Tag Archives: emigracija

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Profsąjungos ir dirbančiųjų interesai

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką apie profsąjungas. Paprastą dalyką: nors kadaise profesinės sąjungos ir buvo skirtos dirbančiųjų apsaugai, jau seniai jos skirtos tiktai pačių profsąjungų veikėjų apsaugai. Profsąjungos – tai vienas iš didžiausių parazitų, kokie tik yra. Ne kokia nors mafija ir ne oligarchai yra didžiausias košmaras Lietuvoje. Didžiausias košmaras yra profsąjungos.

Jokia profsąjunga nėra suinteresuota bedarbystės mažinimu ir gera ekonomine situacija, nes priežastis yra labai paprasta: jei visi gali lengvai gauti darbo, o darbo jėgos poreikis yra toks, kad darbdaviai pešte pešasi, profsąjungų niekam nereikia. Profsąjungų kartais (ir tai tik kartais) kam nors prireikia tada, kai bedarbystės lygis yra kritiškai aukštas, o darbdavys turi neribotas galimybes, ką rinktis. Tik tada kažkokiam darbuotojui galima pasakyti, kad jam reikia gynėjų, nes darbdavys į jo vietą gali priimti kitą. Ir netgi tokia situacija įmanoma tiktai tada, kai tas darbdavys yra idiotas, negebantis efektyviai darbuotojų panaudoti, mokyti, didinti jų nešamos naudos, o darbuotojai – dar didesni idiotai už darbdavį, kuris jų nesugeba panaudoti. Kitais atvejais profsąjungų darbuotojams nereikia.

Profsąjungos ir darbuotojai

Pasaulyje profsąjungos yra padariusios tiek daug blogio, kad apie kada nors jų darytus gerus darbus galima drąsiai užmiršti. Bene ryškiausiai profsąjungos kažkada pasireiškė Didžiojoje Britanijoje, kur sužlugdė automobilių pramonę ir davedė šalį iki tragedijos. Dabar tą patį profsąjungos padarė Graikijoje. Žodis "profsąjunga" jau seniai tapo keiksmažodžiu visiems, kas žino, kuo profsąjungos užsiima.

Profsąjungų nereikia ir darbdaviams, nes jei darbuotojų trūkumas didelis, tai reiškia, kad vyksta ekonomikos augimas, todėl darbdavys auginasi savo pajamas ir pelnus, o tada gali nesunkiai pasiūlyti darbuotojams ir geresnes sąlygas, kad jie neperbėgtų kitur. Profsąjungos tokiu atveju tiktai trukdo, nes trukdo gerai panaudoti darbuotojus ir padidinti jų atlyginimus. Darbdaviui profsąjungų reikia tiktai tada, kai šalį krečia bedarbystė ir krizė. Tik tada darbdaviui reikia, kad kažkas darbuotojams dėl ko nors papudrintų smegenis. Ir netgi tokia situacija įmanoma tik tada, kai darbdavys yra idiotas, nesugebantis panaudoti darbuotojų, o patys darbuotojai – dar didesni idiotai už tą patį darbdavį.

Profsąjungų reikia tik idiotams darbuotojams ir tokiems pat idiotams darbdaviams. Ir būtent tiktai tada, kai ir vieni, ir kiti yra idiotai. Jei darbdavys protingas – jis duoda darbuotojams daugiau, nei šie galėtų gauti profsąjungos dėka. Jei darbuotojai protingi – jie neina pas idiotą darbdavį, o susiranda geresnį darbą. Taip, profsąjungos yra parazitinės struktūros, kurios gyvena iš idiotų, kurie nepamato bendro tikslo, o pjaunasi tarpusavyje. Visada, kur tik du pešasi, laimi trečias. Kai pešasi darbuotojai ir darbdavys – laimi profsąjungos. O darbuotojas ir darbdavys patiria nuostolius.

Profsąjungoms darbdavio interesai nerūpi. Jokiam parazitui nesvarbu, kad tas, iš ko jis gyvena, dėl parazito veiklos nudus. Tai būdingas visų parazitų bruožas. Tačiau profsąjungoms nerūpi ir darbuotojų interesai, nes jei tik darbuotojas bus išmestas iš darbo, jis jau bus neįdomus. Profsąjungoms rūpi tik vienas dalykas – kuo labiau gilinti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojų. Kuo tas konfliktas yra didesnis, kuo blogiau abiem pusėms, tuo geriau profsąjungos veikėjams. Tai pati profsąjungų esmė – daryti blogį, iš kurio jos galėtų gyventi.

Profsąjungų interesas – kuo didesnė bedarbystė. Jei darbuotojai išmetami iš įmonės, kur yra profsąjunga, pastaroji džiaugiasi. Kuo labiau įmonė išmetinėja darbuotojus, tuo profsąjungos vadai yra laimingesni, nes kiti įmonės darbuotojai tampa labiau nuo profsąjungos priklausomais. Ir profsąjunga padarys viską, ką tik gali, kad nauji darbuotojai į įmonę būtų nepriimami. Nes jei jie bus priimami, profsąjunga praras įtaką.

Žinoma, į akis darbuotojams profsąjungos pasakoja vieną ir tą patį – esą kažkokie darbuotojai buvo išmesti nepaisant profsąjungos. Esą nebuvo priimti nauji darbuotojai tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugoti profsąjungos nariai. Ir t.t., ir t.t.. Tie darbuotojai, kurie yra idiotai, panašiomis šnekomis patiki. Nes jie galvoja, kad profsąjungos mielaširdingai gina jų interesus.

Ar kam nors kelia nuostabą, kad lietuviškas minimalus atlyginimas profsąjungų dėka sugebėjo viršyti pusę darbo užmokesčio medianos? Ar kelia nuostabą, kad tie patys profsąjunginiai rimtais veidais nori pakelti minimalų atlyginimą iki dydžio, didesnio, nei mediana? Čia toks pat absurdas, kaip minimalus darbo užmokestis, didesnis už vidurkį. Ir kiek Lietuva bebando kapstytis iš krizės, profsąjungos tam kiša koją, nes joms tai labai apsimoka. Kuo daugiau bedarbių, tuo profsąjungoms geriau. Kuo didesnis konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo, tuo joms irgi geriau.

Kai darbdavys negali mokėti darbuotojui, kuris aria, pusantro karto didesnio atlyginimo, nes turi mokėti neadekvačiai didelį atlyginimą lodariui, kuris beveik nieko neveikia – tai ideali situacija profsąjungai. Profsąjungos dėka geras darbuotojas gauna 1000 litų, o blogas – 800 litų, nes darbdavys negali tam blogam darbuotojui mokėti 400 litų, o geram – 1400 litų. Nes profsąjungų dėka yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris artimas medianai, t.y., dažniausiam atlyginimo dydžiui. Taip, tai reiškia, kad netgi nuo vidutiniškai dirbančių atlyginimų nupjaunami pinigai, kurie skiriami lodariams.

Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų prekės lietuviškuose supermarketuose būna brangesnės, nei kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nes klaikiai išpūsti minimalūs atlyginimai iškreipia rinką neįtikėtinai. Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų kaimo vietovėse žmonės negali legaliai įsidarbinti, nes darbdaviai ten tegali pasiūlyti vos kokius 300-400 litų, o tokie maži atlyginimai jau yra nelegalūs. Būtent profsąjungų dėka daugybė žmonių gauna vokelius. Būtent profsąjungų dėka Lietuvą krečia emigracinė krizė. Būtent profsąjungų dėka yra tiek nelegalaus verslo. Būtent profsąjungų dėka legalus verslas moka tiek daug mokesčių, kad padengtų nelegalus.

Profsąjungoms yra tuo geriau, kuo blogiau visiems – ir dirbantiesiems, ir darbdaviams. Jos suinteresuotos krize ir bedarbyste. Tada jos gali pilstyti demagogijas darbuotojams ir imti kyšius iš darbdavių. Profsąjungos yra sisteminis blogio šaltinis. Padėkokite joms už tai, kad jūsų atlyginimai tokie maži, prekės – tokios brangios, emigracija – tokia didelė, o ekonomika vos teįstengia atsigauti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją

Baltarusijos herbas

Štai jums sovietų socialistinės Baltarusijos džiaugsmas - komunizmas mūsų bedarbiams. Tai paaiškina viską, kodėl pridūrkavoti puspročiai šneka apie tai, kaip laiminga ir gera pas Aleksandrą Lukašenką gyventi. Nes čia jau aišku, iš ko tie lietuviški lukašistai gyvena. Tik paaiškinkit man, kuo jie čia nepatenkinti, jei jiems ten Baltarusijoje taip gerai? Gal tuo, kad reikia laiks nuo laiko į Lietuvą atvykti?

Taip, jūs nesuklydot, aš taip ir parašiau, kaip jūs perskaitėt – lietuviai tuntais emigruoja į Baltarusiją. Bet lygiai kaip ir jūs dabar, aš irgi pirmąsyk išgirdęs šitą nesąmonę, pagalvojau, kad tasai, kas ją sako, yra durnas. Nes išties prieš kokius metus ar du man apie tai pasakė kažkoks pusprotis, vienas iš tų, kurie pasakoja, kaip pas Lukašenką gyventi geriau ir kokie jie ten visi laimingi, kaip daug uždirba, kokia gera socialinė apsauga ir t.t..

Ogi pasirodo, kad tai tiesa – emigruoja tuntais. Tik paprastai nevispročiai Baltarusijos diktatūros mylėtojai užmiršta, kaip ir kodėl. Gal netgi ir išvis nežino, kaip ir kodėl. Nes niekas apie tai nieko nepasakoja. O viskas paprasta.

Paprasta, kaip dvi kapeikos: jei tik esi bedarbis, gauni bedarbio pašalpą, nieko neveiki ir varai į Baltarusiją gyvent. Ten daugelis dalykų keleriopai pigiau. Benzinas pigiau, cigaretės pigios, degtinė pigi, būsto nuoma pigi, na, gal maisto produktai ne tokie pigūs, bet irgi pigesni. O dar šiais laikais, kai baltarusiški zaičikai apsivožė taziku, tai išvis nuostabu – litas juk yra tvirta, stabili ir konvertuojama valiuta.

Taigi, taip ir emigruoja lietuviški bedarbiai į Baltarusiją, kur gerą gyvenimą atranda. Už mūsiškę bedarbio pašalpą ten juk galima gyventi geriau, nei Lietuvoje gyvena vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus. Tikras komunizmas, apie kokį visą laiką svajojo sovietiniai durniai. Taip, mes sukūrėme komunizmą, ponai. Ir bedarbiai tame komunizme jau gyvena. Gal ir ne visi, bet neretas.

O dar jei pridėsim vieną-kitą kelionę ar šiaip kokį siuntinuką, parvežant iš Baltarusijos kokių nors cigarečių ar kitų paklausių prekių – vat ir visai geras biznis susidaro. O dar jei pridėsim, kad turi kažkas ir kontrabandininkams tiekimą organizuoti – tai čia išvis puikus lietuviško bedarbio šansas. Čia juk nuostabybė tiesiog.

Beje, čia dar galime prisiminti, kaip tokiam komunistinio rojaus įgyvendinimui padės plečiamas bevizis režimas su Baltarusija – tai ir pigūs Gudijos darbininkai, kurie dar padidins vietinių bedarbių skaičių, o tuo pačiu – ir skaičių tų žmonių, kurie galės Baltarusijoje prabangiai gyventi. Labai geras žingsnis.

Štai ta proga dar kartą susimąstykim apie tą schemą, kurią neseniai skelbiau, kur yra konflikto tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų esmė. Ir kodėl apsimoka nedirbti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Imigracija fail

Airių emigracija

XIXa. karikatūra apie emigraciją: žmonės migruoja ne todėl, kad nori remti kažkokią valstybę, o tik todėl, kad nori laimingai gyventi.

Vakar parašiau apie realias demografines tendencijas. Šiandien truputį apie tai, kodėl imigracija iš principo negali tapti priimtinu sprendimu Lietuvai net teoriškai, o ypač kai vaikų gimsta mažiau, nei yra suaugusiųjų*. Tai labai paprasta, net nesigilinant į tyrimus, pasekmes ir t.t.. Tėra trys pagrindiniai scenarijai, kurie verti nagrinėjimo (tarkim, vietinių gyventojų skaičius yra mažėjantis, dėl to ir yra imigracijos poreikis):

  • Imigrantai su gimstamumu, lygiu vietiniam. Jeigu bendras vietinių gyventojų skaičius mažėja, o imigrantų reikia vis daugiau ir daugiau, tas imigrantų poreikis tik stiprėja, net nepaisant imigracijos. Pasekmė – ganėtinai greitai imigrantai ima dominuoti, o vietiniai gyventojai yra priverstinai asimiliuojami imigrantų srauto, tačiau demografinės ir iš to kylančios ekonominės problemos neišsprendžiamos, nes gyventojų kiekis visvien mažėja.
  • Imigrantai su gimstamumu, mažesniu už vietinį arba su ribojamu imigracijos laiku (laikinai įvežama darbo jėga). Scenarijus gaunasi toks, kad vietiniai gyventojai po truputį miršta, mažėja, imigrantų poreikis mažėja, o galų gale ateina tiesiog demografinis kolapsas.
  • Imigrantai su gimstamumu, didesniu už vietinį. Imigrantai suvažiuoja, dauginasi, kaip triušiai, todėl (bet tik su sąlyga, kad realiai smarkiai dauginasi) išsprendžia demografines bei darbo jėgos trūkumo problemas, o vietiniai gyventojai asimiliuojami ypatingai greitai, t.y., pats pirminis valstybės pagrindas (vietiniai gyventojai) yra panaikinamas.

Jei panagrinėsim visus tris scenarijus, pamatysim, kad nei vienas iš jų neišsprendžia esminės problemos, kuri kyla valstybei, t.y., tam tikrai gyventojų visumai: pirmu atveju problemas tiktai pristabdo, antru atveju nieko neišsprendžia išvis, trečiu atveju – tampa Trojos arkliu, suėdančiu problemų sprendėjus. Bet tai ne viskas. Įdomumas yra dar didesnis – esminiame faktoriuje, kuris nustato scenarijaus baigtį.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gyventojų amžiaus kitimo prognozė 10-20 metų periodui

Ne kartą ir ne du rašiau apie gyventojų skaičiaus pokyčius. Rašiau jau ir apie tai, kad paskutiniais metais emigracija tapo lemiančiu faktoriumi. Tačiau paskutiniai pora metų yra ypatingi ne tik dėl emigracijos – ši, nors ir baisiai didelė, ir vis auganti, nepatyrė tokio kardinalaus lūžio, kaip kitas pokytis, kurio pasekmes mes kaip tik dabar imame jausti. Pažiūrėkim į grafiką, ar nesimato, kada tas pokytis išties buvo?

Gyventojų amžiaus keitimasis pagal grupes 2001-2010 metais

Gyventojų skaičius pagal amžiaus grupes. Skaičiai pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis (jie duoda amžiaus grupes segmentais po 5 metus). Darbingą amžių ėmiau subjektyviai, tiesiog kaip amžių, iki kurio dauguma dar gali persimokyti, keisti profesiją ir pan., t.y., dirbti pilnu efektingumu

Tasai pokytis buvo apie 1990, kai atsidarė sienos ir emigracija prasidėjo, kaip masinis reiškinys. Kartu tai buvo ir didžiulių ekonominių pokyčių metai, kai visiems teko veržtis diržus, o kaip to pasekmė – staigiai krito gimstamumas. Štai tas procesas ir tęsiasi iki dabar. Per 20 metų išaugo nauja karta, kuri kaip tik dabar ima masiškai emigruoti – juk dažniausiai išvyksta jauni žmonės.

Ir kaip tik dabar mes susiduriame su tomis, prieš 20 metų sumažėjusio gimstamumo ir prasidėjusios emigracijos pasekmėmis: jaunų žmonių, kurie galėtų tapti darbingais piliečiais, staigiai ima mažėti. Tas mažėjimas ėmė jaustis jau prieš porą metų, t.y., pirmi požymiai atsirado anksčiau, nei migracijos pliūpsnis dėl krizės. Taigi, dabar jau galiu pasakyti, kad jis akivaizdžiai atspindi bendrą jaunų žmonių skaičiaus mažėjimo kreivę.

Gyventojų skaičiaus pagal amžiaus grupes kaitos prognozė 2011-2030 metams

Pratęsiam tas tiesias atkarpas ir gauname štai tokį grafikėlį. Darbingo amžiaus grupė galėtų būti ir, pvz., nuo 15 iki 60 metų, tada susikirtimas gautųsi keliais metais vėliau.

Pagal aukščiau esantį grafiką, kurį gauname, tiesiog pratęsę turimų skaičių grafiką, matome akivaizdų dalyką: maždaug po 10-12 metų ateis laikas, kai mus ištiks taip vadinamas „py**auskas“, kitaip tariant, senyvo amžiaus, nedarbingų arba pusiau darbingų žmonių pasidarys daugiau, nei tų, kas gali dirbti. Ir tada prasidės spartus ekonomikos ritimasis žemyn, su kuriuo pastarųjų metų krizė atrodys kaip ne krizė, o humoras kažkoks.

Grafikas, atkreipkim dėmesį, tiesinis. Jis paremtas ne prielaidomis apie emigraciją (o šioji, tarp kitko, linkusi didėti, o prastėjant situacijai – linkusi didėti dar labiau), o tiesiog tęsiniu tų skaičių, kuriuos gauname už ankstesnį periodą, kuris, tarp kitko, buvo ne toks jau ir blogas. Kitaip tariant, čia aš duodu ne pesimistinę ir netgi ne realistinę (ši būtų prastesnė, nes įtrauktų emigracijos srautą), o optimistinę prognozę – kiti negatyvūs faktoriai į ateities skaičius neįtraukti.

Problema ta, kad standartinių priemonių, norint išvengti grafike matomų dalykų, nepakanka. Standartinės priemonės buvo taikomos ir iki šiol, jos įtakos praktiškai nepadarė. Imigrantų atsivežimas problemos irgi negalėtų išspręsti – vien stabilizavimui (būtent, stabilizavimui, o ne augimui) reiktų įsileisti bent 50 tūkstančių per metus, ir tai tuo atveju, jei jie dar ir daugintųsi, kaip triušiai.

Dalinai negatyvų spaudimą, skatinantį emigraciją, pataisyti galėtų pensinio amžiaus padidinimas iki juntamai didesnio už vidutinę gyvenimo trukmę – tada bent sumažėtų ekonominės priežastys emigracijai ir pagerėtų galimybė auginti vaikus jaunoms šeimoms. Bet ir tai – irgi tik sušvelninantis, kritimą sulėtinantis, bet ne kompensuojantis sprendimas.

Iš esmės, norint išvengti artėjančios demografinės katastrofos, reikia labai kardinalių sisteminių pokyčių. Tokių kardinalių, kad juos galėtume suvokti, netgi kaip pasikeitusią santvarką. Gal būt, tai būtų visuotinė dviguba pilietybė emigrantams ir kažkokios absoliučiai išskirtinės priemonės emigrantų grįžimui paskatinti (pvz., atleidimas nuo visų mokesčių 10 metų laikotarpiui), gal būt – dar kažkas. Tam tikras netiesiogiai skatinantis ir nediskriminuojantis (t.y., nesukeliantis problemų vietiniams) sprendimas galėtų būti ryškiai progresyvinė mokesčių sistema su nuliniu mokesčių dydžiu naujesnėms, nei 2-3 metų įmonėms, plius kardinaliai (bent 10 kartų pagal skirtingų mokesčių ir popierių kiekius) supaprastinta įmonių įkūrimo ir priežiūros tvarka. Kitų priemonių nesugalvoju.

Kita vertus, kadangi per paskutinius 20 metų kardinalių pokyčių nevyko, nevyksta jie ir dabar, tai planuojantiesiems ateitį galiu patarti pasiskaičiuoti emigracijos kaštus ir imti užmezginėti ryšius su pažįstamais, draugais, giminėmis užsienyje. 10 metų – pakankamas laikotarpis, norint išsikelti saugiai ir be ypatingo diskomforto, jei nuspręsit. Ansčiau, nei susikirs tos dvi susikertančios kreivės…

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter