Apie vadybos esmę vulgariai

Vadybą daugelis suvokia panašiais reklaminiais vaizdais.Bet tai mažai bendro turi su realybe

Koks turi būti geras vadovas, kalbų galima prisiklausyti labai daug. Pradedant pasakojimais apie charizmas ir baigiant apie visokius kosmosus apie lyderystę (beje, viena iš populiariųjų bullshitingo seminarų rūšių). Bet yra pora aspektų, apie kuriuos užmirštama ir užmirštama. Tai tiesiog supratimas apie viską ir pasiryžimas nugalėti sunkumus. Realus supratimas ir realus pasiryžimas. Todėl tiesiog papasakosiu porą realių pavyzdžių apie britišką vadybą.

Vadovo supratimas apie įmonės darbą ir procesus

Aš turiu daug draugų, kurie yra nuostabūs, neįtikėtini žmonės. Vienas iš jų – vadybos specialistas, į kurį visad žiūriu, kaip į Guru. Tiesiog pakvaišęs vyrukas, randantis tokius nestandartinius ir atvirai genialius sprendimus kebliausiems organizaciniams uždaviniams, kad aš kaskart žiopčioju, kai jis papasakoja.

Prieš porą metų jis nutarė pasikelti kvalifikaciją, spėkit, kaip? Jis išvažiavo į vadybos metodų šalį – Didžiąją Britaniją, pasiėmęs vos kelias knygas apie paslaugų valdymą – laisvalaikiui, bei truputį pinigų – kol susiras darbą. Ir ten įsidarbino paprastame aliejaus fabrike. Kažkokiu eiliniu darbininku. Panašiai pradirbo gal pusmetį, tai vienoje, tai kitoje gamykloje – lygiai taip pat, kaip dirba daugybė tenykščių imigrantų. Paskui sugrįžo į Lietuvą ir dabar vėl dirba dideliu bosu kažkokioje labai didelėje kontoroje.

Jis pats gali tapti pavyzdžiu bet kam, tačiau jo papasakota istorija apie vienos iš gamyklų vadovą – tai dar sistemiškesnis pavyzdys. Į darbą priėmė naują direktorių. Ir davė jam susipažinti su įmone. Spėkit, kaip vyko ta pažintis?

Direktorius pradėjo nuo kroviko darbo. Porą dienų pradirbęs kroviku, perėjo į valytojo pareigas. Kelias dienas plaudavo cechus, koridorius, rūbines kartu su kitais valytojais. Po porą dienų pradirbo prie kiekvieno konvejerio. Padirbėjo buhalterijoje, kaip eilinis apskaitininkas. Ir taip toliau, pereidamas per visas be išimčių pozicijas ir nuoširdžiai gilindamasis į kiekvienos veiklos specifiką.

Kodėl? Tam, kad realiai, gyvai žinotų, kaip dirbami visų darbuotojų darbai. Kad procesus žinotų iš realaus supratimo, o ne migloto įsivaizdavimo. Kad gyvai galėtų pastebėti galimas sistemines klaidas. Kad žinotų viską.

Pasiryžimas būti pirmu ir lyderystė

Visai kitą istoriją apie įmonę, kurioje dirbo, papasakojo kitas draugas, ne mažiau nuostabus, nors ir visai kitoks žmogus. Įmonė – negamybinė, o kurianti intelektualų produktą, tačiau nemaža.

Stambesnės įmonės visada turi vieną bruožą – jose atsiranda labai keistų, kartais – tiesiog pamišusių žmonių. Realiai pamišusių. Kartais jie išjudina įmonę, padeda jai neatsipalaiduoti, bet būna ir kitokių dalykų.

Vieną rytą, kažkas, užsukęs į tualetą, vos neapsivėmė. Nes kažkas kitas, atleiskit man už vulgarumą, tiesiog prišiko ant grindų. Ir negana to, šūdais ištepliojo visas grindis, sienas ir netgi durų vidinę pusę. Prišiko nepaprastai daug ir ištepliojo nepaprastai nuoširdžiai.

Matomai, tai buvo kažkieno iš esamų, o gal ir buvusių darbuotojų kerštas kam nors. Už kokias nors nuoskaudas.

Po kokių penkiolikos minučių departamento direktorius, pasiėmęs skudurą, jau valė tualetą. Šveitė šūdus nuo sienų, nuo durų, nuo grindų. Viską, kad blizgėtų. Jis neleido to daryti valytojai, priimdamas viską, kaip savo asmeninį reikalą, kaip savo atsakomybę.

Tikroji lyderystė – tai ne pasiryžimas eiti parado priekyje. Tikroji lyderystė – tai pasiryžimas pirmam kuopti šūdus.

O mes?

Britai ne veltui didžiuojasi savo aristokratais. Ir jie ne veltui siunčia savo atžalas į laivyną, kuris šimtus metų garsėjo nežmoniškai griežta tvarka ir neįtikėtinai prastomis sąlygomis. Vadovams keliami nepaprastai aukšti reikalavimai ir jie turi būti tam pasiruošę. Pasiruošę padaryti viską vardan tikslo.

Didžioji Britanija tapo vadybos sistemų šalimi, PRINCE2, ITIL ir ISO-9000 kūrėja – jos vadovai išmano reikalą. Todėl apie juos pasakojamos tokios istorijos. O mes?

Aš žinau iš savo praktikos – norint optimizuoti procesą, reikia kraštutinai gerai išsiaiškinti visas jame dalyvaujančių žmonių darbo smulkmenas, pačiam bent truputį tapti darbuotoju, bent jau galvoje, nors dar geriau – praktikoje. Kitaip – nieko nesuprasi ir nieko nepagerinsi.

Bet ar aš išdrįsčiau valyti šūdais išteptą tualetą? Jei nuoširdžiai – aš nežinau. Sunku būti geru vadovu.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

66 thoughts on “Apie vadybos esmę vulgariai

    1. Rokiškis Post author

      Aš irgi svarstau. Realiai, nematau kito pasirinkimo, nors jau pusę metų vis prisimenu ir galvoju. Vienintelis teisingas -- eit valyt.

      Bet kita vertus, labai sunku pasakyti, kaip realiai elgtumeis tokiu atveju, kokio nesi patyręs. Ir aš nežinau, ar aš išdrįsčiau.

      Reply
  1. Donatas

    na is esmes teisybe, bet su tuo valymu tai jau persistengta. Nors kita vertus, jei vadova gerbia, tai visi susigrustu i ta shikinyka padet…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su tuo valymu -- kaip tik taip ir turi būti, kaip padarė tas vadovas. Tokio tipo kritinės situacijos duoda kelis scenarijus, su skirtingomis, bet giliomis pasekmėmis.

      O dėl tamstos pasakymo „jei vadovą gerbia, tai visi susigrūstų“ -- jis nedekonstruoja situacijos.

      Problematika toje istorijoje paprasta: įmonėje įvyksta moralinis kolapsas (pabandykit įsivaizduoti savo reakciją tokioje situacijoje, ir ne tik momentinę, bet ir pvz., po dienos). Ir vienintelis klausimas -- kas imsis išvest žmones iš tos situacijos. Toks žmogus arba atsiranda, arba ne. Iš to eina vėlesni scenarijai.

      Reply
      1. Donatas

        Na, mano panaudotas terminas „gerbia“, gal ne visai tinkamas. Gal reikėjo sakyt, „priima kaip lyderį“. Tiesiog, jei lyderis tikras ir jaučia kas daros kolektyve, o kažas jaučiasi taip blogai, kad net prišika, tai galimi tik 2 variantai:

        a) kolektyvas visas taip jaučiasi, bet vienas tai dar ir išreiškė šikimu
        b) vienas buvo „psichas“ kuris išvis neaišku dėl ko prišiko.

        Tad jei atvejis a) lyderis tikrai nepriimamas kaip lyderis, o „popierinis“ vadovas pagal pareigybinę instrukciją.
        Jei atvejis b), tai tada visas kolektyvas yra vieningas + vadovą priima kaip lyderį, na ir eitų šveisti kartu.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Nėra tokių paprastų reakcijų, kaip 1 ir 2.

          Yra tik viena reakcija panašiais atvejais -- „atsitiko pyzdec, ką darys vadovas?“

          Ir vadovas arba tampa nugalėtoju, arba atsitraukia, arba dar blogiau -- tampa lūzeriu.

          Reply
          1. nb

            nepriinkite rokiškio pasakos, kaip tikro įvykio, mokykloje kažkada buvome mokomi tokių dalykų. reiktų bandyti esmę įžvelgti.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Visi įvykiai tikri, tik dėl tam tikrų priežasčių negaliu įvardinti nei konkrečių įmonių, nei konkrečių žmonių, tai papasakojusių ar tame dalyvavusių.

              Bet taip, tai yra skirta esmės įžvelgimui.

              Reply
              1. selavy

                Netikėtas neadekvatus atlygis gali stebuklingai piverst pasidaryt labai adekvačias išvadas. Šoko terapija. O juk ir vadovai turi sąžinę, auga su metais.

                Reply
          2. Gerasirdis

            Aha, čia maždaug „generolas turi mestis į mūšį, o kareiviai tegul tinsta nuo nieko neveikimo“.

            Bėje, buvo kažkoks interviu su antro karo veteranu britu per „history channel“- jis taip ir sakė: karininko darbas- ne kariauti, o vadovauti.

            Aišku, jei niekaip negali niekam deleguoti užduoties- atlikti ją pačiam yra antra pati geriausia išeitis. Tai kur kas geriau nei viską palikti kaip yra.

            Reply
                  1. Gerasirdis

                    Ačiū už idomų, išsamų ir įtikinantį argumentą. Na, beveik įtikinantį.

                    Nes kaip pačiam atrodo- karininkas turi iš apkasų išlipti pirmas, apsisukti, ir tada kareiviams vadovauti, kuris iš apkasų išlips antras, o kuris- trečias?

                    Departamento vadovas, tavo manymu, turėjo susitikimus vykdyt tualete jį valydamas? Ar aplamai viską mesti bei atšaukti, ir užsiimti tik valymu? O gal niekas ir pasigedęs nebūtų- valo vadovas šūdus pusdienį, na ir tegu?..

                    Reply
                    1. Rokiškis Post author

                      Ponuli, tamsta tiesiog teoretizuojate. Iš to tamstos problemos.

                      Vadovavote kada nors kokiai nors grupelei žmonių? Susidūrėte su tuo, kai jie užstabdo ir nesiryžta? 🙂

                      Tamstai netgi kiekvienas puskarininkis esmę paaiškins. Turit pažįstamų puskarininkių? 😀

  2. kitoks

    Tipinis lietuviškas „vadovas“ greitai impersonifikuojasi į VIP kategoriją ir pradeda laukti, kol visi tupinėdami aplinkui atneš ant lėkštutės sprendimą, kurį jam užteks palaimint ir tai taps „jo“ sprendimu. Sunkus darbas paliekamas proletariatui ir „psichams“ nes jam kaip krūtam verslininkui nepritinka dirbti -- kiti turi dirbti jam. Kartais tai liečia netgi tokius darbus, kaip planų rengimas -- nepaliauju tuom stebėtis.
    O Toyota, jei tikėt knygutėmis, vadovų kabinetus įrengia su dideliais langais į konvejerį, kad vadovas galėtų bet kada matyti kaip sekasi darbuotojams prie konvejerio. Kaip gi be to būtų galima pagerinti veiklos efektyvumą? O be to galima labai greit sugadinti bendrą reikalą, kaip tai padarė pasikeitęs Nokia vadovas (ieškokit link’o Džiugo straipsnyje apie N8) -- sunaikino bendrą komandos pojūtį. Be bendros komandos pojūčio organizacija yra tik individų banda, o ne galingas garvežys stumiantis veiklą į priekį.
    Ir būti darbuotoju *tik* galvoje neužtenka. Ypač ten, kur darbas yra intelektualus minčių vertimas konkrečiais dalykais. Nes tai, kas gražu galvoje, dažniausiai ne taip gražiai išlenda į konkrečius pavidalus praktikoje. Ypač jeigu nėra praktinės patirties…
    Mano du centai į diskusiją. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kai sakau, kad pabūti darbuotoju bent galvoje, neturiu omeny jokių perkeltinių prasmių. Kalbu apie tai, kad būtina žinoti net paties darbuotojo požiūriu visai „neįdomias“ smulkmenas, žinoti jas gyvai ir pakankamai detaliai. Tokias smulkmenas, kokias žinotum, pats dirbdamas, tokias, kurias žinodamas ir pats pilnai galėtum perimti to darbuotojo darbą.

      Reply
  3. scania

    Lygtis „geras vadovas -- blogas vadovas“ daugmaž persipina su „gerbiamas -- negerbiamas“. Nebūtinai gerus gerbia, nebūtinai blogų negerbia -- tiesiog atskiras matavimas pagarba. Vadovams tos savybės irgi reikėtų -- bet kad to neišmoksi.
    Kaliniai turi savo pagarbos kodeksą, kareiviai -- turi, darbinykai -- irgi šiokį tokį turi, vadovai…
    Va, kad juos kas pamokytų bendražmogiškų dalykų, įskiepytų šiokių tokių vertybių -- ogi daug pinigų ir daug nervų sutaupytų. Ir kitiems taip pat 😀

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Oj, pagarba -- tai taip. Bet tai daugiau jau visgi tokios realijos, kurios išvis bendražmogiškos.

      Aš paprasčiau žiūriu, iš vadybinės pusės -- būna situacijos, kur kažkas turi peržengti barjerą. Ir tai turi būti vadovas.

      Reply
  4. Tamosius

    Galima su kai kuriomis mintimis sutikti, bet aplamai straipsni laikau is serijos „o man kazkas toki dalyka pasakojo“.
    As budamas stambios imones akcininkas tokio vadovo, kuris pries pradedamas pareigas reikstu nora kelias dienas valytoju padirbet, nesamdyciau. Kodel? Todel, kad taip jis parodo, kad jis daugiau imituos darba nei dirbs. na ka tu gali naujo suzinot ir po to optimizuot padirbes valytoju dvi dienas? Valytojos atlyginimas yra minimalus. net jei jis suoptimizuos 50% pagerejima, jis pagerins imones finansine padeti lygiai 0.5 minimalaus atlyginimo dydzio. Stambios imones apyvarta yra kelios desimtys milijonu £.
    Tokio vadovo veiksmus galima priskirti pigaus politikieriaus sokama ciastuska scenoje, tam, kad uz ji balsuotu daugiau zemo mentaliteto rinkeju. Pamenat vienmarskinio B. Jelceno ciastuskas pries publika? Jei ne, paieskokit youtubei. Slykstu ziuret.
    Vadovas samdomas svarbiems sprendimams priimineti, o ne „chuinia“ uzsiimineti.
    Tas pats su shudu valymu. Dar blogiau. Tai prestizo laidojimas. Joks rimtas investuotojas rimtai neziures i vadova, kuris tulike vale sudus tam, kad pasikeltu savo reitinga pavaldiniu akyse. Pagarba uzsitarnaujama dirbant profesionaliai savo darba, o ne puolant valyti sudus. Koks gi jis pavyzdys tiems, kurie siekia karjeros, dirba nuo ryto iki vakaro, investuoja i savo issilavinima, etiketa (padeda bendraujant su uzsienio investuotojais ir partneriais), ir apskritai imidza?
    Tokie vadovo issisokimai su gera vadyba neturi nieko bendro. Ir kiekvienas save ir kitus gerbiantis vadovas tokiomis nesamonemis neuzsiimines.

    Reply
    1. kitoks

      Tikrai geras vadovas žino skirtumą tarp to, kaip reikia elgtis komandoje, ir to, kaip reikia kalbėti su darbdaviais.
      O žmogus, kuris prieš nusamdomas darbui pradeda akcininkams pasakoti, kad jis nori pradėti dirbti valytoju, parodo tik savo nepasitikėjimą jėgomis. Kam jis toks reikalingas? Nes kas jam trukdys tai padaryti savo iniciatyva, kai jis jau bus vadovas?
      Visą kitą labai priklauso nuo požiūrio. Pvz. lyderystė yra vadovavimo dalis ar ne? O gal imidžas (ar įmyžas -- „vaizdialio“ formavimas nesukuriant realios vertės) yra daug svarbiau?
      Ir neičiau dirbti pas tokį investuotoją, kuris nesupranta, kad pinigus jam uždirba žmonės, o ne jo kapitalas ar mistiniai supermenai CEO…

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Yra netgi dar paprasčiau. Tuo atveju, kurį pasakojau apie gamyklos direktorių, dirbantį valytojos pareigose -- visą šią adaptacijos programą naujam direktoriui paruošė personalo skyrius. Ir tokia programa nėra kažkas neįprasto.

        O mistiniai supermenai CEO -- būtent tokie ir yra. Visa jų mistika -- tai kraštutinai plačios ir tikslios žinios kartu su didžiuliu pasiryžimu.

        Priminė man tamstos šita frazė apie supermenus kitą dalyką. Žvaigždžių blizgesį. Matydami TV blizgančias žvaigždes, dauguma neįsivaizduoja, koks yra tikras jų gyvenimas. Ir kiek reikia kruvino prakaito išliet, norint savo jėgomis tapti garsenybe.

        Reply
        1. kitoks

          Pacituosiu vieną tokį superherojų su daugiametę patirtim atvirumo akimirką ištarusį: „kartais darbas taip užknisa, kad net vemt norisi“. Sunkus tas darbas kiekvieną akimirką (ir dieną, ir naktį, ir per šventes) gelbėti pasaulį, t.y organizaciją ir akcininkų pinigus. Ant tiek sunkus, kad nebelieka laiko galvoti apie tai kur ta organizacija bus po metų ar penkių -- laiko tam nelieka.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Tai išties yra klaikenybė, kai parsineši galvoje visas įmonės problemas ir jas sprendi net miegodamas 😀 Žinau šitai.

            Ir norint, kad stogas paskui į vietą grįžtų, neužtenka net ir pusmečio atostogų 😀

            Reply
    2. Rokiškis Post author

      Vuo. Dabar paanalizuokim. Truputį semiotiškai 😀

      Sakot, esat stambios įmonės akcininkas. Ir dabar tamstos teiginiai iš jūsų teksto. Būtent tokias mintis aš išskaičiau:
      1. Optimizavimas pagal tamstą -- valytojos ar dar kažkieno atlyginimų mažinimas.
      2. Pagal tamstą, nereikia, kad vadovas būtų palaikomas pavaldinių.
      3. Pavyzdys siekiantiems karjeros -- tai nedirbti blogų darbų, o tik „laikyt prestižą ir imidžą“.
      4. Bendrai imant, vadovui, pagal tamstą, reikia priimdinėt svarbius sprendimus, bet žinot įmonės veiklos nebūtina.

      Galima būtų dar pratęsti, bet man kitkas stringa. Pvz., „investuoja į savo išsilavinimą, etiketą“ -- frazė, būdinga neturintiems vadybinės patirties studentams. Plg. su „aš tiek daug metų mokiausi, o man tik minimalų atlyginimą?„.

      Kalbos apie prestižo laidojimą, rimtus investuotojus, imidžą -- kelia man dar kitas asociacijas. Su BMW trečiukais ir gerais treningais.

      Spėju, kad tamsta turite akcijų įmonėje, kurią kūrėte ne jūs, taip pat -- kad tamsta nesate praėjęs pradinės verslo kūrimo stadijos, kuri paprastai labai pakeičia požiūrį į purviną darbą, nes pradedančiam verslininkui tenka daryti viską.

      Taip pat spėju, kad galimai tamsta netgi esate emigrantas, kuriam nepasisekė karjera Lietuvoje.

      Reply
      1. Tamosius

        Pirma: As nesakiau, kad esu stambios imones akcininkas. Sakiau budamas stambios imones akcininku -- nesamdyciau.

        Antra: Mano asmens zeminimas vadinant nenusisekusiu emigrantu paties teiginiu nedaro svaresniais.

        Trecia: Optimizavimas pagal mane – tikrai ne valytojos ar dar kažkieno atlyginimų mažinimas. Savo paties supratimo apie optimizavima nepriskirkite man. Optimizavima as suprantu kaip mudu pasalinima, taip per ta pati laika nudirbant daugiau naudingo darbo. Apie mudas pasiskaitykit commonsense.lt bloge.

        Ketvirta: Vadovas turi buti palaikomas savo pavaldiniu, bet palaikyma jis turi uzsitarnauti savo profesionaliu darbu, o ne sudu valymu tualete (kartojuosi).

        Penkta: Vadovas turi priimineti tuos sprendimus, kurie labiausiai teigimai itakoja imones veikla. Vadovas nesamdomas tam, kad nurodinetu valytojai kur laikyt kibirus, kad butu galima greiciau isvalyt patalpas.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Atsiprašau, kad neteisingai supratau tamstą. Nes supratau, kad dėstote savo patirtį, o ne įsivaizdavimus.

          Dėl antro punkto -- jūs neteisus. Aš nieko nežeminu, o tik konstatuoju. Ir, sprendžiant iš to, kad neneigiate, mano konstatavimas teisingas? Treningai, BMW trečiukas, emigracija? Tai irgi gyvenimasm, ir nenusisekimų būna įvairių -- nesėkmės būna ne tik nevykėliams. Tiesiog pagal tamstos pasisakymą sprendžiu, kad vargu, ar tamstai pasitaikė progų gauti kokią nors su vadyba susijusią patirtį.

          Dėl trečio punkto -- savo požiūrį tamsta išdėstėte, aš jį tik performulavau aiškiau. O apie tai, kur man ką pasiskaityti -- nemanau, kad tamsta man galėtumėte tai patarti 😀 Nors sutinku, kad dalis optimizacijos yra „mūdų“ šalinimas 😀

          Ketvirta -- viena kitam neprieštarauja 😀 Tiek, to, sakykim, kad tamstai tiesiog nėra žinoma, kas yra kritinių situacijų valdymas 😀

          Penkta -- menamas prieštaravimas yra paremtas dviem niekaip neneigiančiais vienas kito teiginiais 😀

          Ir beje, jei jūs žinotumėte, kiek apie įmonę gali papasakoti valytoja 😀

          Reply
    3. anoniminis bailys

      Mano kuklia nuomone dirbtinis imidzas nieko gero neduoda, pas mus labai paplites reiskinys, kai toks eilinis virsininkelis, trecia karta nuo zagres, uzdirbdamas juokingus pinigus, jei lyginti su geru amatininku, pradeda save pateikineti kaip verslo magnata, su lizinginiais mersais ir fake’iniais roleksais. Darbuotojai tokius virsininko fintus labai greitai isryskina (aisku jei kalbam ne apie vistu pesiojimu cecha, ir dauguma darbuotoju nera idiotai), ko pasekoje paskutiniai pagarbos lasiukai isgaruoja. Ilgalaike pagarba yra sukuriama darbais ir pavyzdziu, o ne mersais ir brangiais kostiumais.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        O čia toks, beje, įdomus dalykas. Apie žagrę. Ūkininkai, ypač didesni, turi labai neblogą supratimą apie bendrus vadybos principus, tik kad tokį su žemdirbiška specifika. O stambesnėse žemės ūkio įmonėse daugelis procesų būna norom nenorom sutvarkyti labai gerai.

        Kaip pavyzdys -- pieninių karvių ferma. Jei jų nepamelši pusdienį, jos patruks. O viską įmanoma daryti tik su gana sudėtinga automatinio melžimo įranga, nes karvių būna šimtai ir tūkstančiai, darbuotojų tiek nepririnksi, kad rankom pamelžtų. Galima nesunkiai įsivaizduot, kaip dėl to atsiranda visokie paslaugų stabilumo planavimai, paslaugų lygio sutartys, etc..

        O dar, atskirai apie valytojas. Neatsimenu, ar rašiau, ar nerašiau apie specifikas. Velniškai įdomi pareigybė su labai daug įdomybių. Grubiai tariant, jei nori sužinoti viską apie kokią nors įmonę, likdamas nepastebėtu -- įsidarbink valytoju.

        Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nors suprantu tamstos ironiją, bet kaip jūs nustebsit, tačiau kartais būna atvejų, kai apie finansinę krizę įmonėje pirma pasako būtent valytoja.

            Aš jau nekalbu apie tai, kad valytoja visad būna žmogus su požiūriu iš šalies, matantis tas problemas, kurių nepastebi kiti darbuotojai.

            Reply
            1. scania

              Jokios ironijos! Sakau tai, ką darau 😀
              Beje, irgi be ironijos -- bendradarbio sapnai 11 kartų iš 12 tiksliai pasako, kada mokės; šefo pasakymų tikslumas -- na, savaitė ten, savaitė šen… 🙂 Tikrinam jau trečius metus -- kelios klaidos buvo, ir kelis kartus pinigus gavo tik jis 😉

              Reply
    4. scania

      @Tamošius -- taigi Rokiškis rašė apie anglus. Ten kiek kitaip. O Lietuvoje ir kitose Rusijose -- taip, šūdus pavalęs reputacijos nebenusiplausi. Ir užsakymo negausi, atvažiavęs su golpuku 😀
      Kaip sudaromos sutartys? Mersais, privačiais susitikimais, konjaku… Verslas yra asmeninis reikalas.
      Vadovai darbdaviai yra daug kartų svarbesni už valytojas, todėl ir turi elgtis taip, kiek kartų jie svarbesni. Kitaip elgtis Lietuvoje negali -- svetimi, kitokie verslo nepadarys 😀
      Bet vis tik įrašas buvo ne apie vietinę vadybą. Ten kitoks mentalitetas, ir dar neaišku, ar mes iki to užaugsim 😀

      Reply
      1. anoniminis bailys

        Kadangi dirbu imoneje kuri uzsiima bankroto administravimu, tai i versla ir verslininkus turiu galimybe pazvelgti is tokio gana idomaus rakurso. Tenka sutikti ivairiu zmoniu, pradedant nuosirdziais, protingais, kurie del savo nesekmiu nekaltina kitu ir baigiant ivairaus plauko sukciais sedinciais sude iki ausu virsaus.

        Apie pardavimus, asmeniskai pazistu viena asmeni, kuris per nekilnojamojo turto debilizmo karstine, spekuliuodamas susikrove dideli kapitala (poto didziaja dali prasiko, bet cia jau kita istorija). Tai jis man pasakojo taip. I susitikimus su partneriais vaziuodavau su nauja audi a8, o i susitikimus su klientais, vaziuodavau su golfuku 🙂 Sako kai atvaziuoji su golfuku gaunasi nuosirdesnis bendravimas, klientas maziau varzosi, sako visi draugai ale verslininkai is manes juokdavosi, bet parduodavau as is ju daugiausiai.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          O, čia labai pamokanti įvaizdžio valdymo istorija.

          O su bankroto administravimu -- labai įdomi patirtis turėtų būti. Bent jau įdomių ir pamokančių worst practice atvejų turėtų būti labai daug.

          Pagalvojau, kad būtų nepaprastai įdomu skaityti blogą worst practice tema.

          Reply
          1. anoniminis bailys

            Na deja apie imones buiti, personalo valdyma ne kazka galeciau parasyti is praktikos, nes tiesiog jos nematau, matau faktine situacija t.y. vadovas buvo geras ar blogas, tiesiog pabendraves su darbuotojais ir kitais kreditoriais. O seip tai worst case scenario yra vadovas kuris VISKA ZINO, jei vadovas yra visazinis, tai jau tragedija kompanijai, nes protingas vadovas renka informacija, klauso, klausia, aiskinasi ir daro isvadas.

            Idomiu istoriju zinau tikrai nemazai, pradedant juokingai liudnomis apie direktorius ir akcininkus bomzus, kurie nesugeba uzsisegti klyno iki nebe tokiu linksmu, kai imones patiriancias sunkumus galutinai suzlugdo musu visu inspekciju klerkai del elementaraus durnumo ir asmeniniu ambiciju, o kartais korupcijos.

            Blogo ta tema nerasyciau del keliu priezasciu. Anoniminis zodis yra nieko vertas, o lysti i viesuma nenoriu ir nelabai galiu, nes kienonors nemalone uzsitraukti musu vienkiemio tipo valstybeje yra labai lengva, todel bent kolkas apsiribosiu anoniminem (salyginai) ir abstakciom blevyzgom i komentarus. O kita svarbi priezastis yra ta, kad turiu tokia beda, kaip nemokejimas rasyti 🙂 Gal ne tiek nemokejimas, bet nesu is tu zmoniu, kur priseda ir ryskiai aiskiai isspausdina mintis nuo a iki z, gyvas bendravimas man sia prasme zymiai labiau patinka.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Anoniminis žodis yra labai daug vertas, kai rašomas žodis. Ne asmenybės svoris padaro tekstus įdomiais, o tų tekstų prasmė.

              O iš tamstos komentarų sprendžiant, tikrai nesate tas žmogus, kuris nemoka rašyti. Na, gal nebent vertėtų priprast prie lietuviškų raidžių 😀

              O su visažiniais vadovais -- taip, kai vadovas „žino“ viską savaime ir niekuo dėl to nesidomi -- tai užtikrintas kelias į chaosą.

              Reply
      2. Rokiškis Post author

        Scania, problema su Lietuva ir kitomis rusijomis yra ta, kad didžiulė dalis verslo pas mus yra vis dar paremta arba tiesiogiai prichvatizacijomis, gariūnais ir banditizmu, arba yra išaugusi ant tokio verslo griuvėsių. T.y., vis dar remiamasi ne tiek vadybinėmis žiniomis, kiek visokiomis paniatkėmis.

        Ir tai, drįstu teigti, ne mentaliteto problema, o tiesiog patirties. Ir patirtis auginama labai negreitai. Ką aš matau dabar -- po truputį atsiranda vadybinis patyrimas. Po truputį randasi įmonės, kurioje darbuotojai ir vadovai ima suprasti, kad jų problemas dar prieš šimtą metų sprendė krūvos kitų įmonių. Ir kad yra daugybė atidirbtų metodų situacijos gerinimui, kad yra netgi ištisos kompleksinės metodologijos optimizavimui. Bet tai yra daugiau daigeliai.

        Lietuvoje turime ką? Kokią dešimtį ar dvi TOC specialistų, gal būt vieną-kitą Six Sigma, dar ten kokią dešimtį ar dvi ITIL specų, prasprendusių belenkokias paslaugų valdymo problemas, saujelę žmonių, suprantančių Balanced Scorecard, gal būt kokį šimtuką ISO-9000 ir TQM žinovų ir… Negana to, jie dar ir persimaišę. Taigi, koks, tarkim, šimtas žmonių, jei nežiūrėsim per daug griežtai. Gal -- du šimtai. O kiek turim įmonių?

        Aš jau nekalbu apie tai, kad kas antras vidurinės grandies vadovas bukai ima mirkčiot akutėmis, kai pasakai frazę „pridėtinė vertė“. O kas antras įmonės vadovas ima taip pat bukai mirkčiot akutėmis, kai pasakai „pridėtinės vertės ciklas“. Tai yra realybė.

        „Nusipirkau už šimtą litų, pardaviau už du šimtus, taip iš tų dviejų procentų ir gyvenu“ -- vo, kur paplitusios lietuviškos ir kitų rusijų praktikos esmė.

        Reply
        1. scania

          Kaip atskiras įrašas 🙂 Matau tą patį, ką parašei. Vat tų naujų vadybų -- nematau 😀
          Iš bėdos ir šitie verslininkai galėtų dirbti -- daug taktinių sprendimų gali priimti ir kolektyvas, jei tik jis lojalus. Nedaryk grubių strateginių -- ir gyvensi 🙂 Betgi būtent prieš kolektyvą ir pučiasi dvarponiai. Nes prieš svetimus nepasipūsi! 😀
          Aš nematau, kurlink eina verslas -- bet matau, kaip einasi jam 😀
          Ir komentuoju kaip kazachas dainuoja: ką matau, tą dainuoju. Todėl ir esu kiek nusiteikęs prieš teorijas -- nes gyvenime yra kitaip. Kad ir ką sakytų kokios teorijos apie darbo santykius -- bet teisėjo brolis uždirbs daugiau 😀
          Bet norėčiau, kad tos teorijos veiktų. Spėju, nepraeis nei šimtas metų… 😀

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Su teorijomis yra labai paprasta -- visos jos paremtos praktikomis. Geriausiomis praktikomis.

            Pasaulyje net ne dešimtys tūkstančių, o milijonai įvairių įmonių sprendė ir sprendžia tas pačias problemas tose pačiose situacijose. Vienos įmonės išsprendė, kitos -- ne. Tos, kurios išsprendė, ilgainiui sistematizavo savo patirtį. Ir iš to atsirado teorija.

            Plika teorija, žinoma, duoda ribotą efektą. Bet kai žinai, kodėl yra atsiradusi tam tikra geroji praktika, kam ji skirta, kokias problemas sprendžia, etc. -- tai padeda neįtikėtinai daug.

            Ir kad ir ką sakytų teisėjo brolis apie procesinio valdymo nereikalingumą, jo verslas visvien subankrutuos, vos numirus teisėjui.

            Reply
            1. scania

              Štai -- štai kur mūsų mintys išsiskiria! Radau, ir galiu parodyti: „Ir kad ir ką sakytų teisėjo brolis apie procesinio valdymo nereikalingumą, jo verslas visvien subankrutuos, vos numirus teisėjui.“
              Pirma -- kad teisėjo brolis turi verslą -- to nebuvo. Aišku, pripjaunu grybų nemažai, bet šiaip jau ne taip suprastas simbolis duoda iškreiptą vaizdą. Teisėjo brolis dirbo samdiniu, gerdavo juodai, bet dirbo kuo ramiausiai -- čia dėl teorijų apie samdymą ir realybės santykį.
              Antra -- „kad verslas kažkada numirs“ -- apie tai nekalbu. Nežinau, kas mirs, kas ne, ir iš esmės -- giliai vienodai kas kur bus. Užtat nė kiek nevienodai, kaip yra 🙂
              Suprantu teorijas, jos man irgi įdomios; bet ne iš gyvenimo jos. Nė kiek. Galbūt ten, pas jus ir yra kokių pavyzdžių, bet čia pas mus -- nėra.
              Ir, galų gale, mes, proletarai, patys pasidarysim, kaip reikia 😀 Be revoliucijų ir sukilimų 😀 Net be priešpriešos 😀

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Oj, tai čia tada pereinam į nediskusinį lygį, kur argumentai atmetami 😀 Atitinkamai ir diskutuot tada nėra prasmės 😀

                Reply
    5. bst

      Niekad vadovu nebuvau, taciau mineta visu darbu pradirbima nuo maziausios iki auksciausios pozicijos maciau ir tarptautinej kompanijoj Lietuvoj. Finansu direktorius ir kruva kitu vaduku ir prie pakavimo linijos padirbejo, ir sandely, ir parduotuvej prekes padavinejo pardavejom. Ir per inventorizacijas lupdaziukus paskaiciuodavo. Ir nieko. Karuna nenukrito. Tik susidare gana aisku ir betarpiska vaizda nuo A iki Z kaip masinoj sraigteliai sukas. Nekalbant apie pagarba, kuria uzsidirbo is visu grandziu zmoniu.
      Ir tai nera nei „prestizo laidojimas“ nei „ciastuska scenoje“ nei „issisokimai“. Toks „kas tai as, kas tai mano kamazelka“ ir tie visi „dirba nuo ryto iki vakaro, investuoja i savo issilavinima, etiketa“ tik pasiputima ir arogancija demonstruoja is serijos „ja nachalnik, ti -- durak“. Visi kurie mokslus krimto taip pat investavo ir i zinias ir krimto nuo ryto iki vakaro. Tai nera kazkoks ypatingas isskirtinumas.
      Just my 2 cents.

      Reply
    6. Gruodis (M3)

      qrwa, Tamosiau: jeigu ne Jelcinas, tamsta būtumėt kokioj nors Abchazijoj čiastuškes šokęs…

      Reply
  5. MX

    Na bent as valyciau. Nera s… darbo yra tik poziuris i ji. Tamosiau, bent as manau kad vadovas turi suprasti kam jis vadovauja.Perejimas per visas grandis, yra naudingas. Net jiegu ir nesuprasi visko iki galo, gali surasti zmones kurie tau pades suprasti tai.Jeigu kaip vadovas priemei zmogu, kuris prisiko tai ir kuopsi… Tavo klaida tu ir taisai. Na versle bent mes surinkinejam zmones, kurie atitinka imones vizija. Surasti darbuotoja kartais trunka nuo 6 -- 12 menesiu. Na is kitos puses, neturime darbuotoju kurie iseina savo noru… Na visa laika pasitaiko klaidu, 2 darbuotojai turetjo iseiti, s…. iskuopem.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Gerbiamasai. Nežinau, kaip pas jus įmonėje. Bet pagal tai, ką kalbat -- linkėčiau visiems darbuotojams tokį supratimą turinčių viršininkų.

      Reply
    2. skirtumas

      Kaip nebūtų keista, bet istorija apie aliejaus fabriką ne taip stringa galvon kaip šūdų istorija.
      Jaučiasi, kad ne be reikalo tie metai praėjo, kad ta patirtis gauta, ba nepuoliau klausti, kuom jau čia gerai eiti tuos šūdus valyti. Žinoma straipsnis paskatino paskaityti komentarus, kurie (kaip daugelyje ir kitų Rokiškio straipsnių) būna dar net vertingesni nei pats straipsnis!

      Reply
  6. Ifig

    koks teisingas požiūris -- visose darbo vietose padirbėti…ot liuks. Mano irgi toks požiūris -- ben pamatyti ir suprasi kaip žmonės dirba, tie, kurie iš tikrųjų prie gamybos proceso. Man iki šiol nesuprantama kaip konsultantai atvaro į pagrindinį ofisą ir ten konsultuoja apie sistemą, verslo procesų optimizavimą, net nematę kaip žmonės fabrike dirba. O tai po to gaunasi, kad dėl kokio nors fizinio veiksnio (koks nors keltuvas kur nors neapsisuka ar dar ką :D) nevyks taip kaip norima 😀 Vien dėl to, kad kažkas kažkam papasakojo kaip fabrike darbas vyksta, o ne nuvežė ir neparodė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O, yra tokių konsultantų, kurie pasako galutinį rezultatą, nieko nematę? 😀

      Kaip įdomu, koks geras darbas 😀 Nes aš savo atsimenu visiškai iš priešingos pusės -- net situacijos vertinimui per visas pozicijas eiti tenka ir šnekėt su kiekvienu valandom, o jau kai apie realias optimizacijas pareina kalbos, tai sėdi ir sėdi prie visų proceso dalyvių, vos ne kiekvieną pasąmoningą judesėlį besiaiškindamas, ir taip kol sustatai į vietas, tai kartais ir tris kartus taip per visus pereini, kol gauni teisingą realybės aprašymą, pagal kurį jau galima efektyviai kažką keist 😀

      Ale būtų gerai ir man tų metodikų pasiaiškint stebuklingų 😀

      Nors šiaip, jei rimtai, yra daug aspektų, nesiimčiau griežtai išsyk vertinti visko -- nei konsultantų, nei dar kažko. Nes ir konsultavimai yra įvairių sričių, ir pvz., organizuojant ABC apskaitą, tokio detalumo dažniausiai nereikia.

      Reply
  7. Edgaras

    Prisipažinsiu, pradėjau šį blogą skaityt neseniai. Ir dabar perskaičiau įrašą, komentarus tai įspūdis, kad visai ok, tas Rokiškis ir kodėl jis visus siuntinėja? 🙂 Na dėl to fotiko tai tikrai.
    Aš dėl tų šūdų, kitaip norėčiau paklaust, ką daro vadovas, kai niekas jo neklauso? Toks ale atsakymas -- dirba pats. Dabar sumodeliuojam tą situaciją su tualetu, vadovas nevalo, o kas tuomet valo? Kažkam numes, o jei tas kažkas irgi nevalys, atleis? Ir va taip atgaliniu būdu eidami, gaunam teisingą atsakymą. 🙂
    Dar galima pamodeliuot, jei tarkim vadovo pavaduotojas sako, blogai viršininke darot, bus tualetas prišiktas, o jis vistiek daro, o po liepia išvalyti pavaduotojui, tai superinė demotyvacija.
    O ta kadrų politika, ar perėjimas per visas grandis nekenkia, tačiau nebūtina būti višta, kad išmanyti apie kiaušinius.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia jau kaip kam tas Rokiškis nieko, o kaip kam dar ir kaip nenieko 😀

      O dėl vadovų, kurių niekas neklauso -- jo, yra dar ir toks variantas. Ir dėl demotyvacijos pavaldiniams -- tai irgi realus scenarijus..

      O štai dėl perėjimo per visas grandis -- višta gal būt ir nebūtina, bet nepasėdėjęs vištidėje, vištų kiaušingumo reguliavimo specifikų tikrai nesuprasi. Ir padirbėti tam tikrose pareigose -- tai yra garantuojantis metodas, kur norom nenorom išsiaiškinsi bent jau šį tą.

      Kaip sakoma -- mokymai turi būti tokie, kad net ir nesimokydamas išmoktum 🙂

      Reply
    2. Edgaras

      O jei yra gyvų pavyzdžių, kurie nėra buvę vištidėj, tačiau yra/buvo labai geri vadovai? Aš tokių pažįstu, pažįstu ir tų, kurie perėjo visas grandis ir taip pat geri vadovai. Todėl iš asmeninės patirties daryčiau išvadą, kad ne nuo to priklauso, ar vadovas perėjo visus levelius ar ne. Dar prisiminiau pavyzdį. Man prireikė karšto vandens (80 laipsnių) kažkur apie kubą. Skambinu į įmonę Šiaulių energija, pirmas skambutis -- klientų aptarnavimo skyrius, o po to skyriaus vadovė, kuri nukreipia į komercijos skyrių, ten vėl į komercijos vadovą, kuris nukreipia į technikos direktorių, kuris atostogose 🙂 skambinant dar kartą siūlo skambinti pačiam gen. direktoriui. Aš paskambinu ir gaunu vandens. Tas generalinis viską apie įmonę žino, nes dirba n metų, nuo inžinieriaus (spėju, reik ieškot) iki generalinio užkilęs. Tai dabar klausimas, ar jis geras vadovas, kad žino įmonėje tokius niuansus, ar jis blogas vadovas, nes be jo niekas įmonėje nežino ir jis turi tokiom smulkmenom užsiiminėti? O įmonė tai nemaža.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Žinot, aš irgi pažįstu vieną gerą vadovą, kuris „nėra buvęs vištidėj“ netgi bandradarbių manymu 😀 Ir išties patyliukais, pusiau slaptai perėjes per visur, kur -- kaip klientas, kur -- kaip esą patikrinimui atvykęs, o kur išvis per kažkokias apgaules 😀 Gilią patirtį turintis žmogus labai daug ką gali pastebėti, vaizduodamas kažką kito 😀

        O dėl tamstos pavyzdžio -- vien žinojimas nepaverčia geru vadovu. Tai tik viena iš labai daugelio sąlygų, o šiame savo straipsnyje aš panagrinėjau tik dvi, įdomesnes. Aš pats vertinčiau, kad tai nėra labai geras organizatorius, jei negali padaryti taip, kad klientų užklausimai būtų sprendžiami tam skirtuose procesuose. Ir ypač dar, jei yra toks procesas, kaip klientų aptarnavimo 😀

        Čia aišku galėtume nukrypti nuo temos ir pakalbėti apie klientų aptarnavimo proceso dažną problemą praktinėse realizacijose, kai tam procesui nesuteikiama teisė spręsti, bet tai būtų didelė atskira tema, tad gal nesigilinkim.

        O bendrai, apie vadovus -- yra viena iš paplitusių klaidų -- skirti į vadovus geriausiai dirbantį savo darbą, o ne gerai organizuojantį.

        Reply
  8. 73

    Kažkur visa tai matyta ar girdėta.. Vienas (du) epizodiniai pavyzdžiai iš kapitalistinio supuvusio vakarų pasaulio ir remiantis tais pavyzdžiais skambūs analizai (apibendrinimai). Principas tas pats tik poliusai (pliusas ir minusas) sukeisti.

    Jeigu jau bandom suprast kodėl depdyras valė pats asmeniškai savo rankutėmis išdergtą depo WC, tai bent įveskim į lygties sprendimą tokius nežinomuosius kaip pergyvenimas dėl savo darbo vietos, baimė pasirodyti prieš aukštesnę valdžią, kad nesusitvarko, žmonos (meilužės) gal vaikų iškelta isterija išvakarėse ar tos dienos rytą, o gal žmogus šiaip tvarkingas ir mėgstantis švarą ir su mielu noru valo ne tik savo WC namuose, bet ir pas draugus, kolegas. Žodžiu lokali, konkreti situacija kurios realios aplinkybės gali būti labai tolimos nuo tų kurios pateikiamos.

    Mano galva darant tokius skambius apibendrinimus -- kaip čia viskas „-“ o ten viskas „+“, reikia remtis ne vienu dvejais neaiškiais pavyzdžiais iš realaus gyvenimo o kokiais nors statistiniais duomenimis. Pvz. iš 1000 apklaustų vidurinės grandies vadovų paaiškėjo, kad Didžiojoje Britanijoje 78,3% apklaustųjų yra valę savo įmonių WC (arba kažkas panašaus) atitinkamai Lietuvoje tokių neatsirado nei vieno. Ir jau tada analizuojam ką tai galėtų reikšti.

    Beje asmeninė mano nuomonė, kad pas gerą vadovą (geroje įmonėje) niekas WC nedergia. Tai jau pirmas ženklas, kad kažkas negerai. O jeigu toks vadovas neturėdamas ką veikti dar ir valo tuliką tai jam į rankas vienos dienos valytojos atlyginimo dalį ir atleidimo lapelį. Ne kitaip.

    Reply
    1. kitoks

      Statistika yra tik dar vienas -- moksliškas -- būdas meluoti 🙂 O pastaba apie gero vadovo nepridergtą WC primena tarybinių laikų animacinį filmuką: „… aš visada sakiau, kad gerų tėvų vaikai balose neskęsta!“ 🙂 Beje, jeigu įvestume panašius nežinomuosius ne tik į vadovo, bet ir bet kurio „tobulo“ kolektyvo lygtį, tai galim gauti ne tik pridergtus WC, bet ir sumedžiotus kolegas kokiose nors valstijose. Ir čia ne sapaliojimai, o statistika. Tačiau jokia statistika nepaaiškins vertybių sistemos įtakos ar jos nebuvimo priežasčių. O tautinės firmelės ypatingai neblizga tuom klausimu -- vertybių dažnai net su kiečiausiu gramdikliu neprigramdysi. Visa tai yra tam tikras istorinis palikimas, kurį reikia pripažinti ir lopyti, o ne guostis ar pūstis, kad pas mus tuo klausimu viskas labai gerai.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Taip, vertybės -- viena iš sudedamųjų vadyboje. Be vertybių arba su nesuderintomis vertybėmis įmonės visada turi didelių problemų.

        Tiesa, nemanau, kad žmogus, kuriam atsakinėjote, kaip nors į tai sureaguos. Manau, kad jis net nesuprato, apie ką tamsta rašot. Per daug sudėtingos sąvokos.

        O dėl statistikos -- ji nei kiek ne geresnis ir nei kiek ne blogesnis būdas meluoti, kaip ir bet kuris tekstas. Bet kuo galima manipuliuoti, bet kokią informaciją galima iškreipti, nutylėti ar pateikti tam tikru tendencingu būdu. Tad pasakymų apie statistiką, kaip melą, nevertinčiau rimtai.

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Brangus 73, kai tamsta netgi nesugebate atskirti elementarios, net juokingos situacijos analizės nuo teorijos pagrindimo ir bandote čionais šikti į komentarus savo kliedesius apie šūdų statistikas ir savo išskaitytus apibendrinimus apie „čia viskas -, o ten viskas +“, tai valinkit naxui iš čia savanoriškai.

      Ir daugiau nesilankykit ir neskaitykit. Nes projektyvinių oluchų man čia nereikia. Bendraminčių sau galit susirasti tarp didžiųjų portalų komentatorių ar kokiame nors silpnapročių komunistų forume.

      Dėl viso pikto informuoju, kad jei nenueisit naxui savanoriškai, pasiųsiu prievartiniu būdu.

      Sėkmės.

      Reply
  9. E

    oj, ta tema turbūt traktatą parašyt galėčiau. Nes susidūriau su įvairiais vadovavimo būdais. Bet 2, man labiausiai įstrigusius (ir apie kuriuos niekaip nesusidarau nuomonės, ar jie geri, ar blogi, tuoj aprašysiu):
    1) pelno ir akcininkų požiūriu vadovas pasirodė gerai -- įmonė balansavo ant didelių nuostolių ribos, išsisuko su mažesniais, maža to -- dar po metų įmonė pradėjo uždirbti nemažą pelną. Kas man užkliuvo? a) tai, kad jei prie vadovo (CEO) prieidavo paprastas darbininkėlis, jis naretai jį pasiūsdavo NA…., garsiai. b) per susirinkimus visus vidutinės/aukštesnės grandies vadovus gan dažnai durniais, debilais, idiotais c) pakelt įmonę pakėlė, tačiau pririšio prie vieno kliento, rizika aprašyta visuose vadovėliuose, šiam etapui akcininkai laimingi, bet dėl ilgalaikės perspektyvos???? vat visi darbe pripažįsta, kad progresą jis padarė, tačiau niekas jo nemėgsta. Ir neapsisprendžiu, geras jis vadovas, ar ne…
    2) žmogus kūrė įmonę ir komandą. Įmonė eina lyg ir teisinga linkme, nebuvo didelių pelnų, bet kismet vis didėjo. Teisingas pardavimų portfelio paskirstymas. Ką reikia paglosto, ką reikia papeikia, pats įmonę kūrė nuo pradžių. Ir komanda faina, ir kaip ir kvalifikuota, ALE kai tik jo nėr – bardakas… viskas stringa. Visi (tame tarpe jis pats) rizikuoti bijo. Kartais reikia greitų sprendimų (konkurentai nesnaudžia) – t.y. tikrina tikrina savo sprendimą (ar tai kainų pasiūlymas, ar sutartis, ar naujas gaminys), tikrina tikrina, skersai, išilgai, kol klientas pasako – NORS IR GERAS TAS PASIŪLYMAS, BET AŠ JAU KITUR PASIĖMIAU, NES GREIČIAU… kitą vertus, jie džiaugiasi, kad išvengia nemažai klaidų, tuo pačiu susidurdami su pardavimų stoka… ir čia vėl neapsisprendžiu, ar geriau mažiau, teisingai, ar geriau daugiau, su daugiau klaidų (bet gal tuo pačiu ir daugiau patirties, kita vertus – daugiau išlaidų…)
    3) žmogus sukūrė įmonę. Kai žmogus nestresuoja, jis sugeba daryti aiškius sprendimus, svarbiausia TINKAMUS sprendimus ir net labai profesionalius. BET kai tik atsitinka mažiausias stresas (klaida, partnerio presingas, mokėjimų vėlavimas ir pan.) isterikai nabūna ribų, Kenčia visi – partneriai, pavaldiniai, nesiskaitoma su žodžiais ir išraiškom, kol situacija išsisprendžia. Žmogus nenori atsisakyti vadovo pareigų, tačiau komanda, pripažindama jo profesionalumą, tuo pačiu jau pavargsta nuo banguotų nuotaikų ir po truputį ima skirstytis (na čia greičiau prastas vadovas, tik šiaip pavyzdį aprašiau).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tamstos aprašyti atvejai labai ryškūs Lietuvai. Išties galėtų būti ne anekdotiniais, kaip mano straipsnyje, o rimtais atvejais įmonių situacijos analizei.

      Labai grubiai imant, pastebėčiau tokius dalykus:

      1. Atvejis -- taip, tai yra geriau, nei nieko. Bet tai -- ne vadyba, o kažkoks švogerinis biznis -- rasti vieną klientą. Kuo geras šitas atvejis -- matosi, kad vadovas mažų mažiausiai turi tam tikrą finansinį sąmoningumą, sugeba skaičiuoti pinigus. Kalbant rimčiau -- finansai yra viena iš keturių BSC sudedamųjų, kuri čia vykdoma patenkinamai (neatsižvelgiant į rizikas). Kitos trys sudedamosios: procesai pavyzdyje neminimi išvis, darbas su personalu -- tragiškas, darbas su rinka -- silpnas.

      2. Atvejis būdingas įmonių įkūrėjams. Daugeliu atvejų žmonės, patys pastatę verslą, nueina į vieną iš dviejų kraštutinumų: arba pernelyg rizikuoja, dėl ko įmonę ištinka bankrotas, arba pernelyg apsidraudinėja, dėl ko prarandamos galimybės. Tai yra kiek filosofiniai dalykai, bet paprastai verslas siejamas su dviem tipais žmonių -- perdėm logiškais analizuotojais (administratoriais, biurokratais), labai gerai valdančiais ir optimizuojančiais įsuktas įmones ir intuityviais asmenimis, kurie sėkmingai sugeba startuoti naujas veiklas. Abu šios savybės beveik niekad nesusiderina viename žmoguje. Kalbant konkrečiau, įmonėje akivaizdžiai nėra procesinio valdymo, kuris užtikrintų sėkmingą veiklą, kai vadovo nėra.

      3. Atvejis savo esme daug kuo primena atvejį nr. 2.

      Reply
  10. Pingback: Šuniškas gyvenimas

  11. an

    Vadovas turi žinoti, ką jo vadovaujamoje įmonėje veikia kiekvienas darbuotojas ir kaip tai daro 🙂 Juk sakoma -- ką žinosi, ant pečių nenešiosi. O ir iškilus grandyje problemoms, lengvai galėsi jų priežastys pašalinti.

    Vadovas turėtų bendradarbiauti su darbuotojais, juk kiekvieno tikslas tas pats-pakelti, ar bent jau nesumažinti įmonės pelningumo.

    Nesenai nustebino draugė- pasakė, kad jos vadovas pasiūlė jai mesti rūkyti, o už tai pakels jai algą 🙂
    Aišku ji sutiko:) (daniško kapitalo įmonė).

    Motyvacija dirbti yra variklis. O kur mūsų motyvuojantys darbdaviai?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Truputį tiksliau įvardinkim -- ne žinoti, ką veikia (kad nebūtų painiavos su „ką veikia konkrečiu momentu“), o gerai suprasti darbuotojų funkcijas.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *