Rokiškis Rabinovičius

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

• Web
|
• Twitter
|
• Facebook
|
• Google+
|
• More Posts (1489)