Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Kaip katastrofos pavirsta į peršalimus

Tarkim, kaip pavyzdys – jau anksčiau ne kartą mano minėtas Chimpromas, kuriam priklausė krūvos chemijos gamyklų, įskaitant ir tuos liūdnai pagarsėjusius cheminio ginklo fabrikus. Tuose Chimprom fabrikuose nuolat kildavo klaikios katastrofos su chloru (pakapsčius, galima atrast kokias kelias dešimtis tokių, kur su žuvusiais): tai koks nors vamzdis prakiūra, tai cisterna, tai dar kažkas. Tačiau jei apie tokius įvykius bus informuota valdžia, tai kils labai daug bėdų: vienus į žemesnes pareigas perkels, kitus iš darbo išmes, dar kitiems premijas nubrauks, o dar kažkam – atitolins paaukštinimą.

Kiek nukrypstant, dėl bendro išsilavinimo: chloras yra kraštutinai nuodingos ir chemiškai agresyvios dujos, I Pasaulinio karo metais naudotos kaip cheminis ginklas, todėl pakanka, kad žmogus truputį įkvėptų ir plaučiai liks pažeisti visam gyvenimui. Net labai nedidelės koncentracijos pažeidžia plaučius ir akis, kiek didesnės – nudegina odą. Tačiau kai kuriose chemijos pramonės srityse chloras yra būtina žaliava. Be chloro, beje, yra ir kitų klaikaus nuodingumo chemijos pramonėje naudojamų dujų, su kuriomis būta katastrofų – tarp dažnesnių – fosgenas (irgi naudotas, kaip cheminis ginklas), fluoras, fluoro vandenilis ir pan..

Taigi, sakykim, įvyko tipiškas Chimpromo incidentas: trūko chloro vamzdis, į aplinką išmesta keletas tonų chloro. Šalia avarijos vietos stovėjęs žmogus nuo chloro srovės tiesiog suvirė, dar keli, stovėję už keliolikos metrų – gavo cheminius nudegimus, nuo kurių numirė per keletą valandų ar dienų ligoninėje, o chloro debesis nuėjo ant miesto, kur įvairaus sunkumo plaučių pažeidimus gavo keli tūkstančiai žmonių, iš kurių keli šimtai buvo apysunkiai sužeisti, o kelios dešimtys pakliuvo į ligoninę sunkioje būklėje.

Ligoninės vadovybė tokiu atveju puikiai žino vieną dalyką: jei tiktai incidentas nueis į viršų, daug svarbių veikėjų gaus per kuprą taip, kad maža nepasirodys, todėl visi tie gavę kupron pasistengs, kad ligoninės vadovybė būtų nubausta už ką papuola. Ir neduokdie, jei dar žmonės apie tai pradės kalbėti – čia gi ir KGB viską stebi. Ir rajkomas koks nors, kuris per partinę liniją paspaudęs, gali iš darbo tave išmesti. O rajkomas juk atsakingas ir už medikus, ir už tą pačią gamyklą, ir už gyventojus, o jame sėdi tie patys, kurie per kuprą gali gaut. Taigi, ką daro medikai?

Medikai vieną žmogų užregistruoja, kaip žuvusį, kelis žmones kaip sužeistus (nes visgi tiesiogiai faktai), tačiau mirties priežastis įrašo kitas (realiai patyrė mirtinus cheminius sužeidimus dėl dujų, o pagal popierius numirė nuo pneumonijos), o su visais likusiais jau tvarka išvis paprasta: jei žmogus kosti kraujais, akys pūliuoja ir šiaip atvežtas paslikas – žymimas, kaip su plaučių uždegimu ar kažkokia dermatoze (priklausomai nuo dominuojančių simptomų). Likę, kurie kriokia, kosti ir švogždžia taip, kad irgi reikia gydyt, tačiau visgi dar patys paeina – ORZ („ostroje respiratornoje zabolevanije“, aka peršalimas). Visi likę, kur simptomai bent kiek švelnesni – išvis neregistruojami.

Taigi, rezultatas – katastrofa staiga pavirsta į visai nekaltą įvykį, kur atrodo, kad beveik nieko neįvyko. Formaliai – vienas žuvęs ir keli sužeisti. Jei koks istorikas bandys atkasti kažką – pavyks tik per tai, kad po įvykio staiga padaugėjo tų dermatozių, plaučių uždegimų ir peršalimų. Ir tą padidėjimą pavyks atkasti tiktai pagal vietinius archyvus. Ir tai, tik su sąlyga, kad duomenys apie susirgimus nebus pašalinti.

Galima nesunkiai suprasti, kad jei chloro nuotėkis buvo mažesnis (ne kelių tonų cisterna, o tik šiaip koks keliolikos kilogramų balionas), tai įvykis išvis niekur nebus fiksuotas. Nebuvo jokio incidento. Na, susirgo ten plaučių uždegimais kelios dešimtys žmonių, na dar ten koks šimtas-kitas šiaip kažkokiais peršalimais, na, numirė ten kažkas nuo kažko, praėjus kelioms dienoms – įvykio nebuvo, nieko nežinom.

Kai 1979 metais įvyko ta Sibiro opos (aka juodligės) epidemija Sverdlovske, viskas lygiai taip pat masiškai buvo registruojama, kaip peršalimai, plaučių uždegimai ir pan., tik paskui visi tie duomenys dar ir masiškai pašalinti iš visų ligoninių ir poliklinikų. Rezultatas – netgi netiesioginių duomenų atrasti vargu, ar kas besugebėtų: kiek yra tų įvykių dalyvių – visi tik nepatvirtinamus atsiminimų fragmentus pasakoja, apie tai, kaip buvo neapibrėžtinių apimčių krūvos lavonų ir dar pusiau gyvi žmonės į maišus kišami. Žodžiu, spėlioti apie šimtus ar tūkstančius mirusių galima netiesiogiai, o vat pabandžius pagrįsti dokumentais, gautųsi, kad gal keli juodligės atvejai ir fiksuoti kažkur, bet neišlikę, o įrodymų dėl mirusių išvis nėra, netgi tie lyg ir oficialiai pripažįstami faktai apie keliasdešimt mirusiųjų – neaišku, kiek įrodomi. Koks čia jums dar biologinis ginklas, nu patys pagalvokit? Viskas tvarkoje, tiktai peršalimai buvo.

Esminis dalykas, kurį svarbu suprasti – tai, kad informacijos slėpimu totalitarinėje sistemoje suinteresuoti visi be išimties. Vadovai – tam, kad neturėtų problemų, darbuotojai – kad irgi neturėtų problemų, visos valdžios įstaigos – irgi kad neturėtų problemų, ir netgi nukentėję – tam, kad neturėtų problemų (tam tikras iki šiol veikiantis BK straipsnis dėl šmeižimo būtent tam ir buvo įvestas sovietmečiu – kad nesiskųstų kas nereikia, nes už skundimusis visada galima pasodint). Ir kad jokia informacija nesklistų, visus tinkamai pakoordinuodavo partijos komitetai bei KGB.

O dabar vat, jei įsikirtote, kodėl ir kaip veikė tie totalinio slėpimo mechanizmai, tai pereikim prie antros fazės – kaip informuojama visuomenė, kai jau neįmanoma to informavimo išvengti.

Informacijos lokalizacija sovietinėje žiniasklaidoje

Čia pažiūrėkim į kitą procesą, irgi sistemiškai: sakykim, gyvena koks nors Jonas kažkur Jonavoje, Kęstas – Kaune, o Vytas – Vilniuje. Ir visi jie kažkiek tarpusavy pažįstami, bendrauja, gal ir giminų turi. Ir įvyksta avarija kokiame nors hipotetiniame Jonavos „Azote“. Sakykim (tiesiog iš lempos), žuvo 20 žmonių, sužeistų 200, o dar tūkstantis-kitas prisikvėpavo nitrofoskos dūmų bei amoniako ir taip toliau. Dabar klausimas: ką ir kaip reikia informuoti taip, kad kiekvienam susidarytų įspūdis, kad įvykis buvo kuo mažiausias, o valdžia nemeluoja?

Vat čia ima žaisti lokalizavimo konceptas – visus žmones įtaisyti į informacinius burbulus taip, kad kiekvienas sužinotų tik tiek, kiek jis visvien sužinos, tačiau sukurti tokį įspūdį, kad valdžia informavo pati:

  • Kadangi Jonas gyvena Jonavoje, tačiau gamykloje nedirba, tai jį kažkiek apgauti bus įmanoma, tačiau gan sunkiai: jis gi gali pasitikrinti per pažįstamus. Todėl jam informaciją pateikti teks norom nenorom, tačiau pateikti galima gana išskydusią. Pvz.: „Kelios dešimtys žmonių sužeista, yra žuvusiųjų, nukentėjusių skaičius dar tikslinamas. Visi nukentėję išgabenti į ligonines.“ Viskas atrodo lyg ir teisingai, bet kiek teisingai – nesuprasi. Jonas gal ir nelabai patenkintas, bet pasakyti, kad laikraštis meluoja – negali.
  • Kaune, kadangi incidentas smarkiai nuskambėjo, o ir netoli įvyko, irgi nesigauna išvengti informacijos. Bet čia jau tokių žmonių, kurie galėtų patikimai kažką papasakoti, bus nedaug. Taigi, koks nors Kauno laikraštis išspausdintų maždaug tokią žinutę: „Avarijos metu yra sužeistų, gali būti žuvusių, avarija sėkmingai likviduojama“. Juk dauguma tiksliai neišsiaiškins. Kęstas iš Kauno, paklausinėjęs Jono, sužinos kažką, bet tai jau bus mažesnio patikimumo informacija, taigi, laikraštis gandus bus apslopinęs.
  • Vilniuje esantis Vytas paskaitys laikraštyje dar kitokią žinutę – „Avarija sėkmingai likviduota, gali būti sužeistų“. Kadangi jau pripratęs prie tokių eufemizmų, Vytas kažką įtars, tačiau jo įtarimas pasibaigs tuo, kad jis paskambins Kęstui ir paklausinės kažko, bet dėl to, kad jau ir Kęstas apfiltruotas, o ir Vytas apfiltruotas, tai gausis taip, kad apie žuvusiuosius Vytas nebent kažką spėlioti galės.

Ar pagaunate mechanizmus? Labai paprasta: kuo didesnis kiekis žmonių yra informuojamas, tuo įvykis pranešamas menkiau. Labai panašiai, kaip ir tuo minėtu valdžios informavimo atveju, tiktai filtravimas veikia dar labiau sustiprintai.

Labai svarbu suprasti, kaip žiniasklaida totalitarinėje sistemoje sąveikauja su valdžia: kiekvienas aukštesnis valdžios lygis gauna vis menkesnę, labiau išfiltruotą ir iškraipytą informaciją, tad iš žiniasklaidos irgi reikalauja, kad ta informacija būtų menkesnė. Kartu visi valdžios lygiai į tą informaciją žiūri su vienu klausimu: kaip padaryti, kad sužinotų kuo mažiau žmonių, kuo greičiau nusloptų kalbos ir visi viską užmirštų?

Taigi, akivaizdu, kad kriterijai čia paprasti: viena vertus, jei tik įmanoma išvis nieko nepranešinėti, tai geriau išvis nepranešinėti. Antra vertus, jei nepranešti neįmanoma, tai reikia kardinaliai menkinti įvykio mastus.

Praktikoje, jei gandai sklisdavo intensyviai, tai kažką pranešdavo vietinė spauda (pvz., koks nors rajono laikraštis). Jei gandai sklisdavo smarkiau – apie įvykius pranešdavo ir bendras visai LTSR laikraštis, pvz., „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, o esant didelėms bėdoms, pranešdavo ir vietinis sąjunginio leidinio variantas. Ir tik esant jau visai klaikiai katastrofai (kaip Černobylio atominės elektrinės atveju), pranešimas būdavo realiai per visą SSRS.

Beje, dėl tos sąjunginės spaudos – čia labai įdomus dalykas buvo, apie kurį dauguma iki šiol nežino: vienas pažįstamas sovietmečiu gana nemažai skraidydavo tarp įvairių SSRS miestų. Tai kartą anas specialiai nupirko parodymui porą tą pačią dieną leistų „Pravdos“ ir „Izvestijų“ komplektų, Vilniuje ir Maskvoje. Ir dabar įsivaizduokite: juose visuose netgi vedamieji straipsniai skyrėsi. Viskas buvo visiškai skirtingai. Dabar įsivaizduokit, kaip reaguoja koks nors lietuvis, paskaitęs, kad „Pravda“ praneša apie Jonavos „Azotą“: taigi vis dėl to pranešė per visą SSRS. Bajeris tas, kad pranešė tiktai vietinė, LTSR skirta „Pravda“, o vat kaip toji, kur Maskvoje – tai dar neaišku. O kokia nors, kuri Vladivostoke platinama – išvis jokių užuominų apie tai neturi.

Išties tai nebuvo taip sudėtinga padaryti, kaip kažkam gali pasirodyti: visi tie sąjunginiai laikraščiai būdavo spausdinami kiekvienoje vietovėje atskirai – pvz., Lietuvoje būdavo platinami Vilniuje spausdinti „Pravda“, „Izvestija“, „Sovetskij Sport“ ir dar kažkurie laikraščiai. Pirminės priežastys buvo visai elementarios: tiesiog vežioti tonas atspausdintų laikraščių po visą SSRS – beveik neįmanoma. O ir užtruktų tai daug: net gabenant lėktuvu iš Maskvos į kokį Vilnių, pats gabenimas pridėtų gerą pusdienį, o juk reikia operatyviai laikraštį platinti. Taigi, centrinė redakcija tiesiog paruošdavo maketą, jį nusiųsdavo kažkokiais fototelegrafo aparatais, o tada anas ir būdavo spausdinamas vietoje. Taigi, kai platinimas toks, tai prisitaikyti prie vietos sąlygų – labai paprasta.

Visasąjunginiai laikraščiai buvo skirtingai leidžiami netgi tarp skirtingų Rusijos miestų: „Pravda“ kokiame nors Novosibirske skyrėsi nuo „Pravdos“ Volgograde. Bet spauda tai spauda, o geresnis įdomumas buvo tame, kad net ir TV programa „Vremia“ turėdavo skirtingas naujienas skirtingose SSRS vietose. Nes kažkas savo laiku visgi įvertino tas lokalaus prisitaikymo galimybes. Smagu, ar ne?

Taip organizuojant žiniasklaidą, gaudavosi savotiški informaciniai burbulai, kai kažkam atrodo, kad nors ir labai valdžia nutyli, bet visgi kažką praneša. kai jau labai aplinkybės prispaudžia. O realiai gaudavosi taip, kad praneša tiktai tiems, kas ir taip viską jau žino, tuo tarpu tie, kas nežino – per valdiškus kanalus nieko ir toliau nesužino**.

Tas informacijos lokalizavimas irgi yra viena iš priežasčių, dėl kurių apie daugumą katastrofų labai sunku kažką atsekti: lengvai prieinami archyvai praktiškai nieko neturi, nes viskas dar anais laikais buvo neįtikėtinai nufiltruota. Ir apie mažesnes, kaip lietuviško masto avarijas – išvis neįmanoma ką nors rasti: dideliuose leidiniuose nesufigūravo, taigi, ir neišliko. Aš vat prieš kažkiek laiko pabandžiau parankioti info apie įvykius Lietuvoje – tai didžiąja dalimi vien gandų arba tos pačios sovietinės spaudos lygio informacija, o minimos katastrofos – tos, kurios ir taip visiems žinomos (pvz., Žaslių geležinkelio avarija ar Vilniaus pontoninio tilto katastrofa). Tiesa, kartais šį bei tą galima rasti specializuotuose šaltiniuose, bet tai jau labai fragmentai.

Ir pabaigai, apie sovietinę propagandą bei slaptumą

Galų gale, kad jau visai būtų smagu ir gautumėte progą pasidaryti kokią atvejo analizę, čia jums toksai dokumentas, kas kvadratines raides skaitote – sugebėsite suprasti. Šitas dokumentas yra pakankamai geras, kad išanalizuoti vertėtų. Tai apie avariją Černobilyje, aukščiausiu lygiu (via Allin777):

Černobylio avarija, sprogimas reaktoriuje. Slaptas dokumentas.

Slaptas dokumentas apie tai, kaip įvyko nedidelė avarija Černobylyje, kuri jau baigiama likviduoti ir viskas ten tvarkoje.

Kadangi ne visi supranta tas kvadratines raides, tai išversiu. Čia rašo SSRS energetikos ir elektrifikacijos ministro pirmasis pavaduotojas A.N.Makuchinas (tarp kitko, buvęs Ukrainos Energetikos ministras, kuris berods dar 1972 nusprendė statyti tą pačią Černobylio elektrinę), rapotuoja partinei vadovybei apie avariją Černobylio atominės elektrinės 4-ąjame bloke.

Dokumento žymos: 1986.04.26, slaptai, skirta SSKP Centro Komitetui. Dokumento apačioje – parašas, kad kažkas susipažino, 1986.04.27 dieną, t.y., po paros. Dar po paros matosi, kad dokumentas registruotas SSKP CK (raudonas spaudas su 1986.04.28 data) – t.y., dvi dienos tokios katastrofos pirminiam nagrinėjimui.

Apie avariją Černobylio AE bloke nr.4

Skubus pranešimas

1986.04.26, 1 val. 21 min., išvedant energobloką nr.4 į planinį remontą, po reaktoriaus sustabdymo įvyko sprogimas viršutinėje reaktoriaus skyriaus dalyje.

Pagal Černobylio AE direktoriaus pranešimus, sprogimo metu įvyko stogo ir dalies sienų plokščių nugriuvimas reaktoriaus skyriuje, kelių plokščių nugriuvimas mašinų salėje ir reaktoriaus skyriaus pagalbinių sistemų bloke, o taip pat stogo užsidegimas.

3 val. 30 min. užsidegimas buvo likviduotas.

AE personalo pajėgomis imamasi priemonių reaktoriaus aktyvios zonos iššaldymui.

Pagal SSRS Sveikatos apsaugos ministerijos 3 pagrindinės valdybos nuomonę, specialiųjų priemonių priėmimas, įskaitant ir gyventojų evakuaciją iš miesto, nėra reikalingas.

Hospitalizuota 9 žmonės iš eksploatacinio personalo ir 25 žmonės iš sukarintos priešgaisrinės apsaugos.

Imamasi priemonių pasekmių likvidacijai ir įvykių tyrimui.

A.N.Makuchinas

Sureagavo tuometinė valdžia tiktai po dienos: visą Balandžio 26 praktiškai nieko nedarė, tačiau Balandžio 27 dieną, nepaisant minėtų Minzdravo rekomendacijų, pradėta masinė žmonių evakuacija iš Pripetės: iš Maskvos atvykusi komisija nusprendė, kad jei to nepadarys, bus daug ligonių ir lavonų, o tai bus dar prasčiau.

Dabar įdomumas apie visuomenės informavimą: pirmas pranešimas SSRS mastais apie įvykį pasirodė tiktai Balandžio 28 vakare, kai apie įvykius jau žinojo visas Vakrų pasaulis: dar Balandžio 28 ryte radioaktyvus debesis pasiekė Švediją, kur Forsmarko elektrinėje buvo identifikuotas radioaktyvumo padidėjimas, išsiaiškinta, kad jo šaltinis ne vietinis ir nustatyta, kad kilmė greičiausiai iš SSRS, kur turėjo įvykti didžiulė branduolinė katastrofa. Štai po to jau SSRS irgi pripažino faktą.

Pranešimo, kurį Balandžio 28 vakare išplatino TASS per programą „Vremia“ (tą pačią „Vremia“, kuria galėjot pasidžiaugti viename iš ankstesnių straipsnių), tekstas ir vertimas:

На Чернобыльской атомной электростанции произошел несчастный случай. Один из реакторов получил повреждение. Принимаются меры с целью устранения последствий инцидента. Пострадавшим оказана необходимая помощь. Создана правительственная комиссия для расследования происшедшего

Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vienas iš reaktorių patyrė pažeidimus. Priimamos priemonės su tikslu pašalinti incidento pasekmes. Nukentėjusiems suteikta būtina pagalba. Sukurta vyriausybinė komisija įvykių tyrimui.

O dabar primeskite, kaip interpretuotų šitą pranešimą kažkas dabar gyvenantis, o kokias išvadas pasidarė žmonės, kurie šitą pranešimą išgirdo tais laikais. Taip, tais laikais didesnė dalis susiprato, kad geriau neiti į lauką, sėdėti namie, gerti jodą, visą pavasarį ir vasarą vengti visokių ten daržovių, grybų, vaisių ir uogų, o maitintis geriausiai tik senais konservais ir taip toliau. Nepaisant to, valdžia dar ilgai bandė vaizduoti kažkokius kliedesius: pvz., Kijeve ir Minske buvo surengtos Gegužės 1 demonstracijos, į kurią žmonės kategoriškai atsisakinėjo eiti, nepaisant įprastų savanoriškai-priverčiamųjų priemonių.

Žodžiu, tie, kas sovietmečio bent kiek detaliau neatsimena, čia šiokias tokias išvadas patys gali pasidaryti. O kas atsimena – tai galit vėl prisiminti tą malonų jausmą, kai tau sako, kad viskas gerai ir nieko čia neįvyko.

 

——————–

* Kalbant apie sovietinę vadybą, man labai įstrigo prieš kelioliką metų skaityta kažkokio buvusio SSRS karininko analizė apie karinės karjeros mechanizmus. Nagrinėtų dalykų buvo daug, tačiau pastebėtini buvo du esminiai: visų pirma, gera tarnyba ir gebėjimas tvarkytis su visokiomis bėdomis – tai garantija, kad karjeros nepadarysi, nes tokiu atveju esi pernelyg naudingas savo viršininkui, jis nenori tavęs prarasti, todėl nestums į priekį. Kita vertus, kadangi pažeminimas laipsniu įmanomas tik labai prisidirbus, o dėl pažeminimo – visada teikiamas raportas aukštesnei vadovybei, tai reiškia, kad tokiu kentės ir tavo vadovai. Tai reiškia, kad karininkai laipsniu pažeminami nebent už visiškai baisius prisidirbimus, kur informuoti bus ne tik tavo vadovai, bet ir vadovų vadovai, o gal ir kažkas dar aukščiau. O kadangi jei prisidirbi, tai bando atsikratyti visais atvejais (nepriklausomai nuo prisidirbimo lygio), o atsikratymas įmanomas tik pervedant į kitur, o pervedimas į kitur paprastai eina su kuo geresnėmis charakteristikomis (kad tie kiti priimtų) ir vykdomas su siūlymu paaukštinti – tai gaunasi, kad svarbiausias karjeros metodas – nuolat prisidirbinėti, tik svarbu neperžengti kažkokios ten ribos, dėl kurios galėtų pažeminti. O dabar primeskite, kad panašūs mechanizmai veikė ne tik armijoje, bet ir visur kitur. Taip, nuolatinė ir totalinė durnių atranka į vadovybę yra tiesioginė bausmių ir baimės pasekmė.

** Dėl to informacijos lokalizavimo ir burbulų – labai panašus procesas, deja, dabar itin ryškiai matomas internetuose, ypač socialiniuose tinkluose: žmonės neretai įsivaizduoja, kad žino viską, kas dedasi, tačiau realiai sėdi tokiame informaciniame burbule, kad nelabai netgi suvokia realijas. Ten veikia kiek kiti mechanizmai – socialiniai tinklai bando kuo labiau įtikti žmogui, atrinkdami jam informaciją pagal kažkokius iškrypėliškus kriterijus. Į tai labai siūlau visiems atkreipti dėmesį. Ir siūlau daryti du dalykus: visų pirma, jei tik pernelyg neužknisa, traukitės į savo ratus, friendus ir taip toliau kuo keistesnius ir neįprastesnius žmones, turinčius įvairias pažiūras – taip truputį išplėsite savo burbulą. Antra, patys aktyviai dalinkitės (šarinkitės) viskuo, ką randate įdomaus, net jei galvojate, kad kiti tai matė. Jei nesidalinate, tai liekate tuo kraštiniu, kuris vienintelis kažką sužinojo, o kiti – ir toliau nieko nei neįtaria.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook179Share on Google+52Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

54 thoughts on “Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

  1. Aladinas

    „aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja“
    kur nemazes, kam patinka buti isvadintu debilu ir isbanintu i nachui 🙂

    Reply
  2. Algis

    Esu girdėjęs, kad, tarkime, Vilniuje, į namus, kurių langai atsiverdavo į Šiaurės miestelio bazę, nebuvo vedami telefonai. Atseit, kad negalėtų civiliai greitai paskleisti informacijos apie kariuomenės judėjimą.

    Manau, jei būtų buvęs internetas, SSRS nebūtų išsilaikiusi net ir 10 metų. Iš esmės viskas buvo pastatyta ant informacijos filtravimo ir ribojimo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, dėl tokio sąmoningo telefonų nevedimo -- abejoju kažkaip dėl tokių dalykų. O ir Šiaurės Miestelis taigi didelis buvo.

      Čia greičiau iš kitos pusės bus kilusi istorija -- kada prieš Sausio 13 žmonės ėmė stebėti tą Šiaurės Miestelį, tai buvo kažkokių bandymų atjunginėti telefonus, po to, kai suprato, kad informuoja žmonės apie judėjimą.

      Reply
  3. Pjovejas

    blin, aš dabar galvoju… Kaip tik Černobylio avarijos metu mus, pradinukus, vedė į išvyką į Kleboniškio mišką… (gyvenu Kaune). O kad reikėtų vengti saulės ir lauko… bijau sumeluot, tėvai kažkaip apibendrintai sužinojo, tik jau nebepamenu kuriuo metu. Ir apie Jonavos avariją gan tiksliai Rabinovičius papasakojo, nes Kaune tikrai buvo žinoma, kad nutiko kažkas blogo.
    Kita vertus, pagalvojus teoriškai, toks slapukavimas kartais duoda ir priešingą efektą: kai visi žino, kad bet kokį oficialų nelaimės pranešimą reikia daugint iš koef. x, kartais gali gautis, kad x perdedamas ir gali kilti netgi didesnė panika, nei žinant teisybę…

    Reply
    1. Debesyla

      O kaip suprasi iš kokio kofeciento dauginti?

      Realiai tai turbūt jei per visur kišama, kad gaunama informacija yra teisybė po kiek laiko gali patikėti teisumu. 😀

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Iš koeficiento -- tai pvz., jei praneša, kad yra 2 sužeisti, tai reiškia, kad sužeistų išties 20, o dar ir kokie 2 žuvę gali būti.

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Amerikos Balsas pranešė apie tą Černobylio avariją anksčiau, nei buvo oficialiai paskelbta SSRS, tai gandai staigiai prasivaikšiojo.

      O koeficientas, kuris paprastai pasitvirtindavo -- tai maždaug 10, jei avarija Lietuvos mastais.

      Reply
  4. Ignas

    Rokiški,
    ačiū ir vėl už gerą tekstuką. Relaksas skaitant apima, toks atitrūkimas lengvas 🙂

    Reply
  5. mevvis

    Sveiki,
    atsimenu Černobliadį. Tris dienas nėjom iš namų.
    Likusią vasarą bijojom debesų pagal vėjo kryptį iš tos pusės.
    Kaip jau minėta -- miško gėrybės keliems metams buvo pamirštos.
    Siaubinga ssrs.

    Reply
  6. Maksas

    Spėju, kad ta „prieš kelioliką metų skaityta kažkokio buvusio SSRS karininko analizė“ yra iš Suvorovo knygos. Smagi istorija 🙂

    Ten dar buvo gera dalis apie nusižengimų slėpimą – girti sudegino kariuomenės motociklą ir raportavo, kad per susirėmimą su kontrrevoliuciją nukentėjo.

    Рапорт пошел по инстанциям, каждый раз возвращаясь для переписывания. Когда рапорт дошел до начальника тыла Прикарпатского фронта, который в конце концов подписывал все рапорты о боевых потерях, то его воображению предстала некая чудо-машина, созданная на базе разведывательного мотоцикла «М-72». Чудесная машина была вооружена пулеметом и противотанковым гранатометом, она имела два активных ночных инфракрасных прицела, дальномер-прицел, радиостанцию «Р-123». Машина, видимо, предназначалась для действий в условиях Заполярья, так как на ней находились два новеньких дубленых полушубка, а сзади была прилажена 200-литровая бочка со спиртом. К сожалению, все это сгорело при столкновении с контрреволюцией.

    Fun 🙂

    Reply
        1. Rokiškis Post author

          Prašom 🙂 Suvorovo knygos, tarp kitko, labai neblogos, tik jas skaitant, reikia turėt omeny, kad ten ir mitologijos daug yra įmaišyta, ir negana to, nepaisant antisovietinio diskurso -- visvien begalė tokio labai specifiško sovietinės sistemos idealizavimo.

          Reply
  7. julius

    Apie Žaslių avariją kątik paskaičiau Wikipedijoj. Nuostabu -- pasirodo, pranešimai to meto spaudoj apie jį buvo grynai tokiu stilium, kaip Rokiškio aprašytieji, 🙂

    „Važiuodamas 70 km/val. greičiu (Žasliuose neturėjo sustoti), traukinys atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su degalais, kuri buvo per daug išsikišusi iš šalutinio kelio. […]. Vien į Kaišiadorių centrinę ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Trečiasis vagonas sudegė visiškai, žuvo visi ten buvę keleiviai. Manoma, kad katastrofoje žuvo 20 žmonių.

    Pirmasis oficialus pranešimas apie tragišką įvykį spaudoje buvo paskelbtas nedidelėje LTSR Ministrų Tarybos žinutėje po poros dienų – balandžio 6 d. „Tiesos“ dienraštyje: „Šių metų balandžio 4 dieną Žaslių stotyje įvyko priemiestinio keleivinio dyzelinio traukinio nr.513, važiavusio iš Vilniaus į Kauną, avarija. Yra žmonių aukų. Sudaryta vyriausybinė komisija, tiriamos avarijos priežastys. Ministrų Taryba reiškia gilią užuojautą tragiškai žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems“.

    LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija po dešimties dienų posėdžiavimo avarijos kaltininkais pripažino dispečerį ir kelio meistrą. Nors dispečeris savo kaltės nepripažino, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti.“

    Labai abejoju, ar kaltininkus rado tikruosius, nors pasisekė jiems labiau, nei tiems, kurie buvo nubausti mirtim už žmogžudystes, kurias iš tiesų įvykdė Andrejus Čikatilo.

    Reply
  8. Ignas

    Šaunus straipsnis.

    Aš tavo, Rokiški, vietoj labai rimtai apsvarstyčiau galimybę susistemint visus paskelbtus ir nepaskelbtus (būsimus) straipsnius apie SSRS praeitį ir išleist vientisą leidinį.

    Formatas teoriškai gali būt bet koks (ar popierius ar elektroninė knyga), manau, labai daug tavo blogo skaitytojų nusipirktų tokį gėrį. Plius, tikrai galima sudomint jaunimą, kuriam neteko gyvent SSRS gyvavimo metais ir istorijas tik apytiksliai yra girdėję iš tėvų ir t.t.

    Asmeniškai aš dar nupirkčiau bent porą egzempliorių dovanom. Dovanočiau asmenim, kurie vis dar idealizuoja SSRS laikus, ypač kalbėdami apie sveikus produktus, ekologiją, kaip nebūdavo narkomanų, vagių. Visi buvo laimingi, nenuskriausti ir išsišiepę…

    Reply
  9. TiesiaiSviesiai

    Seno kirpimo homosovieticus pasakodavo keistus anekdotus, kurių jaunesnioji karta nesuprastų 🙂 Nors kartais nesuprasdavom, ar tai anekdotas, ar tai tikri įvykiai.
    Vienas iš tokių buvo maždaug taip:
    Pridarė armijoje (ar bet kur kitur, gamykloje, nesvarbu) nesąmonių- gaisras, avarija ir pan. Grįžta viršininkas iš atostogų, ir raportuojam jam:
    -Drauge viršininke, informuoju, kad nieko reikšmingo jums nebūnant nenutiko.
    Viršininkas atsiplaiduoja, „paruoštas“. Ir tada pradeda:
    -išskyrus keletą smulkmenų: sudegė kas nors ir pan.
    Tai yra paruošimas viršininko neigiamos informacijos pateikimui.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O ką aš žinau? Niekas tiksliai nežino, o tik spėlioja.

      Viena versija, kurią girdėjau prieš porą dešimtmečių iš vieno žmogaus, nemažai laiko praleidusio visokiuose sibiruose, uraluose ir kituose užkampiuose, bet kurios niekur nesu matęs aptarinėjamos -- visiškai banali, ir visi galai joje susieina. Gal dėl to ji ir neaptarinėjama jokių ten konspirologų.

      Žodžiu, pagal tą versiją, kažkas iš tų turistų turėjo ampulę su chlorpikrinu, skirtą tam, kad nuo visokių lokių apsisaugot. Ir netyčiukais sudaužė ją palapinėje. O jau visa kita -- tiesioginės pasekmės.

      Reply
      1. turistas

        O galima truputį plačiau apie tai, kuo ten dėtas chlorpikrinas? Labai keista ta istorija buvo. Kaip ta ampulė gali viską paaiškint?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Chlorpikrinas -- tai tokios senovinės ašarinės dujos, labai lakios, todėl tinkamos įvairiam metų laikui. Be to, skirtingai nuo kitų dujų, labai veikia ir odą, sukelia odos nudegimus, veikia ir visokius gyvūnus.

          Sovietmečiu chlorpikrinas buvo gan paplitęs ir sąlyginai lengvai gaunamas, nes kariškių ir civilinės saugos naudotos dujokaukių patikrinimams (tokiose palapinėse, į kurias, užsidėjus dujokaukę, tekdavo visiems lįsti).

          Užkietėję turistautojai, besivalkiodavę po Sibirą, Uralą ir pan., kur būna piktų žvėrių, neretai įsigydavo to chlorpikrino -- kartais nešiodavosi tiesiog bonkutėse, nors dažniau -- kokiame mėgintuvėlyje, kurį galima tiesiog sulaužyti. Ir čia jau nesvarbu, kad sudaužęs mėgintuvėlį, pats irgi gausi dujų dozę -- smalsus lokys pabėgs, taigi, bent liksi gyvas.

          Dabar įsivaizduokim, sėdi būrelis patyrusių turistų-ekstremalų vidury žiemos palapinėje, kūrena ten sau primusą ir šildosi, visus plyšius užsikamšę. Ir vienas kažkaip kapsulę tokią sulaužo. Efektas -- maždaug toks, lyg per kokią sekundę kažkas toje palapinėje būtų išpurškęs maždaug kokį šimtą, o gal ir tūkstantį dujų balionėlių. Trumpai tariant, pas visus nevalingai užsimerkę akys (chlorpikrinas sukelia nesuvaldomą užsimerkimo refleksą) ir skausmas toks, kad visi rėkia nesvais balsais.

          Kažkuris išsitraukia peilį, prapjauna palapinės šoną, išsiverčia laukan, paskui jį ir kiti. O lauke -- pūga. O iš palapinės neša tokį chlorpikrino tvaiką, kad arčiau kaip keliasdešimt metrų prie palapinės neįmanoma prisiartinti. Ir negana to, paaiškėja, kad dar ir jie patys chlorpikrinu apsiteplioję drabužius, o tas, tiesiogiai ant odos pakliuvęs, odą graužia taip, kad atrodo, jog verdančiu vandeniu pliko.

          Žodžiu, ką daryt pusplikiams turistams? Ogi nusidraskyt nuo savęs gabalus drabužių ir bėgt kažkur į mišką, kad bent jau laužą užsikurt, nes palapinė ir viskas, kas joje yra -- beviltiškai užteršta.

          Aišku, visi po dujų dozės apkvaitę, aplinkoje normaliai nesiorientuoja, kažkas nugriūna, susimuša, kaulą vieną-kitą susilaužo, paskui visgi pasiekia miškelį, šakų prisikapoja, kažkokį lauželį užsikuria, bet tas nepadeda, nes prie minus keliasdešimt ir pūgos, bet neapsirengus -- joks laužas nesušildys.

          Paskui, vis dar apduję nuo patirto skausminio šoko, turistai mirdinėja iš šalčio, galų gale keli neiškenčia ir bando grįžti palapinėn drabužių, bet pakeliui ir numiršta pūgoje.

          Praeina pora savaičių, paieškos grupė atranda palapinę ir lavonus, visi daiktai išmėtyti (natūralu gi, kai taip bėgo), bet chlorpikrinas per tą laiką išgaravęs ir išsisklaidęs. Matosi tik tiek, kad visi kažkodėl paniškai bėgo iš tos palapinės, o paskui norėjo sugrįžt, bet visvien numirė.

          O dar paskui prasideda konspiracinės teorijos apie visokius ufonautus, CŽV, kažkokių ten evenkų piktąsias dvasias ir taip toliau.

          Reply
  10. ignots

    Paminėjote chlorą: kažkas 1981 ar 1982 m. -- tiksliai nepamenu, metų pradžioje prie Pagėgių nuėjo traukinio sastatas vežęs chlorą į Sovietską, viena cisterna išsiliejo ir chloro debesis klajojo po Šilutės ir Tauragės rajonus virš savaitės, buvo evakuotis gyvenvietės, žuvusių ir sužeistų… Respublikinėje spaudoje tikriausiai nieko neliko ir net sanepideminėje dirbę žmonės žinojo tik tiek, kad avariją likvidavo kariuomenė. O gal ir ne chloras ten buvo?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Virš savaitės chloras negali klajot, chemiškai pernelyg aktyvus, o be to dujinis -- be šansų, netgi jei visa cisterna kokioje dauboje išsilies ir vėjo nebus.

      Bet vat efektai, jei silpnesnis apsinuodijimas, gali pasireikšti su užvėlinimu, kartais netgi geroku -- ir kelių dienų, ir kelių savaičių -- kai atsiranda antriniai pažeidimai, pvz., dėl infekcijų pažeistuose plaučiuose.

      Ar galima dar kokių detalių apie tai? Nes man nepasitaikė nieko apie tai rasti. Nors Rusijoje berods kelios panašios katastrofos su chloro cisternomis yra buvę.

      Reply
  11. Rimantas

    Supratom, supratom, baisiosios katastrofos egzistavo tik TSRS, valio Fukušimai, valio Meksikos įlankai, valio skalūnams! (Jei suklydau, nuoseklu butų paliest ir šias temas). Nekantriai lauksiu posto apie vis dar bepasitaikančius kapitalistinės santvarkos neklandumus

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Rimantai, skirtingai nuo SSRS, Vakaruose buvusios katastrofos buvo pakankamai plačiai aptarinėjamos, o informacijos apie jas -- marios.

      Kita vertus, aš suprantu, kodėl tamsta piktinatės. Tamsta esate tiesiog pridūrkas, todėl ir piktinatės. Tačiau tai, kad aš tamstą suprantu, toli gražu nereiškia, kad aš tamstą čionai toleruosiu, nes pridūrkai man čia nereikalingi.

      Taip kad būkite malonus ir eikite iš čionai į naxuj.

      Reply
    2. Pjovejas

      o bet tačiau kadangi… įdomus autohipnozės atvejis… Ar tamsta apskritai straipsnio esmės nepagavot? Nes šiaip tai jis apie informacijos slėpimą/iškraipymą/retušavimą, o ne katastrofas konkrečiai. {ironijos pabaiga} Pvz., Fukushimos atvejis: pranešimų ir naujienų marios, nelabai kažką nuslėpė (nors gal ir bandė) Meksikos įlanka irgi…

      O šiaip tai po TSRS žlugimo ir „informacijos protrūkio“ (nežinau kaip čia išsireiškus) kartais įdomus psichologinis poveikis gaunasi kai kam. Pvz., ima atrodyti, kad pasaulyje staigiai padaugėjo visokių nelaimių ir katastrofų. Atsiranda papildoma paskata visokių ten pasaulio pabaigų spekuliacijoms 🙂 O viskas tik dėl to, kad anksčiau mes elementariai tiek neišgirsdavom…

      Reply
      1. jurgis

        Slėpdavo ne tik katastrofas, slėpdavo net paprastą, buitinį gyvenimą. Gatvės vaizdai iki pat vėlyvosios perestroikos pasiekia mus arba smarkiai retušuoti, arba netikri -- pastatyminės kompozicijos. Dokumentikos išliko nebent iš kartais užklystančių užsienio žurnalistų, ar pavienių foto menininkų (pvz Sutkaus, tik jam kaimas labiau prie širdies) kadrų.

        Reply
  12. Gerasirdis

    Bėje, nežinau, teisybė ar ne, bet mano mama pasakojo dar vieną idomią detalę apie sovietinį nelaimių raportavimą. 15 žuvusių buvo kažkokia riba, kurios buvo nevalia peržengti. Todėl nesvarbu, ar realiai žuvusių buvo keliasdešimt ar keli šimtai, pranešimai spaudoje būdavo apie ar 13, arba 14 žuvusiųjų. Čia, žinoma, tais atvejais, kai nelaimės nuslėpti būdavo nebeįmanoma.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Labai gali būti. Tai, beje, praktinė riba, kuri veikia -- jei lavonai bendrai nelaidojami (o to neduodavo niekam daryt), didesnio kiekio žmonių nelabai kas gali patikrinti buitiniais kanalais, kad ir besistengdamas.

      O vat jei bus paskelbta, kad 5, o paaiškės, kad 8 -- tai gali kažkas ir susinervint. Tuo tarpu 15 -- to jau užtenka.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip -- pavaizduot, kad nieko neįvyko. Kaliningrado sritis, pasienio zona, karinė katastrofa -- čia dar smarkiau įsijungia tie visi slėpimo mechanizmai.

      Reply
  13. p. Zuikis

    Va, dar pavyzdukas apie informacijos slėpimą – pontoninio tilto avarija Vilniuje 1975m. Dar mažas girdėjau apie šią avariją, apie keliasdešimt žuvusių – įsivaizduoju, vakaras, tamsu, žmonės su rūbais lediniame vandenyje, Neris gerokai patvinusi… Bet tikslių duomenų apie žuvusius neina surasti, gal informacija iki šiol slepiama? Tėvai tik šnekėjo apie daug mirties atvejų „nuo plaučių uždegimo“, patys turėjo bilietus į kitos dienos koncertą. Čia pora linkų, prieštaringų, ir pipedija patikėčiau labiau..:
    https://lt.wikipedia.org/wiki/Pontoninis_tiltas_Vilniuje
    http://www.pipedija.com/index.php/Pontoninis_tiltas_Vilniuje

    Reply
  14. Pingback: Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje « Rokiškis

  15. Liutauras

    klausimas -- o kaip buvo su KGB ir kitomis saugumo tarnybomis? ar jos disponavo tikslesne info, ar irgi dirbo apgraibomis?

    kiek esu susidaręs nuomonę, tai pvz. Maskvoje veikusiuose aukščiausio lygio universitetuose mokslai vyko gana normalia (santykinai tiems laikams) forma, t.y. su konstruktyvios sistemos kritikos elementais. nes sistemos viršus jautė, kad reikia dalies kadrų, kurie suvoktų sistemos ydas ir galėtų bent kažkiek protingus sprendimus siūlyti/priiminėti.

    analogiškai -- saugumas juk irgi turėjo siekti maksimalios kokybės?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Saugumo organai visada remiasi kitokia darbo tvarka -- nuolatinė prielaida yra, kad incidentai yra, tik jie neatrasti. Atitinkamai, veikimas yra visiškai kitoks. Ir spėju, kad pas juos info turėtų būti žymiai daugiau.

      Kitas reikalas, kad ten kur visokie bardakai, tai saugumui paprastai būdavo neįdomu. Čia tik Stalino laikais jie nesveikai lindo į gamybinius procesus, bet po tų iešmininkų gaudynių net ir stalininiams saugumiečiams šiokius tokius apinasrius ėmė dėt, kad bent jau kritinėse grandyse su savo kliedesiais netrukdytų.

      Dėl mokslinių sluoksnių Centre -- ten jiems išties leisdavo žymiai daugiau. Ir beje, kaip netiesioginė to pasekmė -- dėl to valdžia iki tam tikro lygio turėjo kentėti samizdatą. Žores Medvedev atvejis galėtų būti pakankamai ryškus: jis žinojo žymiai daugiau, nei reikėtų, tad jam pabėgus, paskui sovietai ilgai turėjo srėbt. Sacharovo atvejis -- irgi panašus.

      O ko KGB siekė -- spėju, kad tiesiog visoms nomenklatūrinėms sistemoms įprasto augimo. O patys saugumiečiai bent jau nuo Brežnevo laikų vis labiau linkę buvo užsiimti prekyba šmutkėmis, ką galėdavo dėl to, kad turėjo faktinę neliečiamybę, aukščiau įstatymų. Montanų fenomenas gi ne šiaip sau toks reiškinys buvo.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Buvo nuolat tos vagystės. Ne veltui gi Sigmos gamintos signalizacijos mašinoms buvo tokios paklausios, ne veltui ir patys visi signalizacijas visokias bei kitas gudrybes įsitaisinėdavo.

      Labiausiai pagarsėjusi organizuoto vogimo istorija -- kaip vogdavo volgas Lietuvoje ir gabendavo į Maskvą -- ogi pasirodo, ten jas pirkdavo taksistai, kurie jomis nedarbo metu uždarbiaudavo iš taksistavimų. T.y., organizuostas nusikalstamumas, kiaurai pereinantis valstybines organizacijas. Ir tas dar berods apie kokius gal 1970 metus.

      Kita vertus, čia jau istorijos iš kitų temų. Bendrai imant, sovietinis nusikalstamumas buvo didžiulis, tik vat nelabai ten kas po jį kapstė, o sritis -- tikrai specifinė.

      Reply
      1. TiesiaiSviesiai

        Jo, įdomiai. Na dėl informacijos slėpimo yra bendras sąlytis auto vagysčių temos su šia. Aš pats vaikas buvau sovietmečiu, nelabai tokie dalykai rūpėjo iš viso. Bet susidarau nuomonę, tame tarpe ir iš vyresnių, kad auto niekas nevogdavo. Nerandi mašinos, praneši milicijai, ir instruktuoja, kad tylėtum, kitaip atvažiuos karstas ant ratukų, ir iš jo išlys juodoji ranka? Pats mechanizmas įdomus, kaip automobilių „nevogdavo“.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kokrečiai su mašinomis buvo dar vienas niuansas: jei pagautas vagis atkakliai sakydavo, kad tik pasivažinėjimui pasiskolino, turėdamas intenciją grąžinti, o pardavimo faktas būdavo neįrodytas, tai nesiskaitė už vagystę, o skaitėsi už kažkokį smulkų visai nusikaltimą. Ir negana to, Rusijoje, atrodo, šitai galiojo gal iki kokių 2000 metų 🙂

          Kitas reikalas, kad kai mašinas turėjo labai nedaugelis, tai apie tuos vogimus nedaugelis ir susimąstydavo.

          Reply
  16. ZUZU

    Man tokia nuojauta,kad Kinijoj dabartinio pauksciu gripo protrukio auku skaicius irgi smarkiai mazinamas,jeigu jau oficialiai pranesta kad mire 80-90 manau drasiai galima prideti keleta nuliuku ir tai dar butu svelnus minimumas.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, panašu, kad Estija čia rodo realius skaičius. Beje, ten išties situacija su narkomanų mirtingumu yra pobaisė, nes tenykštės pogrindžio laboratorijos gamina sintetinius opioidus, įskaitant ir fentanilio derivatyvus, nuo kurių perdozavimai yra kraštutinai dažni.

      O Vengrijos ir Rumunijos duomenys tai kelia abejones, kurios yra visiškai garantuotos, čia jau galima kalbėti ne apie šiaip kažkokias skirtingas metodikas, o apie sistemingą duomenų falsifikaciją.

      Nes jei ir galima tikėtis, kad ES ribose bus išsibarstymas, bet tokio lygio nuokrypiai yra visiškai neadekvatūs. Natūraliai taip nebūna.

      Reply
  17. Pingback: Cheminis ginklas Baltijos jūroje « Rokiškis

  18. DarMantas

    Keista, kad taip nėra informacijos nėra internete. Gal tais laikais tas internetas labai slaptas buvo? … 😀

    Šiaip jau bibliotekose yra spaudos archyvai. Nueini ir naršai, ir naršai, ir naršai … Manau daug info būtų galima rasti. Ir nėr ko piktintis, kad į internetą tai nesukelta. Darbas ne tai, kad juodas … O pasižiūrėjus bibliotekininkų algas, tai juodajai skylei slėptis prieš tokį juodulį 😀

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *