Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų

Prieš kokius gal 5 ar 6 metus nutariau paanalizuoti vieną iš labiausiai nesąmongų kūrinių – vaikišką šiurpę apie tai, kaip atvažiuoja grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka*.

Žinoma, tose vaikiškose istorijose, skirtose kraupinimui, pilna visokių archetipinių vaizdinių, o prasmės atrodo tiek maža, kad tiesiog nėra, ką interpretuoti. Tačiau aš kartą pabandžiau. Tuo pačiu bukiausiu būdu, kuris toks nemėgstamas visokių filologų bei tautosakininkų (šie dažniausiai ima svaigti vėjus apie kokias nors dievybes ir ieškoti velnių bei žemynų kur papuola**) – vykdant elementarią, buką transliaciją (t.y., vertimą – klasikinis metodas). Ir pats nustebau, koks rezultatas gavosi. Aš pats nebūčiau nei pagalvojęs, kad ta šiurpė yra tokia banaliai gyvenimiška.

Nors matome, kad grafas Drakula turi ne juodąsias rankas, bet galėtume ir pagal jį suinterpretuoti tą istoriją. Bet galime gana aiškiai nujausti, kad tokiu atveju kažkur visgi galai su galais nesusisietų.

Pasakojimo apie Juodąją Ranką tekstas (iš galvos atpasakojant) yra maždaug toks:

Vieną kartą mama pasakė mergaitei: „neklausyk radijos“, o tada išėjo į darbą. Bet mergaitė nepaklausė mamos ir įsijungė radiją. O iš radijos pasigirdo balsas: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų“. Bet mergaitė nepaklausė radijos ir neišjungė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų.“ Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų“. Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo Juodoji Ranka.

Tokia štai šiurpė – pasaka su neaiškia pabaiga, kur normaliam žmogui net nesuprantama, kas gi čia įvyko. Tačiau pabandykime bukai ją pertransliuoti (išversti). Pirma sudėstykime bendrą kontekstą, apibrėžkime galimas prasmes, tada jas paslinkime į realesnį, suaugsiųjų pasaulį, o tada perrašykime tekstą įprasta, šiuolaikine suaugusiųjų kalba – taip atrasime diskursą, kuris slepiasi***.

Transliacija (savo esme – vertimas) yra labai paprasta, čia net nereikia labai gilintis. Darom viską labai primityviai, tiesiog žymim faktus:

  • Pasaka datuotina XXa., nes radijos konceptas yra pateiktas gana unikaliai, nelabai pakeičiamas kitomis mitinėmis būtybėmis. Didžiausia tikimybė, kad pasaka – ne ankstesnė, nei apie 1930 (iki tol radijos buvo tiesiog nepakankamai įprastos), tačiau tikėtina, kad pasaka vargu, ar vėlesnė, nei ~1960: maždaug apie 1970 jau buvo žinoma gan plačiai. Beje, apie 1990 Eduardo Uspenskio paskelbtas variantas yra gerokai degradavęs, praradęs Juodąją Ranką.
  • Pastebėtina, kad radiją valdo mergaitė (nusprendžia įjungti, nusprendžia neišjungti), radijos valdymui nereikia jokių maginių galių, nors pati radija – vaikiškai magiška, kalbanti keistus dalykus. Kitaip tariant, radija – tai akivaizdi tarpininkė tarp realaus pasaulio (kur gyvena mergaitė) ir antgamtiško (kur yra grabas ant ratukų).
  • Pati pasaka, kiek suprantu, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, tačiau, atrodo, nėra girdėta Vakarų šalims. Tai gan įdomi geografinė specifika.
  • Pasaka neturi aiškiai suvokiamo galo. Ji nutrūksta, kai pasirodo Juodoji Ranka. Akivaizdu, kad kažkas vyksta po to, bet joks pasakotojas to nežino.
  • Pasakos veikėjai:
    • Mama – šiuolaikinė moteris, išeina į darbą visai dienai, nesisukioja aplink, tai yra visiškai tipinė XXa. Sovietų Sąjungos moteris, kas jaučiama ir iš pasakojimo: išėjimas į darbą nėra ekstraordinarinis įvykis, galime spėti, kad tai natūralus, kasdienis veiksmas. Mama duoda gerą patarimą, kurio nepaklausius, kyla grėsmė.
    • Mergaitė – pagrindinė veikėja, neklauso mamos, įjungia radiją. Apie tai – visa pasaka.
    • Radija – kaip pastebėjome aukščiau, jai valdyti nereikia ypatingų galių, nors ji ir praneša gan paslaptingus ir draudžiamus (mamos draudimas) dalykus, t.y., pasižymi aiškiais maginiais, antgamtiniais bruožais, kuriuos verta panagrinėti. Ryškus momentas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį: radija yra įprastas prietaisas, kokios dar grėsmės iš jos gali kilti?
    • Karstas ant ratukų – akivaizdi transporto priemonė, t.y., nepilnavertis pasakojimo herojus, nes nedalyvauja aktyviame veiksme (susitikime su mergaite). Įdomus dalykas, kad nors tas karstas yra ne herojus, jis nuolat minimas ten, kur galima būtų įvardinti juodąją ranką.
    • Juodoji Ranka – įdomiausias personažas, akivaizdus istorijos dalyvis, tikrasis pasakojimo vinis. Tačiau įdomu, kad pasakojime netgi neminima, ką ta juodoji ranka padarė. Jau pats jos atsiradimas – tai įvykis, kuris lyg ir turėtų pasakyti viską.

Taigi, perpasakokime pasaką nevaikiškai, o remdamiesi pastebėjimais ir pataisydami kraštutinai netikroviškus dalykus (pvz., transporto priemonės įvažiavimą į butą):

XXa. butas mieste, laikotarpis tarp 1930 ir 1960 metų, Sovietų Sąjunga. Mama išeina į darbą ir palieka savo dukrą namie. Išeidama prisako: neklausyk radijos, nes gali įvykti kažkas blogo. Mergaitė sulaukia, kol mama išeis ir ima gaudyti visokias radijo stotis, kol išgirsta pranešimą apie tai, kad mieste dedasi kažkokie negeri dalykai ir jai netgi gręsia pavojus klausyti šios radijo programos. Mergaitė ignoruoja radijos patarimą ir klausosi toliau. Radija perspėja, kad gali atvažiuoti juodas „grabas“ ant ratukų, t.y., matyt, automobilis, su kuriuo susijusi neapibrėžta grėsmė. Mergaitė kelis tokius pranešimus ignoruoja, kol galų gale atsidaro durys ir pro jas pasirodo JUODOJI RANKA.

Čia matome, kad pasaka-šiurpė jau įgauna ganėtinai apibrėžtą, tikroviškesnį vaizdą, kur atsiranda vietos labiau pagrindžiamoms interpretacijoms. Taigi, pažiūrėkim, kas gaunasi toliau:

  • Karsto atributai: juodas, belangis, ant ratukų. Gana specifinis automobilis. Juo atvažiuoja Juodoji Ranka, ar, tiksliau, šios rankos savininkas. Jam tas grabas – tai transporto priemonė, kuria jis atvyksta pas aukas, tačiau aukoms – tai karstas, t.y., mirtis. Iš konteksto (bei iš kitų šiurpių apie Juodąją Ranką) galim gan drąsiai spėti, kad Juodoji Ranka, o tiksliau – jos savininkas, ruošiasi įkišti mergaitę į tą juodą grabą ant ratukų.
  • Juodoji Ranka – akivaizdžiai nepersonifikuota jėga, tačiau atkreipkime dėmesį – juodoji (o ne baltoji, ne skeleto, ne kruvinoji, ne dar kokia nors). Labai banaliai galime spėti, kad visa ta Juodoji Ranka – tai tiesiog ranka, apmauta juodomis pirštinėmis. Ji atstovauja paslaptingai jėgai, apie kurią nieks nenori kalbėti (būtent todėl ir pasaka gaunasi netgi be pabaigos). Sprendžiant iš visko, Juodoji Ranka yra labai stipri būtybė, valdanti situaciją ir nešanti mirtį, neatrodo, kad būtų įmanoma jai pasipriešinti: į kovą su Juodąja Ranka pasakoje nėra net jokių užuominų. Pati ta jėga yra beasmenė, tai panašu ne į konkretų žmogų ar pabaisą, o į kažkokią pavojingą, bet neapibrėžiamą jėgą – turinčią žmogiškų bruožų (pats buvimas ranka), bet neidentifikuojamą.
  • Radija – pati savaime šioji lyg ir nekenksminga, tačiau jos klausantis, galima išgirsti dalykų, kurių niekas neturi žinoti. Ir jei tik šiuos dalykus sužinai, pas tave atvažiuoja juodosios rankos savininkas. Radija sąžiningai apie tai įspėja pati. Tai paprasta radija, valdoma mergaitės, tačiau dėl jos klausymosi galima sulaukti Juodosios Rankos vizito.

Taigi, istorija trečią kartą, jau visai žmogiška kalba:

Mama, išeidama į darbą tarė mergaitei: neklausyk „Amerikos balso“ per radiją. Bet mergaitė neklausė mamos – ji įsijungė radiją ir išgirdo laidą, kurioje buvo pasakojama: „Sovietų Sąjungoje į kalėjimą gali būti pasodintas žmogus, klausantis užsieninių radijo stočių. Žmones areštuoja radijo imtuvus pelenguojantys saugumiečiai, kurie atvažiuoja savo „voronokais“ prie namų, įsiveržia į įtariamųjų butus ir išveža savo aukas į koncentracijos stovyklas.“ Mergaitė, tegul ir suprasdama pavojų, radijos neišjungė, todėl ją susekė saugumas. Gal negeri kaimynai įskundė, o gal – pagal prietaisus susekė****. Taigi, mergaitė sėdi namuose, tuo tarpu pasigirsta visrakčio trekštelėjimas spynoje, prasiveria durys, ir ji išvysta juoda pirštine apmautą eilinio KGB-isto (arba NKVD-isto) ranką, bandančią atkabinti durų grandinėlę. Tai Juodoji Ranka. Tęsinį galime suprasti patys: mergaitė nutempiama į „voronoką“ ir niekada nesugrįžta, jokie jos draugai nieko daugiau apie ją nesužino.

Kaip matome, viskas atsistoja į savo vietas. Telieka parašyti paskutinį, ketvirtąjį pasakojimo variantą, kuris galėtų būti pradiniu – būtent tuo, iš kurio per visokias mutacijas ilgainiui atsirado ta šiurpė. Galim tai nupasakoti, kaip istoriją, kurią matė mergaitės draugai, vėliau ir tapę pirmais šiurpės pasakotojais:

Viena mergaitė dažnai klausydavo „Amerikos balso“, nors mama jai ir sakydavo, kad negalima, nes už tai gali išvežti saugumiečiai. Ji buvo dar per maža, todėl nelabai žinojo, kas tie saugumiečiai, bet suprato, kad juodais „voronokais“ NKVD-istai kažkur išveža nekaltus žmones. Mergaitė papasakojo tai draugams, kurie irgi pastebėdavo, kaip kartais dingsta jų kaimynai, kuriuos išveža kažkokie keisti tamsiais ploščiais vilkintys žmonės, atlapais prisidengiantys veidus… Vieną kartą mergaitė dingo. Akivaizdu, kad dingo dėl radijos, akivaizdu, kad ją išvežė žmonės, kurių veidų nieks nemato. Išvežė juodu grabu – „voronoku“. O kas toliau jai nutiko, nesužinos niekas, dėl to pasaka lieka be pabaigos.

Net ir vaikiškas pasakojimas turi prasmę, jis irgi yra apie gyvenimą, apie pasaulį, apie galimus, pakankamai realius scenarijus. Tiktai vaikiškoje sąmonėje tikri įvykiai įgauna itin daug magiškumo, jie atskyla nuo suaugusiųjų turimo pasaulio vaizdo ir tampa keistais, nesuprantamais. Kita vertus, tas poetiškai magiškas vaikų pasaulis kartais gal net geriau leidžia atpasakoti visą tikrovę, o dėl savo atsietumo istorija pavirsta į tokią, kuri atkartojama žodis žodin, dešimtis metų išlikdama beveik nepakitusia, neišcenzūruota, neuždrausta.

Kaip minėjau, man pačiam kadaise gavosi netikėtas rezultatas, nors dariau paprastą, buką transliaciją. Tačiau magiškos saugumiečių savybės ir jų mitologizavimas nėra kažkas unikalaus – Haičio saugumo pajėgos, kurias sukūrė prezidentas François Duvalier, velniškai primena šią istoriją savo detalėmis: Haičio kreolų mituose Tonton Macoute (Dėdė Maišas) yra ne kas kitas, o Baubas (viena iš universaliausių archetipinių figūrų), kuris naktį ateina pas blogus vaikus, juos įkiša į maišą, išsineša ir paskui suvalgo pusryčiams. Kaip ir NKVD, tonton makutai dažniausiai savo aukas išsivesdavo naktį, žmonės tiesiog dingdavo – niekas apie juos daugiau nieko nesužinodavo. Tiesa, Haičio saugumiečiai dar buvo susiję ir su Vudu kultu, tad žmonėms keldavo itin antgamtišką įspūdį. 1986-1987, žmonės per neramumus tuos tonton makutus tiesiog gatvėse gaudydavo, užkapodavo mačetėmis, o lavonus čia pat sudegindavo – kad jokia piktoji dvasia neišliktų. Bet tai jau būtų atskira istorija.

Visos pasakos turi prasmę. Visos jos atsiranda kaip keisti, nesuprantami tikrų įvykių perpasakojimai. Prasmę turi ir pasaka apie juodą grabą ant ratukų. Tegul ji ir vaikiškai magiška. Vaikai daugelio dalykų nesupranta, tačiau savo poetine, metaforine kalba, savo paprastu magišku suvokimu gyvenimo siaubus interpretuoja ir atpasakoja pakankamai tiksliai. Kas keisčiausia – tokios pasakos neretai išlieka žymiai ilgiau, nei tikros, įvykius tiesiogiai atpasakojančios istorijos.

 

—————-

* Juodoji Ranka – tai herojus, ką galime pamatyti iš interpretacijos. Tad rašyti čia reikia iš didžiųjų, kaip vardą-pavardę. Nors neabejoju, kad kokie nors VLKK veikėjai aiškintų priešingai.

** Ypatingai fenomenalus, netgi ženkliškas atvejis – anokia Pranė Dundulienė, kuri, apimta kažkokio potraukio visur ir viską feminizuoti (pagal ją netgi Velnias tapo moterimi), sugebėdavo ne tik negirdėti jokių argumentacijų, pateikiamų, pvz., Vladimiro Toporovo, bet kai jau visai kažkas smegenis perspausdavo, tai ir pati prigalvodavo „faktų“. Apie tai, kad archainių baltiškų mitų ji nesugebėdavo atskirti nuo krikščioniškų istorijų – tai jau išvis nekalbu. Dabar pagal tos Pranės Dundulienės prikurtą briedą mokosi VU studentai-etnologai.

*** Šiaip jau čia turim pastebėti, kad tų diskursų gali slėptis belenkiek ir belenkokių: kadaise struktūralistai pademonstravo, kad vienas diskursas gali prigeneruoti neribotą kiekį naratyvų, o paskui poststruktūralistai pademonstravo, kad ir po vienu naratyvu gali slėptis neribotas kiekis diskursų. Kita vertus, čia kyla praktinis produktyvumo kriterijus, kuris mums sako, kad tikimybiškai diskursų kiekis visgi ribotas, o dedukcija padeda išaiškinti tiesą.

**** Skirtingai, nei daugelis galvoja, radijo imtuvai puikiai gali būti pelenguojami, nes irgi skleidžia radijo bangas. Ypač dar turint omeny įprastas superheterodinines schemas, kurios triukšmauja labai nemenkai, o dirba kitu dažniu, nei priimamas signalas. Iki Chruščiovo atšilimo visokius „balsų“ klausytojus saugumas gana sistemingai gaudydavo ir lankydavo, o pastarieji, neįtardami, kad imtuvas gali būti pelenguojamas, neretai galvodavo, kad juos įskundė kaimynai. Šiais laikais Didžiojoje Britanijoje panašiai pelenguojant yra gaudomi mokesčių už TV nemokantys televizorių savininkai.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook160Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

98 thoughts on “Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų

  1. :]

    Tamsta Rokiški su tokiom interpretacijom turėjot būt LT mokytojos svajonė 10-12 klasėse.

    Pasakysiu stipriai, bet vienas iš blogiausių dalykų, ką gali padaryt savo vaikui -- nupirkti lietuviškas pasakas.
    Baisesnės turbūt tik „ingušų-čečėnų liaudies pasakų motyvais“ aka „vaičičiaku, vaičičia. Vaikščiojau aš po kalnus, po girias, sutikau mergiotę, ėmiau ir nusukau jai galvą…“ .

    Nupirkau „gražiausios lietuviškos pasakos“. Knyga ohohoho, 60+ ltl. Geriau jau būčiau nepirkęs. Vaikis dar dabar bijo ožkos su peiliu kuri vilkams pilvus pjausto.

    Kaip ir šitoj pasakoje, jaučiasi, kad pasakos skirtos paklusnumui įdiegti bauginant. Visa eilė pasakų vien apie tai ir yra. Bet ant saviškių pastebėjau, kad tokios pasakos yra paprasčiausias smurtas prieš vaiką. Nes įdiegia gilią sunkiai nugalimą baimę, kuri dažniausiai nei protu aiškiai suvokiama nei nupasakojama.

    Palyginkit, pvz. lietuvių pasakas su kokiom nors Astridos Lindgren. Pastarojoje vaikai dūksta, tyrinėja, netgi patys plėšikus įveikia. Lietuvių pasakose -- visur pavojai, visur baubai, laumės, vilkai ir pan.

    Reply
    1. hmz

      Man tai vaikystėje visada kliūdavo tas dalykas, kad pamotę žiauriai nubausdavo (pvz., prilipindavo prie keturių arklių ir suplėšydavo į keturias puses), nors ji realiai nieko blogo nebūdavo padariusi -- tik versdavusi vaikus dirbti namų ruošos darbus. Mane tėvai irgi pastatydavo prie namų ruošos, bet stipriai skriaudžiamas nesijausdavau. O čia mat kažkokiam Petriukui liepė šluoti ąslą ir tai jau kažkoks baisus kriminalas. Man vis trūkdavo argumentacijos kuo ta pamotė tokia jau bloga.

      Reply
    2. e

      Prieš 12-10 metų man niekas pasakų neskaitydavo, pats prieš miegą persiskaitydavau ir nieko baisaus neįžvelgdavau. Gal pats savo vaiką prigąsdinęs, bijo visko, o tos pasakos tik lakmuso popierėlis?:)

      Reply
    3. Rokiškis Post author

      O kuo tamstai atrodo lietuviškos pasakos baisios? Kad kažkas kažką užmušė? Taigi taip ir būna. Realybė yra ne vata išklota.

      Žinot, buvo prieš kokius porą metų Vilniuje kažkokia paroda nuotraukų apie kokias tai karų baisybes. Tai paskui kažkokios trenktos supermamos pradėjo cypti, kad tas nuotraukas galėjo vaikai pamatyti ir sužinoti, kaip tai viskas baisu ir todėl traumuotis.

      Čia su tokiais fufeliais, žinote, paskui žmonėms prasideda visai nukvaišimai, pvz., pasakot, kad kokį nors šunį ar katę veterinaras ne nudėjo, o esą užmigdė.

      Sakyčiau, noras neigti realybę nėra adekvatus pas tamstą.

      Reply
      1. :]

        Reikia skirt realybę nuo pribaubinimo. Ir aiškint vaikams kaip yra ir kaip veikia pasaulis jų kalba. Čia apie veterinarą ir kates.

        Betgi pasakos „ir iškasė pamotei po slenksčiu duobę ir pripylė į ją žarijų“ imho yra bullsh*t. O kadangi tai lietuvių liaudies kūryba, tai dar ir labai etno-bullsh*t.

        Reply
        1. Boletas

          Toks požiūris (užsimerkimas) į realybę, deja, yra dar labiau silpnaprotiškas nei mamų-šmaikštašiknių.

          Reply
  2. zzz

    Atsimenu daržely kai per pietu miegą padavė pasakų per radiją. Esmė ta, kad vienu metu pamotės dukrai netilpo kojos į Elenytės batukus, tai pamotė pasiėmus kirvį apkapojo jas biški. Ir poto kai pamotės dukra karieta važiavo, tai princas ar kas ten pamatė, kad karieta pilna kraujuko ir suprato kad čia ne Elenytė… Apyžlybis buvo matyt.
    Tai su tokiom pasakom ir gyvenam 🙂

    Reply
    1. hm

      Tai jau Grimų pasakos švelnesnės -- gi miegančioji gražuolė visai ne nuo princo bučinio pabudo 🙂

      Reply
  3. hmz

    Kažkaip pas mus pasakodavo atskirai arba apie juodą ranką arba apie juodą karstą („juodas karstas lipa laiptais, juodas karstas bando atidaryti duris..“). O galiausiai, visiškai netikėtai, pasakotojas staiga čiumpa klausytojui už krūtinės sušukdamas „atiduok širdį!“. Tame ir įdomumas, didina didina įtampą, o tada staigiai išgąsdina.

    Sakyčiau, pasakojimas tiesiog remiasi numirėlių baime. Bet interpretacija apie pirštinėtus kagėbistus -- irgi įdomi, dėkui 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Būtų tik numirėlių baimės, tai nebūtų nei ratukų, nei radijos. O tai, ką tamsta vadinate numirėlių baime -- tai archetipinis vaizdinys -- kažkoks užribinis, blogas, vaikus nešantis padaras -- Baubas. Visokie ten zombiai ir pan. -- tai to paties Baubo realizacija. Nes šiaip jau numirėliuose nėra nieko baisaus.

      Bet štai Baubo atėjimo scenarijų būna įvairių, ir su kuo jie susieti -- čia ir žiūrim.

      Reply
  4. kita

    Į mane pro lango plyšį žvelgia dulkinas praeivis
    Ir per telefono kriauklę gaudžiant jūrą išgirstu
    Pasigirsta moters juokas, bet staiga garsai nutyla
    Ir iš radijo antenos kalas pamažu kulka

    Reply
    1. Giedrė

      Hmmm…. Net nepagalvojau, kad „Kardiofono“ „Kalėdų Eglutės“ žodžiai tokie prasmingi. Drąsu, turint galvoje, kad ji dainuota tik Nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu. Ši įžvalga, kaip ir Rokiškio šiurpės interpretacija privertė susimąstyti. Žinojau, kad pasakose užkoduoti realaus gyvenimo atspindžiai, bet nesusimąsčiau apie šiurpes. Kai vaikystėje jas vieni kitiem pasakojom, atrodė, kad tai -- pačių mūsų išsigalvotos jokios gilesnės prasmės neturinčios istorijos (nors Rokiškis rašė, kad šiurpės buvo be pabaigos, mes kažkodėl sekdavome su pabaiga apie smaugiančią ranką).

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Pabaigos, kiek žinau, vėlesnėse versijose tik atsirado, nes ilgainiui tas bepabaigiškumas priversdavo kažką prikurti.

        Reply
      2. boletas

        Kodėl Kardiofono? A. A. Jonyno -- vieno didžiausių nūdienos poetų. Pasiskaitykit. Labai rekomenduoju.

        Reply
  5. Brauninkas

    Girdėjau ir aš šitą pasakėlę vaikystėj. Bet kiek pamenu, bent jau iki paauglystės, tai tokias istorijas suprasdavau labai paraidžiui, be jokios perkeltinės prasmės. Juo labiau, kad tai buvo tik viena iš daugelio panašaus stiliaus istorijų, kurias buvo populiaru pasakoti vėlai vakare tarp vaikų.
    O šiaip, įdomus bajeris, kuris paauglystėje labai nustebino -- pasirodė, kad nemaža dalis tų vaikystės istorijų -- perpasakotį vakarietiškai filmai: siaubiakai, koviniai filmai ir t.t.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, vaikų vaizduotėje kai kurios istorijos perbėga. Kita vertus, dėl tų siaubo filmų -- jų istorijos irgi iš visokių baispasakių imamos būna 🙂

      Reply
  6. Rasa

    Mes sakydavom teta juodoji ranka. Porą metų buvau įsitikinus, kad ji veisiasi musų namo laiptinės 1 aukšte (kažkokie padlos lemputes pavogdavo). Skuosdavau užsimerkus.
    Dar buvo kažkokia šiurpė, kaip moteriškė naktį taksi važiavo į kapines. Lyg ji pati ir buvo mirtis, jau gerai nepamenu.

    Reply
  7. skirmantas tumelis

    Aš kažką dar atsimenu apie Juodąją Ranką išlendančią iš klozeto. Čia irgi diskursų galima vieną kitą surasti:
    1. KGB/NKVD’istų pajuokimas, kad kanalizacijos vamzdžiuose gyvena ir šūdai jiems įprasta aplinka.
    2. Kad Juodoji Ranka puola netikėtai ir pačioje pažeidžiamiausioje būsenoje

    taigiva…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pirmas -- tai neadekvati tamstos racionalizacija. O štai antras pastebėjimas įdomus. O bendrai imant, kanalizacija labai gerai derinasi su chtoniniais padarais, tad tokia istorijos mutacija atrodo natūraliai.

      Reply
  8. Vilius

    Dar būdavo juodoji ranka, išlendanti iš už sofos ir šaukianti „Kraujo, kraujo!“

    Reply
  9. Aiste

    Rokiški, o šiurpės apie geltonas (mokyklines?) užuolaidas nepameni? Ji man lb baisi buvo, bet beveik nieko nepamenu.
    Žmogui kuris ten liaudies pasakas su Astrid Lidgren romanais lygina, galiu pasiūlyti tik kreiptis į teismą už tai, kad kažkas išardė smegenis.

    Reply
    1. :]

      Ačiū, kreipsiuos. Gal naujas pasiūlys -- mažiau dulkėtas 😉 Nors jei Rokiškis dar nė karto nepasiuntė n****i, tai gal man dar yra bent lašelis vilties?

      Mėginau išvardinti pasirinkimus kuriuos gali (skubėdamas ar šiaip) išrinkti vaikams knygyne, kur tos knygos guli greta. Ir palyginti ką vaikas gauna su kiekviena iš jų.

      Reply
      1. Aiste

        Dauguma pasakų vaikams yra baisios. T.y., ne tik Lietuvos, praktiškai visoj Europoj tas pats. Nes gyvenimas tada buvo labai baisus. O vaikus reikėjo mokyti jame išlikti.
        Jei įdomu, europines pasakas antropologiniu metodu labai įdomiai nagrinėja toks Robert Darnton, knyga išversta į lietuvių ir vadinasi „Didžiosios kačių skerdynės“. Nežinau, ar lietuvių autoriai yra kokią panašią lietuviškų pasakų studiją padarę.

        Reply
        1. Pijus

          Teko skaityti, kad Daltonas šiek tiek paisto. Nežinau kaip skyriuj apie pasakas, bet iš jo naudoto šaltinio, parašyto praėjus daug metų po „įvykio“, priskaldyti vežimą apie tikras kačių skerdynes reik nemažai fantazijos ir talento 🙂

          Reply
          1. Aiste

            Jis įkvepia mąstyti pačiam, tai didžiausia rašančiojo dorybė. Antroji -- talentas ir fantazija 🙂

            Reply
            1. Pijus

              Va, jei tai ir pristatytų kaip laisvą minties klajonę, tai būtų nieko, bet kai kalba apie mokslinį darbą.. Ne tas, ne tas 🙂

              Reply
  10. p.j.

    Lietuviškos pasakos yra labai archaiškos, siekiančios viduramžius, jei ne dar giliau. taip sakant, tikros pasakos, o ne brolių grimų „muilas“. Kitas klausimas, ar jos tinkamos skaityti mažiems vaikams..

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vargu, ar derėtų taip apibendrinti. Pasakos yra labai skirtingos ir jų amžius irgi labai skirtingas.

      O mažiems vaikams tinkamos visos pasakos.

      Reply
    1. Miglė

      Miglė buvo ne vaikas, kai tos pasakos buvo kurpiamos ir renkamos, tai tikiuosi jų nieks ir neskaito vaikams 🙂 O jų interpretacijos gal irgi būtų panašios, priklausomai nuo interpretuotojo, manyčiau.

      Reply
  11. Saulius

    Dar vaikystės šiurpėse šalia Juodosios Rankos būdavo tokie veikėjai, kaip Žaliosios Akys ir Geltonasis Apsiaustas. Nelabai beatsimenu konkretybių, bet jie irgi ateidavo į miestą ir artindavosi prie mūsų durų. Ir kalbėdavo apie juos irgi radijas. O -- dar būdavo Grabas su 66 ratukais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gali būti, kad išvystyti variatai. Šiaip jau labai įdomu, ar etnografai pas mus yra kažką iš tų šiurpių pririnkę, kokių nors vietinių variantų.

      Reply
  12. Saulius

    Dar vaikystės šiurpėse šalia Juodosios Rankos būdavo tokie veikėjai, kaip Žaliosios Akys ir Geltonasis Apsiaustas. Nelabai beatsimenu konkretybių, bet jie irgi ateidavo į miestą ir artindavosi prie mūsų durų. Ir kalbėdavo apie juos irgi radijas. Pasibaigdavo viskas, kai pasakotojas (paprastai vyresnis vaikas)griebdavo artimiausiam už krūtinės ir rėkdavo „Atiduok širdį“.
    O -- dar būdavo Grabas su 66 ratukais.

    Reply
  13. Ele

    Iš įdomesnio lietuviško folkloro:

    Eglė Žalčių karalienė- nepatiko švogeris, turėjęs išvaizdos kompleksą, tai pasiėmė dalgius ir užkapojo. Labai sakyčiau biblijiška-rauk blogį su šaknimis.

    Basiliskas po Vilniaus bastėja-mintantis nekaltomis mergelėmis. Šiandien badu mirtų, nabagas.

    Pasakos apie tris brolius, kurių jauniausias, be išimties vadu Jonas, visada yra nepilnai išsivystęs protiškai, bet velnią apsuka kad net smagu darosi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, klausimas čia, ar išvaizdos kompleksą anas turėjo. Jei kabinsim giliau, tai Žaltys irgi yra chtoninis padaras, ir jūra -- tinkama jam buveinė.

      Eglė, ištekėdama už Žalčio, persikelia į mirusiųjų pasaulį, o jos broliai ją ir jos vaikus vaduoja iš mirties. Bet kadangi ir Eglė, ir jos vaikai yra tapę pilnaverčiais tarpininkais tarp mūsų pasaulio ir ano, išvadavimas iš chtoninio pasaulio juos atima ir iš mūsų pasaulio.

      Dėl Bazilisko -- anas galimai sietinas visgi su graikų ir romėnų mitais. Žudantis žvilgsnis čia pakankamai įdomus. Kita vertus, anas lyg ir požeminis, bet jo aitvariški (gaidžio) bruožai kelia ir kitų spėlionių. Keistas padaras, nes turi ir chtoninių, ir kažkiek orinių savybių.

      Su trim broliais -- čia savaime imant vargu, ar yra kokių nors gilesnių įdomybių savaime, jei neskaitysim tos pat maginės trejybės, per kurią tų brolių bruožai išsiskiria. Jono kvailumas ar nukvaišimas -- aiški aliuzija į beprotybę ir pranašingumą, gebėjimą bendrauti su kitais pasauliais.

      Reply
      1. prabegom

        Del trecio brolio Jono yra tekę skaityti tokį paaiškinimą (berods, Šimkūnaitės užrašuose). Seniausiose pasakose kvailas yra devintasis brolis -- tai dėl to, kad gausios šeimos būdavę, ir sulig kiekvienu palikuoniu tėvai vis senesni, o rezultatai -- vis silpnesni, todėl paskutinieji neretai gimdavę neįgalūs. Ilgainiui vaikų skaičius mažėjęs šeimose, tad kito ir pasakos, ir kvailelio vaidmuo atitekęs jau trečiam broliui…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Na, vaikai silpnesni matyt ne dėl tėvų senėjimo būdavo, o dėl to, kad paskutiniai vaikai jau gaunasi kaip pagrandukai -- kiti suaugę, savarankiški, tuo tarpu jauniausi -- vis dar maži, kvailiukai.

          O devyni ir trys -- tai tie mitiniai skaičiai pas lietuvius. Per juos viskas sukasi.

          Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gali būti, kad kartojasi kažkoks simbolis įvairiais pavidalais. Galim čia prisiminti ir vaizdinius iš kitų filmų, kad ir zombių, kurių rankos iš po žemių lenda. Arba, pvz., tiesiog epiškai per duryse iškirstą skylę iškišama Jack Nicolson ranka filme „Švytėjimas“.

      Žodžiu, daug čia įdomumų, jei pažiūrėsim.

      Reply
  14. Nazg

    O taip -- juodoji ranka buvo, buvo pasakojamas ir variantas, kur grabo ir rankos vieta fiksuota -- vardinant juodas vietoves (juodam juodam mieste, etc), studijų metu girdėjau labai linksmą variantą, kai gale paaiškėja, kad tai žmogus pats bandęs pildyti spausdintuvo kasetę 🙂
    O šiaip dar buvo „Pykų dama“, kuri išlenda iš veidrodžio tamsoje, tik reikia užpilti ant jo kvepalų ir pakviesti tris kartus (pasakojime „vienos pažįstamos pažįstamai“ tai pavyksta). Bandžiau su kiemo draugėm, gavom daug velnio nuo Mamos, dėl išlietų kvepalų…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Juodos vietovės -- aiškus paryškinimas. Spaudintuvo kasetės variantas -- jau istorijos parodijavimas.

      Apie Pikų Damą kadaise, bet labai seniai ir miglotai teko girdėt, bet čia istorija atrodo senesnė, o kai kuo primena ir legendas apie Vilniaus magus ir per veidrodžius iškviečiamas dvasias, o šitiems pasakojimams tai jau nemažai šimtmečių.

      Reply
    2. As

      Pikų damos kvietimas tris kartus iš veidrodžio tai tas pats britų „Bloody Mary, bloody Mary, bloody Mary“.

      Reply
  15. E.

    Gal kada kas sukurs šiurpę apie tai, kaip visiems, kas lindo prie originalių pasakų ir padarė iš jų „čupačupsus“ su „hepiendais“ pirštukus nukapoja. Va su tokiom preparuotom pasakom užaugęs vaikas išeina į gyvenimą. Ir ką? Pirmas sunkumas, santykių griūtis ir pan. -- psichoterapeuto ir Prozaco. Nes jis nežino, kad gyvenime būna ir sunku. Bet tai įveikiama. Po kliūties įveikimo prizas -- karalaitė ir pusė karalystės.
    Pasakos skirtingo amžiaus vaikams yra skirtingos. Šiurpės labai tinka 9-erių metų vaikams, dėl jų gyvenime vykstančių pokyčių. Pavyzdžiui, 4-erių metų vaikams tokių dar geriau neskaityti.

    Reply
    1. F

      O į ekskursiją morgan nuo kelių metų vaikus vesti? Profilaktiškai, kad vėliau prozaco nereiktų.

      Reply
        1. Gerasirdis

          Paliestų. Pokštininkas tu. Gerai dar, kad palaižyt/pabučiuot nesiūlai.

          O dabar mintyse užsidėk baltą epidemiologo chalatą minutėlei, ir pagalvok apie numirėlių baimę. Gal visgi visi tie prietarai ir baimės turi nors truputėlį racionalumo savyje?

          Vaikus Vandeniais juk gąsdindavo ne tik tam, kad būtų apie ką pablevyzgot ilgais tamsiais žiemos vakarais; buvo tam labai praktiškos priežastys- vandeny vaikai kartais skęsta.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Visi žmonės bijo numirti. Tai savisaugos instinktas. Ir kai žmogus pamato lavoną, jam kyla mintis apie save patį. Instinktas sukyla. Ir čia nereikia mistikos.

            O dėl vandenių visokių ir pan. -- taip, čia ne šiaip sau.

            Kita vertus, o kame čia problemą matote?

            Reply
    2. NePetras

      Lietuva (užaugusi su senom nekraipytom nečiupačiupsinėm pasakom grūdinusiom gyvenimui):
      Pirmauja savižudybių skaičiumi pasaulyje vyrų tarpe 1,5 karto lenkdama antroje vietoje likusią Korėją.
      Populiariausi vaistai Lietuvoje -- antidepresantai ir nervus raminantys.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ponas NePetrai, tamsta vietoje argumentų rašote fantazijas, esą lietuviškos pasakos baisesnės, esą tos pasakos yra savižudybių priežastis, o taip pat esą antidepresantai ir pan. yra dėl tų pasakų, o taip pat esą kitur kažkas labai kitaip su tų vaistų vartojimu.

        Ką jūs čia veikiate, ponas NePetrai?

        Reply
  16. nb

    Amerikos balsas transliuoti lietuviškai pradėjo 1951. nežinau, ar Amerikos balsą kokia nors kalba girdėdavo Rusijoje, bet jei imame, kad tai susiję su Lietuva ir AB, tai pasakos kilmės metus galima apibrėžti 1951 -- 1960.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėkui, čia tikrai geras pastebėjimas, dar geriau ribas patikslina išties, nes kažkaip nei nepagalvojau, kad balsai irgi neišsyk atsirado.

      Reply
  17. Marcipanas

    Kažkaip filmas „Skambutis“ man susiasocijavosi su tą radija ir grabais ant ratukų. Spėju, kad galimai yra sąsajų 🙂

    Reply
  18. ert

    Lietuvių kalbos egzamine interpretacijai, kad kas nors pateiktų tokią pasaką jaunimui! Visi nusirautų plaukus, kur esmė, nes be Homo Sovieticus patirties šią pasakėlę sunku suprasti ir teisingai interpretuoti.

    Reply
  19. marius

    senosiose šiaulių kapinėse yra toks labai spalvotas antkapis ten palaidotiems dviems vaikams- vienas žuvo nuo bombos, kitas-tragiškai žuvo nuo juodos rankos. taip ir parašyta. mes, vaikai, net praeiti bijodavome pro jį. ir metai- 1951m lapkritis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Įdomu, kas ten konkrečiai turėta omeny toje alegorijoje. Kiek suprantu, žmogžudystė, bet kas ją įvykdė?

      Šiaip jau pavyzdį tamsta pateikėte labai įspūdingą.

      Reply
      1. marius

        aš ir pats nežinau.. tai va berniukas nuo bombos-1945, mergaitė- nuo juodos rankos-1951. dabar pažiūrėjau foto. tas antkapis labai išskirtinis- net yra pavaizduota ir bomba, ir juoda ranka, t.y. tik ranka

        Reply
  20. boletas

    Gal 1945 m. berniukui žuvus nuo bombos tėvai (ar vienas iš jų) iš sielvarto neteko proto, o po to seka visa kita. Pats paminklas labai įdomus, nekalbant jau apie užrašą.. Neišriši čia be papildomos info niekaip.

    Reply
  21. Policija

    Aš buvau mėgėjas įvairių baisenybių pasakojimų.Šiurpindavau vaikus.Bet jiems patikdavo:) Pašiurpinsiu ir jus, kiek panašia į Rokiškio pasakojimą istorija apie Vaikščiojantį ploščių. Taigi, klausykite.
    Viename mieste gyveno tėvai su dviem vaikais.Kartą tėvai pasakė vaikams, kad jie išeina į svečius. Prieš išeidami liepė vaikams gražiai elgtis, laukti sugrįžtančių tėvų ir jokiu būdu neįjungti radijo.Tėvams išėjus vaikai liko vieni, žaidė žaidimus.Neklausydami tėvų vaikai įsijungė radiją. Grojo muzika. Klausydami jos vaikai žaidė. Staiga muzika nutilo ir susijaudinęs moteriškas balsas tarė:
    -Vaikai, vaikai, greitai išjunkite radiją, uzrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau įžengė į jūsų miestą!
    Tačiau vaikai nekreipė dėmesio į įspėjimą ir toliau žaidė. Vėl užgrojo muzika.Po kiek laiko muzika vėl nutilo ir balsas tarė:
    -Vaikai, vaikai, greitai išjunkite radiją, uzrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau eina jūsų gatve!
    Vaikai greitai išjungė radiją, užrakino duris ir pasislėpė. Po kiek laiko grįžo tėvai ir visi nuėjo miegoti.
    Kitą kartą tėvai vėl išėjo į svečius ir šį kartą prisakę neįjungti radijo.
    Neklausydami tėvų vaikai ir vėl įsijungė radiją, klausėsi muzikos, žaidė.
    Kaip ir tą kartą staiga vėl nutilo muzika ir susijaudinęs moteriškas balsas tarė:
    -Vaikai, vaikai, greitai išjunkite radiją, užrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau įžengė į jūsų miestą!
    Tačiau vaikai nekreipė dėmesio į įspėjimą ir toliau žaidė. Vėl užgrojo muzika.Po kiek laiko muzika vėl nutilo ir balsas tarė:
    -Vaikai, vaikai, greitai išjunkite radiją, uzrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau eina jūsų gatve!
    Tačiau vaikai ir vėl nekreipė dėmesio į įspėjimą bei toliau žaidė. Vėl užgrojo muzika.Po kiek laiko muzika dar karta nutilo ir susijaudinęs balsas pasakė:
    -Vaikai, vaikai, kuo greičiau  išjunkite radiją, užrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau lipa jūsų laiptine!
    Vaikai ir tada nekreipė demesio.Vėl užgrojo muzika.Po minutėlės muzika nutilo ir balsas suriko:
    -Vaikai, vaikai, greitai išjunkite radiją, užrakinkite duris ir pasislėpkite, nes vaikščiojantis ploščius jau daro jūsų duris!
    Vaikai puolė greitai slėptis, tačiau nespėjo, ne į kambarį įėjo vaikščiojantis ploščius ir vaikus pasmaugė.
    Vėliau paaiškejo, kad po vaikščiojančiu ploščiumi slėpėsi vaikų tėvai…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia pas tamstą labai panašus pasakojimas, iš esmės -- lygiai tas pats (ploščius, kuris, beje, puikiai su juoda ranka derinasi), jei ne viena detalė, kuri sumakaluoja viską.

      Su pabaigoje minimais tėvais-smaugikais, kurie ten po ploščium slepiasi, siužetas pakinta į artimesnį pasakoms apie Jonuką ir Grytutę, išvestus į mišką ir paliktus tėvų tenai, kad numirtų, nes šeima neturi, ką valgyti. Bet iš tokio pasakojimo kyla klausimas, ar tikrai tėvai nori vaikus nudėti tokiu sudėtingu būdu -- jis neadekvatus, panašus į išbandymą.

      Taigi, gauname siužetą apie išbandymą: ar tikrai vaikai klausys tėvų? Už neklausymą nubaudžiama negailestingai, tačiau kyla klausimas, kokia pati išbandymo esmė, kodėl nutylima, kas bus sėkmingo išbandymo atveju? Ar išbandymo tikslas -- tiktai neklausyti radijos, t.y., negauti žinių iš šalies? O kas yra tasai, iš šalies žinias suteikiantis ir kodėl tos žinios pavojingos?

      Vat čia gauname, kad tėvus įterpę, padarom siužetą nepakankamu, t.y., pažeistu. Tai požymis, kad vyksta pasakojimo racionalizacija (paslaptingasis ploščius papildomai išaiškinamas, identifikuojamas, kad taptų suvokiamu pasakotojui ir klausytojams), kitaip tariant, galime spėti, kad turime kiek degradavusią versiją.

      Reply
  22. Lijana

    Nusikaltėliai grasino, kad nužudys ar pagrobs juos ar jų vaikus, jei negaus savo dalies. Kiekviename laiške buvo matoma La Mano Nera – juodos rankos antspaudas. Žiniasklaida pavijimui puolė spausdinti straipsnius apie monstrišką slaptą italų žudikų ir plėšikų bendriją. Amerikiečių laikraščiuose terminas „Juodoji ranka“ greitai pakeitė žodį „mafija“, bet kad ir kaip buvo vadinamas šis reiškinys, reikalai tik prastėjo, o aukų skaičius kasdien augo

    Skaitykite daugiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/10955154/Giuseppe.Petrosino.ir.juodoji.ranka=2011-04-04_12-08/#ixzz1wVoMkM1j

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vargu, ar tiesiai iš tos istorijos į Lietuvą atėjo pasakymas apie juodąją ranką, bet gali būti, kad susiję per kažkur. Taip ar anaip, čia įdomu palyginti.

      Reply
  23. Lijana

    Nemanau, kad to mirusio Siauliuose vaiko tevai neteko proto ir parase apie „juodaja ranka’. Manyciau, kad cia yra to meto parafraze “ tragiskai zuves“. Kazkur pries 15-20 metu buvo isleista knygute apie senasias Siauliu kapines. Nepamenu, kad ten tas kapas butu buves pazymetas kaip kazkoks ypatingas. pabandysiu pasiklausti.

    Reply
    1. boletas

      Lijana, jūs įtikinamai lyg ir kalbate.
      Bet man nesusiveda -- yra du arvejai, dvi mirtys: 1)“tragiškai žuvo nuo bombos“, 2) „tragiškai mirė nuo j(u)odos rankos“. Ir jie antkapinio paminklo žodžių autoriaus (kad ir kaip makabriškai tai skambėtų)yra būtent išskiriami. Nes, jei, pasak jūsų, juoda ranka=tragiškai žuvęs, tai to vienintelio užrašo būtų užtekę abiems. Čia yra kažkas įdomiau. Paslaptingiau. Ir 60 metų nėra toks ilgas laiko tarpas, ir Šiauliai nėra toks išskirtinis regionas, jog galėtume pasakyti, kad jiems ten ir tuo metu buvo savaime suprantama, kad juodoji ranka reiškia nenatūralią mirtį. Tikrai būtume apie tai girdėję.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, čia tamsta gerai pastebite, kad prasminių elementų pločiai turėtų būti atitinkamo lygio ir tarpusavy nepersiklojantys.

        Reply
  24. Lijana

    Lietuvoje juk praktiskai ir nebuvo laikotarpio su „juodom masinom“ ir is ju islipancias budeliais “ juodom rankom“..

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Uhu, praktiškai nebuvo tokio laikotarpio. Tik varganas šimtelis-kitas tūkstančių nužudytų ar ištremtų -- kas tas yra, ašara jūroje.

      Reply
  25. Lijana

    Tie nuzudyti ir istremti is Lietuvos kazin ar lauke privaziuojant prie namo juodo automobilio, kaip kitose Sajungos respublikose 4-ame desimtmetyje. Tik tai ir tenorejau pasakyti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visokių buvo. Ir pasaka nebūtinai turi atspindėti pagrindinį, dažniausią scenarijų -- ji greičiau linkusi atspindėti ryškiausią scenarijų.

      Reply
  26. auza

    NEKLUSNUS VAIKAS
    Buvo kartą toks mažas vaikas ir labai neklausė savo motions. Viešpats Dievas užsirūstino ant jo ir nusiuntė tokią ligą, kurios joks daktaras negalėjo išgydyti, ir netrukus jis mirė. Kai jis buvo nuleistas į duobę ir užkastas po žeme, staiga išlindo iš kapo jo rankutė. Ji vėl buvo padėta į savo vietą ir užkasta naujomis žemėmis, bet nieko tai nepadėjo: kiek kartų kasė, rankutė vis kilo aukštyn. Tada atėjo prie kapo motina ir sukirto per rankutę žabu, ir vos ji taip padarė, rankutė tuojau įlindo į žemę, ir vaikas nurimo savo kapelyje.
    ?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat čia sunku jau ištransliuoti į normalią kalbą. Mistinių figūrų gana nedaug, jos gana neryškios, o ir veiksmas ribotas.

      Pirminis pasakojimo momentas -- lyg ir gyvųjų pasaulyje, o vaikui opozicija tampa Viešpats Dievas. Tačiau vaikui numirus ir jį palaidojus, jis vis dar juda, t.y., lieka gyvu. Tai leidžia spėti, kad jis yra chtoninis, požeminis, o tai paaiškina ir jo blogą elgesį, nes chtoniniai padarai linkę griauti tvarką.

      Viešpats Dievas aiškiai orinis, tad ir kovoja su chtoniniu vaiku. Motina, sukirtusi žabu per vaiko ranką, atsisako to vaiko ir jis galutinai nutraukia ryšį su šiuo pasauliu.

      Taigi, čia turime istoriją apie tai, kaip antgamtinis, chtoniškos kilmės vaikas bandė įsitvirtinti žmonių pasaulyje, buvo nubaustas Dangaus jėgų, tačiau šių jėgų valios pilnai neužteko, nes ir žmonės turi spręsti, su kuo jiems gyventi -- tą sprendimą galų gale ir padaro motina.

      Pasakojimas visgi labai trumpas, panašus į daug platesnės istorijos fragmentą. Gal būt vaiko motina iki tol turėjo santykių su kokiais nors antgamtiniais padarais, dėl to pagimdė šitokį vaiką.

      Tas primena ir pasakas apie laumes, kurios pakeisdavo kūdikius. Nors laumės visgi nėra aiškiai chtoninės -- tai, kad jos mėgsta suptis ant medžių šakų, yra greičiau oriškumo požymis, tad toksai spėjimas yra labai sąlyginis.

      Reply
  27. Povilas

    Šiaip yra visokių tų pasakų, nereikia ten nusipezėt, kad jeigu gaidys vištai akį su akmeniu išmušė, kad ana jam kelnes suplėšė, tai vaikas aceit pagal visus šmaikštašiknius, blet pasiims užaugęs kirvį ir prasieis pro kaimą. Sakyčiau reikia kuo daugiau tokių pasakų skaityt, kad vaikas paskui perdaug nenustebtų į mokyklą ar gatvę išėjęs.
    Nu bet čia neesmė, pasidalinsiu juoku. Vaikui sekiau pasaka, berods skaitosi „Apie šalną“ ar pan. Long story short: boba pasėjo agurkus, naktį šalna juos pavogė, kitą ryta boba prilupo senį ir išvarė jį iš namų, kad surastų jo agurkus. Tai dabar vat prašau, prisikabinkit kas nors už lygias vyrų teises ir smurto šeimoj skatinimą 😀

    Reply
  28. Rokiškis Post author

    Ponia Urtė iš G+ papasakojo vieną dalyką labai įdomų apie Turkijoje paplitusią juodosios rankos sąvoką (juoda -- kara, ranka -- kol, t.y., karakol, kas reiškia policijos nuovadą):


    turkai policiją vadina juodąja ranka. normaliai. spaudoje

    Vali Toprak, yabancı uyruklu kişinin karakol da işlemlerinin devam ettiğini belirterek, soruşturmadan sonra olayın nasıl ve ne amaçla olduğunun belirleneceğini kaydetti.

    Vali Toprakas pranešė, kad užsieniečio byla policijoje bus tęsiama ir paviešinta, išsiaiškinus įvykio priežastis ir tikslus.

    Reply
  29. Pingback: Mano Lietuva po 20 metų

  30. Pingback: Žvilgsnis į ateitį

  31. Pingback: Disproporcija | antakisaukstyn

  32. TiesiaiSviesiai

    Žiūriu kartais senąją animaciją. Nu blyn kaip praėjo cencūrą multikas „Drakonas“ arba Rūgpienių kaimas. Pastarąjame įdomūs dalykai analizuojami- karvė tai valstybės, o veršiukas tai mūsų. Išsinuomoji šaldytuvą, šaldytuvas kieno- nuomotojo. O šaltis? Mūsų. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Brežnevo laikais į multikus praeidavo visokių dalykų -- kažkuriuo metu tiesiog visoks Glavlitas matyt nusprendė, kad multikai yra nesvarbus reikalas, tai sušvelnino priežiūrą. O ir šiaip, prie Brežnevo jau menininkai būdavo mažiau terorizuojami.

      Reply
  33. 3 rytū išminčej

    Aukščiau aptarinėtame antkapyje „juodoji ranka“ gali būti kriminalinės grupuotės pavadinimas.

    Reply
  34. Leo Straus

    RU interpretacija -- Одним из последствий Февральской революции стал массовый психоз. Весной-летом 1917 года Петроград, Москву и другие крупные города захватили слухи о таинственных «чёрных машинах», из которых загадочные личности убивали милиционеров, женщин, евреев, монархистов — каждый видел свои жертвы. http://ttolk.ru/2016/07/18/%D1%84%D0%B5%D0%B2%D1%80%D0%B0%D0%BB%D1%8C%D1%81%D0%BA%D0%B0%D1%8F-%D1%80%D0%B5%D0%B2%D0%BE%D0%BB%D1%8E%D1%86%D0%B8%D1%8F-1917-%D0%B3%D0%BE-%D0%BE%D1%82%D0%BA%D1%83%D0%B4%D0%B0-%D0%BF%D0%BE%D1%88/

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *