Tag Archives: commonsense.lt

Kaip tapti protingesniais per 6 dienas

Gerbiami ponai ir ponios, aš čia užmačiau pas Commonsense.lt reklamuojamus kursus, kuriuos aš noriu parekomenduoti kiekvienam – tai ToC įvadas beveik už dyką. Ir aš paaiškinsiu jums, kodėl apie tai rašau – todėl, kad čia yra proga, kuria pasinaudoti verta kiekvienam manęs gerbėjui. Ir netgi dar daugiau – šia proga net ir manęs nekentėjai gali pasinaudoti. Nes tai kaip meteoras iš gryno dangaus, kuris įkrės smegenų kiekvienam, į kieno galvą pataikys*.

Kiek suprantu, „ToC Sprendimai“ savireklamos tikslais padarė tai, ko dar niekas nedarė: maždaug kelių tūkstančių litų vertės kursus paleido po 500 litų. O dar kai per Commonsense.lt blogą kas nors užsiregistruoja, tai ir išvis po 350 litų. Tai, žinote, man nelabai suprantama, bet kita vertus, paaiškinama: ToC galimybes suvokiančių žmonių Lietuvoje yra tiek mažai, kad įvadinis kursas, tikėtina, tiesiog skirtas idėjoms paskleisti. Kuo daugiau bus turinčių bent pradines žinias, tuo lengviau ToC bus skleisti dar labiau. Žmonės, kurie gauna realius vadybos pagrindus, tų žinių nepamiršta. O jau paskui tų kursų kainos didės, didės, didės. Spėju, kad jau antra šitų pačių kursų serija kainuos dvigubai brangiau, o trečia – bus tris kartus brangesnė**.

Kad geriau susivoktumėte kainose (bei tame, kodėl aš rašau apie tai, kaip apie tokį įvykį), tiesiog turėkite omeny, kad panašūs mokymai Lietuvoje paprastai kainuoja panašiai, kaip ir Vakaruose. Paprasčiausias įvadinis kursas JAV, pvz., mokantis pas TPACC, yra 450 dolerių per mokinio dieną, o „ToC Institute“ įvadinis kursas, kuris yra kiek rimtesnis – 4500 dolerių už 12 dienų. Kitaip tariant, „ToC Sprendimai“ čia daro tiesiog PR akciją, kuri yra toks geras šansas, kad jei praleisite – graušitės nagus. Rankų nagus – irgi.

Trumpai apie ToC – tai vadybos metodologija, išaugusi ant Edward Deming idėjų, tačiau jas išvysčiusi tiek, kad ir mane vis dar stebina. Per paskutinius 10 metų (tada man pirmą kartą teko paskaityti apie apribojimų teoriją) aš mačiau tokius ToC pasikeitimus, kad negalėčiau to pavadinti niekaip kitaip, kaip tik stebuklu: pradžioje orientuota į gamybą, ilgainiui metodologija apėmė ir tiekimą, ir pardavimus, ir paslaugų teikimo, ir strateginio valdymo, ir netgi audito bei analizės metodus. Galų gale ToC pajudino netgi tai, kas kokybės vadybos specialistams dešimtis metų atrodė kaip siena – finansistų požiūrį. Taip, net finansininkai gavo metodus, kurie leidžia remtis ne kaštais, o pajamomis bei pelnais, t.y., ne oponuoti įmonei, o dirbti su ja***.

Žodžiu, nevyniodamas į vatą sakau paprastai – gaudykit progą, nes kitos tokios nebus. Neieškokit pinigų darbovietėje – eikite už savus ir jie tikrai jums atsipirks: ir per greitesnę karjerą, jei esate samdomi darbuotojai, ir per geresnį verslą, jei turite nuosavas įmones.

Čia yra ToC įvadinio kurso aprašymas:

————–

* Aš suprantu, kad tokios metaforos su į pakaušį pataikančiais meteorais man garbės nedaro, bet supraskite ir mane: jei manęs vakar koks nors vidutinis Lietuvos pilietis būtų paklausęs, kiek kainuoja ToC įvado kursas, tai būčiau pasakęs, kad „na, grubiai, čia ne tamstai, nes tamsta tiek neuždirbate, kad tiek pritaupytumėte“. Ir dabar tas metaforiškas meteoras iš „ToC Sprendimų“ pataikė man į pakaušį, sakydamas, kad vidutinis Lietuvos pilietis uždirba tiek, kad gali nueiti į kursus, po kurių jis gaus šansą tapti nevidutiniu piliečiu.

** Aišku, čia mano spėlionės, nes „ToC Sprendimai“ apie tokias savo kainų nustatymo priežastis neskelbia, tačiau kadangi aš nemanau, kad kokia nors prekė parduotuvėje gali būti parduodama 10 kartų pigiau be priežasties, tai nemanau, kad ir šie kursai tokie pigūs be priežasties. Sakyčiau, tiesiog marketinginis žingsnis. Ir čia jau laimi tas pirkėjas, kuris yra greitesnis.

*** Daugumai pažįstamas vaizdas: įmonės vadovybės susirinkime visi vadovai sėdi vienoje stalo pusėje, o finansų direktorius sėdi kitoje pusėje. Ir visi žiūri į finansų direktorių, kaip į vilką, kuris gražias svajones drasko gabalais. O finansų direktorius žiūri į visus vadovus, kaip į bepročius, kurie savo išlaidomis nori įmonę sužlugdyti. Taigi, įsivaizduokite įmonę, kur finansų direktorius ne oponuoja, o dalyvauja, nes kiti vadovai ima suprasti finansinę veiklos pusę, o finansų vadovas gauna duomenis, kurie leidžia vertinti bet kokią veiklą ne tik pagal kaštus, bet ir pagal atsiperkamumą. Atrodo, kaip stebuklas? Taip, čia viena iš priežasčių, dėl kurių ToC ir man atrodo, kaip stebuklas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Konferencija Best Internet 2001

Prieš kokią savaitę su trupučiu buvo viena iš rimčiausių (jei ne išvis rimčiausia) kasmetinių Lietuvos konferencijų internetinės reklamos ir marketingo temomis – tai „Best Internet 2011“, organizuota Verslo Žinių. Kažkaip ir aš į ją pakliuvau, nes vis pakliūnu į visokius renginius. Tiesą sakant, jei ne ponas Mindaugas Voldemaras iš Commonsense.lt, tai būčiau nepakliuvęs, taigi, dėkui čia didžiulis jam už tai, kad čia dalinuosi apie tai, kas krito man į akis (dalinuosi tik gabalėliu, nes išties buvo visas būrys fantastiškų pranešėjų su puikia informacija).

Internetas. Rimtas verslas. Ne šunio papas.

Visų pirma, posūkis lietuviškame marketinge: ne kažkas, o blogeris veda konferenciją. Taip ir pristatoma: Commonsense.lt tinklaraščio autorius Mindaugas Voldemaras yra vedantysis. Sakyčiau, tai yra požymis, kuris sako apie tai, kaip blogų vertinimas keičiasi marketingistų požiūriu. Čia yra savaime didžiausia naujiena, kuri buvo šioje konferencijoje: vietinė rinka pripažįsta, kad yra jai naujas, gal ir mažai suprantamas, bet daug lemiantis reiškinys – tinklaraščiarašybininkavimas*. Žodžiu, Lietuva, kad ir atsilikdama 5 metais, visgi eina paskui amerikoniškas tendencijas. Beje, vedantysis labai geras. Čia yra puikus dalykas, kai vedantysis žino temą ne blogiau, nei geriausi konferencijos pranešėjai – visa konferencija labai nepastebimai, tačiau labai konkrečiai pakyla į daug aukštesnį lygį.

Dabar kitas bendras pastebėjimas, jau neigiamas: Lietuva yra posovietinis kraštas. Vis dar yra ir prošvaisčių, atleiskit, nesimato. Kai pusė konferencijos pranešėjų aiškiai suvokia, kas tas yra RoI**, kaštų panaudojimo efektyvumas***, pelningumas****, orientacija į klientą***** ir taip toliau, tai kita pusė akivaizdžiai to ne tik nesuvokia, bet net ir tokių žodžių gal negirdėjo. Ir čia manau, kad net ir be paaiškinimų suprasite, kad ta pusė, kuri suvokia – tai užsieniniai pranešėjai, o ta, kuri nesuvokia – tai lietuviški. Tai tiesiog stebuklas, bet visi, visi be išimties angliškai kalbėję pranešėjai buvo puikūs. Tačiau nei vieno lietuviško pranešimo nebuvo bent vidutiniško: jeigu jų būtų nebuvę, tai konferencija būtų buvusi žymiai geresnė. Čia yra fenomenalu, žinokite. Aš dar tokio žostko pranešimų pasiskirstymo gyvenime nemačiau – kad būtų tiesiog praraja tarp dviejų pranešėjų grupių. Gal nemačiau todėl, kad marketingistų ir reklamščikų konferencijose nedalyvauju.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pūlinys blogosferoje pratrūko. Blogorama.

Atrodo, kad galų gale pratrūko tas senas pūlinys, kuris ėmė siutint daugelį dar prieš kokius metus, jei ne seniau. Turiu omeny tą suknistą Blogorama.lt puslapį su jos Laurynu Ragelskiu. Šiandien apie reikalą pradėjo Buržujus aka Kleckas (nežinau, kaip teisingiau aną užvadint), išdėstęs visą istoriją nuo A iki Z apie tą RSS agregatorių.

Ką galiu pasakyti aš? Ogi tiktai tai, kad Blogorama.lt, nors jos autorius ir kabina makaronus visiems, esą tai tik jam asmeniškai skirtas agregatorius – tai tiesiog viena iš tų šlykštokų SEO štučkių, skirtų manipuliavimui Google rezultatais. Kadaise, kai pirmąsyk aptikau savo straipsnius tame Blogorama.lt puslapyje (to puslapio dėka vienu metu mano blogo straipsniai išvis buvo dingę iš Google paieškos), pasižiūrėjau, kas į ten linkina ir kaip – krūvos visokių rusiškų internetų, neaiškūs spaminiai puslapiai, etc.. O iš paties Blogorama.lt puslapio ėjo nuorodos (be jokių ten Adsense, kaip Ragelskis aiškina) į kažkokias greitų kreditų bendroves – matėsi, kad padirbėta nemenkai. Matomai, būtent iš to ir buvo kažkoks biznelis – kokiam nors lupikautojų puslapiui Google reitingus pakelt.

Kai vėliau rašiau Blogerio deklaraciją, irgi galvojau apie tą pačią netikrą blogoramą, todėl tenai ir įdėjau vieną, nagrinėjamam atvejui – labiausiai esminį punktą. Tikroji Blogorama, jei kas nežinote, tai fantastiško žmogaus – Džiugo Paršonio projektas, neįtikėtinai smarkiai išjudinęs lietuvišką blogosferą prieš keletą metų, milžiniškas darbas, kurio tiesiog neįmanoma pervertinti.

Lauryno Ragelskio problema – kad jis tiesiog nesupranta elementaraus dalyko: kiekvienas žmogus yra žmogus, nesvarbu, ar tai blogeris, ar dar kas nors. Ir kaip pats su kitais bendrauji, taip ir susibendrauji. Kleckas sako, kad susirado iš kažkur telefoną ir paskambino Ragelskiui, o pastarasis nesugalvojo nieko kito, kaip tik išplūsti visokiais keiksmais (kiek suprantu – pasiūlymas pasičiulpti buvo vienas iš švelnesnių) ir dar pareiškė, kad žino, kur Kleckas gyvena ir kad jo patykos prie namų.

Kadaise, kai dar buvau žalias internetuose, pats gaudavau panašių grasinimų, pasiūlymų susitikti ir pan.. Deja, nei karto nei vienas grasintojas neišdrįso to padaryti. Vieną tokį buvau reale sutikęs – paklausiau, ar atsimena savo grasinimus. Reakcija buvo verta gailesčio. Bet tai neesmė. Esmė požiūryje. Kai tu laikai kitą žmogų šiukšle, kurią gali tiesiog išnaudoti – neverta tikėtis, kad kažkas draugaus. Labai gerai tą santykį išaiškino Uagadugu: tai lyg ateitų vagis, pavogtų viską, išverstų namus, o paskui tau sakytų, kad čia turi džiaugtis, nes jis įvertino, kad tu gerą skonį turi ir perkiesi gerus daiktus. Tarp kitko, nusikaltėlių tarpe realiai yra nemažai tokių, kurie panašiai ir peza, kai jiems tenka susidurti su savo aukomis teisme.

Palyginime su vagim – gal tik vienas neteisingas dalykas: tekstai visgi nėra daiktai, visa esmė ne jų vertėje, o būtent tame vagies požiūryje. Jei iš tavęs kas paėmė tekstą – dažniausiai nereiškia, kad kažką praradai. Išimtį tesudaro tokie atvejai, kai kas nors iš tavo darbo pasidaro vardą, o pats gauni špygą. Man pačiam visiškai negaila, kad kažkas mano tekstus skelbia kitur – imkit mane ir kopijuokit. Klausimas yra ne turtinėse teisėse, o tiesiog autorystėje ir žmoniškame požiūryje. Norit skelbti mano straipsnius iš blogo už dyką – tai įdėkit ir nuorodą į originalą, ir į mano blogą. Ir nespjaudykit man į veidą paskui. Juk šitai taip paprasta ir natūralu, kad normaliam žmogui kažką kito sunku net ir įsivaizduoti, tiesa?

Man šioje istorijoje užkliūna kitas dalykas: Laurynas Ragelskis su savo pseudoblogorama kažkodėl labai primena anokį Martyną Žilionį. Nei vienas, nei kitas nesupranta, kuo skiriasi vagystė nuo autorystės. Antrasis, prasidėjus šiam antiblogoraminiam triukšmui, ėmė skelbti, kaip čia visi piktinasi dėl vagių, blablabla. Man jie abu tokie panašūs: vienas publikuoja mano straipsnius, kaip esą Blogorama.lt autoriaus, o kitas – skelbdamas, kad gina autorių teises, riboja informacijos plitimą. Ir abu rašinėja kliedesius.

Aš tiesiog vaizduojuosi, kaip kūrinys, lyg obuolys, yra ėdamas iš abiejų pusių – iš vienos pasičepsėdamos, ėda plagiaristinės kirmėlės, o iš kitos – irgi čepsėdamos, visokios autorių teisių agentūros, kol galų gale autoriui telieka graužtukas. Ir savo argumentacijos lygiu jie irgi vienas kitą taip primena. Jei mano atmintis nemeluoja, prieš metus ar du Žilionis mano bloge pakliuvo į pasiųstųjų tarpą, ėmęs komentaruose kliedėti kažkokias visiškas nesąmones. Tarp kitko, tuo metu mano blogas dar buvo LiveJournal sistemoje.

Bendrai žvelgiant, ir autorystės (ne piniginės reikalo pusės, o tiesiog autorystės) šalinimai, kraštutiniu pavidalu pasireiškiantys, kaip plagiarizmas (Blogorama.lt vienu metu buvo priartėjusi prie to), ir menami autorių teisių gynimai, verčiant autorius leidybos kompanijų įkaitais – tai tiesiog dvi intelektualinio parazitavimo formos. Ir natūralu, kad jos dangstomos visokiomis kalbomis apie siaubingus nuostolius nešančius vagis-piratus, kažkokiomis xujpariši lygio naudomis autoriams ar dar kokiomis nors nesąmonėmis.

Bet kuriuos parazitus iš makaronų kabinimo atpažinti lengviausia. Kas paprastai kabina makaronus ir skleidžia demagogijas? Taigi visokie politikai, korupcionieriai, sektantai, lobistai, sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, fengšujų konsultantai, religinės organizacijos, autorių teisių gynėjai, galų gale – šiaip visokie sukčiai ir nusikaltėliai. Būtent tie, kas parazituoja. Bet kurio parazitavimo esmė – tiesiog apgauti parazituojamąjį ir imt naudotis jo resursais.

Jau lyginau kūrinį su obuoliu. Tad vaizdumo dėlei – ir apie autoriaus vietą: jei mano barzdoje atsirastų utėlių, jos viena kitą imtų keikti, tarpusavyje kovoti, nepasidalindamos resursais. Vienos utėlės, pasivadinusios autorių teisių gynėjomis, aiškintų apie kitas, kad šios yra vagys ir piratai, o kitos – pezėtų apie kažkokią informacijos laisvę ir dar kokius nors briedus. Bet kadangi tai mano barzda, išnaikinčiau jas visas kokiu nors dichlofosu. Parazitai yra šlykštūs. Jei ką, tebūnie tai atsaku į Dansu Dansu užduotą klausimą: skirtumas tarp piratavimo ir plagiarizmo – akivaizdus.

Tiek to, sugrįžkim prie mūsų avinų. Problema šiuo atveju yra tiesiog požiūryje – tame, kaip žvelgiame vieni į kitus, kaip vieni kitus vertiname. Galiu kirsti lažybų, kad nei vienas iš antiragelskinėje akcijoje dalyvaujančių blogerių nepagailėtų kam nors savo straipsnių duoti už dyką. Reikalas čia aiškiai principinis: Laurynas Ragelskis tiesiog užveikė savo pasibjaurėjimą keliančiu elgesiu. Taip, jis galų gale aptvarkė tą savo puslapėlį, ėmė dėti atgalines nuorodas, bet taip ir nepataisė požiūrio į save. Kodėl? Akivaizdu, kad vien todėl, kad tyčiojosi iš blogerių.

Ar verta tokiu atveju stebėtis, kad prie antiragelskinės akcijos prisijungė net ir tokia žymi blogosferos figūra, kaip Karolis Pocius,  o Commonsense.lt pažadėjo ragelskoramai galą? Aš galiu duoti palyginimą su PoPo atveju: čia yra transliacija iš to paties Commonsense.lt, ir aš žinau, kad ji padaryta paties GalvaŽmogųPuošia noru. Savo blogų transliacijas čia yra pasidarę ir Grumlinas bei Tomas Čyvas. Nemenkas skirtumas, tiesa?

Taip, apie labiausiai esminį šioje istorijoje Blogerio deklaracijos punktą. Punktą, kuriame kalbama apie elementarias etikos normas: „Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms„.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Verslo Klasė, naujas numeris

Štai ir vėl naujas „Verslo Klasės“ numeris išėjo. Prašom pirkt ir skaityt. Kaip visada – nusipirkt po 3 numerius ir nepagailėt pinigų. Nes ten – ir vėl jūsų brangus Rokiškis visame gražume atskleidžia visą teisybę apie realybę. Julian Assange ir WikiLeaks su paradigmų pokyčiais – štai kokia tema, bet kardinaliai rimtesnė, nei buvo čia – bloge. Tarp kitko, nukrypstant, dar iš kiek kitos, ne tokios paradigminės pusės – ir „Naujoji Komunikacija“ (dar nežinau, ar jau, ar tik bus, bet irgi nepraleiskit, jei ta tema domitės). Išvis, Verslo Klasės numeris – apie besikeičiantį pasaulį ir tai, koks jis darosi. Labai rimta, labai verta.

Taipgi atskirai noriu paminėt – šiame VK numeryje reiškiasi ir ne kas kitas, o Nerius iš Commonsense.lt, kuris išdeda visą tiesą apie tai, nuo ko įmonės turėtų pradėt taupyt, jei pinigų trūksta – ne nuo kokio darbuotojo atleidinėjimo, o nuo savo procesų tvarkymo, aiškinantis, kur silpnosios vietos. Ir žinoma, tragiškai neefektyvus tiekėjų valdymas bei nesuvokiamai dideli atidėjimai – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių įmonės neturi pinigų. Puikus straipsnis apie geriausią praktiką – tiesiog skaityk ir naudokis, kaip instrukcija.

Čia ta proga, kaip bonusą, duodu jums blogiausios praktikos pavyzdį iš vienos nemenkos didmeninės prekybos kontoros, pratusios dėtis 100 procentų antkainį (su mažesniais antkainiais įmonė gauna vienus nuostolius): įmonė veža į Lietuvą ganėtinai brangias, prestižinio segmento prekes, kurias parduoda mažmenininkams. Mažmenininkai ima su kelių mėnesių mokėjimo atidėjimu ir galimybe prekes grąžinti metus laiko, atgaunant 100 procentų visos sumos (Netikit tokiais skaičiais? Aš irgi pradžioj nepatikėjau). Tai dabar pabandykim primesti, kokią dalį įmonėje sudaro grąžinamos prekės ir koks procentinis realus apyvartumas per mėnesį. Ir ką tereiktų padaryti, kad įmonė išliptų iš nedidelio minuso į didelį pliusą.

Taip, ir kaip visada, „Verslo Klasė“ pilna kitų straipsnių, kurių nesurasite niekur kitur, kaip tik „Verslo Klasėje“. Taip kad marš visi pirktis, o dar ir prenumeruotis. Prenumerata – privaloma (ne mažiau, kaip po dvi prenumeratas kiekvienam šeimos nariui, įskaitant moteris bei vaikus), bet net ir tokiu atveju, jei prenumeruojatės, visvien marš visi pirktis papildomai!

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter