Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu. Kai kuriuos iki šiol atsimenu - "Bananiniai", "Mokykliniai", dar kažkokie panašūs - net vaikai nevalgydavo jų, kartą nupirkti, taip ir gulėdavo nepaliesti savaitėm, šūdukai šlykštūs
Koks Xerksas ar Andrius Užkalnis iš manęs išsityčios tuoj, bet kita vertus, pagalvojau, jog tai vienas iš labiausiai besiskiriančių dalykų – tuometiniai ir dabartiniai saldainiai. Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Taip, kaip kadaise rašiau apie visokias pramogas ir kitus sprogdinimus, dabar parašysiu ir apie visai nekaltus vaikiškus malonumus.
Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Nei velnio – kokie buvo, tokie ir liko.
Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie – visai nepakitę ir ligšiol populiarūs. Ne eilės tvarka, kaip sakant:
- Hematogenas – klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis – tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę – skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas – ir tada, ir dabar. Per visą sovietmetį laisvame pardavime mačiau hematogeną vienintelį kartą – nudrengtame vaistų kioske, kuris buvo toks niekam neįdomus, kad matyt, gavus gerą partiją, pardavėja nesugebėjo visko išparduot vien pažįstamiems. Tą kartą gavosi gera investicija – kelios dešimtys hematogenų, kurių, taupant, užteko pusei metų.
- Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas – jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau. Nors gal ir nenorėčiau.
- Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas – kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus – tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot – nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis. Tačiau kaip saldainis – kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas. Atkeliaudavo į Lietuvą šitas dalykas iš Ukrainos ir pan., kur būdavo parduotuvėse.
- Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kaip aš galėdavau juos valgyt – negaliu suprasti. Valgyti tokį kisieliaus briketą – tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse. Na, taip, todėl ir valgydavom, kad skanesni būdavo…
- Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių – vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) – tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai – sukietėjusi masė. Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė. Bet tai buvo skanėstas, kuris tiesiog vežė.
- „Paukščių pienas“ – vieni iš tūpiausių ir kartu skaniausi iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu – lyg konservuoti žirneliai ar servelatas (beje, šitai poprastei dešrai Lietuvoje iki šiol galioja specialus kokybės standartas, nors kitoms dešroms nieko panašaus nėra – sovietmečio palikimas). Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą. Netyčia, kai pabėgau iš pamokų, užėjau į kažkokią parduotuvę, pamačiau, nepatikėjau savo akimis ir nusipirkau dėžutę. Po pusvalandžio, kai grįžau su daugiau pinigų, kad nusipirkčiau dar, jų jau nebuvo.
- Na žinoma, ir kondensuotas pienas – ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. Tačiau tai jau ne saldainiai, tai saldūs konservai…
O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis? 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Klystate truputį: tų metų vaikai valgė ir mėgo viską, žinoma, išimtis tik -- jei užpakaliai buvo visko perpildyti, tik tokių galėjo būti vienetai. Buvo dar vienas skanumynas, tai lazdynų (voverių) riešutai, glaistyti šokoladu ar kažkuo panašiu į jį, aromatingi. 5 kapeikos visai nemažam pakučiui šitų saldainukų. Mėtiniai žaliuose popieriukuose irgi buvo skanūs. O Meška šiaurėje , berods taip vadinosi, buvo visai ne vafliniai saldainiai, kaip šiandien, o šokoladiniai, beje, ieškomiausi lauktuvėms.
p.s. galit ir nufriendinti 🙂
Jums tiesiog nepasitaikė gal tie pigūs saldainiai iš nafta ar kokiu ten š pagardintos atliekų masės. Suaugę stengdavosi baisiausių iš šitų net nepirkti, nes žinodavo, kad niekas jų ir nevalgys. Nors aišku sutinku, jei jokių kitų saldumynų nebūtų buvę, tai net ir šituos būtume riję 🙂
O dėl riešutų po 5 kapeikas -- neprisimenu tokių. Būdavo ne riešutai, o tokie gana neaiškūs pilkšvai balti, bet visai neblogi, iš neaišku ko padaryti, nors riešutus ir primenantys. Maždaug.
„Arachisas“ -- riesutai uzlieti tokioj cukrinej masej. Deficitas, kaip ir visa kita.
Meska siaureja mano buvo megstamiausi,as net ju skony pamenu,vaflio buvo deja
Lydytas sūrelis su riešutais, saldus. Lyg ir „Voveraitė“.
Dabar labai megčiau pusryčiams prie kavos.
Lydytų sūrelių nemėgau visiškai (kažkas man ten nepatiko juose), jie man kažkokie šlykštūs atrodydavo, negana to, da ta pakuotės folija prilipusi būdavo, neatlupamai tiesiog, tad neprisimenu 🙂 Tiesa, atsimenu, kad lydytų sūrelių pasirinkimas sąlyginai neblogas būdavo parduotuvėse -- kokios 3-5 rūšys, tai jau šis tas.
Dar buvo vienu metu pasirodę šokoladiniai lydyti sūreliai. Skonio -- maždaug kaip eilinis lydytas sūrelis, bet pasaldintas ir pašokoladintas. Gal ir visai nieko 🙂
Kita vertus, paprasti vaniliniai saldūs varškės sūreliai būdavo labai skanūs, nors ir neglaistyti. Glaistyti pasirodė vėliau, gal prie Perestroikos, dabar irgi tokių pat būna parduotuvėse.
Teisingai -- lietuviški (neskanūs) ir latviški(skanūs).
Viena iš populiaresnių lauktuvių iš broliškos kaimyninės respublikos, greta rūkytų strimelių dėžutėse ir Rygos duonos.
Dar iš egzotiškesnių okupacijos laikotarpio vaikiškų skanumynų atmintin lenda:
a) geltonai glazūruotas vitaminas C apvaliais žirneliais. Buvo perkamas buteliukais po 300 ar 500 dražė (metinė vitamino C dozė) ir suvartojamas per 2-3 kartus.
b) velniškai rūgštūs čiulpiami saldainiai „Skrydis“, dar zinomas, kaip „карамель „Взлётная“. Tų irgi buvo galima parsigabenti iš broliškos Latvijos.
O, jo, tas vitaminas C oranžiniai geltonais žirniukais buvo tobulas. Nesuprantu, kaip galėjau užmiršt 🙂 Ir taip, Latvija su savo saldainiais atrodė, kaip stebuklas. Kita vertus, žinau, kad Lietuva, kaip saldaininis stebuklas atrodė baltarusiams, o Baltarusija -- iš Rusijos atvykusiems.
Tai ką tokio vaikams tekdavo valgyti Rusijoje -- šito negaliu suprast. Įtariu, kad jiems parduotuvėse pardavinėdavo džiovintų išmatų briketus, pagardintus sacharinu ir naftalinu.
Barbarisai -- mėgiamiausi mano čiulpiniai saldainiai buvo.
Irisai -- šiaip mėgstamiausi mano saldaniai. Buvo „plombatraukiai“ ir trapūs. Man blombatraukiai labiau patiko. Kartą gavau dovanų gimtadienio proga iš močiutės 10 rublių. Beveik už visus nusipirkau kokius 3 kg irisų. Ir valgiau valgiau… valgiau valgiau valgiau… valgiau… Kol stalčiuje atrado motina ir gerokai velnių išrašė 😉 Tėvas pasakojo, kad studentaudamas su draugais nusipirko irgi dx kilogramų tų irisų ir paskui nuo jų visi draugiškai apsitriedė… 🙂
Vitamino C didelės tabletės supakuotos dešroje.
Pertusinas… Bet čia ne saldainis. O pusbrolis pasakojo, kad kai jis studentavo (vaistininkas jis) tai gerdavo pertusiną, pripildami į jį kiek medicininio spirito, sakė, kad tai puikiausia trauktinė būdava…
Pertusinas, bent jau tuometinis, netiko gėrimui, nes su bromu buvo. Bet šiaip, labai skanus.
Iš čiulpiamųjų barbarisai buvo išties bene tobuliausi, bet kad prie Brežnevo tai buvo pakankamai reti, ne kasdien parduotuvėj rasi. Tiesa, dar gal net retesniais atvejais pasitaikydavo ir anyžiniai, irgi skanūs visai. Dauguma kitų čiulpinių būdavo kažkokie šiek tiek beskoniai.
O dešros, kur didelės tabletės -- pigios ir visai neblogos būdavo, tik ten vitamino C jau tik priemaiša, o pagrindas -- gliukozė 🙂 Labai gerai einantis produktas buvo 🙂
Lyg per rūką pamenu, kad buvo toks ale šokoladinis sviestas, kuris tuomet irgi buvo skanėstas. Kitų saldumynų nelabai bepamenu, bet gerai atsimenu, kad skanaudavom šaldytų ananasų ( ar būdavo ir šviežių ? ). Dargi gumos parsiukai ciukai, o veliau ir donaldai ir turbo po rubli turgeli, ten pat ir tie gaideliai is deginto cukraus, kuriuos matyt kiekvienas vaikas bandydavo pasidaryti ir pats, o mano su broliu atveju gavos visiškas Š. Dar gal blogo autorius pratestų ir apie gėrimus sovietinius, tai pamenu tokį ‘liubarde’ -- ar kas nors galėtų apibudinti kas tai per gėrimas ? Menu tik kad pepsi/colos spalvos, dargi tarchunas, kurio ir dabar atsirado kokybisko krautuvėse, dabar atsirado ir ‘baikal’ bet sovietmečiu aš jo nepamenu. Dar didelį įspūdį darė gazirovkės aparatai ir beržų sūltys iš tų tokių bokštelių pardėse, dabar beržų sultys kažkaip ni to. Aij o šeip sultys kažkodėl būdvo tik tokiose konservų dideliose bankėse. Tiesa dar saldainiai kručiausi budavo ‘karakumas’. Ir kaip dėl giros ? dabar vis išlenda naujos girdos ir visos bando save ‘linkinti’ su ta tarybine iš bačkų, kuri kaži arčiausiai tos legendinės ?
Šokoladinis sviestas pasirodė berods 1984, būdavo kad tiesiog vieną, gryną valgydavom 🙂 Šaldyti ananasai atsiradę buvo kiek vėliau, manding prie Grobačiovo, kokiais 1987 gal, tikri atsirado jau prie Nepriklausomybės…
Liubarde -- neatsimenu tokio, Pepsi pakaitalu buvo būtent tas Baikal. Dar būdavo tokio siaubingai sintetinio, bet skanaus limonado Diušes -- atseit kriaušinis, bet labiau acetoninis išties buvo 🙂
Didelėse konservų skardinėse būdavo apelsinų sultys, gamintos Kuboje -- išties labai kokybiškos, ne miltelinės, tačiau ir konkrečiai deficitinės, labai retas malonumas.
Dėl beržų sulos -- nepasakyčiau, kad dabartinė kitokia. Gal daugiau veikia kontrastas, nes tais laikais gėrimai didele dalimi buvo prastesni, tad santykyje ji atrdoė labai skani. O dar ir vaikystė juk 🙂
Dėl giros -- praktiškai visos dabartinės yra gaminamos taip, kad jos negali būti panašios į tą sovietinę, tiesiog technologija kita. Taip, vat gira sovietinė, kol jos tose bačkose neatskiesdavo vandeniu perpus, tai būdavo visai nebloga. Gal kažkiek prie tos sovietinės artėja Tanheiser ir Rimi gira (abii gaminamos Latvijoje), Smetoniška -- jau žymiai prastesnė, dauguma kitų parduotuvinių girų -- išvis kažkokie falsifikatai, su natūralia gira neturintys beveik nieko bendra.
Lebarde gėrimas buvo, kiek atsimenu tai buvo skanus tamsus gėrimas su gera puta ir kai jo išgerdavai tai riaugėdi norėdavosi 🙂 Baikalas tuomet buvo iš tikro labai skanus gėrimas tik retai kada tekdavo ragaut, dabartinis ne toks skanus 😉 Dar patikdavo pakeliuose verdamas šokoladinis cream briule, aišku kartais virdavom jį o kartais tik miltelius į burną susipildavo ir sužiaumodavom 🙂
Jėėė, ne tik aš, pasirodo, kisielių grauždavau! 😀 Pradžiuginai.
Ale daugiau saldainių iš vaikystės neatsimenu -- nemėgau tada, geriau lašinio gabalą griebdavau. Gal todėl, kad leido -- buvo neįdomu. 🙂
Nu, lašiniai tai čia jau visai kita opera 🙂 Taip, rūkyti lašinukai buvo gėris, bet tai jau ne saldumynas, kaip bepritempinėtume 🙂
Tai aš ir nepritempinėju, tik sakau, kad nemėgau saldumynų. 😉
Apart kondensuoto pieno, būdavo ir kondensuota kava -- irgi puikus dalykas. Šaukštas-kitas buvo skanu, bet kartą Nidoje aš surijau visą dėžutę. Para be miego… 😀
paukščių pienas man patiko, dabartinisfalsifikatas fui. Aš stengiuosi nusipirkti paukščių pieno Lenkijoje -- ten žymiai skanesnis.
Na irisai-plombatraukia, „Barbarisas“ ir „Karvutė“ -- joo, tradciniai vaikų skanėstai. Geriausia būdavo latviška „Guotinia“ a la karvutė.
Nu, manęs tai ta kava su kondensuotu pienu į nemigą nevarydavo 🙂
O šiaip paukščių pienas -- nežinau, kiek mačiau, dabar kelios kontoros gamina jį, bet įtariu, kad dalis dar labiau supaprastino receptūrą, kad dar pigesnis gautųsi 🙂 Fenomenalus išradimas šie saldainiai -- gaminami iš kažkokių vos ne atliekų, savikaina mikroskopinė, o skanūs 🙂
O latviška karvutė buvo labai gera, išties, skoniu labai panaši į tą, kur baltuose popieriukuose būdavo lietuviška. Parduotuvėse dabartinė karvutė maždaug tokia pat. Ir, beje, su maždaug taip pat neatplėšiamai prilimpančiais popieriukais 🙂
Meška šiaurėje ir Nomeda, nors gal aš kažką ir maišau, gal čia postsovietinio laikotarpio gėris? Zefyrai tada IMHO tikrai buvo skanesni.
Nepainioji -- visa tai iš sovietinių laikų. Dėl zefyrų -- negaliu komentuoti, ar jie buvo skanesni tada, ar tai tik vaikystės efektai, nes kažkaip nėra iš tokių saldumynų, kuriuos nuolat valgyčiau 🙂 Atsimenu tik tiek, kad sovietmečiu jie buvo kiek deficitinis dalykas.
nu..as pamenu šituos. Nekenčiau jų dėl tos karamelės, o jais vaišindavo. Dar ‘obelėlės’ nekenčiau. Vienintelį ką gera pamenu iš tų laikų, tai karvutę ir kaimiškus sausainius. 🙂
Vėžiukų nekentei? Man jie irgi atrodė bjauroki. Bet dar valgomi, iš bėdos. Visgi ne patys šlykščiausi.
jo. Dabar yra analogiški ‘žąsiukai’. Net nupurto pagalvojus :> dar atsiminiau, kas man liko iki dabar mieliausi -- sausainiai ‘gaidelis’, tie kvadratiniai tokie. Mazose parduotuvėse randu sveriamų, o prekybcentriuose tai tik pakeliuose… Bet sveriami pigiau. Kiek žinau, jie vieni iš tų natūralesnių. Jei išnyks, teks verkt.
Jo, Gaidelis buvo vieni iš geresnių. Dar buvo Miško pasaka, tais laikais balansavę ant pusiau deficito ribos. Turėdavo labai gražias dėžutes 🙂
jo, miško pasaka tikrai buvo kažkuo įpatingi. dar ir dabar prisimenu jų skonį.
Kisieliaus gabaliukus ir aš dorodavau 😀
Aš, kaip jaunesnės kartos, tai labiausiai pamenu irisus, vėželius, kažkokį desertinį šokoladinį lydytą sūrelį ar panašų produktą ala Mildutė.
O nebuvo ledai popieriniuose indeliuose? Gal kažką maišau 🙂
Taip, buvo ledai ir popieriniuose indeliuose, labai nekokybiškuose iš pilkai rudo popieriaus, kuris bevalgant pradėdavo irti ir ledai imdavo tekėti ir pro plyšius indelio šonuose, ir pro apačią.
Tai buvo patys pigiausi ledai, berods ar tai 6 kapeikas kainuodavo ar tai 10, kažkokią ganėtinai juokingą kainą, bet net nepaisant to nelabai populiarūs, nes kažkokie prasti, labai vandeningi būdavo. Nors šiaip tai išvis nebuvau ledų mėgėjas, kuo labai stebindavau bendraamžius -- tad dabar sunku tuos ledus prisimint 🙂
Kiek atsimenu, apie kokius 1983 gal pasirodė ledai tokiose dešrose, maždaug kaip kokia kepeninė dešra pakuotėse -- plombyras, tai tie skaitėsi geriausi, bet buvo ir brangesni, nei kiti.
Sakau, kad miglotai prisimenu, kaip atsirado ledai vafliniuose indeliuose, buvo toks tarpinis laikas, kai valgant ledus kildavo nedidelė dvejonė, ar kąsdama vaflį neatsikąsiu popieriaus 😀
Nepamenu ledų-dešrų.
Dar vienas skanėstas būdavo paprasčiausios granatų sultys trilitrainiuose.
O šiaip mama iš Bulgarijos buvo parsivežusi saldainių maišiuką, tai mus, vaikus, vis palepindavo keliais guminukais ar kitais neregėtais skanėstais. Įstrigo, pavyzdžiui, anyžinių saldainių, na tokių juodų guminukų mūsuose dar nebūdavo.
http://community.livejournal.com/lietuva_vakar/3987.html
O aš vat to Lebarde neprisimenu, nors tu ką. Diušes ir Varpelis -- vat tuos prisimenu. Ir Sajanai -- ko gero einamiausias ir visai neblogas.
Taip visi kartoja tą Lebarde, kad pačiam jau kilo noro jo paragaut 🙂
Nu kodėl dabar vat „Užkalnis išsityčios“. Kisieliaus briketus pats grauždavau.
O dar mama parveždavo iš komandiruočių Maskvoje zefyrų, ir tokių ilgų zefyrų, mokyklinės kreidos dydžio ir formos, tai išvis buvo kažkas; o vieną kartą iš Lengvosios pramonės ministerijos specbufeto buvo pirkusi Zefyrų ŠOKOLADE, nu tai atsiprašau, išvis buvo gerai.
Ledai po 6 (kažkokie kiti 7) kapeikas buvo „Vaisiniai“, patys pigiausi, tai iš esmės atitiko šių laikų frozen dessert, arba sorbet, nuostabaus sintetinio citrinų skonio.
Vitaminas C su gliukoze, 10 kapeikų.
Cedevita apelsinų limonadas jugoslaviškas, deficitas baisiausias, iš specraspredelitelių arba pažįstamų vaistinių. Kartu su jugoslaviškom vaikų košėm Frutolino kurias irgi gaudavo iš pažįstamų vaistinių ir ėsti galima buvo kaip gardžiausią desertą.
O dar ponas varote ant Užkalnio.
Nugi tai kaip tai kodėl, todėl kad jūs apasnas ir aš jūsų prisibijau, tai čia apsidraudimas toks, kad jei jau išsityčiosit, tai jau galėsiu pasakyti -- „na va, argi nesakiau?“
Aha, Cedevitą atsimenu -- supili naftos miltelius į vandenį ir jie burbuliuoja pavirsdami į kažkokią sintetiės spalvos ir skonio fantą. Čia buvo tobulybė. Paskui panašūs miltukai, tik jau su kitais pavadinimais, ėmė plisti per Gariūnus ir jų jau nelabai kas pirkdavo, nes kai deficitiškumas baigėsi, visiems dašilo, kad tai brudas kažkoks.
O košę kažkokią atsimenu, miltelius tokius iš skarbonkių, kurie buvo valgomi. Ir netgi labai neblogi, skanūs. Ir dabar kūdikių prekių skyriuose galima panašių miltukų surast 🙂
Oi, milteliai -- taigi būdavo dar ir toksai „plykytas kremas“ ar tai kažkaip panašiai -- pakeliai su miltukais, iš kurių atseit kept ar virt kažką reikdavo, tik aišku, padaryt pagal tą miltukų receptą buvo neįmanoma nieko, nes ten buvo kažkoks eilinis sovietinio chimpromo feilas. Nors gal ir ne toks kardinalus, kaip su tais kavos briketais, iš kurių ne kava, o šūdų tirpalas gaudavosi. Bet užtat sausi tokie skanūs tie miltukai būdavo, dar skanesni už kisielių, kaip aš galėjau užmiršt?
O iš kažkokių Kaukazo ar tai Vidurio Azijos respublikų kartais atveždavo kažkokių tenykščių saldumynų, neatsimenu, kaip jie vadindavosi, bet būdavo labai skanūs. Kai kurie. O kai kurie būdavo gan nelabai skanūs.
77 darželyje mokėsi nemažai „aparato“ luomo vaikų. cedevita likusi kaip kai kurių vaikų gimtadienių malonus prisiminimas.
Pingback: Tweets that mention Mėgstamiausi vaikystės saldainiai | Rokiškis -- Topsy.com
Iš Kaukazo buvo kokie tai riešutai aplieti tokia gumos konsistencijos saldžia mase iš sutirštintų vynuogių sulčių, sudarantys tokį kokį tai dešrą ilgą:
http://lh5.ggpht.com/_EUhhStFAWWM/Rq3p4p3hhbI/AAAAAAAAAzU/L9815oAfiDc/Georgia+Visit+06.0310+023.jpg
O iš Centrinės Azijos buvo chalva, tai jei iš C. Azijos, tai gera buvo, o dar buvo kokia tai rusiška ar ukrainietiška iš Kharkovo, tai buvo briketai kieti ir baisūs.
Jo jo jo, tokie vat ir buvo, kaip dešriniai, man jie buvo visiškai neskanūs, kažkokie bjaurūs, kaip beveik beskoniai guminukai.
O iš Centrinės Azijos dar būdavo tokie keisti, kaip sūris balti, bet labai saldūs ir visai skanūs daiktai, bet nežinau, kaip jie vadinosi. Netgi kelių rūšių visokie panašūs. Kažkokie. Egzotika, vienok.
Iš Gruzijos tos graikinių riešutų dešros vadinasi Churchkhela.
O iš centrinės azijos -- Nuga (Nougat).
O rusiška ir ukrianietiška chalva dar ir dabar pamenu -- ne tik kad neskani, bet dažnai pilna saulėgražų lūktštų budavo…
Kažkaip miglotai pamenu tuos saldumynų reikalus -- virtas kondencuotas pienas didelis gėris dar ir dabar 🙂 gal ir ne saldumynas bet buvo toks reikalas paršiukas čiukas 🙂
ir dar pamenu, kad tėvas buvo parvežęs kažką panašaus į irisus tik, kad ilgumo kaip pirštas. iš kažkurios broliškos respublikos.
Paršiukai čiukai, lyginant su dabartinėmis kramtoškėmis, buvo siaubingi -- jų net neįmanoma buvo kramtyt, tokie kieti būdavo. Bet tai būdavo visvien tobulas daiktas, nes kitų kramtomų beveik nepasitaikydavo. Na, taip, kartais kas nors estiškos Kalev atveždavo, bet tai būdavo labai retai.
O virintas kondensuotas pienas -- jo. Danutės pyragas, kol būdavo tikras, su juo būdavo daromas. Dabar, deja -- su nevalgoma išmatų emulsija. Bet namuose kartais padarau pyragą iš vaflių su virintu kondensuotu pienu, realiai gėris. O ir šiaip, pavieniui tas daiktas skanus.
Tikra tiesa, ne virintas, bet virtas kondensuotas pienas ir jeigu naudosite TIKRA RECEPTURA, gausite toki pati nuostabaus skonio pyraga, kaip kazkada. Zaliavos pasikeite- taip jos pasidare geresnes!
tėvų pažystami dirbo Pergalėje. Namie netrūkdavo žaliavinio juodoj šokolado. labai skanus buvo ir, berods, palmių sviestas -- toks baltas ale šokolabas, padroždavo veikams nedideliais kiekiais iš kilograminio gabalo -- labai skanus atrodė. Nesenai to dalyko aptikau šokolado parduotuvėje… nu riebalas su prieskoniu ir tiek 🙂
Tais laikais gelbėdavo namudiniai skanumynai -- paprasčiausias -- gogel mogel iš kiaušinio trynio arba iš grietinės su kakavos milteliais arba be jų. namie gamintas griliažas taip pat vežė, tik pas mus namie jo niekas nemokėjo gaminti. Kas mokėjo gamindavo kukurūzus su irisais -- tas buvo skanu. irisai ir šiaip skanūs pakankamai pasitaikydavo, jei neperdžiūvę arba nesudrėkę. dar būdavo skanu sausainiai su sviestu ir iš balių parvežami grybukai, kaštonai, braškės -- rokie kepinii su daug sukrinio glajaus.
bet meyų laukiamiausias dalykas buvo sukriniai saldainiai -- lazdelės, gaideliai, pypkės, laikrodukai etc., pardavinėjami per atlaidus Eigirdžių bažnyčios šventoriuje. Čia buvo kažkas tookio
Jo, kukurūzai su irisais… Aš ir dabar galvoju, būtų nuostabu, bet nemoku daryt. Tie tai buvo fantastiškas naminis skanumynas.
Beje, tie prie bažnyčių parduodami saldainiai -- tai irgi įdomus reikalas: cukriniai gaideliai ant pagaliukų, pasirodo, yra realus tautinis kulinarinis paveldas, unikalūs saldainiai, šimtus metų gaminti tiktai Vilniuje. Ir dabar jau beveik užmiršti. Kažkada skaičiau apie čiupačiupsų istoriją -- tai pasirodo, kad anie sugalvoti buvo, kažkam prisiminus tuos vilnietiškus gaidelius.
O dėl lazdelių visokių -- būdavo anais laikais Baltarusijoje tokie saldainiai. Ten su saldainiais šiaip jau būdavo prastokai, bet būtent tie įvairūs pagaliukai ir ištisi pagaliai -- tai labai vežė.
atsimenu, dar būdavo plikyti pyragaičiai su kremu, ar čia jau vėliau atsirado? Atsimenu, žiauriai skanūs būdavo. Kaip ir šokoladiniai sūreliai.
O šiaip aš kaip saldumynų mėgėja, tai man viskas sueidavo, ir vėželiai ir ananasiniai, ir žirniukai, vogdavau saldainius iš sekcijos 🙂
o kondensuotą pieną mes su sese maišydavom su kakava, tada dar skaniau gaudavosi.
Ir miltukus tuos visokius saldžius valgyd.
Pyragaičiai su kremu buvo kelių rūšių, ir taip, sovietmečiu jie jau buvo. Su kakava kondensuotą pieną irgi maišydavau, tik prastai susimaišydavo, bet visvien skanu 🙂
Aš buvau begalinis visų saldumynų visomis įmanomomis formomis mėgėjas. Visus šiuos aišvardintus prisimenu.
Tik, va niekas nepaminėjo, kad buvo tokie „Ananasiniai“ saldainiai geltonuose popieriukuose, šokolado glajus, vafliukai ir įdaras. Labai skanūs. Motina kažkur jų gaudavo Kalėdoms.
Dar skanūs saldainiai buvo „Pergalė“ ir „Vilnius“. Brangūs ir deficitiniai, todėl irgi reti -- bet skanūs.
Ir pora kartų esu ragavęs nesvietiško skanumo saldainių „Griliažiniai“. Riešutai lydytame cukruje, šokolado glajumi. Buvo tokie skanūs, kad ne vieno nesukramčiau -- čiulpdavau ir mėgaudavausi kievienu skonio lašeliu. Ech… 🙂
Apie ledus -- atskira tema. Ledai būdavo tokie:
7kap. -- popieriniuose indeliuose vaisiniai
10kap. -- vafliniuose indeliuose plombyras
18kap. -- plombyras „ant pagaliuko“ geltoname klaikiame rūgščiame glajuje
20kap. -- plombyras „ant pagaliuko“ šokoladiniame glajuje
50kap. -- plombyras „plastikinėje dešroje“. Berods, pusė litro, ar daugiau. Kažkaip atrodydavo nesvietiškai daug.
Dar ledų būdavo kavinėse. Tiesiog, su sirupu arba su šokolado drožlėmis.
Dar Operos ir Baleto teatre (bet čia jau ragavu į sovietmečio pabaigą) buvo karšto šokolado.
Šokoladą kaip glajų vyresnioji sesuo gamindavo pati, iš kakavos. Pamenu turėjo kažkokį receptą „nekepto torto“, kur būdavo varškės įdaras, daug sausainių kvadratinių, tipo Pasveikinimas ar Gaidelis, mirkytu piene ir apdėtų gražia trapecijos forma ir viskas aplieta šokoladiniu glajum. Baisingai skanu buvo…
Šalia mūsų namų buvo konditerijos cechas. mama kažkaip ten susitardavo su vedėja, ir kartais pagamindavo „tortą pagal užsakymą“. Pamenat tokį gėrį, kaip tortas „Jaunystė“ ? Baltas kaip gulbė, zefyriniu glajumi, o viduje -- riešutai, traškantys sluoksniai…
Tai čia iš prašmatnybių. O šiaip -- skanu buvo avižiniai sausainiai su pienu. Kad ir jausdavosi juose avižos, o buvo skanu.
O jei kas pamenat, buvo tokie „arbatiniai batonai“, po 16kap., kiek maženi iž paprastus. Tai štai toks batoniukas su buteliu Baikal arba Tarchun buvo laabai skanu 🙂
Štai kokią „angliavandenišką“ vaikystę turėjau. Ar gailiuosi? Ne. Ar pasiilgstu -- kartais. Ne sovietmečio -- vaikiško nerūpestingumo. 🙂
Griliažiniai klaikiai kieti ir labai skanūs būdavo, čia išties gerumas. Ananasiniai ir dabar tokio pat skonio, kaip ir tais laikais -- su sintetiniu aromatizatoriumi, skanūs, kaip ir įprasta 🙂
Kiek buvo ledų dešroje -- irgi neatsimenu. Bet nemaža ji būdavo, dvi porcijos tai tikrai. Šiaip jau labai geras sovietinis išradimas, padarytas su mintimi, kad transportuojant ledai gali ištirpti, tai kad neišbėgtų padaryta. Ištirpusią dešrą vėl galima sušaldyt ir parduot, lyg gerą 🙂
Ir avižiniai sausainiai būdavo labai skanūs. Nors dabar tai net paragaut nesinori -- savo esme tai grynai sovietinis surogatinis produktas, sugalvotas, kai kvietinių miltų gamykloms pritrūko. Bet tais laikais būdavo mėgstamiausi iš visų.
Ir tą torto rūšį atsimenu. Velniškai geras dalykas buvo -- nežmoniškai saldus, grynos kalorijos, kurių taip reikia vaikams.
O šiaip, kažkodėl vaizdavausi, kad esate jaunesnis 🙂
Ėhė, kai prisimenu tuos buteliukus su vitamino c žirneliais, tai taip ir seilės pateka 🙂 Iš saldainių -- jų viršūnė, žinoma, „Nomeda“ Operhauze. Cedevita -- itin retai, nežinia iš kur. Ir -- užtarsiu žodį už paprasčiausią mėtinę karamelę. Man ji labai labai patikdavo. Ir anyžiniai čiulpinukai.
O dėl gogel-mogelio irgi teisybė -- gi plakdavomės.
P.S. O Užkalnis, žiūriu, zaraza prie spec.parduotuvių asortimento pripratęs, štai kodėl iki šiol buržuinas 😀
Dar barbarisai būdavo, nepaprastai rūgštūs, iš čiulpinukų bent jau man skaniausi 🙂 Anyžiniai irgi geri.
O gogel-mogelis buvo skanumynas, bet kol išsiplaki, tai pūslės ant pirštų… Bet skanus, tikrai skanus dalykas 🙂 Ir dabar kartais susiplaku 🙂
Oi, koks smagus rašinys :))
Kisieliaus skonį net prisiminiau.
O aš mėgaudavausi (labai retai…) „negrų bučiniais“ -- tokie apversti šokoladiniai ala puodeliai su beze vidyje 🙂
Negrų bučinių neatsimenu. Bet atsimenu, kad brangūs šokoladiniai būdavo visai nieko tokie 🙂
Velniškai patikdavo „karvutė“ (su sąlyga, kad užtaikydavom ant skysto vidaus :). Ir dar irisai pasakiški. Pilnos kišenės būdavo.
Pamenu, tėvai buvo kažkokioj stovykloj Anykščiuos, ir į kokį tai fabriką (kas ten saldumynus gamino/gamina?) juos nuvedė. Tai lauktuvių mums parvežė visą bliūdą tos irisinės/karamelinės masės :)))
Jo, kur skystas vidus, tai būdavo skani. Bėda buvo, kad kokybė varijuodavo labai. O bliūdas saldaininės masės -- tai stebuklas, tai tobula 🙂
Ledai buvo ne tik vaisiniai, plombyras, bet ir GRIETININIAI. Todėl kainų kategorijos buvo kiek kitokios -- grietiniai indelyje už 10 kp, grietininiai su priedais razinos ar kažkokios riešutų nuoplaišos 13 kp, grietininiai su kakava 15 kp, o plombyras indeliuose jau buvo nuo 20 kp.
Iš limonadų dar isiminė neva tai mėtinis „Šaltukas“, pilstomas Utenos darykloje i „euro“ tipo butelius, kai nebūdavo deficitinio „Pepsi“ (o je nebudavo beveik visada nuo tol, kai meškiukas Miša i dangu per Maskvos olimpiada isskrido).
Varpelis irgi į 0,33 butelius būdavo pilstomas 🙂 O Šaltukas -- taip, irgi iš skanių būdavo. Vietoj Pepsi daugiausiai eidavo Baikal -- irgi 0,33 buteliuose.
Tuometinė Pepsi pasižymėjo vienu bruožu -- nežmonišku kiekiu angliarūgštės. Dabartinė atrodo gerokai mažiau gazuota. Nors gal tai tik mano vaizduotė.
Rokiski, issikraustei is LJ? Kas cia dabar vyksta.
As tai atsimenu kondensuotus ledus is aparato tik vienoj KLP vietoj, dar tevai abu dirbo pieno kombinate, tai namie sureliu ir ledu budavo, del to ne vienu, ne kitu iki siol labai nemegstu. Karvute buvo mergaite arba berniukas, mes taip su sese vadinom. Tai mum patiko mergaites -- su skystu vidum. Nomeda iki siol perku, hematogena irgi ta originalu.
Nuskambėjo kaip „Rokiški, išsikraustei iš proto?“ 😀
Taip, išsikrausčiau. Ir kad tu žinotum, kaip čia yra gerai -- tai kažkoks fenomenas su navarotais 😀 Eik ir tu pas mum į PoPo 🙂
O kondensuotų ledų neatsimenu… Turėjo būt kažkas ypatingo 🙂 Nomedos buvau prisipirkęs neseniai krūvą, bet kažkaip jau nepasirodė jinai ypatinga. Kita vertus, hematogeną perku ir perku -- vietoj maisto tiesiog 🙂
haha, nu Rokiski, ka cia pridirbai. Tikiu, kad gerai, nieko ten nevyksta, o kas vyksta tai irgi..:s Tie ledai tai kazkoks isradimas buvo, nezinau is ko tiksliai, bet visi kalbedavo, kad su kondensuotu maisyti, del to toks skonis, nu..labai gardu buvo 🙂 mes is lt kai griztam, visada parsivedam tu senovisku saldainiu, kokybe ju gal ir diskutuotina, bet vistiek skanu.
Nu, tai ateisit abidvi čionai? 🙂
Dat būdavo tokie Veliuona saldainiai -- kaip kokia Nomeda, bet mažesni ir gal truputį atsiliekantys skanumu.
o jė, chalva!!! 😀 ir dar, man regis, jau sovietmečiu, „vyšnių kauliukai“ -- tokie žirnio dydžio šokoladiniai rutuliukai su kažkokia aromatizuota balta vyšnių skonio kieta mase viduj 😉
ir dar tie anyžiniai ledinukai -- galėdavau amžių amžius maumot
močiutės kepėjos konditerinis šokoladas… gabalais gabalais gabalais atskeliant nuo kilograminės plytos peiliu.
nu ir, aišku, tos pačios močiutės kepami grybukai ir, konditerijos viršūnė (tiesa, spėju, nevalgomi) cukriniai krepšiai su gulbėm, kuriuos dažnai vestuvininkai užsisakinėdavo 😀
oman, kiek cia prisiminimu privarei. mes toki sokolado gabala irgi saldutuve turedavom 😀 o man labai dar patikdavo krepseliai. ty ta balta dalis tik tai, dabar jei koki sviezu randu, irgi suvalgau apsirydama. bet tik ta balta dali. dar dieduko zmona tokius riesutelius kepdavo is teslos, kaip grybukai, bet viduj prisvirksta virto kondensuoto, einasikt skoniai..
Oj, prisiminiau tą konditerinę plytą, kartą kažkokiu būdu gabalą tokios pavyko gaut. Kietas ir skanus buvo. Tikras šokoladas. O vat vyšnių kauliukų -- neatsimenu…
Ir cukriniai krepšiai su gulbėm -- valgomi jie buvo, valgomi 🙂 Tik aišku skonio panašaus, kaip ir tos cukrinės rožės, kur ant tortų būna 🙂
‘lebarde’ jei gerai pamenu buvo kazkas ale salta arbata.
Gal kas prisimena toki geri, kaip „sokoladinis, vaflinis skanestas“? Anksciau parsidavinedavo popierinese dezutese, toks vaflinis plokstainis su sokoladiniu glaistu ir smulkintu riesutu paberta. Po nepriklausomybes dar uztikdavau parduotuvese, tokiuose celofaniniuose pakeliuose. Po to liko tik Maximoj o po kiek laiko ir is ten isnyko 🙁 Kiek ieskau -- niekur nerandu… Gal zinot apie ka sneku, m? Ir gal matet kur nors dar prekyboj tokiu, nes taip norisi paskanauti, tokia nostalgija dusina -- sakes…!
Atsimenu. Man tai jis nelabai kaip buvo. Šiaip, sakyčiau, pabandykit tamsta pasidaryti tiesiog vaflinio pyrago su kondensuotu pienu -- bus įspūdingiau 🙂
Receptas elementarus: dvi skardinės rududu, pakelis sviesto, viską išsukat į ištisinę masę, pertepat su kokiais dviem pokais vaflių ir palaikot kokią dieną, kol vafliai suminkštės.
🙂
Ot ir matos, kiek autoriui metu, kai atsimena tik SAVO vaikystes saldainius, o meslinais vadina visu Tarybinio laikotarpio saldainius. Ot ir gerai, kad jis tokiais slyksciais atsiminimais apdovanotas. Tesilaiko:) As atsimenu visai ne tuos.
Kaip matau, o nieko pasakyt taip ir neįstengėt apie savo vaikystės saldainius. Nyki, kojomis sutrypta dūšelė, pikta ant pasaulio.
Ką padarysi, ne visų vaikystė būdavo laiminga.
Puikus prisiminimai, paskaiciau ir prisiminiau tuos laikus, kaip pats gyvenau, ledai, saldainiai, gerimai ir .t.t Puiki tema, aciu 🙂
Dėkui tamstai 🙂
Beje sia diskusija suradau google pagalba ieskodamas „Veliuona“ saldainiu, nes siandiena per LTV World rode programa Lietuvos miesteliai „Veliuona“. Vaikysteje pro ten daznai pravaziuodavau ir kiekviena karta ten pravaziuojant visada uzsimanydavau tu saldainiu 🙂
Atsimenu tokius jau pirmu s6okoladinius batonėlius, greičiausiai jau į pabaiga gorbačiovmečio -- Flamingas. skonio neatgaminu, bet kažkaip nespjaudavau į juos.
kadangi vaikystę stūmiau Raseiniuose, tai ten buvo tik viena valstybinė kavinukė, kurią prisimenu -- prie stoties. Ten kartais buvau nuvedamas pyragėlių iš garsiai burzgiančių šaldytuvų, dar vaflių susuktų ir pieno-ledų kokteilių.
daugumą sovietinio produkto buvau valgęs, bet gal to deficito taip nejausdavau, tai negaliu išskirti kažko nemirtingo. Būdavo namie vėželis, esdavai vėželį. pavykdavo motinos slėptuvėse rasti raudonkepuraitę, ėsdavau jas.
kas man labai įstrigę tai buvo, tokie ryškiai užsieniniai šokoladiniai saldainiai su mėtų užpilu viduje. tada dar nesupratau, bet spėju, kad tne buvo klaikus deficitas iš vakarų. dabar tokių kartais nusiperku duty free shopuose. ir tai mano pažįstami vyresni žmonės juos laiko prabangos preke.
nežinau kaip pas jus, bet man smagiausia būdavo kartą į savaitę pašarinti per motinos slėptuves, ar jose kas nors gero užderėjo. gyvenom name, tai jų būdavo ajomajo kiek daug. ir čia save gerbiančiam vaikui buvo visai rimtas užsiėmimas visai dienai. aišku dar ir profilaktiškai reidus darydavau ieškodamas naujų slėptuvių, o tada jas įsidėmėdavau ir įtraukdavau į tikrinamų sąrašą.
dar kartais stebuklas per gimtadienius būdavo vaikiškas šampanas 🙂
Flamingas, jei atmintis nemeluoja, kainavo 35 kapeikas, tai buvo gan brangu. Gamintas iš visiškai neaišku, ko, gal kažkokios vos ne sintetikos, tačiau skanus būdavo, iš prabangiųjų. Iš dabartinių saldainių man rodos Mars kažkuo tą Flamingą truputį primena skoniu, bet taip gan tolimai, truputį tik.
O užsieninių su mėtų užpilu kažkaip neprisimenu. O vaikiškas šampanas kažkoks buvo, šypučkė, bet tikrai nebuvo vienu iš tų dalykų, kurie būtų buvę įprastais, greičiau kažkokia retenybė, sakyčiau.
Tiesa, tuo metu buvo ir fruktovajagadna šypūčkė, gaminta Varėnoje ir pilstyta į šampano butelius. Ne visur Lietuvoj jos būdavo, bet Varėnos rajone -- visad. Buvo pats pigiausias rašalas, bet ir užgazuotas, efektingiausias būdas prisigert už mažiausius pinigus. Išnyko apie kokius 1990, su Nepriklausomybe. Dabar tą nišą užima visokie sidrai, kisai ir pan.
O aš apie Veliuoną tik iš tų saldainių ir žinau, kad ten kažkokia pilis turėtų būti 🙂
aš kalbėjau apie šitą raritetą. Vadinasi „After eight“ 🙂 kliūdavo man jo kartais
http://www.google.lt/imgres?imgurl=http://www.apartmenttherapy.com/uimages/kitchen/2011_1_3-AfterEights.JPG&imgrefurl=http://www.thekitchn.com/thekitchn/dutyfree-food-shopping-after-eight-mint-chocolate-thins-135790&usg=__0M2IQVfhBZaESPybCSHHN1KnmKc=&h=380&w=540&sz=86&hl=lt&start=76&zoom=1&tbnid=cC4Xg-VK4rdhUM:&tbnh=155&tbnw=208&ei=Cj52Tdb8LMuVOtDBrJAG&prev=/images%3Fq%3Dpeppermint%2Bchocolate%2Beurope%2Bduty%2Bfree%26hl%3Dlt%26biw%3D1096%26bih%3D659%26tbs%3Disch:10%2C2949&itbs=1&iact=hc&vpx=787&vpy=235&dur=108&hovh=188&hovw=268&tx=158&ty=97&oei=-T12Te2jJ4P5sgby8Yn2BA&page=6&ndsp=12&ved=1t:429,r:11,s:76&biw=1096&bih=659
A, kažkokių panašių kažkokioj parduotuvėj mačiau prieš kokius metus, buvau nusipirkęs. Tokie ploni su mėtiniu įdaru. Taip, suprantu, apie ką čia. Paragavau, pasirodė šlykštūs, išmečiau :-/
Bet taip pagalvojus, sovietmečiu tai turėjo rimtai stebuklingai atrodyt. Užsienietiški daiktai būdavo nesuvokiamybė -- žmonės metų metus tuščias coca-cola skardines saugodavo garbingoj vietoj ant staliuko padėtas, kaip kito pasaulio simbolį…
Bukit geri, parasykit kas nors detaliau koks/i ka panasus buvo tas „Lebarde“ skonis? Gavau uzduoti atkurti si gerima, nu nepamenu as jo skonio nors tu ka… Jei norit paragauti vaikystes/jaunystes skonio -- greit aprasykit 🙂 ACIU!!!
Jei man pažadėsit, kad jūsų kuriamas daiktas bus be sacharino ir kitų sintetinių saldiklių, tai paskelbsiu jūsų klausimą atskiru postu, manau, kad kažkas pabandys prisiminti 🙂
Si gerimu linija yra be sintetiniu saldikliu. Sacharinas nebenaudojamas isvis LT kiek zinau.
O pazadet nieko negaliu, kaip nuspres komersantai, taip ir bus. Pirkejo paskui jau valia -- vartoti ar nevartoti 🙂 Niekas per prievarta „nenuodija“ 🙂
Geriausias gerimas yra vanduo, na dar kompotas su vysniom is savo paties sodo 🙂
Tada gal tamstai padės toksai raktažodis: ТУ 10-04.06.126-88 Напиток безалкогольный газированный „Лебарде“-тонизирующий
Žodžiu, tiesiog po senas dokumentacijas pakapstyti tereikia.
O dėl sacharino -- jo, siaurąja prasme sacharinas lyg ir dingo, nes labai šlykštų prieskonį turėdavo. Dabar berods aspartamas ar kas ten. Irgi šlykštynė 🙂
Taip taip -- aspartamas 🙂 Bet tai nera tokia didele blogybe kaip tas saldiklis, kuri deda i „naturaliasias“ „Nestea“…!! Velcorin vadinasi. O jo net nedeklaruoja niekas.
Atsiprasau uz antireklama 😛
Labai aciu Jums uz nuoroda 🙂
Tai reiškia, manęs skonio pojūčiai neapgavo, kad kažkas ten su tuo skoniu Nestea nekaip. Nors kita vertus, į kitas šaltas arbatas dar prasčiau, ir taip pat nieko nedeklaruoja. Kokia nors Cido šalta arbata -- ten saldiklių skonyje jaučiasi tiek, kad vimdo, o ant etiketės neparašyta. Arba kokia nors Selitos produkcija, kur pvz., esą natūraliai rauginta gira, o paragauji -- ir vėl tas pats saldiklinis šleikštulys.
Naturalios arbatos neislaikysi 12 men. PET butely, tai faktas. Deda saldiklius ir konservantus visi, o del deklaravimo -- kas draudziama vieniem, nebutinai uzdrausi tokiam grandui, kaip „Coca-cola“.
Pingback: Sovietmetis: parduotuvės, lūžtančios prekių gausa « Rokiškis
tataigi…Saldainiai nebuvo blogis, blogiau buvo su mėsainiais :), tiksliau visokia mėsa. Vienintelis skyrius, kuris reguliariai demonstravo beveik sanitarišką švarą, paįvairintą tešmenimis, gerklomis, raguočių kanopomis … Bet grįžtu prie nurodytos temos -- taigi, „Vyšnių kauliukai“ ( kakaviniu glaistu dengti balto cukraus rutulėliai, gaminami ir dabar -- ir skonis , manding, identiškas ), „Arachisas cukruje“ ( glazūruoti žemės riešutai ), „Jūros akmenėliai“ ( razinos spalvotoje cukraus glažūroje ), „Razinos šokolade“, „“Riešutai šokolade“ ( lazdyno ). Dėžutėse būdavo „Slyvos šokolade“, buvo net diabetikams skirta versija su sacharinu ( ? atrodo, su juo , nors, galimas daiktas, kitu spec.saldikliu ).Draže -- spalvota „Vaisinė“ ir balta „Mėtinė“.
BeAnanasinių“, buvo „Azalija“ ( rožinis vidus, popierėlis rožinių atspalvių, dengtas šokoladu ). Šokoladukai „Sportas“ ( fe )ir „Ąžuolynas“ ( su riešutų skelveldromis, skanus, nors masėje šokolado buvo kažkoks menkas procentas…). Ledinukai skardinėse -- didesnėse įvairių spalvų , skirtingų formų ir skonių, lengvai sulipę, o jei ilgai taupydavai, tai sulipę stipriai :), skardinės atsidarydavo sunkiai, kartais tekdavo šaligatvio kraštan padaužyt , mažesnėse -- mėtiniai, skardinė gal centimetro aukščio, per delniuką dydžio, žalia su baltom siaurom drūžikėm…Skardines pasilikdavo -- ir suaugę, diedukas mano dėdavo tokiosna kapeikas už parduotus krapus , rūgšteles bei ridisiukus … Ledinukai, supakuoti rulonėlin, lyg monetos susuktos popieriukan. Nebeatsimenu , kaip vadinosi.
„Vėžių kakleliai“, „Žasų kojelės“, „Pieno lašas“, „Skrydis“, „Barbarisas“ ( vėliau jau „Raugerškis“ ), „Ramybė“ ar „Raminančioji “ ?- iš tų skaniausi buvo „Skrydis“, antri „Barbarisai“. Buvo dar tokių keistų karamelių su skystu marmalu viduje,tai jų nemėgau. Buvo ir labai skanių riešutinių, glaistytų šokoladu- bet neteko pirkt nei regėt perkamų, tik „gaudavo“ …Griljažas sveriamas, neglaistytas, ir glaistytas šokoladu, popierėliuose ar dėžutėje. Skanesnis neglaistytas, atkirsdavo gabalais, ieškodavau didesnio riešuto …Chalva-saulėgrąžų ir arachisinė, šviežutė, nes išpirkdavo kaip mat. Skani. Pomadiniai saldainiai, taip peikiami Rokiškio -- ir vertai, nes aš jų taip pat nemėgau. Yra išlikę, tik , patobulėjus chemijos pramobnei, skonis įmanomesnis. Populiariausi dabar, ko gero, „Kregždutė“. Praskridus iš anų laikų. Bet nebematau vieno porūšio -- būdavo tokie pomadiniai ritinėliai, vienas krakmolas su cukrum, be jokio glaisto. Šlykštukai. Saldainiai su likeriu, dėžutėse. Skanūs , tikrai. Dėžutėse šokoladinių saldainių su įdaru asorti -- išsirankiodavau , skanūs būdavo ne visi. Bet likusius irgi suvalgydavom :). „Nomeda“, kurios nemėgau nei tada, nei dabar. Karamelinės „Pagalvėlės“, vis dar būdavo sveriamų Palangoj, parduotuvėj prie „Ramybės’… Marmeladas. Marmeladinės „Apelsinų“ arba „Citrinų“ skiltelės. Maži šokoladukai su gyvūnų paveiksliukais, neseniai vis dar rasdavau -- pirkdavau visą dėželę, gražiausias būdavo dramblys. Nebematau. Gamino Kauno fabrikas, atrodo. Ledinukinės „Žuvelės“, nerealaus skanumo, „Gaideliai“ buvo tiesiog degintascukrus, o tos -- rūgštelėjusios, net dabar seilės renkasi…Iš Rygos -- vaisiniai irisai, tobulas saldainis, panašu į dabartinius „Mambo“ .
Šalia konsensuoto pieno ir kavos buvo dar kakava. Ta man atrodė skaniausia, bet pakliūdavo rečiausiai. Taip pat būdavo kakavos su cukrumi briketai , graužiami kaip ir kisieliai. O „dešrose“ būdavo „krem-briule “ ledai, mielai paragaučiau ir dabar. Skaniausi vaikystės ledai -- „Eskimo“ ant pagaliuko ir grietiniai, plytelė tarp dviejų vafliukų, bet tokių teko valgyt tik Maskvoj ir Leningrade, panašu, kad Lietuvoje jų negamino. Dar dabar pas mamą tebėr skardinė, kurioje parvežė egzotikos iš Leningrado „Vostočnije sladosti“ parduotuvės. Ne tiek skanu, kiek įdomu…Užtat labai skanu buvo šerbetai, nežinau, kodėl juos taip vadino -- plytos pavidalo sladus gaminys, balta arba rusva masė, kartais syu riešutais. parveždavo iš Rygos arba Talino. Esu ir pati ten ir ten pirkusi. Net nenutuokiu, kodėl negamino Lietuvoje. Iš niekieno nepaminėtų keistenybių -- „kosmonautų“ desertas , spanguolinis džemas ( ? ) metalinėje tūbelėje.
Ale tamstos atmintis -- tiesiog neįtikėtina. Supasakojot -- ir pats didžiąją dalį tų dalykų prisiminiau. O šiaip jau būčiau nesugebėjęs prikelt.
Labai dėkui. Man atrodo, visą saldaininę produkciją ir išdetalizavot iki smulkiausių smulkmenų. Fantastika.
žuvytės ant pagaliuko gastronome ant Basanavičiaus Švitrigailos (dabar) kampo po 6 kap. ir tokie rudi karameliniai apvalūs ledinukai susukti kaip monetos į ritinėlį -- 8 kap, o toliau už sankryžos vaistinėje būdavo mėtinių tablečių popierinėje plokštelėje 10 vnt 4 kap. Retai būdavo, bet kiekvieną dieną einant iš mokyklos ir tikrinant visas vietas ….
Nemuno gastronome būdavo apvalūs vaflių lapai, kurie paskui buvo prapuolę, vėliau jau mūsų laikais dažnai Dzūkijos firminėse parduotuvėse būdavo, kol nedingo galutinai, nes Dzūkija pardavė kažkam visą liniją. Šitie vaflių lapai buvo visų laikų skaniausi, jokie kiti neprilygsta (ypač pertepimui kondensuotu pienu). Gal kas žino, kas/ar dabar dar gamina juos?
Valgiau Maskvoje daug įvairių ledų, ir tuos tarp vaflių. Dabar yra ir Lietuvoj gaminami panašūs, berods Kriu kriu vadinasi, bet mažai kur galima gauti -- eksportuojami (bent jau buvo) į rusiją. Nenustebčiau, kad jie ir tada buvo iš Lietuvos, bet mums nelikdavo… Kaip ir daugelio kitų dalykų…
Prisiminiau šokoladuką Sprintas(ant viršelio pavaizduota nuo bičių bėganti meška),skaniausias limonadas krem-soda.
Nūnai skanesnis gematogenas randamas Gariūnuose, tasai įvežtinis iš gudų, su tvarkingom banderolėm BAD. Ir kondensovkės skarbės iš tenai su senais GOST`ais.
Diedukas visą savo gyvenimą ledų nevalgė, kai stačiai apsikakojo po plombyruotų marožnoje karštą kažkurių [70-80] metų vasarą.
Laiks nuo laiko pagalvoju, wtf sausainių pavadinimas „Pasveikinimas“… Čia kažkokia anglosaksiška tradicija kvepia: „The Healthy Bowels Company“
„Veliuoną“ kažkas iš pardės vogė, kol kamerų nebuvo.
Kada ledai „Kriu kriu“ ir bubl gam „Love is…“ atsirado? Kramtoškė su savo legendiniais fantikais tai tikrai po ’90… Rasdavosi tokių, kurie fantikus kolekcionuodavo, bet tada kepsai atsirado. Bet čia jau nebe saldumynai.
Radau Cedevita miltelius visai netycia Kroatijoje, Zagrebe, prekybos centre. 500g ipakavimas -- 50 kunu… Paskui maciau ir kituose centruose… 🙂
Nežinau, kas yra kunos, bet kažką panašaus mačiau Oze, Yupi ar tai kaip tie miltukai vadinasi. Jie vėlesniais laikais pasirodė, bet savo esme -- panašus chemikalas.
Kuna yra Kroatijos piniginis vienetas. 1 EUR ~7.40 kunos 😀
O pamenat saldainius Aronija? Tokie sokoladiniu glaisu o idaras toks violetinis- ruzavas. Kokie man jie buvo skanuuus… Kaip noreciau vel 🙂
Saldainiai „Hiacintas“, dar „Veliuona“, pyragas „Magdė“, smelio juosta, plikyti sausainukai, barankos, pjaustytos reikutėm ir sumestos į pasaldintą pieną -- mano vaikystės kornfleikai :)Limonadas „Lebardė“, šlykštus buvo „Diušė“, nemėgau plombyro kažkodėl, man mėšlu smirdėdavo. O pats pačiausias „desertas“ -- „Pertusinas“ ir dar tokie milteliai budavo panašaus skonio, su vandeniu maišomi mikstūrai nuo kosulio. Aš gimusi 1981 m.
Tie milteliai nuo kosulio gal mukaltinas? Mane labai veždavo jų skonis…
Na ne tiek daug sovietmečio mačiau, bet vis pamenu kooperatinius ledus. Duodavo močiutė kelis rublius ir visi anūkai lėkdavo to gėrio. Dabar irgi kažkas panašaus yra, tai irgi skanu, nors ir be rožinių akinių. Šiaip tai kažkada buvo rudo cukraus maišas atsiradęs, tai irgi kaip skanėstas savotiškai atrodė. Dar iki ankstyvos nepriklausomybės parduotuvėse buvo glazūruoti žali kaštonai ir grybukai, bet niekas jų niekad nepirkdavo ar bent aš jų negavau. Visada žavėdavo kermošiai su čiulpinukais „gaideliais“ ir krakmolinėm saldainėm. Kaip skanėstų tipas labai patikdavo limonadai (juolab, kad mama gėrimų kombinate dirbo). Tie limonadai, tai kaip ir valiuta kieme veikdavo 😀 Visad atsimenu tą šoką, kai sužinojau, kad už du alaus butelius galiu gauti limonado butelį -- tą dieną su broliu gal po šešis butelius taip išgavom. Bet atėjus nepriklausomybei kramtoma guma su „nuotykiais“ be konkurencijos numušė viską.
Dar buvo tokie cukruoti saldainiai iš žele, ledinukai spalvoti skardinėje dežutėje,kažkas jau minėjo, plombyras dešros pavidalo, gazirovkė už tris kapeikas , kramtoškė „Paršiukas Čiukas“. Ir dar batonas, taip, batonas! Ypač jeigu pavykdavo nusipirkti dar karštą, skanus ir sotus, ne toks kaip dauguma dabartinių pripučiamų.
Labai mėgau pienišką šokoladą „Ąžuolynas“ su riešutų ir vaflių trupiniais. Mėgau ir ledus, visų rūšių, nors patys mėgstamiausi buvo citrininiai ir su žemės riešutais vafliniuose indeliuose.
Skanūs ir gražūs buvo tie vestuviniai baravykai, musmėrės, kaštonai, voveraitės, tik braškių nemėgau, nes jos buvo beveik vienas cukrus.
Paragavus dabartinių „Ananasiniai“, „Meška šiaurėje“ ir kitų, suima juokas, jog man vis pakiša apgaulę -- to meto saldainiai buvo itin skanūs, nes buvo natūralios sudėties. Kaip šlykščiai dabartiniuose „Ananasiniai“ jaučiasi citrinos rūgštis!
Džiaugiuosi atradęs šiuos komentarus, nes viską kuo puikiausiai prisiminiau 🙂
Atsimenate kuo puikiausiai, bet ne pačius saldumynus, o vaikystės įspūdžius. Tie ananasiniai saldainiai jokio natūralumo neturejo -- cheminis aromatizatorius, citrinos rūgštis -- kaip buvo, taip ir liko esminiais sudedamaisiais skonio jomponentais. O gal isivaizduojate, kad anais laikais SSRS ananasus į saldainius dėdavo? 🙂
Man visai skanūs buvo sovietinių laikų saldainiai, tai nedabartiniai- beskoniai. Patiko ananasiniai, Vilnius, Aguona, sostinė, Nomeda- super saldainiai. Dabartinį jų skonį nepalyginsi su buvusiu. O zefyrai kokie skanūs buvo, ar irisai. Tai dabartiniai kažko prikimšti, kad visų vienodas skonis, tik pavadinimai skiriasi. Gal Jūs provincijoj gyvenot, kad pasenusius saldainius grauždavot. Man jie buvo minkšti ir skanūs. Teko anais laikais lankytis ekskursijoj po saldainių fabriką. Tai prisirijom saldainių iki blogumo. Šilto dar nesustingusio iriso, šilto šokolado. Dabar tik gražūs prisiminimai ir svajonės apie tokius saldainius, kokie buvo.
Supratau- jūs iš Rokiškio. Tai galimas dalykas ir šviežių saldainių nematęs. Vargšas.
O ledai kokie skanūs buvo. Tai nedabartiniai. Tik nereikia sakyt, kad ir pienas nenatūralus buvo. Mano mama dirbo pieno kombinate, tai pačiai teko matyt nuo to kaip atkeliauja pienas ir iki proceso pabaigos- ledų. Tais laikais daug kas atsivesdavo savo vaikus per atostogas pasmaguriaut.
Trumpai: Ne itin mąstančio žmogaus komentarai… Vaikystėj tas skaniau, vaikystėj tas geriau… Panašu, kad vaikystėj net smegenys žymiai geriau veikė. Nuvažiuokit į kokią nors Ruandą ir duokit negriukui 5 metų senumo žemėtą apipelijusį musių nušiktą akmeninį saldainį, tai jis bus nieko skanesnio gyvenime neragavęs.
mhm, po teisybei aš irgi prisimenu pasakojimus iš visokiuose maisto kombinatuose dirbusių žmonių, arba kurie juos artimai pažinojo. Tai labai gerai atsimenu, kad esminiai dalykai būdavo kažkas panašaus į „tik nevalgykit daktariškos dešros… pamatytumėt ką į ją sumala“, arba „tik nevalgykit šokoladinių ledų, nes ta spalva irgi gerai užmaskuoja visokį šlamštą“ ir pan.
Sveiki,
buvo dar tokie batoneliai „Vega“ ir „Regata“?
Asjuos buvau nugvelbusi darzelyje is aukletojos stalciaus :))