Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.
Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.
Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.
Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.
Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.
Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.
Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.
Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".
Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Čia bus beveik ne į temą, bet kodėl anarchistai taip dažnai statomi šalia socialistų, o kartais ir į jų gretas? Jau net nekalbant apie tai, kad anarchistas iš principo negalėtų priklausyti kažkokiam politiniam mąstymui-judėjimui, iš ties yra nemažai taip vadinamų liberalių anarchistų, kurie prijaučia asmeninei nuosavybei ir laisvam kapitalizmui (anarcho-kapitalistai berods).
O į temą, tai neturiu ką komentuoti, nes praktiškai su viskuo sutinku..
Vat ir neįdomu, kai sutinka visi ir nekomentuoja, nei pasiginčyt nėra su kuo 😀
O anarchistai su socialistais gretinami istoriškai (pvz., du Uljanovai) ir šiaip pagal ryšius (kad ir kažkokios vis pasirodančios neaiškios sąsajos tarp NK-95 ir anarchija.lt). Kita vertus, sutinku, kad bendrai imant, anarchistai linkę būti opozicijoje bet kokiai valdžiai, nesvarbu, ar ji socialistinė, ar komunistinė, ar fašistinė, ar kapitalistinė, ar demokratinė, ar dar kokia nors.
Man tai vis užkliūna tas įprotis (kitaip negaliu to pavadinti) apie valstybę kalbėti kaip apie įmonę. Nugi skaitau… nu nėra taip, kad akys krauju pasrūva skaitant, ale vistiek 😀
Įvardink nors vieną kardinalų skirtumą nuo įmonės, kurios visi darbuotojai yra akcininkai, turintys vienodą balsų skaičių. Nes iki šiol man dar niekas nesugebėjo parodyti nei vieno pakankamai kardinalaus skirtumo, kuris neleistų tokio lyginimo daryti.
Žinok, aš abejoju ar čia tų problema, kurie nesugebėjo įrodyti…
O tai tu manai, kad pvz. pilietybę, kaip asmens ryšį su valstybe, galima lyginti su akcijų turėtojo ryšiu ta įmone, kurios akcijas jis turi? Matai, aš neneigiu, kad lyginti galima. Kai kas pvz. valstybę lygina su žmogaus kūnu (galva tai vyriausybė ir tt.), bet ar tai tikslinga?
Šiaip jau pilietybės įgijimas nuo įmonės akcijų įgijimo šiek tiek skiriasi savo pvz. įgijimo pagrindais. Nemanai?
Aš tai manau, kad faktas įrodymų nereikalaujantis, modelis pilnai pasitvirtina. O dėl pilietybės ir buvimo akcininku -- tai tiesiog kiek skirtingi formalizmai, tačiau abiem atvejais mechanizmai ganėtinai panašūs. Galim nesunkiai įsivaizduoti įmonę, kurioje tapimo akcininku mechanizmas praktiškai nesiskiria nuo valstybės pilietybės įgijimo mechanizmo, o visos įmonės valdymas -- irgi labai panašus.
O man atrodo atvirkčiai -- tas prilyginimas tai tas pats kai patogumo dėlei valstybė lyginama su žmogaus kūnų. Tai daroma šiaip sau -- pajuokauti, papilstyti demagogijos arba patogumo dėlei išaiškinti kokį tai dalyką. Problemos prasideda, kai toks supaprastinimas pradedamas suprasti kaip pati tikrovė. Tas tiesa,kad viskas tuomet pasidaro daug aiškiau, nes paprasčiau. Nežinau kas yra valstybė, kaip ir iki galo nežinau kas yra pvz. juridinis asmuo. Valstybėje gyvename, o įmonėje dirbame. Gyvenimas yra daug platesnė sąvoka nei darbas, nors kartais didaktinių sumetimų skatinami galime pasakyti, kad „darbas -- tai gyvenimas“.
Kapitalistinė filosofija teigia, kad tu arba vartoji, arba kuri, arba kuri ir vartoji, arba vartoji ir kuri. Visą gyvenimą ir kiekvienu duotuoju momentu.
Taip teigia ne „kapitalistinė filosofija“, taip teigia LLRĮ. Beje aš asmeniškai „vartojimą“ linkęs suprasti ne kaip duonos, dėšros ir pieno pirkimą parduotuvėje. Nors, aiškų, jeigu kas nors imtų primygtinai tvirtinti, kad tai IRGI vartojimas, negalėčiau nesutikti.
Susitarkim, kad tu nekiši man LLRI, o aš tau nekišiu šūdų, gerai? 🙂
Vartojimas irba kūrimas yra viskas, tai kaip jin ir jan. Tavo rašymas, skaitymas, mintys, netgi gėlės saulėtą dieną laukuose -- irgi vartojimas ir kūrimas. Kapitalistišku požiūriu visi šie dalykai yra susiję su ekonomika. Gal būt galim pavadinti tai environmentalistiniu kapitalizmu, bet esmė nuo to nesikeičia. Ekonomika visur, gal tik kartais sunkiau apskaičiuojama pinigais, tačiau su neabejotinais sąryšiais tarp visų tų reiškinių.
Tai, kad taip gaunasi man ir nieko negaliu padaryti 🙂 Atsiprašau, kad kišu LLRĮ… Tikrai nenorių nieko įžeisti. Tiesiog kažkaip šį savaitgalį ir taip su visais pykstuosi…
Bet kaip sakomas -- Rokiškis nors ir geras daraugas, o Tiesa dar geresnis…
Todėl visgi surizikuosiu pastebėti -- tas tavo paskutinis komentaras, mano nespecialisto kuklia nuomone, yra himnas marksizmui (bent jau taip, kiek aš truputį besigilindamas į jį supratau). Pagal Marksą viskas yra ekonomika -- potika tėra koncentruota ekonomikos išraiška, o pasaulio istorija tėra užmaskuota įmonių vadovų kova su savo akcininkais. Atitinkamai LLRĮ ideologija yra tarsi „apverstas marksizmas“. Marksas išdėsto savo teoriją, bet interpretuoja ją tarsi iš įmonės akcininkų pusės, o LLRĮ tai daro iš jos vadovų pusės, bet dėl paties pasaulio vaizdo iš principo jie sutaria t.y. jei tu ne įmonės vadovas ir ne įmonės akcininkas, tai tavęs nėra tiesiog.
Labai prašau nekišti man šūdų ir atsiprašau už šį savo nekorektišką išpuolį.
Taip, bolševikų ir visokių socialdarvinistų bei frydmanistų artumas akivaizdus (žinoma, tik ne jiems patiems). Tik tiek, kad LLRI atstovauja ne įmonių vadovų, o pačias nykiausias, priežastingumų nematančias stambaus kapitalo (savininkų) pozicijas, tuo tarpu marksizmas -- su panašaus lygio klaidomis daromas bendraekonomines pozicijas. Socialdarvinistų ir marksistų ginčas tęsiasi iki šiol (tiesą sakant, šios dvi grupuotės XIXa. viena kitą ir suformavo), ir pokyčių ekonominei minčiai jis kažkiek atnešė, tačiau ne tokių jau didelių, kad vertėtų į juos gilintis -- tai tiesiog dvi ultraradikalios ir atvirai tūpos pozicijos, susiliejančios marksistinėje priešybių kovoje ir vienybėje. Gal dėl to tamstai ir vaidenasi tai Marksas, tai Frydmanas -- tarpusavy besimušantys visad atkreipia dėmesį į save.
Realybė daug sudėtingesnė ir kartu kažkuo paprastesnė: gerokai daugiau, nei pusė visų ekonomikoje veikiančių faktorių yra absoliučiai „neekonominiai“, t.y., tokie, kurių neįmanoma paskaičiuoti, tokie, kurie tiesiog vaikiškais argumentais nuneigia menamai lemiančią socialdarvinistinio „aukštesnio intelekto“ įtaką ar marksistišką „klasių kovą“, kapitalo koncentraciją, etc..
Iš esmės, vienintelis rimtas apibendrintas požiūris tegali būti pagrįstas „laivo jūroje“ modeliu: mes niekaip negalime įtakoti ir net beveik negalime prognozuoti jūros, kuri lemia viską (laivą paskandinti galinti audra, bures pučiantis vėjas ar laivą sustabdęs štilis), tačiau galime optimizuoti laivą, kuriame yra ir ekonominiai (degalai, burės, krovinių kiekis), ir neekonominiai (ekipažo susidirbimas, maištas, piratus pastebėjusi beždžionėlė, etc.) faktoriai.
Vėl gi, tikiuosi, kad gerb. Rokiškis man atleis už neprieštaravimą ir savo nuomonės neišsakymą (nėra laiko gilintis), bet mestelsiu nors citatą apie laisvas rinkas (ne institutus visokius, bet apie laisvą rinką iš principo):
The curious task of economics is to demonstrate to men how little they really know about what they imagine they can design.
-- F.A. Hayek, The Fatal Conceit
Beje, tas pats Hayek’as (nors nebuvo anarchistas ar net minarchistas, o „tik“ liberalių pažiūrų austrų ekonomikos mokyklos atstovas) teigė, kad… na, daug ką jis teigė, bet minėta citata labai gerai susumuoja jo požiūrį į ekonomiką.
Naujapili -- tiek ilgai žiūrėjau į tamstos avatarą, ir tik dabar supratau, kaip subtiliai dera „Naujapilis“ su šiaurės angelu 🙂 Ir aš ten buvau, alų midų gėriau… Na, negėriau alaus, nes viešoj vietoj negalima. Deja.
Na, bent jau nereikia tik visokiais gerbiamaisiais svaidytis 🙂
O Hajeko citata puiki. Aš irgi tarčiau, kad visos ekonominės analizės yra daugiau tam, kad apibrėžti žinojimo ir nežinojimo ribas -- tada galima padaryti gerai tai, ką galima padaryti gerai, tačiau kiti, nežinomi faktoriai visvien lemia daugiau.
BTW, krypstant nuo temos -- yra matematinių žaidimų idėjos, labai įdomios šiuo atžvilgiu -- daryti sprendimus, kurie laimėtų tikimybiškai, t.y., sprendimo rizikos diversifikacija. Ir čia yra visokių sąmokslo teorijų bei gandų.
Pvz., mažinant mokesčius EU, tikimasi pagerinti ekonomiką, tačiau kadangi tokiais metodais nesam visai užtikrinti, dalyje šalių galime priešingai -- padidinti. Kai kurie nerišlūs gandai sako, kad todėl Kubilius su Šemeta ir gavo pagyrų, kad tapo tokiais išdiversifikuotais keitėjais.
Dar kiti nerišlūs gandai sako, kad moralinė parama Kubilo mokesčių didinimui buvo susijusi su ekonominiais eksperimentais, nes kai kažkokie mistiniai antikinsianistai norėjo praktikoje įsitikinti, o kaip įsitikinti valstybinėm ekonominėm teorijom, jei ne bandymais ant realių valstybių.
Tai labai gerai aprašyta problema, tačiau finalas nusivylęs mane. Du iš šių jėgų niekada nebus vienoje eilutėje, istorija parodė. Ir vistiek, ar būtinai skubėti į kraštutinumus?
(sorry darau vertimo mašina gali būti klaida)
Žinai, dėl to finalo -- ne taip viskas paprasta. Skinų judėjimai Vakaruose ganėtinai maišosi su visokiais anarchistais ir antifa, kad ir kaip tai beatrodytų paradoksaliai. Lietuvoje irgi maišymosi požymių yra. Galim dar prisiminti ir visų tų grupių socialines šaknis, kurios pakankamai artimos.
O dėl istorinių faktų -- buvo du periodai, kai Hitleris buvo aktyviai remiamas komunistų. Tad jei jau toks dalykas vyko, tai jau visa kita -- juo labiau gali įvykt. Klausimas tik tame, kaip jie sugebės įsivardinti tiesioginius tikslus -- ar įstengs rasti bendrą kalbą ir planuoti bendrus veiksmus.
O dėl visokių kraštutinumų -- manau, kad viskas priklausys nuo valdžios, nuo to paties Kubiliaus sugebėjimo suvokti realybę. Nes ir anarchistus, ir socialistus, ir nacius, ir kitus kraštutiniuosius augina pirmiausiai valdžios politika, žmonės šiaip sau nenueina į tokių kraštutinių judėjimų gretas.
Čia kaip sakant, jei jau įmonės darbuotojai rengia streikus, tai reiškia, kad vadovybės darbas yra šūdinas, kaip nežinau kas. Ir galimybę, kad darbuotojai streikuos, įmonės vadovybė turi numatyti iš anksto ir imtis priemonių ne streikų malšinimui, o įmonės veiklos gerinimui, kad dingtų pačios priežastys.
man keli momentai šitoj diskusijoj įdomūs:
-- nacionalistai turėtų stovėti ant sienos ir trukdyti lietuviams emigruoti (arba kurti užimtumo, geresnio gyvenimo ir patriotizmo programas…), nes tai efektyviau siekiant tautos išgyvenimo nei gąsdinti spalvotuosius
-- emigrantai tikrai nesiskundžia Lietuvos sveikatos, soc. rūpybos ir išsilavinimo sistema, ir turėdama proga ją naudojasi, tai sunku pasakyti, kas lieka iš likusių valdžios įtakos sferų, kurios didina norą emigruoti -- mokesčiai? krašto apsauga? užsienio politika? paaiškės, gal emigruojama ne dėl mūsų vyriausybės, kažko darymo ar nedarymo
sorry dėl mano niko, registravausi prieš porą metų, kai dar turėjau vilčių su rusais diskutuoti inosmi portale, bet pasirodė, kad beviltiška
Viską nusako paprasčiausia frazė, kurią pokalbiuose įvardina emigrantai -- „Lietuvoje nieko neįmanoma pasiekti“.
Tai išties reiškia labai aukštus savirealizacijos barjerus, o nagrinėjant konkrečiau, paaiškėja, kad daugiausia tuos barjerus kelia mokestinė sistema, biurokratija, korupcija, rinkų monopolizacija, kiek mažiau -- jaunimo įdarbinimo programų trūkumas ir pan., politikų bei valdininkų požiūris į visuomenę, o paskutiniu metu -- dar ir tokie bajeriai, kaip įdomus autorinių apmokestinimas, Sodra individualioms įmonėms ir PSD, kuris nemažą dalį žmonių stato išvis į užribį.
BTW, švietimo sistema tuos barjerus net kardinaliai paaukština, nors ir atrodo suteikianti pridėtines vertes.
Na, gal versliems žmonėms korupcija ir buvo paskatas emigruoti, bet leiskite paklausti -- kiek iš emigravusių yra verslūs? Man bent susidarė įspūdis, kad didžioji dalis -- eiliniai žmogeliai, kurie emigravo į braškes, konservų fabrikus, statybas ir „šoperius“. Ar jiems rūpėjo korupcija LT? Abejoju. Nebent tiek, kiek mano draugeliui -- išsipirko savo laiku iš policijos už vogto metalo laužo priėmimą… Taigi, jam korupcija į naudą buvo :).
Laikausi nuomonės, kad emigracija -- grynai ekonominis reikalas.
Nors valdžia tikrai galėtų įdėti daugiau pastangų stabdyti emigraciją.
Aišku,kad tai „ekonominis reikalas“.Kaip ir bet koks darbas yra „ekonominis reikalas“,o motyvacija ne pinigais yra tik „vidinių rezervų “ paieškos.Jei įmonė dirba ,kad gautų pelną,tai darbuotojai taip pat dirba dėl to,kad patys gautų pelną-atlyginimą.Nežinau nei vieno,kuris dirbtų dėl to,kad darbe patogi kėdė ar vadovas jam už darbą švelniai paglosto galvą:)
Atkartosiu Anonimą. Neabejotinai ekonominis reikalas, nes jei ne dėl pinigų, tai iš ko jie ten gyventų? Visos kalbos apie neekonomines priežastis -- tai tik nepagrįsti objektyviais faktais pezalai 🙂
Mes emigravome ne dėl ekonominių priežasčių (ir mūsų aplinkoje tokių žmonių daug). Gerai gyvenome ir Lietuvoje (vyras dirbo, aš mokiausi), išvažiavom atostogų, patiko, sugalvojom pasilikt, gyvename irgi gerai (vyras dirba, aš mokausi), jei įdomu, tai uždirba tiek pat kiek ir Lietuvoje, tik kita valiuta, bet mes įpratę skaičiuoti 1:1, todėl kainos Lietuvoje mums atrodo didžiulės. Galbūt norėtume kada grįžti į Lietuvą, bet žmonių negatyvumas, nepergeriausia švietimo sistema, nuolatinis kišimasis į kitų gyvenimus ir mokymai, kaip reikėtų gyventi, mus šiek tiek gąsdina.
Ai, tiesa, dar vienas didžiulis minusas: tai darbo pasiūlymai „per pažįstamus“, privatus sektorius manęs nedomina, bet kai valstybinėms pareigoms skelbiami konkursai tam, kad reikia, nors gerokai prieš konkurso paskelbimą jau yra laimėjęs žmogus.
„privatus sektorius manęs nedomina“—super iliustracija:)
Tiesa dar vienas dalykas, būdami emigracijoje išleidžiame daugiau pinigų, nes mokslas čia mokamas, o Lietuvoje studijavau Valstybės finansuojamoje vietoje.
Anonimui
„Gerai gyvenome ir Lietuvoje (vyras dirbo, aš mokiausi), išvažiavom atostogų, patiko, sugalvojom pasilikt, gyvename irgi gerai (vyras dirba, aš mokausi), jei įdomu, tai uždirba tiek pat kiek ir Lietuvoje, tik kita valiuta, bet mes įpratę skaičiuoti 1:1…“
O čia dar geresnė iliustracija.
Re: Anonimui
Nelabai suprantu ką turite omeny sakydamas „iliustracija“? Išplėtokite mintį, jei nesunku.
tokiai ko…
Labai erotiška esat,jei spręstume iš paveiklėlio:)Aš gal nesiplėtosiu.Va sugadinau jum nuotaiką ir to turėtų užtekti-nemiegokit ,galvokit apie „iliustraciją“,nes jei mes čia plėtosimės,gali nepatikti gerb. Rokiškiui-jo čia valdos ir mums va čia pas Rokiškį susimušti nebūtų mandagu:)
Re: tokiai ko…
Na, susimušti mandagu nebūtų, bet, manau, Rokiškis neprieštarautų, jei įšsiplėtotų argumentuota diskusija emigracijos ir nacionalizmo tema.
Re: tokiai ko…
diskusija tokia diskusija. 🙂
Re: tokiai ko…
Aš pats susimušu, tai ir kitiems netrukdau, aštri diskusija gali būti tokia aštri 🙂
Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Su dauguma issakytu minciu sutinku. Bet visgi tautininkai (kaip cia ivardinta „ultradesinieji“) nera nusiteike pries valstybe ir neturi pagrindo maistauti. Zymiai logiskesnis ir efektyvesnis dabartinio supuvusio krekzdutininku-eks.komunistu tandemo pasalinimo is valdzios budas -- tautines partijos pergale rinkimuose. Manau kad tiek visuomene, tiek tautininku lyderiai baigia tam subresti.
O ir pavyzdziu toli ieskoti nereikia -- pasigrozekime Partijos uz Geresne Vergrija (Jobbik) pasiekimais paskutiniuose rinkimuose Vengrijoje.
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Jo, tautininkai (ultradešinieji) yra nusiteikę svaigti fantazijomis apie pergales rinkimuose, kur neturi nei vienos partijos, išskyrus murzius, nes emigracija tai huinia čia, o ne valstybės griuvimas -- svarbu išsaugoti valdžios įvaizdį.
Nepyk, kad užvėmiau, bet…
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Romualdo Ozolo LCP. Tautine nuo pat 1991 m.
Aisku LCP negauna pakisu is stambaus verslo ar uzsienio valstybiu, ir nezada rinkejams nebutu dalyku kaip Uspaskiai, taigi per praejusius rinkimus i Seima tesurinko 0.7% balsu. Siaip ar tai jau daugiau, negu 0.5% per uzpraejusius. Per ateinancius rinkimus as prognozuoju LCP i Jobbik panasia sekme.
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Na, pagal tavo skaičius, turėtų surinkti 0,9 procento. Na, gerai, tarkim, kad du kartus bus augimas didesnis, tai tada 1,1 procento.
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Neapsimetinek neva tai nezinai koks buvo Jobbik gautu balsu augimas.
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Nu gerai, tarkim 10 kartų augimo tempai padidės, tada, gausit 2,5%, per rinkimus po kiek ten -- po dviejų metų?
Emigracija kiek per tą laiką sudarys? 100 tūkstančių? 100 tūkstančių kiek balsų būtų? Daugiau, nei 3 procentai VISŲ balsuotojų, t.y., gerokai daugiau, nei ta Ozolo partija gaus balsų per rinkimus.
Re: Tautininkams nereikia maistauti -- nebe 1926 m.
Pagyvensim -- pamatysim 🙂