada šiaip skanus gaunasi 🙂

              Reply
              1. megejas

                Re: naminis gali stovėti nuo pusės iki n metų
                😀 Šiaip ne be reikalo turbūt sakoma, kad geras aludaris negali būti prasigėręs… reikia truputi kantrybės tame reikale. Ir kadangi savęs prie prasigėrusių nepriskiriu, tad man nėra labai sunku laukti, juolab, kad paragaut alučio visose jo gamybos stadijose, ypač pradedančiam aludariui rekomenduojama, kad labiau suprast savą alų, kaip jis kinta įvairiose stadijose. Ir galiu pasakyti, tas ypač liečia labiau apyniuotą bei stipresnį alų, kad kol jis nepabręsta kokius 2-3 mėnesius, tai net nelabai skanus, juolab, kai žinai, jog palaukus jis žymiai pagerės, tai ir laukt nesunku 🙂 Bet taip taip, visose stadijose savas alus, kaip minimum -- žavus ir savaip gardus.

                Reply
      2. rokiskis Post author

        Kiek atsimenu, pasterizacija prie ~90 laipsnių. Na, bet esmės tai nekeičia. Tarp kitko, visa angliarūgštė tada irgi išgaruoja, tad tenka iš naujo užgazuoti. O jau kai iš naujo užgazuoja, tai nepagaili -- kaip limonadą.

        Reply
        1. Anonymous

          Wikipedija:
          „Klasikinis pasterizacijos metodas remiasi produktų kaitinimu aukštesne nei 60°C, bet ne aukštesne nei 100°C šiluma. Pvz., vykdant tradicinę pieno pasterizaciją, jis šildomas 100°C temperatūroje 1 minutę arba iki 85°C temperatūros 30 minučių uždarame inde vadiname pasterizatoriumi.
          UHT
          Ultra-high temperature processing (UHT) – remiasi momentiniu, 1-2 sekundžių sušildymu iki 100°C (135-150°C pienui) ir taip pat momentinių atšaldymu iki kambario temperatūros. Visas procesas trunka 4-5 sekundes. Tokia pasterizacija žudo bakterijas, nekeičiant pieno skonio.
          Pradžioje toks pasterizacijos metodas buvo naudojamas pieno pramonėje, tačiau dabar jis naudojamas visoje produktų gamoje ypač Tetra Pak pakavimo sistemoje.
          Kita UHT versija: akimirksnio pieno pašildymas iki 130-160°C, per 1 sekundę priveda prie pieno garų susidarymo, o vėliau greitu sušaldymu.“

          Reply
  3. Anonymous

    šamarlai šamarliakai
    Teko skaityti, kad stebuklingasis priedas E261 šalia pagardinamojo efekto turi kitą poveikį -- didesnis jo kiekis sukelia irzlumą. Išmislas čia ar ne, nežinau, bet kad išgėrus pigiausių šamarliakų vienu metu suima nervai, tai faktas. kelis kart įdomumo dėlei teko pabandyti, kelis kart tas pats buvo. Vieną syki bemėgindami su mergiote net suspykt spėjom 🙂 Tik nepulkit sakyt, kad nuo alkoholio čia taip. Tėvuko naminis alus visai kitaip veikia…
    O šiaip, senoliai traukdavo: „Alutį gėriau, gražiai dainavau, /…/ oj ko nuraudo mano skruosteliai“
    Dabartinių šamarliakų mėgėjai traukia: „Alutį gėriau ir snukius daužiau, /…/ oj ko prakiuro, mano skrandelis“

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: šamarlai šamarliakai
      Tai gali būti susiję su apyniais. Apyniai turi raminantį, slopinantį, migdantį poveikį. Tačiau jie yra brangūs, tad tenka girdėti, kad į gamyklinį alų jų išvis nededa arba deda kažkokius pakaitalus.

      Reply
  4. rytis_m

    CUP atsidarė pirmame aukšte tokia kertelė, kur parduoda naminį ar tokį pusiau naminį alų- tokie brendai kaip „butautų“ „jono morkūno“ „kanapinis“, bet svarbiausia kainos geros- litras butautų apie septynis LT buvo, tai plius čia gauni dar ir tą jų nerealų butelį, kurios bent šnekutyje reikia gražinti.
    Alus lietuviškai tai dabar šlykščiai suprastėjo, ypač meinstryminis. Vienas iš tų kurie dar visai neblogi yra Biržų alus. Nieks jo neperka, nes jis vien plastmasiniuose buteliuose būna (įvairos talpos) bet skonis tai geras- ypač jei perki iš firminės parduotuvės kur šviežias.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jo, Biržų alus labai geras, bent jau jei lygini su visokiais taurais-kalnapiliais-švyturiais-utenom-ragučiais.

      Reply
  5. megejas

    Teisingas tekstas, tik vienas momentėlis:
    „O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas“
    Aš įtariu, kad ne procesą derina prie įstatymų, o įstatymus prisiderino prie savo šamurliakinio alaus padirbimo proceso.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Gali būti. Nesu tikras, gal atmintis ir meluoja, bet man atrodo, prieš kažkiek metų buvo keičiamas tas alaus įstatymas, kad padidinti laipsningumą. Kita vertus, pilnai high-gravity procesas visgi nėra įteisintas, o ir iš miltelių, skirtingai nuo daugelio kitų šalių, Lietuvoje alaus gaminti dar negalima.

      Reply
      1. megejas

        Grynai iš miltelių negalima, bet high gravity tikrai įteisinta. Prie high gravity technologijos yra pritempta ir oficiali alaus gaminimo tvarka, kur tūkstantmečiais naudotas alaus gaminimo procesas netikėtai pasipildo iki tol nebūtom stadijom, reikalingom būtent naudojant high gravity. Bet apie tai jau rašiau kažkur tamstos komentaruose.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Užtat iš miltelių galima virti „girą“ -- tokio falsifikuoto mėšlo pilnos krautuvės. Tad visgi nedrįsčiau teigti, kad su alumi absoliučiai blogai. Gali būti ir dar žymiai, žymiai blogiau.

          Reply
  6. Anonymous

    pasterizacija
    Pasterizacija vyksta maksimum iki 60-70 laipsnių karščio. Virimo temperatūros (100 laipsnių) nepasiekia, taigi žūva ne visos mielės. Nereikia taip dramatizuoti 🙂 Vyno pramonės amžius prasidėjo, kai atrado pasterizacija. Iki tol jis dažniausiai tiesiog surūgdavo.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *