Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.
Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.
Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.
Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.
Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?
O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?
Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.
Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Turiu nuoširdžiai padėkoti, kad atsakei į ilgokai mane patį kamavusį klausimą. Iki šiol pagrindinis mano argumetas prieš balsavimą internetu buvo tai, kad bet kokie tretieji asmenys asmenys gali atsisėsti namuose prie monitoriaus greta balsuojančio internetu ir įvairiausiais būdais daryti jam įtaką. Pradedant balsų pirkėjais, baigiant „Tvarką ir teisingumą“ dievinančia žmona, siūlančia už balsą gausių seksualinių malonumų. Tuo tarpu, bent jau teoriškai, prie balsavimo apylinkės paėmęs 10 Lt iš perkančiojo balsus gali prabalsuoti už ką tik nori, arba jei tikrinama nufotografuojant biletenį, gali jį sugadinti pažymėdamas dar vieną kandidatą. Taip greičiausiai niekas nedaro, bet man tai vis tiek atrodo svarbu.
Kita rinkimų diskusijos tema -- privalomasis balsavimas. Tarkim, nebalsuoji -- negauni šildymo lengvatų, valstybinės tarnybos ar panašiai. Nemanau, kad tai gera idėja, nes kuomet paklausinėju nebalsuojančių žmonių iš savo aplinkos už ką jie balsuotų, tai širdį apima salsvas gerumas dėl jų tvirto spendimo nedalyvauti rinkimuose. Jei visi nebalsuojantieji ir nesuvokiantys kodėl reikia balsuoti būtų represyviai priversti dalyvauti rinkimuose, seime šoumenų skaičius būtų ne 11 proc. o gerokai virš 60 proc.
Jei nesunku, būtų gerai, kad komentare, ar atskirame įraše išdėstytum savo nuomonę, apie taip vadinamą tiesioginę demokratiją. Turiu omenyje šiek tiek futuristinę galimybę įdiegti kiekvienuose namuose balsavimo pultus ir visais svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais leisti piliečiams balsuoti tiesiogiai.
Autobusiukuose prie balsavimo apylinkių truputį sudėtingiau daro -- paima biuletenį, užpildo, duoda kam nors įmesti ir pinigus sumoka tik tada, kai gauna neužpildytą. Aišku, nuo biuletenio sugadinimo lieka neapsaugoti, bet dažniausiai tai suveikia. Kita vertus, tokie autobusiukai labai lengvai susekami. Skirtingai nuo internetinio balsavimo, kur kažką susekti praktiškai neįmanoma.
O privalomasis balsavimas -- kai kurių marginalinių partijų išmislas. Esmė ta, kad Paulauskas, kuris šią idėją kėlė, palaikančių turi tiktai tų tarpe, kuriems išvis į bet kokius rinkimus nusispjaut. Dėl to ir buzas.
O vat tiesioginė demokratija -- ne tokia paprasta tema, kad viską apmastyt ar juolab kaip nors blaiviai nupasakot, kas iš to gali gautis 🙂
Kita vertus, dabar po truputį randasi kitas reiškinys, pavadintas srautine demokratija. Esmė ta, kad blogosfera, Tviteris, Snukiaknygė, etc. duoda tiek informacijos skleidimo galimybių žmonėms, kad viskas verčiasi aukštyn kojomis -- ne didieji leidiniai ima lemti, o paprasti žmogai. Atrodo, jau matosi pirmi šių pokyčių požymiai. Ir jie, tarp kitko, daugelį politikų kraupina. Nors, pvz., Artūras Zuokas šitai sugeba visai neblogai panaudoti.
čia greičiausiai keli varijantai: pvz. internetuose yra video iš kažkokio seminaro šia tema (štai ir nuroda: http://www.youtube.com/watch?v=D0uwS41Fuu0 ) --
aktyviai reiškėsi toks akademikas Rimantas Petrauskas, kaip aršus „progreso“ proponentas. Jo sfera e-verslas, todėl nuolatos matau jį dalyvaujant visokiausiuose seminaruose, konferencijose, etc.
Aš piktas ant jo (ne todėl, kad pats esu studentas, jis man nedėsto :))) Mane stipriai piktina jo naivumas.
Atrodo, senelis įsivaizduoja, kad yra labai progresyvus, nes skaito įvairius bukletėlius apie ES direktyvas, skaito teorijas vadovėliuose ir panašiai.
Visais klausimais turi savo (neįtikėtinai naivią) nuomonę, pagrindžiamą (neįtikėtinai) naiviais argumentais -- iš to video turbūt galima suprast.
Manyčiau, kad čia pirmas tipas žmonių, kurie remia tokį „progresą“ -- švento naivumo avinėliai.
Antras tipas, greičiausiai būtų cinikai realistai -- IT bent pokreiviai išmanantys žmonės, kurie turi rimtų interesų. Galbūt tai žmonės iš firmų kurios netikėtai laimės viešuosius e-rinkimų sistemos įrengimo konkursus arba su politinėmis partijomis šiaip susiję žmonės, kurie mato perspektyvą išnaudoti šio „progreso“ rimtus trūkumus…
Greičiausiai yra ir trečias tipas, tarpinis varijantas tarp tų dviejų: žmonės, kurie supranta (turiu omeny -- SUPRANTA! :)) rizikas, tačiau pasitiki, kad technologinis sprendimas gali būti rastas ir trūkumų nebus daugiau, nei dabartinėje „popierinėje“ balsavimo sistemoje.
Pvz. mane nustebino Džiugas Paršonis -- iš to video, kaip supratau jo nuomonė buvo būtent tokia.
Kas konkrečiai stebina -- kaip tokie žmonės ignoruoja „žmogiškąjį faktorių“ šioje situacijoje, t.y. -- jau dabar esančią apgailėtiną duomenų saugumo padėtį Lietuvoje, korupciją viešuosiuose pirkimuose, etc.
Man atrodo, kad tikėtis gero technologinio sprendimo tokioje socialinėje terpėje -- labai naivu.
Velnias, tikiuosi kažką iš mano nerišlios rašliavos eina suprast.
😐
Manau, kad yra dar ir ketvirtas tipas, grupė žmonių, kuri puikiai mato tam tikrus elektroninių sistemų privalumus, kuriuos kažkada galės panaudoti maklėms.
O šiaip jau taip, manau, kad teisybę sakot -- daugelis proponentų daugiau remiasi naiviu tikėjimu ar pan., o ne rimtesnėmis analizėmis. Deja.
Is technines puses sistema padaryti saugia, patikima ir anonimiska tikrai imanoma. Didziausia beda yra zmogiskasis faktorius. Sakykim jei prie studento it administratoriaus, atsakingo uz visa ta duomenu baze, gaunancio vargana 1200lt atlyginima, prieina dede su cemodanu ir kokiais 200 000 kokiosnors valiutos, studentas galvoja: A) toliau dirbti uz juokinga kvalifikacijos neatitinkancia alga ir nieko niekada netureti, buta pirkti su paskola 30 metu ir pan. B) GAL (o gal ir ne) pasedeti pora metu kalejime ir tureti tiek pinigu kiek saziningai dirbdamas gyvenime neuzdirbsi. Pasirinkimas kaip ir aiskus.
Jei tą techninę pusę imsim pakankamai giliai -- tai neįmanoma. Aišku, jei imsim iš praktinės pusės -- kad tik veiktų -- tada taip, tam tikras veikimo pakankamumas galimas. Būtent toks, kad visokie studenčiokai pauždarbiaut galėtų.
manau, kad jie nemąstantys tipai kurie daro kaip ir viską Lietuvoje „o davai pabandom ir pažiūrėsim kas gausis“.
Aš visom keturiom prieš balsavimą internetu.
Taip, neatsakingumo labai daug. Paplitęs reiškinys. Grynai sovietūchinis požiūris -- kaip rusai sako „avos polucitsa“.
Manau kad elektroninį balsavimą remia nemaža žmonių grupė, kurie nujaučia kad atsiranda papildomų rizikų, tačiau yra nusivylę partijomis ir balsavimu apskritai, todėl tiesiog nebijo rizikuoti. Jeigu yra blogai, tai geriau pokyčiai negu status quo. „Dabar nebalsuoju, bet jeigu būtų elektroninis balsavimas tai GALBŪT balsuočiau ( = kartą pamėginčiau balsuoti)“. Maždaug toks požiūris. Neatsakingas smalsumas, derantis su bendru pasyvumu ir/arba nusivylimu ir destrukcinėmis nuotaikomis.
Tai labai įdomi mintis. Neurotiniai motyvai… Kaip aš pats to nesugalvojau. Tamista esat genijus! Jo, yra ir šitas variantas. Neurotinis suvokimas.
Nu rimtai, neurotinė motyvacija labai daug ką paaiškina labai gražiai. Ypač kai kurių pilkųjų masių norus, kad internetinis balsavimas atsirastų. Ir atrodo, kad šitus balsavimus norintys prastumti politikai būtent į tokius neurotinį požiūrį turinčius ir taiko, tikėdamiesi palaikymo.
Nesuprantu, kodėl taip akcentuojmas anonimiškumas.
Taigi straipsnyje parašyta, kad Konstitucijoje numatytas anonimiškumas.
Bandykime galvoti, ar konstitucijoje tokio parašymo tikrai reikėjo. Aš manau, kad ne, ir esu linkęs pasisakyti už neanoniminio elektroninio balsavimo įteisinimą. Aš pavyzdžiui balsuočiau neanonimiškai, o į dabartinius (anoniminius) balsavimus nueiti neprisiverčiu.
Nesvarbu, ar reikėjo, ar nereikėjo, visi Konstitucijos punktai savo esme yra imperatyvūs, t.y., bet koks neanoniminis balsavimas yra antikonstitucinis ir neteisėtas ir tokiu būtų netgi jei kas nors priimtų kokį nors įstatymą, numatantį tokį balsavimą.
O dėl ko reikėjo to anonimiškumo -- buvo kažkada tokia situacija, kai rinkėjai buvo kontroliuojami, todėl rinkimai gaudavosi labai įdomūs. Beje, ir dabar kai kuriuose Lietuvos rajonuose situacija gana artima.
Aš iš esmės irgi esu prieš internetinį balsavimą, tačiau diskusijos vardanpabandysiu palaikyti priešingą nuomonę.
Mes gi atėję į balsavimo apylinkę irgi prisiloginame tam kad gauti biuletenį suteikiantį teisę išreikšti savo nuomonę anonimiškai. Todėl statistiką galima vesti, kiek atėjo žmonių balsuoti ir vėliau suskaičiavus balsus paskelbti jų preferencijas, ka di rnenurodant vardų ir pavardžių.
Tą patį galime bandyti projektuoti ir elektroniniame balsavime. vienoje sistemoje įvedu asmens domenis, gaunu kokį šešiolikos skaitmenų randomu sugenerotą kodą, kurį įvedęs kitoje sistemoje prieinu prie pasirinkimų.
Čia vėlgi, galima pasakyti, kas prisilogino balsuoti, ir kiek buvo pačių balsavimo faktų (beje pastarųjų gal ibūti ir mažiau, tokiu būdu išreiškiama biuletenio sugadinimo pozicija).
Pati savaime tokia sistema nėra saugi, kaip kad ir negalite nuginti autobusiukų, ar mėlynanosius už parankių prie balsadėžių vedančių dėdžių. Tačiau galima numatyti pavjus iš karto pastebint, kad balsuojama dažniausiai bus arba iš namų ūkio (3-4 prisiloginimai iš to paies IP) arba iš viešųjų bibliotekų (20-30 ant to paties IP) ir panašiai. Labai nesunku paleisti sistemą, kuri sektų visus prisiloginimus iš to paties IP pasikartojančius daugiau nei 5 15 25 50 kartų ir perspėtų VRK, kuri tada atsipūtusi gali tikrinti kas tuo IP naudojasi. juo labiau galima jau susirinkti IP bazytę su bibliotekų IP, partijų būstinių IP ir tt.
atviras kritikai
Va, būtent kritiką ir mėgstu. Ir būtent gerai tai, kad pabandom realias schemas nagrinėti 🙂
Tamstos nupasakota sistema su hešais turi vieną kliurką, kur viskas ir vėl išsivarto kreivai -- tarkim, aš pasijungiu prie sistemos A identifikavimui, gaunu hešą balsavimui (vietoj biuletenio), kurį panaudoju sistemoje B.
Dabar klausimai -- jei visi gautų vienodus hešus, tai išvis būtų beprasmybė, taigi, pas visus hešai skirtingi. Pagal ką identifikuojama, kad hešas yra teisėtas? Na ir vėl grįžtam prie to paties -- identifikavimo.
Aišku, galim pabandyti sukurti gudresnę sistemą, kur hešai su tablete yra koduojami asimetriniu raktu, kurio viena pusė yra pas išduodančią sistemą A, o antra pusė pas priimančią B, o jau prie to daikto kabinamas balsas. Dekodavus pagal tabletę identifikuojamas teisingumas, o hešas garantuoja unikalumą. Taigi, gaunasi lyg ir vėl atkartojimas sistemos su vokais.
Dabar tarkim, kad kažkas nori atsekti, kas už ką balsavo. Seklys eina į sistemą B, pasiima hešą, eina į sistemą A… Ar yra tenai išsaugotas hešas? Žinoma, kad taip, nes jei nesaugosi duomenų apie biuletenio pasiėmimą (realus identifikavimas) ir hešo išdavimą, tai kiekvienas balsuotojas galės pasiimti po belenkiek biuletenių. O jei duosi tik vieną kartą ir nesaugosi hešo, o tik biuletenio pasiėmimo faktą, biuletenis gali būti prarastas dėl ryšio problemų, t.y., atsiveria kelias denial of service metodams. Taigi, identifikuojamumas pilnai išlieka, kaip sąlyga, be kurios sistema feilins.
Kaip matom, iš matematinės pusės atrodo nelabai išsprendžiamai. Aišku, galime bandyti sukurti dar kompleksiškesnes sistemas, su dar atskira hešų saugojimo sistema C, aptarnaujančia ir A, ir B, bet ir vėl rasim tas pačias problemas. Kaip sakant, neatrodo, kad įmanoma išspręsti paradoksalų reikalavimą identifikuotis ir likti neidentifikuotam.
Beje, galim pastebėti, kad ir įprastame balsavime paradoksalūs reikalavimai išlieka, tačiau procesas toks akivaizdus ir skaidrus, su tokiomis stebėjimo galimybėmis, kad jau to dėka galim visgi likti ramūs, kad kažkas, kam nereikia, nesužinos, už ką balsavai. Deja, su elektrinėmis sistemomis nieko panašaus į tokį stebėjimą padaryti tiesiog neįmanoma.
BTW, iš visai kitos pusės -- įprastose balsavimo sistemose irgi yra rinkinys faktorių, kuriuos galime nagrinėti, kaip tam tikrus algoritmus, turinčius kodavimo, dekodavimo, identifikavimo ir t.t. raktus. Ir pabandę šių stiprumą įvertinti matematiškai, atrandame, kad turim apsaugą, paremtą sistemo atminties irba skaičiavimų greičio ribotumo faktoriumi, t.y., dešifruoti ar falsifikuoti bandanti sistema turės pernelyg mažus resursus, kad galėtų tai vykdyti efektyviai, t.y., apsiribos tik nedideliu pakeitimų skaičiumi, net jei dalį raktų gaus. Plg., jei turim balsavimų autobusiuką, kuriame yra trys žmonės, o autobusiukas subalsuoja 30 chronių -- tai vos 10 kartų galios faktorius, tuo tarpu kompiuterio atveju, jei vyksta dalinis ar pilnas eksploitinimas, tas faktorius lengvai gali sudaryti kad ir milijonus ar milijardus. Iš esmės, tai galim nagrinėti, kaip fundamentalaus patikimumo argumentą. Bet kurios kompiuterinės balsavimo sistemos tokiu požiūriu turi neįtikėtinai silpną kriptografiją, ypač kai pradedi nagrinėti eksploitinimo schemas, kur dalis algoritmo yra apeinama kitais būdais (o kad gali būti apeinama -- tai jau privaloma prielaida, kurią būtina daryti, kuriant saugias kriptografines sistemas).
Kiti pavojai su prisiloginimais ir IP sekimu -- dar gilesnis smūgis anonimiškumui ir, kartu, visvien ne problemos sprendimas netgi buitiniu, o ne kriptografiniu lygiu. Aišku, nuo masyvių atakų, kur būtų bandoma prikišti milijonus balsų, tai apsaugos, bet problemikė tai tame, kad neretai dviejų kandidatų surinktų balsų skaičių skirtumas apylinkėje būna labai nedidelis, pvz., 10-20 balsų. Tuo tarpu prasivalyti kukius ir pasinaudoti kokiu nors mobiliu ryšiu, gaunant naują IP -- visai nesunku. Ir jei klausimas dėl pvz., 100 balsų ir 100 skirtingų IP, tai akivaizdu, kad praktikoje jį visai nesunku išspręsti bet kuriam eksploitintojui.
Aš siūlau pusiau e-balsavimą:
1. identifikuojiesi rinkiminėje apylinkėje ir
2. kabinoje spaudi mygtuką.
3. Virš kabinos užsižiebia raudona lempa ir mygtukai yra neveiksnūs
4. Lempą valdo tas kas identifikuoja žmogų.
Nauda: nereikia jokių popierių, balsus skaičiuoti labai lengva ir greita ir sugadintų biuletenių nebūtų.
Žinoma prieš tai reikia pašalinti visas galimybes perimti signalus iš kabinos ar kitaip falsifikuoti duomenis.
Bingo! Atrodo, kad būtent tokio balsavimo mechanizmo ir norėtų tie, kas norėtų tų elektroninių balsavimų. Tik užmiršai pridėti, kiek tavo sistema kainuoja, ir kiek procentų grąžinsi atkatais.
viskas tvarkoj, bet tai tiesiog patobulintas ėjimo balsuoti į apylinkę variantas. aš kaip suprantu, pats pagrindinis e-balsavimo tikslas, yra leist žmonėms balsuoti iš bet kur kur yra interneto ryšys.
nesu IT specas, bet gal būtų galima kaip nors balsavimą susieti su e-parašais ? Prisijungiu prie rinkimai.lt ten pasirenku pažymą, už kurią balsuoju, ir patvirtinu parašu. Juk jie tai nelabai padirbinėjami. tiesa minusai
-- tokių parašų išsėmimas brangokas, ir valakitos daug.
-- dingsta anonimiškumas
-- prieštaraujama konstituijai
kontr argmentai:
-- populiarėjant e-paršui galimybė balsuoti su jais tik padidintu skaičių juos turinčių.
-- kadangi internetinė erdvė yra specifinė, ir joje vykstančios operacijos nėra kontroliuojamos fiziniu buvimu asmens, ir didelis anonimiškumas sudaro terpę klastjimui todėl, garantuotas asmenybės patvirtinimas e-parašu smarkiai sumažintų falsifikuojamumo šansus
-- konstitucija priimta 1992 kai internetas buvo dar labai siauras. didėjant paslaugų apimčiai ir interneto kiekviename kompiuteryje skaičiui, tikrai verta pagalvoti apie šio dokumento patobulinimą.
Tai teoriškai su tais e-parašais ir darytų (tai ir yra tas asimetrinis kodavimas), tiesa, lietuviški priedurniai sugalvojo patobulinti -- per bankininkystės sistemas tai daryt. Beje, e-parašą galima pavogti, nusikopijuoti, etc., taip pat ir be paties savininko žinios, pvz., per virusus ar trojanus, pačiam e-parašo savininkui apie tai net neįtariant.
O dėl Konstitucijos ir 1992 -- tai ne dėl interneto ten bėdos. Balsavimo slaptumas yra viena iš esminių demokratijos sąlygų, nes be slapto balsavimo atsiranda galimybė kontroliuoti rinkėjus. Ir, beje, jau kas kas, bet Lietuva čia tikrai turi patirtį apie tai, ką reiškia neslaptas balsavimas.
Beje, bendra mintis -- keisti esminius konstitucinius principus dėl naujų technologinių galimybių -- maždaug lyg keisti esminius visuomenės informavimo įstatymo principus dėl to, kad vietoj nespalvotų televizorių atsirado spalvoti.
Na faktas, kad dar kolkas reikės atidėti e-balsavimą į šoną. greičiausiai ne dėl techninių, bet dėl žmogiškų faktorių.
Kas liečia Konstitucijos keitimą ir adaptavimą dėl naujų technologijų, tai anksčiau ar vėliau kažką reikės daryt dėl dirbtinio apvaisinimo, klonavimo, eutanazijos, privatumo ir tt. ir tai tik kaupiasi.
O kas liečia (atsiprašau, kad mėgstu liestis, psichologai sako, kad taip žmogus stipriau emocijas išreiškia)slaptumą kaip demokratijos sąlygą, tai nesutinku, nors tu mane upėtakiais slapink.
demokratija, savo tikrąja prasme, atėjusi iš graikų, kur visas valdymas (nebūtinai atėnuose) buvo 5000-8000 piliečių, rankose. pabrėžtina yra tai, kad piliečiu būti yra garbinga, nes esi vyras, ne vergas, ne moteris ir ne jaunuolis. Faktas, kad užsiimti polio valdymu nemažiau garbinga, todėl slėpti savo nuomonę dėl sprendimų kurie tavo argumentuotu manymu yra geresni tavo miestui yra ne tik netikslinga, bet ir nepilietiška. todėl ir tas balsavimas neturi tikslo būti slaptas, o toks jis tapo greičiau dėl to, jog niekas nematė prasmės (ar neturėjo techninių galimybių) vesti balsavusių sąrašus, o tiesiog skaičiavo akmenukus vienam ar kitam ąsotyje.
Man daug labiau patiktų jei reikėtų užrašyti savo vardą ir pavardę biuletenyje, nes tai signalizuoja balsuotojo atsakomybę už jo pasirinkimą. Toks aktas rodo, kad aš „atsakau už savo balsą/žodžius“ ir turiu argumentų, kodėl taip balsavau, ir esu pasiruošęs juos išsakyti viešai, nebijodamas kritikos. va kas mano manymu yra demokratijos sąlyga. tai yra atsakomybė, o ne teisė slėptis už minios ir anonimiškumo.
Nes ta balso anonimiškumo teisė per daug sureikšminta. man tarkim būtų smalsu išgirsti argumentus tų 180ooo žmonių balsavusių už valinską, o ne politologų išvedžiojimus.
Nereikia mastyti apie filosofines slaptumo ar neslaptumo ar ten atsakingumo puses, pakanka tiesiog pažiūrėti į politines realijas.
Kai balsavimas neslaptas, gali atsirasti (ir neretai atsiranda) jėgos, kurios verčia žmones balsuoti už tą ar aną ir terorizuoja, jei prabalsuota ne taip, kaip reikia. Lietuvoje yra apie tai labai stiprios patirties.
Būtent todėl slaptas balsavimas ir laikomas viena iš esminių demokratijos sąlygų -- tai sisteminė priemonė, užkertanti bet kurioms grupuotėms galimybę priversti balsuoti rinkėjus taip, kaip joms reikia.
Kartu slaptas balsavimas visai nedraudžia tau pasakyti, už ką tu ruošiesi balsuoti, už ką balsavai, kokia tavo pozicija, etc., tad kaip sakant, visi argumentai iš serijos „aš atsakau už savo balsą/žodžius“, etc., tuo pagrindu gali būti laikomi nuliniais.
Smagi diskusija čia pas jus [buvo] 🙂
Jei kas norėtų padėti žmonėms, kurie stengiasi, kad internetinis balsavimas Lietuvoje nepraeitų, kviečiu jungtis feisbuke:
http://www.facebook.com/group.php?gid=269824520243
arba sekti retas naujienas:
http://balsavimas.lt/
Labai reikia tos pagalbos, nes visur nespėjam. Šiuo metu pvz. e-balsuotojai bando dangstytis užsienio lietuvių bendruomenėmis, kurios ne visada supranta klausimo esmę.
Taip, ir užsienio lietuviais, ir kuo papuola. Ir kaip šviežiai išlindo, Susisiekimo ministerija paraleliai prakišinėja dar ir visuotinio sekimo sistemą. Galai su galais atrodo galų gale susieina. Eligijus Masiulis, kurio rinkiminė kampanija finansuota Dujotekanos pinigais, sufigūravo VSD skandale, kaip VSD gynėjas, skelbęs, kad parlamentas neturi teisės tirti VSD veiklos.
Šita..
Pirmiausia tai reikia nemaišyti dviejų dalykų, e-balsavimo ir i-balsavimo. Nežinau kas toks protingas sugalvojo ir supainiojo šiuos terminus. Vienas variantas kalba apie galimybę balsuoti _internetu_. Kitas kalba apie elektroninę sistemą, kuri balsavimo procese nenaudoja bilietų, taupo popierių ir saugo mišką -- su internetu tas neturi nieko bendra.
Antriausia, tai grandinė visada trūksta per silpniausią savo grandį. Manau šiuo atveju silpniausia grandis yra grupelė serverių adminų. Keista, kad šioje diskusijoje jie nebuvo paminėti. Kas prižiūrėtų šią balsavimo sistemą? Ogi 10 ar 20 rimčiausių savo srities specialistų. Žiūrint iš toliau, visos valstybės ateitis priklausytų nuo 20 žmonių (kompetencijos, sąžinės, …). Kas būtų pigiau ir efektyviau, papirkti <=20 žmonių (didžiajam broliui skirti 2mlrd. litų turbūt nebūtų didelė bėda tokiam reikalui), ar organizuoti autobusiukus? Žiūrim iš arčiau -- tam, kad pakeisti rezultatus centriniame serveryje reikėtų vienos varganos komandinės eilutės įvykdymo. REALU padaryti taip, kad nieks to niekada nesužinotų, nepastebėtų.
Graudu žiūrėti, kaip nekurie politikai aiškina apie elektroninį balsavimą, visiškai neišmanydami IT subtilybių.
Dėl e-balsavimo ir i-balsavimo, tai skirtumas aišku yra, aš išties veltui suplakiau, nors šiaip jau abu daiktai yra baisūs. Tik internetinis dar kardinaliai sudėtingesnis ir dėl to dar baisesnis.
O scenarijus su duomenų keitimu serveryje išties ir yra kraupus savo paprastumu, neatsekamumu ir pigumu. Netgi tuo atveju, kai naudojamos geriausios kontrolės priemonės. Kai, beje, kitų šalių patirtis rodo, kad priemonių nuo klastojimo (kad ir trijų nepriklausomai veikiančių balsų skaičiavimo sistemų su skirtingais algoritmais ir vienu įėjimu, kas duotų dalines galimybes atsekt klastojimo tašką) išvis būna nenumatyta. Iš principo tam tikrų metodų e-balsavimo pagerinimui yra. Bet neesminių, o tiktai dalinių (t.y., visvien paremtų žmogišku faktorium, o ne principiniu pažeidimo negalimumu). Deja.
O su i-balsavimu tai suvisam šakės. Ten išvis galai su galais nesueina ir kokio nors užtikrinimo net ir stengiantis neįmanoma padaryt.
Pingback: Internetinio balsavimo privalumai « Rokiškis