Tag Archives: nacionalizmas

Nacionalinis liberalizmas arba Lietuvos ekonomika iš kitos pusės

Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.

Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.

lietuva_trispalve1

Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.

Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.

Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.

Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?

Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:

  • Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
  • Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
  • Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?

Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie lenkišką Vilnių, rusišką Varšuvą ir Valdemaro Tomaševskio kliedesius faktais

Tūlas Voldemaras Tomaševskis jau pasiekė anokio Algirdo Paleckio lygį su savo kliedesiais. Manau, kad aiškinti pernelyg ir nereikia, nes ir taip jo nusišnekėjimai akivaizdūs. Ir akivaizdu, ko jis siekia – tiktai neapykantos tarp lenkų ir lietuvių protrūkio. Atsimenam iš istorijos ne sykį, kaip visokie nacionaliniai klausimai būdavo aštrinami vien visokių politinių atmatų interesams patenkinti, ypač kai tos atmatos rinkimuose remiasi marginalais, kuriems į galvas galima įkalti bet kokius kliedesius. Tas pat – ir su šiuo veikėju.

Siūlyčiau, beje, atkreipti dėmesį į vieną dalyką: netgi visokie lietuviški skustagalviai paprastai susilaiko nuo visokių tarpnacionalinių konfliktų aštrinimo, o kažkokios miglotos užuominos apie kokius nors taboro čigonus ar šūkis „Lietuva – lietuviams“ sukelia didžiulius skandalus, susilaukia pakankamai rimto valdžios ir visuomenės atkirčio. Įdomu, kodėl atkirčio nesusilaukia anas Voldemaras Tomaševskis?

Na, bet neesmė. Aš čia tik konkrečiai apie menamai lenkiško Vilniaus istoriją, labai konkrečiais faktais. Parengtais pačių lenkų etnografų dar tais laikais, kai pagal visokius tomaševskius Vilnius buvo esą lenkiškas Wilno – 1912 metais (paspauskit ant paveiksliuko, pamatysit labai detaliai).

Taigi, Vilniuje – 30,9 procento lenkų, aplink Vilnių – 12,1 procento lenkų, kituose menamai „lenkiškuose“ rajonuose – dar mažiau. Aplink lietuviškumu niekam abejonių nekeliantį Kauną – 23,2 procento lenkų. O štai Varšuvoje, Lenkijos sostinėje – 46,4 procento lenkų. T.y., mažiau, nei pusė ir tik trečdaliu daugiau, nei Vilniuje.

Šiais laikais neretas pridūrkavotas pseudoistorikas ima pezėt apie tai, kaip Vilniuje esą gyveno vos du procentai lietuvių ir pan., pasiremiant tų laikų caro valdininkų darytais surašymais, kur jei sakydavai, kad esi lietuvis, tai rašydavo arba lenku, arba baltarusiu, priklausomai nuo to, ar supranti rusų kalbą, ar ne.

Tai jei tokie tomaševskiai peza nesąmones apie lenkišką Vilnių, tai gal jie norėtų pakalbėti apie rusišką Lenkijos sostinę ar apie tai, kokiu stebuklingu būdu Vilniaus kraštas staiga tapo lenkišku?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kai naikintojai apsimeta gynėjais

1982 metais rabinas Meiras Kahanė, pagarsėjęs žydų teroristas, Žydų gynimo lygos įkūrėjas, o taip pat net ir Izraelyje uždraustos sionistinės Kach partijos įkūrėjas bei lyderis rašė:

Kodėl? Kodėl mes tylėjome, kai Hitleris degino mūsų brolius ir seseris? Kodėl mes tylėjome, kai Kremliaus žudikai veržė kilpą ant sovietinių žydų kaklo? Ir kodėl mes tylim dabar, kai mūsų broliams Rusijoje gręsia mirtinas pavojus? Kodėl nutylima katastrofiška žydų kalinių padėtis kraupiuose arabų šalių kalėjimuose? Kur šios kapų tylos priežastis?

Meiras Kahanė

Rabinas Meiras Kahanė

Meiras Kahanė buvo vienas iš tų, kurie vadinami sionistais. Neretai teroristiniais metodais jis kovojo už savo tautą, už Izraelį ir prieš visus žydų priešus. Jo partija pagarsėjo atvirai diskriminaciniais pareiškimais gojų atžvilgiu. Jo kurtos organizacijos buvo vienareikšmiškai susietos su terorizmo aktais JAV ir Izraelyje. Pats Meiras Kahanė buvo nužudytas Al Kaedos atstovų, kiek vėliau buvo nužudytas ir jo sūnus, pabandęs tęsti tėvo veiklą. Visgi Meiras Kahanė vertas analizės. Vertas vien dėl to, kad išsakė patį kraštutiniausią, tačiau apibendrinantį požiūrį apie tai, kas yra žydų priešai ir su kuo reikia kovoti Izraeliui.

Šį straipsnį pradėjau rašyti gerokai iki to skandalo, kilusio, kai Petras Stankeras paskelbė straipsnį su sakiniu apie „neva nužudytus 6 milijonus žydų“. Rašiau tiesiog apie Meirą Kahanę ir tai, ko mums vertėtų pasimokyti. Tačiau visas triukšmas su Stankero straipsniu privertė mane nubraukti ir užmiršti viską, ką tik buvau parašęs. Išskyrus vieną Meiro Kahanės citatą, pateiktą aukščiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Emigracija ir nacionalizmas

Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.

Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.

Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.

Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.

Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.

Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.

Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.

Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".

Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter