Tag Archives: internetinis balsavimas

Parenkime rinkimus okupantams

Pabandykim įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti rinkimų tvarką nustatantys įstatymai, jei norėtume pasiruošti tvarkingai okupacijai, kada tyliai atsiranda kažkokie žalieji žmogeliukai, o tada, kaip prieš daug daug metų jau buvo, visi savanoriškai ir laisvai subalsuoja už stojimą į SSRS.

Jei Rusija okupuotų Lietuvą, rinkimai turėtų būti surengti taip, kad dauguma Lietuvos gyventojų ir pabalsuotų už įstojimą į naują SSRS, ir kad tą patį Vladimirą Putiną kuo nors išrinktų, jeigu jam prireiks.

Jei Rusija okupuotų Lietuvą, rinkimai turėtų būti surengti taip, kad dauguma Lietuvos gyventojų ir pabalsuotų už įstojimą į naują SSRS, ir kad tą patį Vladimirą Putiną kuo nors išrinktų, jeigu jam prireiks.

Reikalavimai tokiems rinkimų pakeitimams būtų labai paprasti ir akivaizdūs:

  • Rinkimai turi būti organizuojami taip, kad jokie stebėtojai negalėtų pamatyti ir įrodyti sukčiavimų
  • Marionetinė vyriausybė ar okupacinių pajėgų vadovybė turi gauti galimybes visiškai neribotai sumanipuliuoti bet kokiais skaičiais taip, kad rezultatai būtų jiems tinkami
  • Jokie pilietiniai bandymai pasipriešinti okupaciniams rinkimams neturi gautis sėkmingi
  • Pageidautina, kad rinkimų pakeitimai būtų paskelbiami kaip kokia nors demokratiją padidinanti naujovė, dėl kurios visiems viskas bus geriau

Sutinkate, kad būtent tokius reikalavimus rinkimams iškeltų okupacinės pajėgos? Jei sutinkate, tai vat ir pasižiūrėkime į sprendimą.

  • Internetinis (elektroninis) balsavimas leidžia rinkimus organizuoti taip, kad jokie stebėtojai negalėtų pamatyti ir įrodyti sukčiavimų
  • Internetinis (elektroninis) balsavimas suteikia okupacinėms pajėgoms galimybes visiškai neribotai sumanipuliuoti bet kokiais skaičiais taip, kad rezultatai būtų jiems tinkami
  • Esant internetiniam (elektroniniam) balsavimui jokie bandymai surengti pasipriešinimą rinkimams (pvz., boikotą) negali gautis sėkmingais
  • Internetinį (elektroninį) balsavimą galima paskelbti kaip kokią nors demokratiją ir dar kažką padidinančią naujovę, dėl kurios visiems viskas bus geriau

Ar atitinka jums šie kriterijai? Ar, gal būt, turite kokių nors prieštaravimų?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie balsų pirkimą

Man tiesiog tokia mintis kilo, apie tai, kaip maginis mąstymas plinta realybėje, neturėdams nieko bendro su tikrąja magija, tačiau užburdamas tuntus žmonių. Tuo tarpu tikroji magija daugelio lieka nepastebėta, nors ji išties viską ir keičia. Vat pažiūrėkim, kaip viskas vyksta, nes čia gi dvi paradigmos skirtingos susiduria: naujoji ir senoji.

Moteris ir kompiuteris

Padaryk man internetinį apsipirkimą, nes jis kainuos pigiau ir nereikės išleisti pinigų!

Čia, žinote, galima labai daug pasakoti, bet aš pasistengsiu papasakoti saikingai.

Naujoji paradigma yra labai paprasta

Pora nuostabių hakerių, tikrų šiuolaikinės realybės magų – Adomas Sliužinskas ir Vidmantas Kabošis, padarė tokį puslapį – http://www.balsupirkimas.lt/ , kur žmonės gali išsyk žymėti bet kokius balsų pirkimo* atvejus. Tai labai paprasta, tai galima daryti momentaliai, tuo gali ir policija naudotis, ir VRK. Čia yra tikra magija. Ji nieko bendra neturi su maginiu mąstymu. Žmonės ėmė ir padarė.

Tą puslapį darę žmonės turi tikrą ir gilų supratimą apie tai, kaip veikia rinkimai ir kaip veikia prekyba balsais: prekiaujama slapta, nelabai toli nuo balsavimo vietos, o norint balsų pirkėjus susekti, svarbu į tai reaguoti greitai ir sistemiškai – kad matytųsi, kur tie pažeidimai vyksta dažniausiai.

Policija ne visada gali pagauti visokius balsų pirkėjus, nes viskas vyksta per greitai. Negana to, kai praneša tik vienas žmogus – jis gi negali būti užtikrintas. Bet jei policija matys, kur dažniausiai vyksta prekyba balsais, ji galės reaguoti daug geriau. Geriau reaguoti galės ir rinkimų stebėtojai. Čia ir yra tikroji magija. Ta tikra magija, kuri daro stebuklus.

Ponai ir ponios, mes gyvename naujais laikais – internetai jau keičia pasaulį. Ir tie, kas supranta, tie gali padaryti nepaprastai daug. Tokia yra nauja paradigma, sakanti mums, kad kiekvienas gali nepaprastai daug.

Senoji paradigma yra kitokia

Senosios, ikiinternetinės paradigmos atstovai nesuvokia tų internetų. Jiems tai kažkokia keista nesąmonė, kuri kažkaip veikia, kuria visi žavisi ir kuri visiškai nesuprantama. Šitiems žmonėms atrodo, kad pasaulis su internetais bus visiškai toks pat, tiktai bus dar papildomų visokių devaisų, kurie kažką darys.

Pavyzdžiui, bus stebuklingų šaldytuvų, kurie pildysis produktais savaime. Arba bus stebuklingų kompiuterių, kurie mąstys už žmones. Arba bus stebuklingų parduotuvių, kur galima bus pirkti be pinigų. Arba bus stebuklingų internetinių balsavimų, kurie viską teisingai subalsuos.

Maginis mąstymas čia atsiskleidžia visame gražume: esmė ne logika, ne priežastys-pasekmės, o tiesiog panašumų dėsniai. Magiškai mąstančio žmogaus supratimu, internete juk vyksta stebuklai. Tai reiškia, kad viskas, kas internete – tai stebuklinga. Tokia yra dibilų magija.

Kažkoks fruktas, išrašinėjęs rubikams sertifikatą apie tai, kad jie niekaip nenusikalto, dabar kliedi populiariame portale apie tai, kaip galima buvo turėti internetinius rinkimus. Kliedi taip užtikrintai, kad atrodo, jog internete su žmonėm nėra bendravęs. Ir tuos kliedesius skelbiantis portalas, kuris lyg ir turėtų turėti kažkiek IT kompetencijos, tuos burbuliavimus skelbia, lyg niekur nieko.

Čia ir matome, kad tie, kas nepagauna pokyčių esmės, užsiima ne stebuklais, o pezalais ir nusišnekėjimais. Ir jie yra beviltiški, jie stabdo visą progresą. Bet aš juos suprantu, nes ne kiekvienas gali suprasti visas tas kompiuterines paslaptis, net kai iš pirmo žvilgsnio jos atrodo suprantamos**.

O tarpe tarp dviejų paradigmų…

O ką daro kiti, turintys būti tikrais ekspertais, padedančiais įvykti pokyčiams? Tarkim, kokie nors VRK veikėjai? Ogi jie kažkodėl keistai atstovauja seną paradigmą, kurią jau matėm. Štai VRK vadas Zenonas Vaigauskas sako, kad internetinis balsavimas atsipirktų.

Tai, beje, yra visiškas nonsensas: rinkimai negali atsipirkti, nes jie ne pelnui nešti yra skirti, o mūsų valiai pareikšti. Kai apie rinkimų atsipirkimą ima kalbėti VRK vadas, tai čia galim užduoti klausimą: ar nebūtų dar didesnis atsipirkimas, jei išvis jokie rinkimai nebūtų rengiami? O gal būtų didesnis atsipirkimas, jei mažiau būtų stebėtojų, nes juk kova prieš balsų klastojimus brangiai kainuoja? O jau pakartotiniai rinkimai – tai suvisam klaiki brangybė, tiesa?

Bet čia mes nukrypome. Visgi čia yra trečias diskursas, tik jis ne toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Labai paprastai: jei balsavimas vyktų internetu, susekti balsų pirkimo būtų iš principo neįmanoma. Tai reiškia, kad nebūtų jokių skandalų dėl to. Viskas vyktų tyliai ir ponas VRK neturėtų problemų. Ir galėtų jie ten sau ramiai nieko neveikti. Tuo tarpu kokie skandalai vyksta dabar, kai balsavimas yra tikras – tą jau visi matom. Ir puikiai matom, kaip VRK sugeba nieko nepadaryti netgi tokiais atvejais, kaip buvo Trakuose, kur VRK patvirtino rinkimų rezultatus, nors patys buvo priversti pripažinti, kad ten buvo šiurkščių pažeidimų. Internetinis balsavimas išgelbėtų VRK nuo tokių bėdų, nes niekas nieko nematytų.

Žinote gi, juk net VRK puslapyje man nepavyko rasti formos, per kurią žmonės galėtų pranešti apie pažeidimus. Kodėl jiems nereikia pranešimų apie pažeidimus, bet reikia internetinio balsavimo? Nežinau. Bet jiems taip gal tiesiog patogu, nes taip patogiau. Ir žinoma, kad jiems neįdomu tai, ką daro naujoji karta, nes gal tai jiems yra nepatogiau.

Čia nesupraskite, kad aš čia noriu pasakyti kokių nors konotacijų ar dar ką nors. Aš tik šiaip čia sakau, kad kuo mažiau problemų pastebima, tuo patogiau. Ai, ir dar be to lėšų susitaupo labai. Nes juk žinote, pakartotinis balsavimas daug kainuoja, todėl geriau jo nedaryti. Čia, suprantate, padarykim tokią išvadą, kad labiau atsipirktų turėti neteisėtą kandidatą. Pelningiau, suprantate.

Naxui.

Kaip keičiasi pasaulis

Ta tikroji magija, tasai mokslas, kuris duoda mums tikrus stebuklus – velniškai sudėtinga. Jo rezultatai paprasti, bet suprasti tai, kas dedasi mums nematant, gali tik išrinktieji hakeriai. Tai nesuprantama paprastiems žmonėms – jiems atrodo, kad čia tik mygtuką paspaudei ir stebuklas įvyko. Koks tik nori stebuklas. Paprasta juk – reikia tik paprogramuoti, čia gi nieko tokio.

Kai patyręs programuotojas sako, kad internetinis balsavimas yra visiškas blogis, nesuprantantys to negirdi. Jiems pakanka panašumų magijos, nes tą panašumų magiją skleidžia tie, kurie irgi nesupranta. Nes juk labai sudėtinga suprasti, kad tikrasis pokytis – tavyje, tavo naujose galimybėse. Ir labai sudėtinga suprasti, kad paprasti rezultatai slepia neįtikėtino sudėtingumo reikalus.

Ponai ir ponios, balsavimo pažeidimus mes turime matyti. Internetai čia gali padėti labai paprastai – fiksuojant pažeidimus. Tikrieji kompiuterių magai mums duoda tokias galimybes – http://www.balsupirkimas.lt/ yra būtent toks įrankis – skirtas būtent pažeidimų viešinimui. Imkite ir naudokite. Ir kitiems parodykite – tai yra tas veikiantis paprastai atrodantis stebuklas. Ir tokiuose dalykuose slypi pokytis. Paradigmos šiftas.

Visgi mes čia esame iš internetų, ir internetais naudotis mokame. Padarykime tai, kas veikia. Tikrą magiją. Pasakykime, kad pažeidimų netoleruosime. Ir užfiksuokime viską, ką galim pastebėti.

 

———

* Mano gandonešiai man sako, kad JAV rinkėjo balso kaina kartais siekia 800 dolerių. Įprasta kaina, tikėtina, kelis kartus mažesnė, bet visgi vertėtų užduoti vieną įdomų klausimą: kaip ten gaunasi, kad balsus pas mus perka po 10-20 litų? Aš, žinote, netikiu tokiomis kainomis. Spėju, kad norma Lietuvai turėtų siekti apie kokius 200 litų už rinkėjo balsą. Man čia kyla labai negeras įtarimas, kad balsų prekyba gali būti labai gerai organizuotas ir pelningas biznis, o tai, savo ruožtu, kelia kai kuriuos dar blogesnius įtarimus.

** Jei norite įsivaizduoti tos kompiuterinės magijos sudėtingumą, tai maždaug taip pažiūrėkite: tam, kad jūs perskaitytumėte šitą blogo įrašą, kurį dabar skaitote, įvairiose pasaulio vietose dirba sunkiai įsivaizduojamas kiekis programų. Grubiai imant, tų programų apimtys sudaro apie kelis šimtus milijonų(!!!) eilučių teksto. Tiek teksto prirašė dešimtys tūkstančių programuotojų tam, kad jūs vienu ar keliais pelės paspaudimais galėtumėte paskaityti šitą mano straipsnį. Vat čia ir slepiasi tikras stebuklas: jums atrodo, kad viskas paprasta, o tie tikrieji programavimo magai žino, kad tai yra taip sudėtinga, kad apie tai netgi galvoti sunku.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie Delfi reklamuojamus elektroninius balsavimus

Delfi kažkodėl nepažymėjo, kad tas jų internetinis balsavimas yra reklama, nes kažkokiu būdu tai ne reklama, matote. Kažkodėl ir tame elektroninių balsavimų puslapyje (ivote.lt) nenurodyta, kas jo darytojas, o tiktai nurodyta kažkokia „iVote.lt komanda“. Žodžiu, atrodo, nelyg toksai labdaringas dvasingų anonimų projektas vardan liaudies gerovės ir šviesaus rytojaus.

Režisuota demonstracija rinkimams į Liaudies Seimą, 1940 metai

1940 metais sovietams būtų nereikėję visokių ten demonstracijų, prievartinių balsavimų be galimybių rinktis, minios Liaudies Seimo balsavime sėdinčių rusų kareivių ir t.t., jei būtų buvę kažkas panašaus į elektroninę balsų skaičiavimo sistemą. Savaime būtų skaidrūs ir gražūs rinkimai.

Man tai čia netgi nėra, apie ką kalbėt. Ir jums irgi nėra apie ką kalbėt:

Domain: ivote.lt
Status: registered
Registered: 2012-09-07
%
Registrar: "EVP International", UAB
Registrar website: http://www.evp.lt
Registrar email: hosting@evp.lt
%
%
Contact organization: EVP International, UAB
Contact email: hosting@evp.lt
%
Nameserver: ns3.evp.lt
Nameserver: ns2.domreg.lt

Tokios sistemos kainuoja klaikiai daug. Ir dar daugiau jos kainuoja tiems, kas jas gauna. Balsavimas Rusijoje buvo elektroninis, Baltarusija irgi to norėtų. Yra ir daugiau elektroninio balsavimo privalumų. Skanaus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Internetinis balsavimas Baltarusijoje

Jei būčiau Aleksandras Lukašenka, tai jau seniai būčiau įvedęs elektroninį ir internetinį balsavimą. Paskelbčiau, kad Baltarusija – didžiausia inovatorė, pasaulinė progreso ir internetų lyderė, kompiuterizacijos kalvė ir kitoksai stebuklas. Pašalinčiau visokius stebėtojų pastebimus klastojimus rinkimų vietose, leisčiau viską prižiūrėti įvairiems rinkimų stebėtojams iš viso pasaulio ir skelbčiau, kad dabar rinkimai tikrai švarūs, nesuklastoti ir gražiausi pasaulyje, nes Internete yra tikra demokratija, kuri demokratiškais paverčia bet kokius rinkimus.

Baltarusija tiria internetinio balsavimo galimybes jau kelintus metus (prieš Lukašenkos rinkimus buvo kalbų, kad jau ir tuos rinkimus darys elektroniškai), bet atrodo, kad kol kas taip ir nesugeba įsidiegti. Arba aš kažką pražiūrėjau. Baltarusijos nerangumas leidžia spėti, kad bardakas tenai didelis, o esminių elektroninio balsavimo privalumų tam veikėjui niekas gerai neišaiškina, nes jis bukas. Arba tiesiog jam ir taip gerai. Nors ne, po paskutinių rinkimų Baltarusijoje galim neabejoti, kad kitus rinkimus darys jau elektroninius. Kad viskas būtų labai skaidru, gražu ir progresyvu.

Rinkimai Rusijoje į Dūmą, balsavimo rezultatai

Aišku, ne visada išsyk pavyksta, taip ir elektroniniai balsavimai iš pradžių šlubuoja, daug ką reikia daryti rankomis, bet kaip žinia, kompiuteryje skaičiukus lengva pataisyti, tai ir pataisoma viskas. Rusijos nusiaubta Čečėnija, kaip matome, vieningai balsuoja už Putino partiją, o Voronežo, Sverdlovsko bei Rostovo srityse susirenka netgi daugiau, nei 100 procentų balsų. Problems?

Rusija jau sėkmingai pritaikė naujas progresyvias technologijas – neseni rinkimai į Dūmą bei į Rusijos Prezidento postą buvo elektronizuoti: biuleteniai būdavo skanuojami vietoje normalaus balsų skaičiavimo, o balsus jau kažkokie kompiuteriai suskaičiuodavo. Tuometinis Rusijos Prezidentas Dmitrijus Medvedevas skelbė, kad tai garantuos rinkimų skaidrumą ir neleis falsifikuoti rinkimų. Štai tada pamatėm puikų Vladimiro Putino laimėjimą rinkimuose į Vladimiro Putino Rusijos Prezidento postą – viskas buvo taip skaidru, taip skaidru, kad netgi davė stebėti rinkimų apylinkes visiems per internetą, o tuo visi labai džiaugėsi ir demonstravo skaidrumą įvairiais būdais, neretai – labai įspūdingais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą

Rankinė granata - žvakė

Žinoma, kad galima pezėti apie visokius dvasingumus, apie tai, kaip jaunimas labiau balsuos internetuose ir nupasakoti viską taip, lyg rinkimų perkėlimas į internetą - kažkoksai gėris. Galima net šūkį sugalvot - "praleisk romantišką vakarą su Olialia Pupytėmis ir balsuok Internetu". Nepaisant to, granata yra granata, ji neskirta nei vienam, nei kitam tikslui, kuriam tiktų žvakė.

Visai neseniai susitikau su tokiu ponu Andriumi K., kuris yra nuoseklus internetinių ir elektroninių balsavimų priešininkas, o apie jo kvalifikaciją sako faktas, kad jis į Litnet ir visą Lietuvą atnešė IPv6 palaikymą. Bet šįsyk papasakosiu ne apie techninius/organizacinius internetinio ir elektroninio balsavimo niuansus (su kuriais ir taip viskas aišku), o apie kitką – žmonių požiūrį.

Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, nors jos kartais ir ima kažkaip atitikti mūsų mąstymą. Bet tie dalykai, kuriuos darome – tai mūsų mąstymo, mūsų apsisprendimo pasekmė. Pietų Afrikos respublikoje prieš porą dešimtmečių buvo skandalingas atvejis, kai vienas žmogėnas atėmė iš moteriškės jos grūstuvą, kuriuo ji virtuvėje visokius daiktus smulkindavo – riešutus ir pan.. Moteriškė baisiai įsižeidė ir žmogėną (savo kaimyną) padavė į teismą, o tada ir nuskambėjo istorija: pasirodo tasai grūstuvas buvo prieštankinė granata. Pakankamai sunki ir masyvi, su rankena, patogi. Tą granatą moteriškė surado savo mirusio vyro įrankių dėžėje ir porą dešimtmečių puikiausiai naudojo. Techninės priemonės – tai tik techninės priemonės, o jų panaudojimas priklauso nuo paradigmos.

Pono Andriaus K. dėka susitikau su tokiu ponu Steve S., ypatingai aršiu internetinio balsavimo šalininku, katrą pradžioj, prieš pamatydamas gyvai, dar ir išvadint spėjau žemesnio intelekto asmeniu (vėliau teko atsiimti savo žodžius, nes paaiškėjo, kad klydau, todėl atsiimu savo žodžius dar kartą, jau bloge, ir atsiprašau matant ir tiems, kas apie tą ginčą nieko nežino – tai jums įrodymas, kad aš esu neadekvatus pridūrkas).

Su ponu Steve S. gavosi tokia įdomi diskusija. Ne, ne tiek apie tai, kokie argumentai už ir kokie argumentai prieš, o dar gerokai gilesnė, nes ponas Steve S. pateikė labai įdomų požiūrį apie tuos balsavimus, visiškai nesusijusį su IT, o susijusį su paradigmos* pokyčiais, apie kuriuos ir aš esu rašęs.

Pradėkim gal nuo to, kodėl eilinis Lietuvos pilietis galvoja, kad elektroninis, o ypač internetinis balsavimas – tai geras sprendimas (sako, apie 75 procentai interneto vartotojų tuo tiki). Ogi viskas labai paprasta: žmonės mato tokius bajerius, kaip pvz., su ponu Evaldu Lementausku**. Ir mato, kad valdžiažmogiai tiesiog dėjo ant visuomenės (beje, dėl šio Seimo sprendimo prokuratūra jau nutraukė Lementauskui bylą). Tai tiesiog realybė, puikiai patvirtinanti bobutišką, tačiau juk teisingą apibendrinimą: „valdžia yra vagys, vieni kitus dengia“.

Eilinis žmogus apie nesuprantamus dalykus mąsto paprastai, asociatyviai, magiškai: realybėje yra visokios makliavonės, yra visokios cenzūros, nedemokratijos ir t.t.. O Internete*** nėra visokių ten makliavonių, nes kiekvienas gali daryti belenką, nėra nei valstybių sienų, nei galimybės viską išcenzūruot, uždraust ir nubaust****, nei įvesti kažkokius totalitarizmus. Todėl reikia, kad ir balsavimas būtų Internete. Ir valdžia būtų stebima per Internetą. Ir t.t., ir t.t..

Negaliu pasakyti, kad toksai pagrindinės žmonių masės požiūris į Internetą būtų klaidingas – tai tiesiog besislenkančios paradigmos požymis. Valstybė ir kitos hierarchinės struktūros po truputį praranda prasmę, žiniasklaida feilina prieš blogus, tuo tarpu visuomenė po truputį tampa panašesne į tą Anonymous grupuotę, turinčią visai kitus dėsnius: visišką demokratiją, nekontroliuojamumą ir netgi grupės neapibrėžtumą. Kas yra Naujoji Lietuva, ta, kuri kuriasi internetuose? Taigi tiesiog bet kas iš mūsų, bet kas, ką apjungia pono Aurelijaus K. kadaise taip gražiai įvardintas bendrakryptis vektorius. Tam nereikia nei pasų, nei gyvenimo kažkokioje teritorijoje, nei kilmės, nei netgi kalbos. Pakanka tiesiog būti ir kažką daryti, netgi nesvarbu, ką, bet tariant, kad tai Lietuvai. Ne geografinei, o tai, kuri yra mūsų galvose.

Tačiau čia ir turim esminį klausimą: Internetas ir kompiuteriai – tai tik techninė priemonė. O štai visokia informacija ir požiūriai – tai jau paradigminiai dalykai, kurie gali veikti nepriklausomai. Nesvarbu, kad naujoji paradigma (laisvė) yra daugiau internetuose, o senoji – daugiau neinternetuose (reale). Naujoji paradigma irgi keliasi į realą***** – ten ir gauname tuos keistus dalykus, kai staiga pasidaro lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, atsiranda naujos pažintys, kartais tiesiog stebėtinai lengvai dingsta socialiniai barjerai. Tačiau senoji paradigma irgi keliasi į Internetą, nes ir jai internetas – tik techninė priemonė. Ir to nereiktų užmiršti.

Senos hierarchinės struktūros puikiausiai lenda į internetus. Vienais atvejais jos dėl to gauna naują, papildomą, demokratinę prasmę, kaip kad Seimo puslapis: jo dėka mes galime atrasti ir įstatymus, ir jų pakeitimo iniciatorius, nors kadaise normaliam žmogui tai buvo neįmanoma******. Bet kitais atvejais vyksta panašiai, kaip su kokia nors politinių partijų reklama: susikuria partija savo portalą ir skelbia ten visokias propagandas, be jokių internetinių galimybių diskusijoms – lygiai kaip anksčiau partiniuose laikraščiuose. Tai jau tiesiog senosios hierarchinės paradigmos perkėlimas į internetus.

Taigi, klausimas apie internetinį balsavimą yra paprastas: kuriai jis paradigmai priklauso, internetinei ar hierarchinei? Ar dėl to, kad balsavimas atsiduria internete, jis įgauna kokių nors naujų demokratinių savybių? Pagrindinė žmonių masė (apie 3/4) galvoja, kad taip. Tai maginis mąstymas: internete juk demokratija, vadinasi į tą demokratiją perkelti rinkimai irgi taps demokratiškais, o išrinktieji bus gerais, skirtingai nuo dabartinių.

Deja, rinkimai nuo internetinio balsavimo nepasidarys demokratiškesniais, nes jie negaus jokių naujų savybių. Nuo internetinio balsavimo ir išrinkti politikai netaps mažiau korumpuotais. Tačiau perkėlus balsavimą į kompiuterius, atsiras tūkstančius kartų didesnės galimybės falsifikavimui, išankstiniam nuperkamam balsavimui ir pan.. Ponas Remigijus Šimašius (beje, kaip ir Eligijus Masiulis – liberalų sąjūdžio narys), teisingumo ministras, atstovaujantis senąją piramidinę paradigmą internetuose, dėsto puikius pavyzdžius apie tai, kaip kyla sukčiavimo balsuojant galimybės, kai vyksta balsavimai paštu (t.y., nuotoliniai balsavimai). Tiktai padaro visiškai nesąmoningą išvadą, esą internetinis balsavimas (t.y., nesaugus ir toks pat nuotolinis, tačiau išvis nepritaikytas jokiam stebėjimui netgi balsų skaičiavimo vietoje) tą situaciją pakeis. Akivaizdu, kaip pakeis: atsiras ypatingi patogumai balsų supirkinėtojams.

Todėl bet kuriuo atveju reikia atsiminti paprastą dalyką: ne technologijos keičia žmones. Žmonės kuria ir naudoja technologijas, patys besikeisdami, atrasdami naujas galimybes. Kaip tos technologijos bus panaudotos – priklauso nuo to, kokiu tikslu jos kuriamos ir kaip naudojamos.

Granatos kūrėjų paradigma – sprogdinti žmones. Todėl net ir moteriškės sugebėjimas pritaikyti tą granatą riešutų smulkinimui – nekeičia granatos esmės. Ji visvien skirta žudymui: būtent tokią paskirtį granatai suteikė jos kūrėjai. Internetinio balsavimo kūrėjai irgi turi idėjų, kam panaudoti tą jų internetinį balsavimą.

Ginklų specialistai nerekomenduoja naudoti granatų virtuviniams reikalams. Jie rekomenduoja tam naudoti virtuvės įrankius. Interneto specialistai nerekomenduoja elektroninio ir internetinio balsavimo rinkimams. Jie rekomenduoja tam naudoti normalius balsavimo būdus.

 

————

* Kad būtų aišku kiekvienam: paradigma – tai tiesiog sistema, kurioje mes mąstome apie kažką. Paradigmos gali būti skirtingos, nors visi jų nagrinėjami dalykai gali sutapti. Pvz., bitės, kurios neša medų, turi savo paradigmą, kurioje jų medus yra jų medus. Tačiau žmonių požiūriu bičių medus yra visai ir žmonių medus. Negalima pasakyti, kad žmogaus ar bitės požiūris teisingesnis ar koks nors aukštesnis – jų mąstymo sistemos visiškai skirtingos, priklausančios skirtingoms paradigmoms. Neseniai JAV pasireiškęs arbatos judėjimas – būtent toks naujos paradigmos atsiradimo atvejis: žmonės nusispjovė į demokratų/respublikonų sistemą ir patys susigalvojo sau kandidatų sąrašus, kurie laimėjo, nepriklausomai nuo to, kad priklausė kokiems nors demokratams ar respublikonams.

** Rytas Staselis, neįtikėtinai gilių įžvalgų politologas, siūlo išvis žiniasklaidai neminėti to asmens – jokiais būdais. Aš irgi tam pritariu, bet visgi manau, kad yra tam išimtis: siūlyčiau, kad minint tą vardą-pavardę, būtų dedami linkai į Pipediją. O ir šiaip, minint politikus, geriau dėt linkus į Pipediją. Kad bet kas Gūglėje atrastų tai, ko reikia, mat tie veikėjai puikiai išsicenzūruoja straipsnius apie save Vikipedijoje, paversdami pastaruosius į kažkokius reklaminius fufelius.

*** Žodis „Internetas“ yra rašomas iš didžiosios, nes tai tikrinis vardas. Pradžioje buvo ARPANET, jungęs kariškius su mokslininkais, paskui nuo jo atsiskyrė MILnet, prisidėjo NSFnet, o kai pagrindiniai reikalai vis vykdavo neapibrėžtoje tarpinėje zonoje, kur vis daugėjo ir daugėjo visokių įstaigų bei kontorų, tai galų gale gavosi, kad tinklus apjungianti tinklo dalis yra visas tinklas – Internet. Tačiau bėdžiai iš VLKK, gyvenantys sao tautinių fantazmų pasaulėlyje, galvoja, kad pvz., „Xerox“, „Internet“,  „Parker“ ir pan. – tai bendriniai žodžiai.

**** Bene geriausias iš paskutinių pavyzdžių – kai kažkokia 70 metų bobutė Delfio komentaruose parašė, kad gėjai yra pagydomi dilgėlėmis per subinę, tai ją berods ir nuteisė už kažkokį smurto skatinimą ar tai kažką panašaus. Čia galime užduoti klausimą: ar tikrai Internetas yra atskiras nuo realybės?

***** Realas – tai tiesiog realas, skirtingai nuo to, ką Interneto nenaudojantys galėtų pavadinti virtualu. O išties nėra nei atskiro realo, nei atskiro virtualo – yra tik žmonės su požiūriais bei skirtingos galimybės bendrauti. Įdomu tas, kad mūsų požiūriai apie bendravimą internetuose ir reale neretai skiriasi tiek smarkiai, kad tai tampa lyg skirtingais pasauliais – skirtingomis paradigmomis. Tai savotiškai primena kažkokią schizofreniją su susiskaldžiusiu mąstymu: internete be problemų galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, su juo susibendrauti, nors reale to lyg ir nepadarytume. Bet juk žmonės – tie patys. Kas mus verčia elgtis kitaip? Tiesiog paradigminis jungiklis, esantis mūsų smegenyse.

****** Stasys Šedbaras berods niekur žiniasklaidoje nebuvo paminėtas, kaip to skandalingo operatyvinės veiklos įstatymo kūrėjas, pagal kurį telefoninių pokalbių pasiklausymus prokuratūra ir policija dabar galės daryti net be atskirų teismo sankcijų, pasiremdama prielaida, kad telefono numeris galimai priklauso kažkokiam žmogui, kurio sekimui leidimas išduotas: tyrėjas susigalvoja ir klausosi. Kaip sovietiniais laikais. Nors Seimo puslapis toks kreivas, kad tiesiogiai Šedbaro autorystės prie įstatymo pataisų nieks nenurodo, tačiau ten pat galima surasti tos dienos darbotvarkę, kurioje ir nurodyta, kas ten teikėjas. Įstatymas, beje, jau priimtas, o Prezidentė jį patvirtino.

********* Išnašos – velniškai patogus dalykas. Taip, aš matomai patiriu įtaką.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter