Šiaurės Korėjos kariniai pajėgumai

Taikūs Šiaurės Korėjos traktoriai pasiryžę visais savo ginklais atremti imperialistų smūgį. Tuo tarpu JAV siunčia savo lėktuvnešį prie Šiaurės Korėjos, kad toji nesugalvotų daryti branduolinių bandymų ar vėl bandyti tarpžemyninių branduolinių raketų. Jūs suprantate, apie ką čia viskas? Taikūs kolūkiečiai ruošiasi karui – štai apie ką.

Kai kas nors pamato tokį vaizdą iš Šiaurės Korėjos, tai paprastai ima žvengti. Tiems, kas susigaudo, tie traktoriai atrodo daug baisiau už tankus: tai reiškia ne šiaip kariuomenę, o totalinę militarizaciją, kur netgi kolchozai yra paversti į realius karinius dalinius.

Tie, kas po Šiaurės Korėjos reikalus kapstėsi kiek giliau, žino kad atvejis čia ne toks, kaip kad Irako ar Sirijos. Šiaurės Korėja, nors ir visai nedidelė, nors ir neturinti resursų bei labai atsilikusi, yra košmariška šalis, kuri kariniu atžvilgiu yra labai nemaloni.

Įsivaizduokite, kad mūsų Lietuvoje yra 100 tūkstančių žmonių aktyvios kariuomenės (ir milijonas vis apmokamų rezervistų), kokie 10 tūkstančių dotų, bunkerių ir kitokių slėptuvių, negana to, kiekviename kaime yra įtvirtinimai bei sukarintas būrys su kulkosvaidžiais, granatosvaidžiais ir minosvaidžiais. Ir dar visur nenormalios krūvos ginklų sandėlių, kuriuose – kad ir pasenęs šlamštas, bet tas šlamštas tinka šaudymui ir jo daugiau, negu įmanoma įsivaizduoti. Ir dar visa tai – kalnuotoje teritorijoje, kur sunku pravažiuoti. Ir visa tai – Lietuvoje. Įsivaizdavote?

Aš suprantu, kad tai įsivaizduoti gana sunku. Štai todėl čia bus tiesiog apžvalga apie tai, ką ta Šiaurės Korėja turi ir ką ji gali. Ta pamišusi valstybė, kuri begalę laiko egzistuoja kaip kažkoks koncentracijos stovyklos ir tvirtovės hibridas, kuriame viskas skirta vien karui.

Pradėkim nuo paprasto fakto: Šiaurės Korėja yra labiausiai militarizuota valstybė pasaulyje. Joje yra apie 25 milijonus gyventojų ir daugiau kaip milijonas žmonių aktyvios kariuomenės. Palyginimui, Lenkija turi 38 milijonus gyventojų ir 120 tūkstančių kariuomenės. Ukraina, kur gyvena maždaug 42 milijonai žmonių ir kur vyksta karas, turi 250 tūkstančių žmonių kariuomenę. Netgi Rusija, kur gyvena apie 150 milijonų, turi maždaug 800 tūkstančių žmonių kariuomenę. Čia viskas – skaičiujant be aktyvaus rezervo.

Šiaurės Korėjoje tarnyba kariuomenėje privaloma visiems, moterims – 3 metai, vyrams – 10 metų. Taip ir gaunasi virš milijono kareivių. Jūs suprantate valstybę, kur ištisai visur kariuomenė ir kariuomenė? Skaičiuojant su rezervistais, Šiaurės Korėjos Liaudies Armija sudaro maždaug apie 10 milijonų žmonių. O turint omeny, kiek valstybė yra militarizuota, tai rezervistai ten matyt nelabai formalūs, o pakankamai realiai priskirtini armijai. Kitaip tariant, ta valstybė kariškių skaičiumi išties atsiduria šalia tokių šalių, kaip Kinija, JAV ar Rusija, t.y., realiai bando spraustis į karinių supervalstybių kategoriją. Vien dėl nenormalaus militarizavimo, kuris apima visą visą visuomenę.

Primityvesnių ginklų, kaip kad automatai, Šiaurės Korėja turi pakankamai daug. Sudėtingesnės ginkluotės, aišku trūksta, tačiau irgi yra. Kai kuriuos ginklus Šiaurės Korėja gaminasi pati, ir dar ir eksportuoja. Jei ne dešimtis metų besitęsiančios sankcijos, Šiaurės Korėja galėtų būti viena iš didesnių pasaulio ginklų eksportuotojų, juoba kad kai kurios technologijos tenai gana neblogai atidirbtos. To, beje, nelabai supranta žmonės, kurie pamato kokiuose nors Šiaurės Korėjos paraduose paprastus traktorius.

Kai kurie iš Šiaurės Korėjos turimų ginklų realiai yra labai modernūs: pvz., savaeigis 170mm Koksan pabūklas, kuris apie 1980 buvo išvis bene toliausiai šaudantis savaeigis pabūklas pasaulyje – 43km šaudant įprastais sviediniais, o reaktyviniais – 54km. Palyginimui, vos ne 20 metų naujesni Lietuvos įsigyti PzH 2000 šaudo 30km nuotoliu įprastais sviediniais, o reaktyviniais – 40km. Yra įtarimų, kad po Kuveito karo Šiaurės Korėjai savo technologijų galėjo perduoti Irakas (Gerald Bull konstruoti pabūklai), o tai gali reikšti, kad Šiaurės Korėja gali turėti ir kažkurių Al Fao pabūklo analogų (pastarasis įprastiniais sviediniais šaudė iki 56 kilometrų atstumu). Kažko panašesnio (mobilesnio) į PzH 2000 Šiaurės Korėja irgi turi – tai savaeigiai Chuche-Po pabūklai.

Pokpung-Ho tankai, nors ir atsilikę nuo vakarietiškų, visgi nėra toks šlamštas, kokiu buvo ginkluotas Irakas ar Sirija – iš principo jie jau pajėgūs kovoti ir su vakarietiškais. Nors tokių tankų Korėja turi sąlyginai nedaug (kelis šimtus), jie yra pakankamai rimtas dalykas, kai gali veikti palaikomi senesnių tankų.

Tankų kiekiais (apie 3-4 tūkstančiai) Šiaurės Korėja gali išties nustebinti: nors pati ir nepajėgi tų tankų gaminti, tačiau pajėgi juos modernizuoti, o šarvuotą techniką saugo ir vis atnaujina dar nuo Korėjos karo laikų. Tarp ginkluotės – bent 1500 daug kartų modernizuotų T-54/T-55 bei Type 59 (kinietiškas T-54 variantas) tankų, ir daug T-62, ir T-72, ir pan.. Byrant SSRS, Šiaurės Korėja sugebėjo gauti ir kažkiek T-80, kuriuos ardė ir paskui gautas žinias taikė kitų tankų modernizavimui. Labai smarkiai Šiaurės Korėja stengėsi supirkinėti ir senesnių modelių, tačiau SSRS modernizuotus tankus – pvz., jau po SSRS subyrėjimo įsigijo kelioliką T-55 iš Baltarusijos – atrodo vien todėl, kad tie buvo smarkiai atnaujinti, t.y., tinkami kaip pavyzdys savam modernizavimui.

Kiekvienas didesnis ginklas Šiaurės Korėjoje yra saugomas karui, modernizuojamas, tobulinamas ir kažkaip vis remontuojamas. Kad būtų lengviau susivokti – netgi T-34 ten iki šiol yra kariuomenėje, neperdirbti į jokį metalo laužą, o tik krūvą kartų atnaujinti ir ilgainiui paversti mokomosiomis mašinomis, savaeigiais artilerijos pabūklais ar dar kuo nors naudingu.

Kai kuriais atvejais Šiaurės Korėja tankus pirkdavo netgi kaip metalo laužą, kurį paskui kardinaliai suremontuodavo ir sugebėdavo paversti dirbančiais – savo laiku taip jie įsigijo kelis šimtus T-72, kuriuos paskui dar ir smarkiai modernizavo, naudodami kratinį iš kažkokiais būdais gautų T-80 ir T-90 tankų technologijų – pastarąsias, atrodo, tiesiog pirkosi iš Rusijos ir Ukrainos.

Vienas iš momentų su tankais yra toks: Šiaurės Korėja yra pristačiusi tiek požeminių gelžbetoninių slėptuvių, kad jų turi daugiau, nei tankų. Visi tankai gali kovoti ir pusiau mobilų, slėptuvinį karą – išlįsti, truputį pavažinėti, pašaudyti ir vėl grįžti kažkur po žemėmis. Tai reiškia, kad netgi smarkiai atsilikę tankai yra labai sunkiai sunaikinami iš oro.

Gal keblesnė situacija yra su aviacija: Šiaurės Korėja turi 40 Mig-29 naikintuvų – tai nei labai geri, nei labai modernūs lėktuvai. Tačiau ten pat yra kone 200 prieš lėtesnius taikinius galinčių kovoti Mig-21 (didesne dalimi – kinietiški klonai – J-7), o taip pat ir 100 Mig-23. Didesnė dalis aviacijos yra modernizuojama – ir naujesne elektronika, ir naujesniais ginklais.

Nors tos oro pajėgos neatrodo labai rimtos, bet turint omeny tikrai labai masyvią priešlėktuvinę gynybą ir labai ilgą naudojimo bei modernizavimo patirtį (beje, Šiaurės Korėja gamina ir oras-oras, ir žemė-oras raketas, ir gana modernias), tikėtina, kad lėktuvai gali turėti ir priemones keistis informacija tarpusavyje, ir su žemės postais (įskaitant ir oro erdvės stebėjimą iš oro), tad gynyba gali būti žymiai efektyvesnė, nei galėtume tikėtis iš panašių pasenusių ginklų.

Vienas kiek menkiau žinomas faktas: savo laiku Šiaurės Korėja buvo viena iš tų šalių, virš kurių skraidydavo SR-71, tad sovietai korėjiečius rėmė gana moderniomis technologijomis. Ir kai kurie apšaudymai būdavo netoli sėkmės – buvo atvejų, kai zenitinės raketos sprogdavo vos per kelis kilometrus nuo SR-71. Aš manau, kad daugiau aiškinti čia nereikia.

Šiaurės Korėjos turimi ginkluotės kiekiai tikrai dideli: apie 8000 pabūklų, apie 5000 salvinės artilerijos pabūklų (taip, kur nuotraukoje matėte korėjietiškus traktorius – įsivaizduokite, kad kiekviename kolūkyje tokių keletas, su reaktyvinėmis sistemomis), 3000-4000 tankų, 2000 šarvuočių, netoli 10000 priešlėktuvinių kulkosvaidžių ir pabūklų, 500 laivų, 700 kovos lėktuvų ir taip toliau. Ir didžiausias pasaulyje specialiąsias pajėgas. Ir dar apie 1000 balistinių raketų.

Galų gale, kad maža nebūtų, Šiaurės Korėja turi labai netipiškai išvystytą alternatyvios ir pagalbinės ginkluotės gamybą – pvz., ten pilna radijo ryšio trikdymų stočių, GPS trikdymo stočių, jie krūvomis perkasi iš Kinijos lazerius, iš kurių daro optinių sistemų slopinimo (ir žmonių luošinimo – apakinimo) prietaisus, gamina tegul ir nelabai efektyvias, bet visgi elektromagnetines impulsines bombas, įvairią karinę techniką dažo radijo bangas sugeriančiais dažais ir pan., turi netgi tuntus keistų pusiau povandeninių katerių, kurie, esant reikalui gali plaukti ir kaip beveik povandeniniai laivai, ir kaip gliseriai. Žodžiu, gyvas galas keistenybių. Jų mintis labai paprasta: gal kokios nors priemonės ir nėra labai efektyvios savaime, bet kai jų yra daug ir skirtingų, jos gali smarkiai pakeisti karo eigą.

Karinė Šiaurės Korėjos doktrina

Visas Šiaurės Korėjos posūkis link karinio nenormalumo prasidėjo 1962 metais, kai Kim Ir Senas (Kim Il Sung) paskelbė keturis esminius (dabar – jau vos ne religinius, į Konstituciją įrašytus ir atmintiinai kalamus) punktus apie valstybės gynybinę doktriną:

  • Visi žmonės turi būti apginkluoti
  • Visa šalis turi būti fortifikuota
  • Visa kariuomenė turi būti apmokyta kaip kadrinė kariuomenė
  • Ginkluotė, doktrina ir taktika turi būti vystoma taip, kad valstybė savo gynyboje būtų visiškai savarankiška

Nesunku suprasti, kad tokia doktrina reiškia, jog šalis yra militarizuota tiesiog absoliučiai, visur statomi pirmiausiai įtvirtinimai, o tik paskui kažkas kito, visur nenormaliai daug kariuomenės ir visa šalis dirba taip, kad dėjo kariuomenė ant tų sankcijų, nes geriau tegul vaikai badauja, tačiau raketų bus daugiau. Ir čia ne perkeltine prasme – kai prieš kažkiek metų Šiaurės Korėją nusiaubė badas, mirė begalės žmonių, įskaitant ir vaikus, tačiau kariuomenė toliau vystė savo pajėgumus.

Čia jums filmukas apie tą beprotybę. Išties panašūs kareiviai kare būna laistomi napalmu, tačiau kai jų daug, jie visvien kelia problemas. Beprotybė ir fanatizmas gali labai daug problemų pridaryti. Žiūrėkite, ir kuo daugiau žiūrėsite, tuo jums darysis šlykščiau ir baisiau:

Ginkluotės modernizavimas Šiaurės Korėjoje vyksta gana įdomiai, tačiau procesas labai seniai atidirbtas: Šiaurės Korėja labai mieai tampa tarpininke bet kokiems ginklų pardavimams. Pvz., Kai vyko Irako-Irano karas, daugybė įvairių valstybių rėmė Iraką, tačiau Iranas irgi stengėsi pirkti ginklus. Ta pati SSRS, kuri pardavinėjo ginklus Irakui, į Iraną ginklus tiekdavo per Šiaurės Korėją. O tokiu būdu Šiaurės Korėja gaudavo kažkiek tokių ginklų, kokių šiaip gauti būtų negalėjusi. Kažkuriuo kitu to paties karo metu Šiaurės Korėja be jokių skrupulų patiekdavo ir kažkurių ginklų į Iraką. Kai kuriais atvejais dėl tokio tarpininkavimo Šiaurės Korėja sugebėdavo gauti ir vakarietiškos ginkluotės. Dar kai kuriais atvejais Šiaurės Korėja gaudavo net ne tik ginklus, bet ir ginklų gamybos linijas iš Kinijos – vien tam, kad ta pati Kinija galėtų vykdyti ginklų tiekimą kokiam nors Iranui, vaizduodama, kad ji čia niekuo dėta. Galima suprasti, kad kai esi toks tarpininkas, gali gauti daug visokių karinių technologijų – tegul ir ne pačių naujausių, bet visgi pakankamai naujų. Ir dar dalį ginklų sau kai kada gali pasilikti, nes tarpininkui irgi reikia.

Pagal ginkluotės, amunicijos, kariuomenei skirtų degalų ir pan. atsargas, sukauptas vien įtvirtintose požeminėse slėptuvėse, Šiaurės Korėja atrodo gali kariauti labai intensyvų karą mažiausiai kelis mėnesius iš eilės, nepriklausomai nuo paramos iš užsienio.

Toliašaudžiai pabūklai yra tipiškas Korėjos požeminių slėptuvių naudojimo pavyzdys: kiekvienam pabūklui yra pastatoma bent viena gelžbetoninė požeminė slėptuvė, su aikštelėmis. Karo atveju pabūklas gali išvažiuoti, pašaudyti, o paskui vėl pasislėpti. Ir taip daroma ne tik toje zonoje, kuri netoli Pietų Korėjos – taip daroma išvis visur. Turint omeny, kad Šiaurės Korėjos pabūklai yra labai toliašaudžiai, išnaikinti iš tų slėptuvių juos galima tik raketomis arba bombardavimais iš oro. O kadangi slėptuvių baisiai daug, o jos didele dalim statytos dar tada, kai nebuvo palydovinės žvalgybos – nelabai aišku kur jos išvis yra. Ir kad maža nepasirodytų, panašiose neaišku kur esančiose slėptuvėse dar ir priešlėktuvinė gynyba įrengiama. Kad būtų sunkiau iš oro bombarduoti.

Bendrai imant, Šiaurės Korėjos karinė doktrina yra pakankamai moderni, nors ir ganėtinai savižudiška: dar nuo kokių 1970 metų esminiai akcentai dedami ant kuo didesnio mobilumo ir kuo didesnių specialios paskirties (diversinių, desantinių ir pan.) karinių pajėgų. Kareiviai mokomi karo, kurio esmė – neturėti fronto linijos, o veržtis labai giliai (maždaug per 100km) į priešo (Pietų Korėjos) gilumą. Prasiveržę kariai imtųsi mobilaus karo veiksmų visoje toje 100km zonoje, paversdami Pietų Korėjos gynybą tiesiog neįmanoma, todėl pasku juos galėtų judėti ir kiti, lėtesni daliniai. Visa sunkesnė ginkluotė (pvz., artilerija) skirta pirmiausiai priešo gynybos išsklaidymui, kad per silpnesnes fronto vietas į priešo teritorijos gilumą galėtų prasiveržti mobilios pajėgos.

Visos tos slėptuvės yra vertinamos ir kaip papildoma mobilumo užtikrinimo priemonė: kadangi jų baisiai daug, kariuomenė gali būti permetinėjama iš vienų slėptuvių į kitas taip, kad priešas negalėtų nei nustatyti, kur yra pajėgos, nei tų pajėgų išnaikinti. Žodžiu, tokia nenormali, tačiau karo atveju gana efektyvi eklektika, kuri mažiau militarizuotose šalyse sunkiai įsivaizduojama.

Galų gale, kad visai jau būtų aišku: kai šalyje ištisos kartos gyvena prie visiškai klaikaus stalinizmo, o kariuomenėje smegenų plovimas išvis nenormalus, tai tikėtina, kad tas mobilaus prasiveržimo planas visai gali veikti. Kareiviai ten išprotėję. Video medžiaga, kokią galima pamatyti apie tą kariuomenę – tarpais realiai pamišėliška: kai pamatai vidinei propagandai skirtus vaizdus, kuriuose kareiviai realiai vieni kitus kirviais daužo ir banaliai žalojasi, tai atleiskit, visgi šį bei tą sako apie tą valstybę.

Balistinės raketos Šiaurės Korėjoje

Dar nuo sovietinių laikų Šiaurės Korėja tapo ir aukštesnių karo technologijų eksportuotoja – pirmiausiai balistinių raketų. Ir šita tema – ko gero įdomiausia, jei jau nagrinėjame rimtas karo galimybes. Čia kiek nukrypkim į šalį – apie 1990, kai vyko Irako-Kuveito karas, daugybė trečiojo pasaulio šalių buvo prisipirkusios senų atitarnavusių sovietinių raketū Scud-B. Tos raketos, skrendančios apie 300 kilometrų, savo laiku tiesiog neturėjo konkurencijos: jos buvo gana pigios (tinkamos realiai masinei gamybai), o tuo pačiu – įperkamos ir pusiau laukinėms šalims. SSRS tų raketų prisigamino apie 7000, o kadangi gana greitai perėjo prie modernesnių, tai paskui visai greitai ir masiškai visas pardavinėjo į bet kur, kur tik galėjo.

Vat su tomis raketomis Šiaurės Korėjai nelabai pasisekė: SSRS, nors ir gamino tas raketas, nupušusiam Šiaurės Korėjos režimui kažkodėl nutarė jų neparduoti, nes maža ką anie sugalvos. Bet Šiaurės Korėja raketų norėjo baisiai smarkiai, juoba kad anksčiau SSRS jau buvo pardavusi korėjiečiams Luna (Frog-5) ir Luna-M (Frog-7) raketas – pirmosios veikė 45, o antrosios – 70 kilometrų spinduliu. Raketų buvo mažai, jos buvo nevaldomos, bet korėjiečiams jų norėjosi. Taigi, jie ėmė ardyti ir bandyti susikurti kažką nuosavo.

O tada įvyko Egipto-Izraelio karas, Šiaurės Korėja kažkaip padėjo Egiptui su kažkokia ginkluote ir paskui iš to paties Egipto išsiprašė keleto raketų. Ir apie kokius 1976 metus gavo. Ir tai buvo kardinaliai nauja technologija – Scud-B buvo valdomos, jos skrido 300 kilometrų nuotoliu (t.y., buvo tinkamos ne tik fronto linijai), nešė dvigubai didesnę galvutę, o taiklumas buvo visvien kone dvigubai didesnis, nei Luna ar Luna-M.

Nors tuo metu Scud-B raketos tai pačiai SSRS atrodė jau pasenusios (sukurtos dar apie 1960), Šiaurės Korėjai tai buvo technologinis stebuklas. Pačioje SSRS tos raketos (R-17) buvo kurtos labai kompleksiškai, ir su paleidimo sistemomis, ir su taikymo sistemomis, ir kompiuteriais, ir numatytomis modernizacijomis, Ir tos raketos buvo labai universalios (t.y., ne tipiška pustoninė, o tonos galvutė) – pritaikytos visokiems ginklams nešti, įskaitant ir branduolinį. Ir šaudymo nuotolis pas jas buvo nemažas – t.y., toks, kuris būtų saugus netgi modernesnės artilerijos atžvilgiu – galima į priešo užnugario objektus šaudyti iš labai saugios vietos. Galų gale, tų raketų konstrukcija buvo pakankamai paprasta ir pigi, kad jos tiktų labai masinei gamybai. Žodžiu, visai geros raketos.

Trumpai tariant, Scud-B korėjiečiams pasirodė kaip tikras džiaugsmas. Ir jie ėmė jas klonuoti. Gal per kokius 7-8 metus jiems pavyko pasistatyti ištisas gamyklas, kurių reikėjo raketų komponentams gaminti, o tada padaryti pirmas kopijas, o paskui jas paleisti į serijinę gamybą (apie 1984). Pradžioje klonai buvo beveik tikslūs, tačiau jau po metų, patobulinimai pasidarė visai juntami – pirmiausiai buvo kažkiek padidintas skridimo nuotolis – nuo maždaug 280-300km (koks buvo pas originalias sovietines raketas) iki maždaug 320km. Papildomi 20 kilometrų nėra tiek jau mažai – išties tai haubicos šaudymo nuotolis. Vakaruose tos raketos buvo pavadintos Hwasong-5. Kadange korėjiečiams sekėsi gerai, labai greitai jie gavo užsakymą iš Irano – už pusę milijardo dolerių – tuo metu vyko Irako-Irano karas, o Irakas raketas gaudavo iš SSRS. Iranui reikėjo kažko panašaus.

Paskui per kelerius metus korėjiečiai tas Scud-B patobulino jau žymiai smarkiau – galvutės masę sumažino keliais šimtais kilogramų, raketą pailgino, kad tilptų daugiau kuro, tad pasiekė apie 500km skridimo nuotolį – tos raketos vadinosi Hwasong-6. Ir vėl gavo krūvą užsakymų iš Irano – maždaug tiek, kad apie pusę iš netoli 1000 pagamintų raketų Iranui ir pardavė apie 1989 metus. O kadangi raketos skraidė geriau už sovietines, tai gavo ir užsakymų iš Irako – tiesa, jau sudėtingiau – pagal kai kuriuos spėjimus, savo raketų skydžio nuotolį leidžiančias padidinti technologijas (o ne pačias raketas) perdavė mainais į kažkurias Irako gautas pabūklų technologijas bei kažkurių kitų ginklų pavyzdžių tiekimą (nedaug kas žino, bet apie tą laiką Irakas realiai buvo tapęs pačių tobuliausių patrankų gamintoju pasaulyje). Žodžiu, Šiauės Korėja tapo viena iš didžiausių pasaulyje balistinių raketų gamintojų.

Jau apie 1990 metus Šiaurės Korėja sukūrė ir visai nuosavą balistinę raketą – Rodong-1. Pagal savo konstrukciją raketa buvo panaši į tas pačias Scud-B, tačiau labai smarkiai padidinta, o tai jau reiškia, kad projektavimas, nors ir remiantis ankstesniais sprendimais, buvo visai originalus. Skrydžio nuotolis pas tas raketas siekė apie 1000 kilometrų, kitaip tariant – iš esmės tai buvo žingsnis į vidutinio nuotolio raketas. Pagamino apie 300, raketų technologijas eksportavo į Iraną ir Pakistaną. Aišku, mainais į kitas technologijas, o ir į naftą.

Panaši istorija pasikartojo ir su Scarab-A (Točka) raketomis: 1996 Šiaurės Korėja nusipirko kažkiek tų sovietinių raketų iš Sirijos, o paskui per keletą metų nuklonavo ir ėmė gaminti pati – gavosi raketos, pavadintos Toksa. Lyginant su sovietinėmis, raketos buvo patobulintos (galimai panaudojant iš kitur gautus duomenis apie modernesnes Točka-U raketas), tad skridimo nuotolis pasiekė apie 120km. Skirtingai nuo Hwasong serijos, šios yra daug taiklesnės.

Dar paskui Šiaurės Korėjos raketų programa išsiplėtė tiek, kad jie ėmė gaminti ir realias vidutinio nuotolio raketas, o paskui – ėmė kurti ir tarpžemynines. Šiuo metu Šiaurės Korėja yra viena iš gana nedaugelio pasaulio valstybių, galinčių paleisti netgi ir kosminius palydovus. Nors ir sunkiai, bet gali. Tai yra labai daug.

Kodėl tai pasakoju? O tiesiog tam, kad atsirastų supratimas, jog nors ir kokia atsilikusi ta Šiaurės Korėja atrodo, ji pati sugeba gamintis netgi sudėtingiausių rūšių ginkluotę. Ir jei ne sankcijos, tai tą ginkluotę tiektų išvis kam papuola. Pvz., sudėtingesnės Irano raketos, galinčios skristi didesniais nuotoliais (ir jau keliančios baimę pusei Europos) – tai Šiaurės Korėjos kūryba.

Taepodong ir Rodong raketų serijos, nors atrodo vis dar daugiau bandomosios, jau išaugę iki tokio gerumo, kad gali pasiekti ir už daugelio tūkstnčių kilometrų esančius taikinius. Iš esmės, tarpžemyninės balistinės raketos.

Pukguksong raketos, kurios yra jau ne skysto, o kieto kuro – išvis naujas žingsnis: jos gali būti paleistos per minutes, o skristi – atrodo, kad maždaug iki 3000 kilometrų. Kieto kuro vidutinio nuotolio raketos – tai labai modernios technologijos, kažką panašaus gaminti sugeba vos keletas pasaulio valstybių.

Dar noriu pastebėti, kad tai ką papasakojau – tai tik fragmentėlis iš ganėtinai masinės Šiaurės Korėjos produkcijos. Raketų ta šalis gamina gyvą galą, įskaitant ir įvairias priešlaivines sparnuotąsias raketas, galinčias skristi žemame aukštyje. Ir kai kurios iš tų raketų yra pakankamai modernios – atitinkančios tas raketas, kurios vis dar yra Rusijos ginkluotėje.

Elektronika, nors ir atrodo kad Šiaurės Korėjai svetima, išties ten irgi visai kuriama, ir savo segmente visai ne tokia jau ir prasta: kaip pvz., jie gamina KN-06 priešlėktuvines sistemas, kurios yra sulyginamos su pakankmai moderniomis Rusijos S-300 sistemomis (taip, vertikalaus paleidimo iš mobilių konteinerių), veikia apie 150km nuotoliu, o tose sistemose esantis korėjietiškas radaras naudoja aktyvią fazinę gadelę. Žodžiu, tai yra pakankamai daug, kad maža nepasirodytų. Tas Šiaurės Korėjos atsilikimas yra tikrai daug mažesnis, nei dauguma įsivaizduoja.

Beje, yra duomenų, kad ne tik Rusija ar Kinija parduoda kai kurias technologijas Šiaurės Korėjai – panašu, kad po SSRS subyrėjimo ta šalis ėmė banaliai užsakinėti kažkuriuos projektavimo darbus iš Rusijos karinių gamyklų.

Masinio naikinimo ginklai

O vat dabar labai trumpai apie masinio naikinimo ginklus. Kad irgi maža nepasirodytų.

Šiaurės Korėjos branduolinė programa prasidėjo dar 1956 metais, kai SSRS ėmė jiems rengti branduolinius mokslininkus, o 1965 metais SSRS jiems pastatė pirmą bandomąjį branduolinį reaktorių. Sodrinto urano kurą sovietai korėjiečiams tiekė apie dešimtmetį, tačiau technologijas teikė gana ribotai (čia didelis skirtumas nuo Kinijos, kuriai SSRS pastatė viską, ir paskui dar perdavė branduolinių ginklų brėžinius). Nepaisant gana vangaus finansavimo iš SSRS, Šiaurės Korėjos branduolinė programa augo – viena vertus, korėjiečiai statėsi kasyklas (urano telkiniai ten didžiuliai), o antra vertus – po truputį bandė statytis ir sodrinimo gamyklas. 1974 metais rusišką reaktorių korėjiečiai modernizavo patys – jau turėjo pakankamai daug apmokytų specialistų. 1977 metais patys pradėjo statytis nuosavą, tyrimams (o realiai – panašu, kad plutonio gamybai) skirtą savo konstrukcijos reaktorių.

2016 metų nuotrauka, paskelbta Šiaurės Korėjos naujienų agentūros – jei čia išties atominė bomba, tai sprendžiant pagal gabaritus, ji yra labai nevaikiškai moderni. Pirmoji amerikietiška bomba buvo keturgubai didesnio skersmens. Tai reiškia kokių 64 kartų tūrio skirtumus. Tai yra labai labai aukštos technologijos.

Apie 1980 metus prasidėjo jau ir reali branduolinio ginklavimosi programa – ir pradėtas statyti naujas, grynai plutonio gamybai skirtas reaktorius, ir urano sodrinimo gamykla. 1985 apie tą reaktorių ėmė kalbėti JAV, o nuo kokių 1990 prasidėjo didelės problemos: Šiaurės Korėja priartėjo prie branduolinio ginklo pagaminimo. Paskui buvo daug grasinimų, sankcijų, pasiūlymai nemokamai pastatyti Pietų Korėjos gamybos reaktorių mainais į tai, kad saviškį reaktorių Šiaurės Korėja išrinktų, paskui buvo badmetis, o galų gale – 2003 metais Šiaurės Korėja paskelbė, kad turi branduolinį ginklą. 2006 metais buvo įvykytas pirmas branduolinis bandymas.

Pirmas branduolinis bandymas buvo labai neaiškaus galingumo – panašu, kad mažiau, nei 1 kilotona. Maža galia davė pagrindą visokioms spekuliacijoms, kad bandymas buvo nesėkmingas, tačiau čia reikia atsižvelgti į vieną niuansą: mažiau kaip 1 kilotonos ginkluotė yra įmanoma, ir visai gali būti, kad Šiaurės Korėja būtent tokią (ar nežymiai galingesnę – pvz., 2-3kt) ir pasigamino tikslingai. Šį faktą patvirtintų keli faktoriai: buvusi didelė pagalba iš SSRS, vėliau – galima pagalba iš Kinijos, ilgai trukusios branduolinio ginklo bendradabiavimo programos su Iraku, Iranu, Sirija, Pietų Afrikos respublika ir, galimai Pakistanu. Kitaip tariant, tikėtis galima to, kad Šiaurės Korėjos kompetencijos branduolinio ginklo srityje yra banaliai daug didesnės, nei jos turimi resursai: nors pakanka rūdos ir žinių, banaliai trūksta centrifugų sodrinto urano gamybai. Tokioje situacijoje bandymas pradėti nuo minimalios galios atominių užtaisų – visiškai natūralus, jį patvirtintų ir tai, kad visi vėlesni branduoliniai bandymai (viso jų buvo 5) buvo irgi labai mažos galios.

Mažos galios užtaisai gali būti priauginami, jų galią padidinant dešimtis kartų, jei tik yra pakankamai žinių ir urano. Žodžiu, nieko gero.

Dabar pridėkime ir tai, kad Šiaurės Korėja turi gana išvystytas bakteriologinio ir cheminio ginklo programas. Baktriologinio ginklo kūrimas pradėtas dar apie 1960, vėliau vystyta bakterinių toksinų gamyba, o dar vėliau – ir kitos biotechnologijos. Kadangi technologijos šioje srityje gana sudėtingos (reikia daug daug klaikaus brangumo įrangos ir visokių keistų reagentų), Vakarų šalys šios programos nelaiko baisiai rimta. Kita vertus, turima duomenų apie Šiaurės Korėjos bendradarbiavimą su Iraku, Sirija, Iranu, o taip pat ir šios srities lydere – Kuba. Apie 1990 buvo išlindę duomenų apie tai, kad jų turimos biotechnologijos leidžia užsiimti ir genų inžinerija, ir panašiais reikalais. Tai leidžia spėti, kad gali būti ir kokybiškų bakterinių toksinų gamyba.

Cheminis ginklas Šiaurės Korėjoje išvystytas bene tobuliausiai iš visų masinio naikinimo ginklų. Programa prasidėjo dar 1954, kai SSRS ir Kinija Šiaurės Korėjai perdavė krūvas cheminių ginklų, kuriuos Azijoje buvo palikę japonai. Tuo pačiu buvo perduota ir krūvos visokių cheminių ginklų gamybos technologijų, pradėtos statyti įvairios chemijos gamyklos – esą žemės ūkiui. Apie 1964 buvo gana keista istorija, kai Japonija Šiaurės Korėjai patiekė didelį kiekį žaliavų, skirtų pesticidų (suprantame, kokių) gamybai, o tuo pačiu – atrodo ir gana jutamą kiekį tai gamybai skirtos įrangos.

Maždaug apie 1965-1970 Šiaurės Korėja iš japoniškų žaliavų ėmė gaminti tabūną, ir ipritą, kiek vėliau – ir zariną bei VX. Nors gamybos apimtys nėra aiškiai žinomos, bet spėjama, kad bendras cheminio ginklo atsargų kiekis gali siekti apie 5000 tonų, ir didesne dalimi – tai gana modernūs cheminiai ginklai.

Kaip ir įprasta Šiaurės Korėjai, didelė dalis cheminės ginkluotės turi dvigubą paskirtį: pvz., gaminami pesticidai, kurie ir realiai naudojami žemės ūkyje, tačiau tiesiog labai labai smarkiai praskiesti (kad ir tas pats Vakaruose seniai uždraustas Amiton). Karo atveju kiekvienas didesnis kolūkis tuo pačiu amitonu gali užteršti gana nemažus žemės plotus, sukurdamas nepraeinamas šimtų metrų pločio ir kilometrų ilgio zonas. Taip, Amiton – tai vienas iš V serijos preparatų, nuodingumu galintis lygintis netgi ir su VX.

Žodžiu, mes čia grįžome vėl prie tų pačių traktorių bei taikių uniformomis apsirengusių kolūkiečių. Jie yra daug baisesnis Šiaurės Korėjos karinės galios simbolis, nei galėtų pagalvoti to nežinantys žmonės.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook481Share on Google+4Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

35 thoughts on “Šiaurės Korėjos kariniai pajėgumai

  1. Lyderis

    Būtų labai įdomu paskaityti ir apie USA karinius pasiekimus. Na nes jei jau tokia badaujanti valstybė tiek pasiekė, tai kiek yra pasiekę visko pertekliuje turintys veikėjai?

    Reply
  2. Dainius

    Straipsnis įdomus ir beveik bauginantis. Tačiau sakykite, Rokiški, ar sąmoningai rašote netiesą, teigdamas, kad tame propagandiniame filmuke kariai žalojasi, ar iš nežinojimo? Pasiruošusiam žmogui tokie triukai didesnių sužalojimų už mėlynes ir nubrozdinimus nesukelia, o ir tai tik jei nepasiseka. Po tokios netiesos pradedi kritiškiau vertinti ir kitą šalia esančią informaciją.

    Reply
      1. Breiva

        O tai tie visi karatistai, kur per „Labas Rytas“ ant stiklų gulasi ir plytas skaldo, irgi žalojasi?

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Truputį atidžiau pasižiūrėkit, kaip ten daužoma. Pamatysit skirtumų. Kadaise labai jaunystėje, aš esu laužęs kumščiais lentas iki maždaug 2cm storio. Bet plytų šitaip daužyti, kaip jie -- nedaužyčiau, netgi kai tos plytos yra nedegtos, t.y., netikros. Tiesiog dėl to, kad tai, kaip jie daužo -- tai yra banalus savęs žalojimas.

          Reply
          1. Dainius

            Kaip suprantu, patys durniausi yra „Sostų karų“ aktoriai, nes jiems ten ir rankas kapoja, o neretai ir galvas pasitaiko nuridenti…

            Reply
      2. Breiva

        Ir norit pasakyt, kad šalyje, kur vitrinose „džiūsta“ netikri greipfrutai, nėra netikrų plytų?

        Reply
  3. Justas

    Nepamirškime socialistinių-komunistinių pripučiamų tankų , lėktuvų, raketų. Kokia sovietinė šalis be padidinimo, išplėtimo, pagerinimo

    Reply
  4. Laurynas

    Ponas Rokiški, o kodėl „Šiuo metu Šiaurės Korėja yra viena iš gana nedaugelio pasaulio valstybių, galinčių paleisti netgi ir kosminius palydovus.“? Ar jie yra paleidę kažką, ar tiesiog jų turima šiandien technologija nesunkiai tai leidžia pasiekti?

    Tie traktoriai iš kolūkių, tai, matyt, Worker-Peasant Red Guards, uniformos panašios, kiek 20 sekundžių google image search leidžia atskirti nuo KPA uniformų

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Yra paleidinėję porą palydovų dėl vaizdo (neaišku kokia nauda), o šiaip -- vidutinio nuotolio raketos reiškia ir kosminius pajėgumus.

      O dėl traktorių -- jo. Kolchozų gvardija tenai.

      Reply
    2. Aleksas

      yra jie paleidę du palydovus. Ne nano kaip musiškiai, o tikrus.

      en.wikipedia.org/wiki/Timeline_of_first_orbital_launches_by_country

      Nors, atsargiau vertinčiau tokį baubą. Sugriuvus sovietų sąjungai amerikiečiai nustebo, kad viskas buvo ženkliai tragiškiau, nei jie įsivaizdavo. Bet faktas, kad jie labai militarizuoti nei Iranas, Afganistanas ar Irakas.

      Reply
  5. Garnys

    Ačiū už straipsnį, net neįsivaizdavau, kad pas juos tokia karinė galia ir modernumas, visada buvau įsitikinęs, kad jie turi daug senų kalašnikovų ir viskas, tos pabūklų slėptuvės išdėstytos visoje šalyje kelia šiurpą. Pasirodo nors ir moderni Pietų Korėja, bet jie neturėtų vilties laimėti prieš Šiaurę karinio konflikto atveju.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Nei vieni prieš kitus lengvai laimėti negalėtų nei Šiaurės, nei Pietų Korėja. Kas ten jų karo atveju galėtų būti -- tai tiesiog milijoniniai aukų kiekiai. Ir nors Pietų Korėja yra tiek modernesnė, kad karo atveju ilgainiui laimėtų, bet banaliai tai būtų pernelyg baisus karas.

      Reply
  6. jautis

    Yra dar psichologinis faktorius -- tokios totalitarinės piramidinės schemos atrodo labai grėsmingai, bet realaus kontakto metu kartais griūna stebėtinai greitai. Stalininė TSRS 1941 metais irgi buvo kur kas geriau ginkluota už Vokietiją, ir atrodė tokia pat fanatiška, kaip dabar Š.Korėja -- bet armija visiškai subyrėjo ir banaliai išsilakstė po pirmųjų kontaktų su vermachtu -- žmonės tiesiog nepanoro kautis už tą režimą, nors prieš politrukus visi buvo labai lojalūs. Tik masinėmis represijomis Raudonoji Armija vėl buvo „motyvuota“ kautis ir galiausiai užspaudė vokiečius tiek savo dideliais resursais, tiek su sąjungininkų pagalba. Š.Korėja tokių rezervų neturi. O tie kolūkiniai gvardiečiai yra labai lojalūs, kol už nugaros stovi prižiūrėtojas, bet karo atveju gali banaliai viską mesti ir išsiskirstyti. Aišku, tai tik prielaida, kuria negalima remtis, planuojant realius karo veiksmus prieš Š.Korėją -- planuoti, be abejo, reikia pagal tą modelį, kad jie ten visi kaip vienas guldys galvas už Vadą

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Pas juos visa sistema organizuota taip, kaip pas SSRS antroje karo pusėje -- iš SSRS jie ir mokėsi, ir per Korėjos karą tą sistemą įgyvendino. Su tais pačiais zagradatriadais. Kur nesuveiktų smegenų plovimas, ten suveiktų baimė.

      Reply
      1. jautis

        Pranšumai buvo ne vien zagrdaotriadai, dar buvo daug faktorių, kurių Š.Korėja neturi:
        1. Karinės technikos kiekiu sovietai n-kartų lenkė vokiečius per visą karą, dažnai ta technika ir kokybiškai buvo geresnė.
        2. Didžiulė teritorija leido trauktis belekur, taip labai ištempiant vokiečių komunikacijas.
        3. Didžiulė materialinė ir techninė parama visą karą plūdo iš sąjungininkų. Dažnai jie ir antram fronte aktyvizuodavosi, kai sovietams buvo riesta, pvz., 1941 m. rudenį Egipte, 1942 m. pabaigoj Libijoj, 1943 m. vasarą išsilaipino Italijoje, jau nekalbant apie intensyvius mūšius jūroje ir ore, kurie vokiečiams irgi daug kainavo, gal ne tiek mėsos, kiek technikos. Tik rusai mėgsta mojuoti ta legenda, kad buvo „vienų vieni“.
        O š.korėjiečiai ko gero tikrai vienų vieni. Ir teritorija nelabai didelė. Ir technika jų silpnesnė gerokai. Bismarkas ir 1870-ųjų pavyzdžio Prūsijos armija tą problemą išspręstų gana greitai, kas be ko prarandant 10-15 tūkstančių pėstininkų. Bet Bismarko ar kažko į jį panašaus nebėra. Ir 10-15 tūkstančių kareivių civilizuotas pasaulis prarasti nepasirašys. Todėl toliau laikysis staus quo -- tie pasikoliojimai vieni prieš kitus per žiniasklaidą vyksta kas keli metai.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Technika Šiaurės Korėjoje silpnesnė, bet jos ten kaip prišikta. Ir ne apie 10-15 tūkstančių pėstininkų čia kalba. Maždaug šimtą kartų didinkit potencialius prarastos kariuomenės skaičius, jei imam blogą scenarijų (o planavimas ir turi būti pagal blogą scenarijų, kompensuojant blogus variantus taip, kad aukų skaičiai mažėtų).

          BTW, Bismarko kariuomenė šiais laikais yra pats šūdiniausias ir lengviausiai sudorojamas variantas, kokio neturi netgi šūdiniausios šalys. Nėra šūdinesnio varianto tiesiog. Po I Pasaulinio karo toks kovos veiksmų organizavimas, kaip prie Bismarko, nuėjo tiek į praeitį, kad niekas to nei neatsimena, todėl paskui ir gaunasi, kad išvis nesupranta apie ką šneka ir įsivaizduoja, kad tai kažkas gero. Truputį susivokit, prašom.

          Reply
          1. jautis

            Jūs ne visai mane supratot, Bismarko kariuomenė SAVO LAIKU buvo geriausia, nes jiems prireikė kelių mėnesių sumaitoti Austrijai, o paskui -- Prancūzijai, dviems to meto supervalstybėms. Aišku, su to meto ginkluote ir taktika dabar ji kautis negalėtų, todėl jei dabar būtų Bismarkas, jis turėtų ne pėstininkus su durtuvais ir husarus, o šiuolaikinę armiją su šiuolaikine ginkluote. Ką dabar ir turi NATO. Bet NATO neturi Bismarko, kuriam užtektų proto ir ryžto pasinaudoti tuo, ką jis turi. Mes turim tik silpnus žmogelius aukštose pareigose, kuriems Šiaurės Korėja nenugalima. Jiems iš principo viskas nelabai nugalima -- ir ISIS, ir finansų krizė, ir oro taršos atsisakymas ir visokia kita nelabai sudėtinga problematika, kurios kontekste Š.Korėja tikrai atrodo rimtas galvosūkis.
            Aš dar šiek tiek pamenu Sovdepiją -- dar kokiais 1986 metais jie turėjo ir bunkerių, ir raketų, ir tankai buvo pasirengę veržtis per Vokietiją ir Prancūziją, ir desantininkai plytas skaldė. Ir gyventojai buvo lojalūs ir žiūrint iš Vakarų -- turėjo atrodyti netgi fanatiški. (Taip taip, 99 proc. buvo lojalūs/apolitiški. Čia dabar visi sako, kad tyliai kovojo savo „mažus karus“, realiai disidentavo vienetai, visi kiti buvo pakankamai lojalūs ir beldė vieni ant kitų). Ir jau po penkių metų metu šita machyna griuvo su visais savo resursais, kokių Š.Korėja net labai įsivaizduoti negali. Š.Korėjos problema nėra neišsprendžiama, jos tiesiog kol kas niekas nesprendė.

            Reply
            1. Rokiškis Rabinovičius Post author

              Nelabai jūs prisimenate sovdepiją 😀 Kad bunkerių ir tankų turėjo -- jo, vat lyginant su ta Šiaurės Korėja, viso to militarizavimo buvo kokius 10 kartų mažiau. Ir kartu pakankamai daug, kad NATO tikrai negalėjo jų užimti. O dėl gyventojų lojalumo -- tikrai nelabai prisimenat 😀

              Šiaurės Korėjoje irgi ne visi lojalūs, bet ten lagerinė sistema. Daug blogiau, negu SSRS buvo prie Stalino. Mažiausiai tiek blogiau už stalinizmą, kiek stalinizmas blogesnis buvo už brežnevizmą. Ir tokioje sistemoje žmonėms labai pačiuožia stogai, ištisinis trauminis suvokimas -- arba tu esi auka, arba tu esi režimo atstovas. Kitai psichologiškai (o ir fiziškai) tiesiog neįmanoma išgyventi.

              Jeigu kažkuriuo metu ten tas režimas subyrėtų, labai gali būti, kad pamatytume vaizdų, kaip režimo lyderius gyvus ant laužų kepa (ir gali būti, kad taip keptų ne dešimtis, o tūkstančius tų partinių šulų, gatvėse tiesiog). Bet kol ta sistema laikosi -- tai arba esi auka (ir todėl paklūsti režimui, nes tai vienintelis būdas išgyventi), arba esi režimo atstovas.

              Tame nereikia ieškoti racionalumo, kaip nereikia ir mistifikuoti -- čia tiesiog traumų psichologija, labai žiauri ir sunki.

              Reply
            2. hm

              Taip, nesprendžia, bet ir pagrindo „spręsti“ didelio nėra, bent kol tik loja, o ne kanda. Na, tarkim ok, išmuš vadukus, geležį ir pėstininkus. Bet tai vistiek kiek liks pilna fanatikų ant kiekvieno kampo. Bus didžiulė humanitarinė katastrofa (dabartinė „taikos“ metu + papildoma karo, ir čia dar neskaitant to ko šiandien šiaip negirdim) ir neiįmanoma ogranizuoti jokios pagalbos, nes kiekvienam bunkery sėdės snaiperiai, ir taip kokį dešimtmetį kaip tie legendiniai japonai kur nežinodami jog karas baigės dar ilgą laiką visiem nervus kokiose nutolusiose salose gadino 🙂

              Reply
              1. hm

                Plius dabar tuos 20+mln žmonių nuo emigracijos iš bado šalies saugo likę milijonai armijos ir kitų jėgos struktūrų, kas būtų jas išdaužius?

                Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Šiaip tai T-62 (panašu, kad T-62M, jei visai jau tiksliai), nors gali būti, kad tam tikrą kiekį T-64 jie irgi buvo įsigiję, juoba kad kai kurie iš naujesnių jų perdirbinių (Chonma-ho) yra palengvinti, kaip T-64, o kiti (kaip lyg ir nuosavi, bet toliau turimus tankus vystant sukurti Pokpung-ho) turi 125mm pabūklą. Visgi tai panašiau į pačių korėjiečių darytas modifikacijas, o patys tankai yra visgi T-62 bazėje.

      Beje, jų pirkimai būdavo kartais net ir po keletą tankų, ypač jei su kitokiomis modernizacijomis, negu jų pačių turimi -- jie viską ardo, ieško ką pagerinti ir gerina. Po truputį jie taip savo tankų pramonę ir augina, vis ardydami, modernizuodami ir perdirbdami įvairius kitus tankus.

      Reply
  7. Kalambur

    Karo atveju vienintelis efektyvus sprendimas susidoroti su Šiaurės Korėją būtų masinė atominė ataka?

    Reply
  8. Juozas P.

    Beveik taip pat baisiai, beveik beviltiškai atrodė pasaulis prieš keturiasdešimt metų -- Vakarai, užliūliuoti taikaus sambūvio politikos, kasmet po kelias šalis atiduodavo soclageriui, kosmose kaip lygus su lygiais rungėsi TSRS, nenuspėjama Kinija su kultūrine revoliucija ir daugiamilijonine armija etc.
    Net pagalvoti negalėjom, kaip pasaulis pasikeis tik po kelių dešimtmečių.

    Po to, deja, dar po kelių dešimtmečių.

    Reply
  9. Arklimantas

    kažkada skaičiau didžiulį straipsnį (Business Week atrodo) apie Korėjų pajėgumus. tai tikrai, Š. Korėjos armija yra nenugalima. čia rimtai. ją galima sunaikinti tik atominiu ginklu. ir tą visi žino. todėl jokio karo su jokiais šautuvais niekada nebus. arba P. Korėja arba Šiaurės bus sunaikintos per kelias valandas. Viskas priklauso nuo Kinijos pozicijos. Ir Taškas.

    Reply
  10. gvidas

    Sovietų sąjungą pražudė puolamasis karas Afganistane. Tad ką turi pulti Šiaurės Korėja, kad ištiktų tas pats?

    Reply
  11. Kaimo pelė

    Š. Korėja baisi savo pajėgumais ir fanatiškumu. Nors yra žmonių pabėgusių iš to rėžimo, siaubinga yra tai -- kad niekas į jį nesikiš, nes viena -- tai nepelninga, antra- būtų politinė savižudybė.

    Tik vat, man durnai ir naiviai, kyla klausimas: jeigu mes gyvenam „taikoje“, tai kokio bieso, visi ginkluojasi. Nekalbu apie Š.K., kalbu apie Rusiją, JAV, tas pačias pabaltijo valstybes. Nejaugi žmonės iš istorijos nesimoko? Šaltasis karas vėl? ar visdar? Kaip jūs galvojat?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *