Daily Archives: 2010/04/18

Christie „Yellow River“ ir Keistuolių teatro „Geltona Upė“

Grupės Christie gabalas „Yellow River“, sukurtas 1970, man asocijuojasi su visu aštuntuoju dešimtmečiu. Atsimenu tą dainą iš vaikystės, tiesiog įsiėdusi buvo. Dabar visai nekaltai ir mėgėjiškai skambanti, Vakaruose ji kėlė asociacijas net ir su Vietnamo karu. Linksma dainelė, tikras to laikmečio topas, tikras to periodo pop-muzikos skonių koncentratas.

Gal ir nekeista, kad nostalgijų vis kamuojami Keistuolių teatro atlikėjai irgi sukūrė savą šios dainos versiją filmui „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Tikrai neblogesnę už originalą, tiesa, Youtube čia garsas kažkoks prastokas, nufiltruotas, tai patariu originalų filmą geriau pažiūrėt 🙂

Emigracija ir nacionalizmas

Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.

Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.

Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.

Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.

Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.

Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.

Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.

Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".

Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.

Aneka

Aneka – viena iš paskutinių tobulų britiško popso žvaigždžių, atlikėja, turėjusi nuostabų, tiesiog sidabrinį balsą, kai kuriuose gabaluose savo vokaliniais perlais artėjusi netgi prie Kate Bush. Tiesą sakant, nors Aneka ir pagarsėjo pop scenoje, man sunkokai apsiverčia liežuvis ją pavadinti popsu, ypač kai pabandau palyginti su dabartinėmis per kompiuterinėmis pseudožvaigždėmis, už kurias netgi sudainuoja kiti atlikėjai. Aneka – akivaizdžiai vienas iš didžiausių pop muzikos stebuklų.

Štai tiesiog vienas 1981 metų klipas, gal būt, garsiausia, nors tikrai ne pati išraiškingiausia Anekos daina – „Japanese boy“.

Truputis apie visokius multiplikatorius ir rezervus

Įsivaizduokim, kad yra Petras, Jonas ir Antanas. Ir bankas. Bankas išduoda Petrui 1000 litų paskolą. Petras ją gauna į banko sąskaitą. Bankas lyg ir turėjo 1000 litų, atidavė juos Petrui, bet dabar vėl turi 1000 litų indėlį. Taigi, bankas išduoda 1000 litų paskolą ir Jonui. Šis irgi gauna 1000 litų į savo sąskaitą. Taigi, bankas vėl turi 1000 litų indėlį, kurį jau duoda paskolai Antanui.

Kas atsitiko su pinigais? Atrodytų, jie lyg ir nesidaugino, bet išties pasidaugino. Aišku, jei suvesim galutinius balansus, turėsim 1000 litų Antano sąskaitoje, -1000 litų pradinėje banko sąskaitoje, o kitur – nulius. Bet pala, o kaip gi su Petru ir Jonu, kurie irgi turėjo gauti po 1000 litų? Taip, jų sąskaitose, kaip ir Antano sąskaitoje, įrašyta po 1000 litų. Taigi, iš 1000 banko turėtų litų staiga pasidarė 3000 litų paskolų. Ir viskas lyg ir gražiai: jei jau bankas turi indėlį, tai gali išduoti ir paskolą, tiesa? 🙂

Žinoma, gali atsitikti taip, kad ir Petras, ir Jonas, ir Antanas vienu metu užsimanys tuos savo pinigus išsigryninti – tokiu atveju jų lauks nemalonus siurprizas. Bet praktika rodo, kad taip atsitinka labai jau retai, tad užsimanys nebent vienas iš jų, o negana to, išsigrynins tuos pinigus tiktai tam, kad apmokėti kokio nors Vytauto, esančio tame pačiame banke, prekes, tad tie pinigai iš banko taip ir neišeis.

Žinoma, rinkoje yra ne vienas bankas, o visa krūva, tačiau esmės tai nelabai keičia – bankai atsiskaitinėja tarpusavyje, tačiau bendras tarpusavio atsiskaitymų balansas visad būna gan artimas nuliui, tad toks pinigų pasidauginimas niekam netrukdo. Juo labiau, kad visad pastebima atsiskaitymų lokalizacija, kurią, savaime aišku, bankai stengiasi ir sustiprinti: koks nors hipotetinis Darius ar Andrius, gavęs iš banko paskolą butui, pirks butą iš firmos, kurios sąskaita tame pačiame banke, o toji firma namą užsakinės iš statybos bendrovės, kuri to paties banko klientė ir kuri perka statybines medžiagas iš tiekėjų, turinčių tame pačiame banke sąskaitas, o savo darbuotojams atlyginimus išmoka irgi per tą patį banką. Kitaip tariant, praktiškai tas pinigų dauginimasis vyks taip, lyg bankas imtų ir padaugintų kiekvieną pradinį indėlį kelis kartus.

Iš esmės, tokio mechanizmo dėka bankas tampa pinigų leidėju, bet giliai imant, tai nieko nekaso – šitai yra neišvengiamybė, kurios negali sutabdyti jokia valstybė, jei tik ji leidžia veikti komercinei bankininkystei. Ir net jei neleidžia – visvien tai faktiškai neišvengiama, nes tokią pinigų leidybą per paskolų išdavimą ima vykdyti valstybinis bankas.

Kuo tas pinigų dauginimasis kraštutinai svarbus bankams? Vienu dalyku: jei įmanoma būtų dalinti paskoloms tiktai tokius kiekius pinigų, kokius turi, tai gavęs indėlį su 5 procentais metinių, bankas prie to pridėtų pvz. 10 procentų infliacijos ir dar pvz., 10 procentų pelno, ir duotų paskolą su 25 procentais. Ir tai būtų ko gero apatinė paskolos riba. Tačiau realybėje, bankas, davęs paskolą, ją padeda į savo paties sąskaitą, to dėka vėl gali išduoti paskolą, šios pagrindu – dar vieną ir t.t., tad galutinis pinigų kiekis gerokai padidėja, o būtinus pelno procentus galima padalinti visoms šioms paskoloms, po mažiau, taip, lyg imtų ir savo turimus pinigus padaugintų iš tam tikro multiplikatoriaus.

Kardinali problema yra tik viena – jei aukščiau minėtas 1000 litų buvo padaugintas vos 3 kartus, tai gal ir nieko. Bet kas bus, jei tas 1000 litų bus padaugintas pavyzdžiui 30 arba 300, arba 3000 kartų? Gali atsitikti taip, kad menko pirstelėjimo pakaks tam, kad kiltų totalinė bankinės sistemos griūtis. Galime įsivaizduoti, kaip koks nors Algirdas padeda 1000 litų į banką, jie 1000 kartų paskolinami, tada Algirdas atsiima indėlį ir… Iš banko sąskaitų dingsta ištisas milijonas pridaugintų pinigų. Tai yra daug.

Štai dėl to ir atsiranda privalomieji rezervai: nori to bankas ar nenori, paskolos išdavimui jis indėlį gali panaudoti ne pilnai, o pvz., tiktai 90 procentų. Tai reiškia, kad bankas, gavęs 1000 litų indėlį, išduos tiktai 900 litų paskolą Petrui, paskui jau 810 litų paskolą Jonui, 729 litų paskolą Antanui ir t.t. – sekai artėjant prie begalybės, pinigų masės limitas bus artėjantis prie 10 kartų didesnės sumos, nei pradinis indėlis, t.y., prie 10000. Toks rezervavimo mechanizmas garantuoja, kad pinigai neims daugintis neribotai.

Kita vertus, galim pastebėti, kad praktinis kritinis taškas šioje sistemoje yra netgi ne pats rezervas ir net ne perskolinimų skaičius, o tiktai tai, kokia dalis pinigų yra bankų sąskaitose, o kokia yra atsiimta iš bankų grynais: pvz., jei pusė pinigų rinkoje bus atiduoti pirmam paskolos gavėjui į rankas, perpus kris visa likusi seka. Čia, gal būt, yra ir viena iš gilesnių priežasčių, dėl kurių pasaulinė finansų sistema darosi vis labiau nestabilia – vis mažesnė dalis pinigų gryninama, todėl didėja išvestinių pinigų dalis.

Paskutiniu metu vis didesnė pinigų dalis tampa elektronine, t.y., sėdinčia banke, o ne žmogaus kišenėje. Tai reiškia, grynųjų kiekis – kuo toliau, tuo mažesnis, o visi tie multiplikavimai panaudojami vis aktyviau. Kai atsiskaitai parduotuvėje kortele, tavo pinigai iš vienos sąskaitos į kitą nueina momentaliai. Savo ruožtu, paskolų sekos vidutinis ilgis vis didėja, atitinkamai augindamas ir rinkoje esančių pinigų masę. Bankai stengiasi grynųjų pinigų laikus sumažinti kiek įmanoma labiau: tai ir elektroninės atsiskaitymų kortelės (debetinės ir kreditinės), ir bankomatai (vietoj to, kad grynintis pinigus kartą per mėnesį, galima grynintis kas 3 dienas, taip 10 kartų sumažinant grynųjų dalį), ir elektroninė bankininkystė, ir internetinės parduotuvės (šiose išvis negalima atsiskaityti grynais).

O dabar įdomybių, štai toks scenarijus: tarkim, du bankai vykdo atsiskaitymus, vienas kitam persiųsdami pinigus. Tačiau bankas, kuris pasiunčia pinigus, nurašo tuos pinigus iš savo sąskaitos su uždelsimu, tiktai praėjus kuriam laiko tarpui. Pusantros minutės uždelsimas, kalbant apie pvz., milijardo transakcijas per dieną, reiškia milijoną iš niekur atsiradusių pinigų. Jei imsim amerikietišką 10% rezervą, tai reikš jau 10 milijonų, o kokios pustrečios valandos uždelsimas jau reikš milijardą iš uždelsimo atsiradusių pinigų (atsiradusių siunčiančiame banke, bet prarastų pas gaunantį banką). Kaip ten sakoma, laikas – pinigai?

Arba pvz., asinchroninis scenarijus: vienas bankas persiunčia pinigus be uždelsimo kitam, tačiau iš savo sąskaitų nurašo su pvz., 10 sekundžių uždelsimu. Kaip jums tai atrodo? Žinoma, tai pažeidimas, tačiau, kai transakcijos vyksta per sudėtingą tarpininkų grandinę, ne taip jau paprasta tokius dalykus sukontroliuoti, galimi ir gudresni variantai, kaip pvz., siunčiančiame banke pinigai gali būti nurašomi iškart, tačiau gaunantis bankas gali juos užskaityti anksčiau, nei gavo realiai. Koks nors neaiškus tarpininkas dėl panašių techninių "problemų" staiga gali pasidaryti labai turtingu, jo paties klientams net nepastebėjus jokio pokyčio transakcijų laikuose.

Kartą vienas pažįstamas biržos žaidėjas minėjo, kad būtent tarpbankinių atsiskaitymų laikų pokyčiai yra vienas iš svarbiausių rodiklių: didėjant pinigų trūkumui, bankai ilgina transakcijų laikus, o patyrę žaidėjai kartais stebi netgi dešimtadalio sekundės pokyčius skirtinguose regionuose. Aš čia tik prisimenu, kaip apie 2000 metus kai kurie lietuviški bankai pavedimą į kitą banką darydavo dvi-tris dienas.